facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Trumpa Lietuvos pašto raida (XIII a. – XVIII a.)
Pirmą kartą Lietuvos (Lituae, vardininkas Litua) vardas minimas prieš 1010 metų, 1009 m. lotynų kalba parašytuose Kvedlinburgo analuose. Kiek vėliau lietuvius pirmąkart paminėjo senrusiai: metraštis pranešė, kad 1040 m. Kijevo kunigaikštis Jaroslavas žygiavo į Lietuvą.

IX–XIII a. informacija Lietuvoje buvo perduodama per pasiuntinius ar įvairių signalizacijos priemonių pagalba – krivūlėmis (drožiniais išmarginta lazda), laužais, deglais, būgnais, varpais... (Šalis ta Lietuva... Sud. Pečiulienė O. V.: „Lietuvos rytas“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009, p. 19, 184). Ant piliakalnių ar aukštų kalvų uždegti laužai ar bažnyčiose bei varpinėse skambinami varpai perspėdavo apie besiartinantį priešą, kilusį gaisrą ar kitą nelaimę.

Lietuvos pašto pradžia sutampa su vieningos Lietuvos valstybės įkūrimu XIII a. viduryje. XIII a. Lietuvos valdovai ir diduomenė naudojosi Hansos pirklių pašto traktais. Karalius Mindaugas (1203–1263) pirmasis pradėjo siųsti savo pasiuntinius su laiškais į Europą. Laiškai į užsienį buvo siunčiami Gedimino (1275–1341) ir Vytauto Didžiojo (1344–1430) laikais. 1322–1324 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pasiuntiniai iš Vilniaus išgabeno 8 laiškus Europai.  Šie laiškai buvo rašyti lotynų kalba popiežiui Jonui XXII ir katališkiesiems Vakarams. Pirmiausia – vokiečių miestų gyventojams ir dominikonų bei pranciškonų vienuoliams. Išliko tik šešių Gedimino laiškų nuorašai. Tris 1323 m. gegužės 26 dienos laiškus tų pačių metų liepos 18 d. Liubeko notaras surašė į vieną nuorašą. Jis, kaip ir laiško popiežiui nuorašas, dabar saugomas Berlyne, Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros palikimo archyve. Dar dviejų laiškų nuorašai saugomi Rygoje.  1323 m. sausio 25 d. iš Vilniaus buvo išsiųstas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams. Jame rašoma: „Visiems, visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę paminėtiems Liubeko, Stralzundo, Bremeno, Magdeburko, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas /linki/.

Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, tiek nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku apaštališkajam viešpačiui ir Švenčiausiajam Tėvui mūsų dėl katalikiškojo tikėjimo priėmimo, kurio atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame, o jeigu [jie] pas jus atvyktų, juos, mus pagerbiant, reiktų siųsti pirmyn. Nes norime būti verti panašaus arba didesnio įvykio, kadangi, ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte.“ (...) Duota tinkamai apsvarsčius mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną. Prašome visų miesto tarėjų, kad šis laiškas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas, ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo garbei taptų žinomas visiems. Melskite Dievą už mus“  (Gedimino laiškai. Parengė V. Pašuta ir I. Štal. – Vilnius: Mintis,  1966, Iš lotynų k. vertė S. C. Rowell. Iš: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. V., 2001, p. 465-467).

