35-erių metų Martynas Vidžiūnas save laiko kalnų turistu. Mėgsta ir keliauti, bet, jo supratimu, keliautojas – tai truputį kas kita. Jo užsibrėžtas tikslas – įkopti į visų Europos valstybių aukščiausias viršukalnes. Vasaros pabaigoje jis su grupele tokių pat entuziastų išsirengė į Elbrusą (5642 metrai virš jūros lygio). Elbrusas yra ne tik aukščiausia Rusijos, bet ir pati aukščiausia Europos viršūnė. Žygio įspūdžiais Martynas dalijasi su „Šiaulių naujienų“ skaitytojais.

„Dalyvavo septyniolika žmonių, vyrų ir moterų, iš viso pasaulio: slovakai, belgai, kanadiečiai, lenkai, ispanai, lietuviai...  Žmonės kopė lydimi vedlių rusų“, – pasakoja šiaulietis verslininkas M. Vidžiūnas.

Dalį ekipuotės reikėjo atsivežti patiems, kitą – gavo jau vietoje. Be abejo, tai šioks toks palengvinimas, tačiau kalnai yra kalnai ir kaskart pareikalauja savo, bent jau todėl, kad reikia kopti pačiam ir joks palydovas už tave šito nepadarys...

Pasak M. Vidžiūno, Elbrusas patenka į septynetą, kurį kasmet šturmuoja daug entuziastų, užsibrėžusių tikslą nugalėti aukščiausias visų kontinentų viršūnes. Lietuviams grupėje buvo bene geriausiai kalbos požiūriu, nes galėjo susikalbėti ir angliškai, ir rusiškai, kai kiti kalbėjo tik kuria viena iš šitų kalbų.

„Jau nuvykus pasijuto, kad čia „kitas pasaulis“, kad čia gyvenama vadovaujantis kitokiomis elgesio normomis, negu mes esame įpratę, – mena M. Vidžiūnas. – Štai per pirmąjį pasivaikščiojimą prie bazinės stovyklos mūsų gidas ėjo su savo šunimi. Greičiausiai kažką pajutęs, tas šuo nubėgo pas kaukaziečių ganomas avis ir ožkas. Netrukus pasirodė raitų ir šautuvais ginkluotų kaukaziečių būrys... Pas mus vargu ar taip būtų atsitikę, o ten – natūralu, gal net ir kasdieniška.“
Ir visokių padavimų apie Elbrusą yra. Pavyzdžiui, manoma, kad ten kankinosi prie uolos prikaustytas senovės graikų didžiavyris Prometėjas.

Anot M. Vidžiūno, techniniu požiūriu kopimas į Elbrusą nėra sudėtingas, tačiau reikalauja didelės fizinės ištvermės. Kitas šito dažnai ir neįvertina. Gal todėl Elbrusas – vienas iš tų kalnų pasaulyje, kuriuos dažniausiai lydi kopiančiųjų žūtys. Neretai žmonės kopia visiškai nepasirengę, nepasvėrę ir neįvertinę visų faktorių.

Fizinio pasirengimo – negana
„Jeigu į kalnus kopi kartu su vedliais, tada užtenka tik gero fizinio pasiruošimo, o jei prireikia kokių žinių, gauni jas čia pat, vietoje, – tęsia M. Vidžiūnas. – Bet jei į kalnus išeini vienas, tada reikia gerai apgalvoti maršrutus, nakvynių vietas, kontaktus, žinoti, kaip išsikviesti gelbėtojus. T. y. atlikti daug namų darbų dar prieš pradedant kopimą. Juk neužtenka vien užsidėti kuprinę, nebent pats žygis tik kelių valandų trukmės.“

Ant kalno M. Vidžiūnas su grupe praleido aštuonias naktis. Kopiama buvo „laiptais“: užlipi aukščiau, nusileidi, vėl kopi, vėl kažkiek nusileidi... Viskas tam, kad adaptuotųsi organizmas prie krūvių ir menkesnio deguonies kiekio ore, kuriuo kvėpuojama. Pašnekovo įsitikinimu, gali būti koks nori atletas, tačiau be šitokio pasiruošimo iki viršūnės neužkopsi.

Kalnas žudikas
Kaip pasireiškia deguonies trūkumas?

„Prasideda galvos skausmai, sutrinka orientacija, net virškinimas. Galva dirba nebe taip aiškiai, kaip turėtų, – pasakoja mūsų pašnekovas. – Į viską žiūrima paprasčiau, su tam tikru atsipalaidavimu, atsainiai, neatsakingai. Kai kam iš grupės tai buvo labai sunku.“

Vadinasi teisingai sakė rusų bardas V. Visockis, jog norėdamas ištirti žmogų, pasiimk jį kartu į kalnus?

M. Vidžiūnas linkteli galvą: teisingai. Įveikta jau ne viena viršūnė, kopta su įvairiais žmonėmis, su draugais. Geriausiai žmogus atsiskleidžia tik ekstremaliose situacijose. Ten veidus dengusios kaukės nukrenta ir pasirodai, koks esi iš tikrųjų. Būna, kad žmonės kalnuose palūžta. Vėliau, kai nusileidi nuo kalno, jau žinai, kas tave supa ir ar verta kopti su tuo ar kitu žmogumi kitą kartą, tęsti draugystę.

Kalnuose visi lygūs, ten nebelieka tautinių, kalbinių, socialinių barjerų. Nesvarbu, kokius universitetus kas baigė ar nebaigė jokių, visi čia su vienodomis kuprinėmis, vienodais batais ir t. t. Gyvenama ta diena. Kopdamas galvoji, kur statyti koją žengiant kitą žingsnį, o stovykloje galvoji apie ateinančios dienos iššūkius bei išbandymus. Kartu tai ir paprasta, nes ten apačioje likęs gyvenimas tiesiog neberūpi.

Kopiant į Elbrusą grupė gyveno tam suręstose skardinėse „būdelėse“. Nei dušų, nei tualetų. Taigi dar ir diskomfortas, privatumo stygius. Orai irgi nelepino: audrą keitė sniegas, po to lijo lietus. Viskas maišėsi kaip katile. Šlykštus oras. O kai peršlapęs pakyli aukščiau, apledėja įranga ir drabužiai. Pačioje viršūnėje buvo apie dešimt laipsnių žemiau nulio. Šalta nebuvo: saugojo keturių sluoksnių apranga ir judėjimas. Tinkama avalynė ir apranga – labai svarbūs dalykai, į ką reikia atsižvelgti susiruošus į kalnus.

Mityba ir nepatogumai
Prieš vykstant visi gavo palydovų nurodymus, kiek ir kokio maisto pasiimti su savimi į žygį. Kalnuose vertingiausias yra lengvai virškinamas, kaloringas maistas. Taigi lietuviški lašiniai tam tikslui netinka: nors ir būdami labai kaloringi, jie virškinami ilgai. O energijos gali prireikti po valandos ar dviejų. Geriausiai tinka daug angliavandenių turį produktai, tokie kaip šokoladas, įvairūs šokoladukai, saldumynai – visa, kas greitai suteikia kūnui energijos. Ir vanduo, kurio atsargos kopiant senka labai sparčiai. O svoris, kurį teko nešti ant pečių kiekvienam žygio dalyviui, buvo apie trisdešimt kilogramų. Kartais nešuliai buvo pernešami per du kartus, pavyzdžiui, nuo bazinės iki šturmo stovyklos. T. y. iš pradžių nešama pusė turimos amunicijos ir maisto atsargų, tada grįžtama į bazinę stovyklą paimti likusios dalies. Šitaip lengviau.

Išretėjęs kalnų oras, kaip jau kalbėjome, pateikia įvairių staigmenų.  Kartais net labai nemalonių. Štai grupei apsistojus 5200 metrų virš jūros lygio aukštyje, keletui kopusiųjų sutriko virškinimas. Gamtiniai reikalai spiria, o ant kalno net nedidelio krūmo nepamatysi ir laukti negali, kaip ir pasitraukti kažkur toliau nuo kitų akių... Ir sušukti neišeina: „Malonėkite visi nusigręžti, kol aš tupėsiu!“

„Tada kaip tik imtų žiūrėti, fotografuoti, o nuotraukas sukeltų į socialinius tinklus... – juokiasi M. Vidžiūnas. – Bet šitokie dalykai kalnuose nesureikšminami. Kam reikia, paeina dešimtį žingsnių į šoną ir tupiasi. Nieko čia daugiau neišgalvosi. O jeigu kas nori – tegul sau žiūri.“