Vytauto Didžiojo laikais iš Vilniaus ar Trakų siunčiamas laiškas į kryžiuočių ordino sostinę Marienburgą pasiekdavo per 2-3 dienas. Tai rodo Vytauto laiškai, nes jų dorso pusėje buvo daromi pažymėjimai, kada, kurioje stotyje laiškas gautas ir kada jis buvo išsiųstas (Vitkevičius P. Nuo žygūno – į pasaulį. Kaunas, 1997, p. 61-62). 1407 m. gruodžio 13 d. LDK Didysis Kunigaikštis Vytautas parašė „saugos laišką“ dėl Ordino didžiojo magistro kelionės į Kauną. 1418 birželio 27  d. Kauno kašteliono laiške Ragainės kontūrui rašoma dėl Ordino laiškanešių elgesio Lietuvoje ir lietuvių laiškanešių teisių vokiečių žemėse: „(...) Dabar paplito naujovė, kad jūsiškiai, ir ypač vertėjas iš Ragainės, kai jie atvyksta su laiškais į Kauną, nesiskaito su niekuo iš mūsų, netgi su tuo, kuris už mūsų miestą atsakingas, ir Lietuvoje laisvai keliauja, kur jie nori; ir kai jie nusiunčiami į karčiamą [apsistoti], jie eina, kur jie nori, ir visada – miestą, ir kalba su kuo jie nori, ir kartkartėmis pasilieka dviem trim dienom ilgiau, negu leidimuose nurodyta. Ši laisvė neduodama mūsiškiams, kai jie pas Jus [nuvyksta] arba jūsiškių pasiųsti būna. Laiškus iš jų paima Ragainėje ir suteikia jiems pastogę, ten jie privalo būti toli nuo žmonių ir jiems neleidžiama šen bei ten į miestą pas žmones eiti ir kalbėtis, labai juos saugo (...)“ (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija. Sudarė Algirdas Baliulis A. ir  Elmantas Meilus E. V., 2001, p. 15, 16).

Lietuvos Metrikoje 1529 m. pirmą kartą buvo pavartotas „pašto“ terminas (... „jezditi... v malom počte slug“). Tuo metu net kariuomenės reikalams statomi arkliai, vežimai, žmonės vadinami bendru pašto vardu. Ta pati prasmė randama 1529 metų Lietuvos Statute (sk. II, str. 2). Tuo metu LDK nusistovėjusi pašto organizavimo tvarka 1529 m. Lietuvos Statute vadinama „senoviniu visų priimtu papročiu“. 1557 m. tai pakartota žemės reformos arba „valakų nuostatuose“.

Pradžioje paštas LDK tarnavo tik valdovams, valstybės institucijoms, dvasininkams, didikams ir jų šeimos nariams. Tarp valdovų dvarų nuolat kursavo raitieji pasiuntiniai – žygūnai. Žygūnas laišką, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Vokiečių ordino sostinę Marienburgą nugabendavo per 3-4 dienas. Pasiuntinių pašto pradžia laikoma 1588 m., kai didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas pavedė Prosperui Provanui organizuoti pašto pervežimą tarp Krokuvos ir Vilniaus. Pirmutinė pašto linija iš Lietuvos į Veneciją buvo atidaryta 1558 m. lapkričio mėnesį.  Iki to laiko visokie raštai ir siuntiniai buvo išvežiojami pavienių asmenų. 1562 m. liepos 11 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas pavedė Kristupui Taksiui sukurti centralizuoto pašto traktą Vilnius-Krokuva-Viena-Venecija. Taip buvo atidaryti du pirmi pašto skyriai: Vilnius-Krokuva (lietuviškas paštas) ir Krokuva – Venecija, per Austrijos Vieną (itališkasis paštas). Iš Krokuvos paštas iškeliaudavo kiekvieną trečiadienį ir Vilnių anuomet pasiekdavo septintą dieną po išvykimo.

1583 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras reglamentavo pašto darbą ir suteikė paštui viešumą, reguliarumą, vieningus mokesčius, nustatė skirtingą mokestį už skirtingo svorio laiškų siuntimą. 1588 m. sausio 28 d. III Lietuvos Statuto, kurį patvirtino Zigmantas Vaza, 24 straipsnyje „Apie mūsų, valdovo, pasiuntinio arba vaznio su mūsų laiškais sumušimą, įžeidimą arba nužudymą“ rašoma: „Jei kas pats arba jo valdiniai, tarnai ar kas nors kitas mūsų, valdovo, pasiuntinį arba vaznį su mūsų, valdovo, laiškais sumuš arba jam adresuotus laiškus atėmęs suplėšys, arba mūsų pasiuntinį, arba taip pat vaznį, arba su jais buvusius liudininkus privers suvalgyti dokumentus, mandatus ir šaukimus [į teismą], ir tuo būdu mūsų, valdovo, didybę įžeis, tada toks, esant pakankamai įrodymų, turi pusmetį Vilniaus Aukštutinėje pilyje sėdėti, o tam pasiuntiniui ar vazniui privalo dvigubai atlyginti pagal šio [luominę] padėtį“ (....) (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, p. 133).      

1620 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas Vaza parengė Lietuvos-Lenkijos pašto struktūrą ir privačių pašto nuomotojų apmokestinimo priežiūrą. XVII a. Lietuvos miestai ir miesteliai mokėjo metinį privalomą mokestį Lietuvos pašto magistrui Vilniuje. 1664 m. LDK Seimas nutarė plėsti pašto tinklą ir netrukus didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ir Gardine – buvo įsteigtos pirmosios pašto įstaigos. Seimas taip pat suteikė teisę naudotis pašto paslaugomis platesniems gyventojų sluoksniams, todėl ilgainiui nusistovėjo pastovus susiekimas pašto traktais ir tarp kitų Lietuvos miestų.

1650 m. žymiu pašto keliu tapo Rygos-Klaipėdos-Karaliaučiaus traktas. 1667 m. įsteigta vadinama L. Marselio linija Vilnius – Maskva (kartą per savaitę). 1667 m. patvirtintas pašto darbuotojų priesaikos tekstas. 1669 m. kovo 11 d. paštas pradėtas gabenti trasa Maskva-Vilnius-Kaunas-Karaliaučius.

XVII–XVIII a. paštas Lietuvoje buvo organizuojamas užsienio valstybių pavyzdžiu, kai pašto reikalams valdyti specialistai buvo kviečiami iš užsienio, o steigti pašto stotis ir už nustatytą mokestį pervežti pašto siuntas privilegijos buvo suteikiamos privatiems asmenims.

1717 m. pagrindiniai pašto keliai buvo Vilnius-Gardinas, Gardinas-Lietuvos Brasta-Liublinas; Vilnius-Kaunas-Prūsijos siena; Vilnius-Kaunas-Kėdainiai-Raseiniai-Mintauja-Ryga; Vilnius-Minskas-Mogiliovas.

1717 m. patvirtinamas pašto statutas. 1764 m. įvesta paštininkų uniforma.

1772 m. pradėjo veikti greitasis paštas tarp Varšuvos ir Kauno. Buvo važiuojama apie 15 kilometrų per valandą greičiu, pašto stotyse arkliai būdavo pakeičiami per 15 minučių. Abiejų Tautų Respublikoje pirmieji pašto antspaudai atsirado XVIII a. 6-8 dešimtmetyje. XVIII a. pabaigoje atsirado antspaudai su laiško siuntimo vietovės pavadinimu. 1795 m. po trečiojo Lenkijos-Lietuvos padalinimo paštas reorganizuotas Rusijos pavyzdžiu (Lietuvos pašto raida. Iš: „Paštas ir filatelija Lietuvoje“. 1998. Nr. 37, p. 4-5).

Vokietis mokytojas Frydrichas Šulcas (Schulz) iš Magdeburgo 1793 m. pašto karieta vyko iš Mintaujos į Varšuvą. Savo kelionių aprašyme jis mini, kad šiame pašto trakte veikė gerai tvarkomos stotys. Jis aprašė Joniškio, Šiaulių, Radviliškio, Kėdainių, Kauno, Prienų, Alytaus, Gardino pašto stotys, kuriose galima buvo ne tik pavalgyti, bet ir pernakvoti.

1796 m. buvusioje LDK teritorijoje buvo įvesta Rusijos imperijos pašto sistema, leidusi siųsti laiškus, pinigus ir siuntinius, ir įsigaliojo šių siuntų apmokestinimo tvarka. 1797 m. balandžio 24 d. caro valdžios įsaku visoje Lietuvoje buvo patvirtinti pašto nuostatai beveik tokiais pat pagrindais, kaip jie veikė Žečpospolitos laikais. 1799 m. pagal Caro Povilo I nurodymą buvo organizuotas ekstra paštas, kurį aptarnavo specialiai apmokyti kurjeriai. Jie pristatydavo įvairią korespondenciją iš Karaliaučiaus per Kauną į Peterburgą (Vitkevičius P. Nuo žygūno į pasaulį“, p. 93,  96).

Į viršų