Kas būtiniausia einančiam į kalnus?
„Pagrindiniai dalykai – batai, apranga ir kuprinė, – sako M. Vidžiūnas. – Jeigu kopiant prasideda sniegynai ir ledas, būtina turėti „kates“, be kurių nepaeisi ir žingsnio, kad ir kokie geri būtų batai. Kita priklauso nuo to, ar kalnas sudėtingas techniniu požiūriu. Tada gali prireikti ledsriegio saugos taškams įsirengti, ledkirčio, virvės. Pavojingesnėmis maršruto atkarpomis einama susirišus virve: vienam ar keliems paslydus, kiti gali juos sulaikyti, kad tie nenukristų kur į tarpeklį ar pan. Tai pagrindiniai dalykai, o visa kita – labiau individualus pasirinkimas.“

Gyvenote skardinėse pastogėse ir minusinėje temperatūroje. Ar naudojote kokias šildymosi priemones, pavyzdžiui, skysto kuro krosneles ar kt.?

„Nieko panašaus, – šypsosi kalnų turistas. – Užeini į tokią apvalią skardinę „dėžutę“ su septyniolika gultų, sudėtų ratu. Erdvės – maždaug per pečių plotį kiekvienam. Yra kilimėliai, yra šilti miegmaišiai. Apsirengi ir užmiegi. Tokiomis sąlygomis gyvenome.“

Kas pašaukė į kalnus?
„Mano tikslas – įkopti į kiekvienos Europos šalies aukščiausią kalną, – toliau pasakoja M. Vidžiūnas. – Realizuoti sumanymą pradėjau 2014 metais. Šiuo metu jau esu pabuvojęs ant 19-os viršūnių. Pradėjau nuo Lietuvos ir kaimyninių valstybių. Aukščiausias taškas Lietuvoje vadinasi (ne, ne Medvėgalis ir ne Šatrija) – Aukštojas. Aišku, viršūnėmis tų nedidelių sausumos pakilimų nepavadinsi, bet jau kaip yra. Nuo čia viskas ir prasidėjo. Užkopiau, išskleidžiau Trispalvę, nusifotografavau. Analogiškai ir visur kitur. Everestas? Ne, kol kas jo nesu įtraukęs į savo planus. Pirmiausia noriu aplankyti visas Europos (ne vien tik ES, – aut. past.) šalis. Ir nesvarbu, koks tas aukščiausias taškas. Štai šių metų sausio mėnesį mėnesį buvome su žmona Vatikane. Tiek ten to kopimo: užlipi ant šaligatvio, nulipi ir aukščiausias tos valstybėlės taškas pasiektas. Tačiau ne visur taip lengva. Ir ne aš tai sugalvojau – pabūti ant aukščiausių Europos viršūnių – yra toks judėjimas. Yra bendruomenės, kurios tuo užsiima, palaiko ryšius, dalijasi informacija ir pan.“

2019-ųjų vasarą M. Vidžiūnas sako yra sumanęs įkopti į dar keturias Europos viršūnes: į aukščiausią kalną Ispanijoje – Tenerifės ugnikalnį (3718 m), taip pat į aukščiausias viršūnes Ukrainoje, Moldovoje ir Rumunijoje. O užpraėjusią vasarą bene labiausiai įsiminė kopimas į aukščiausią Prancūzijos kalną – Monblaną. Buvo pasirinktas sunkus fiziniu bei techniniu požiūriu tradicinis kopimo maršrutas, teko nemažai ruoštis.

Prieš akis – nauji žygiai ir nauji iššūkiai, nes dar liko nemažai Europos viršūnių, ant kurių nestovėjo šiauliečio Martyno Vidžiūno kojos ir ant kurių neplevėsavo mūsų Trispalvė.

2019 01 09 16

2019 01 09 26

Pakeliui į šturmo stovyklą. M. Vidžiūnas – viduryje.
M. Vidžiūno archyvo nuotr.

2019 01 09 27

Nuotrauka atminčiai Elbruso fone.
M. Vidžiūno archyvo nuotr.

2019 01 09 25

Įvairiatautė kopusiųjų grupė bazinėje stovykloje.
M. Vidžiūno archyvo nuotr.

2019 01 09 28

Tarptautinė grupė šturmo stovykloje.
M. Vidžiūno archyvo nuotr.

 

Į viršų