facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018 m. lapkričio 9 d. publikavo interviu su dailininke iš Kauno Jurgita Ranceviene. Kviečiame skaityti plėtoto puikaus dialogo apie tapybą pagrindu parengtą dailininkės kūrybos kritiką.

Man tenka sutikti įvairių meno kūrėjų, stebėti jų kūrybą, diskutuoti apie ją, lyginti kūrinius. Visada žavi kūrėjai, kurie formuoja ne tik savitą braižą, bet ir mitą. Būtent tokia yra ir savitą tapybos braižą plėtojanti dailininkė Jurgita Rancevienė (g. 1976 m.).

Ji visą gyvenimą drąsiai žengia meno kūrybos keliu, kuris prasidėjo dar mokykliniame amžiuje. 1994 m. baigė Birštono keturmetę dailės mokyklą ir vaikų kūrybos klubą „Molinukas“, o 1998 m. – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetą (anuomet – Kauno aukštesniąją meno mokyklą), kur įgijo dailiosios odos specialybę.

Kūrėja aktyviai dalyvauja meno projektuose, rengia tapybos parodas, iliustruoja knygas vaikams, dirba menine knygų redaktore, o tapybą viešoje meno arenoje pradėjo eksponuoti nuo 2009 m. Gausiai lankomos ir visuomenės įvertinimo sulaukusios personalinės parodos yra surengtos Kaune, Palangoje, Birštone, Pakruojyje, Kaišiadoryse, Tytuvėnuose, Vilniuje, Klaipėdoje, Ukmergėje. Paskutiniu metu J. Rancevienė aktyviai dalyvavo grupinėse bei rengė personalines parodas Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir Birštone (J. Rancevienės el. laiškas  R. Venckui 2018-10-23; Striogaitė E., 2017).

Ypač aktyvi J. Rancevienės kūrybinė veikla yra pastebima 2018 m. Ji dalyvavo tarptautinėse parodose Niujorke (JAV), Jerevane (Armėnija), Romoje (Italija), konkurse Londone (Jungtinė Karalystė), pleneruose Ukrainoje, Lenkijoje ir Indijoje. Menininkės kūrybinės veiklos rezultatai išsamiai pristatomi asmeninėje interneto svetainėje ir meno kūrėjų internetinėje portfolio platformoje „Behance“ (plačiau https://www.jurgitaranceviene.com, https://www.behance.net/jurgitaran9f13).

Paminėtina, kad J. Rancevienės kūriniai yra sėkmingai parduodami aukcionuose. Juos įsigijo Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Honkongo, JAV kolekcionieriai bei meno mylėtojai. Dailininkės biografijoje gausu faktų ir apie kitų meno kūrėjų parodų kuravimą. J. Rancevienė kuravo Betos Sudnikovič (Lenkija), Viliaus Ksavero Slavinsko, Rimvydo Pupelio, Raimondos Tamo, Rūtos Levulienės, Ričardo Grigo bei kitų žymių menininkų parodas (J. Rancevienės el. laiškas R.  Venckui 2018-10-23).

Tik iš dalies gali susidaryti įspūdis, kad J. Rancevienės kūriniuose yra daug atsitiktinumo, tačiau atidžiai apžiūrėjus jos tapybos evoliuciją susidaro aiškus įspūdis, kad menininkė plėtoja savitą, unikalią kūrybos programą. Ekspresyvioje tapyboje didžiausias dėmesys yra skiriamas ne vien tik tapybinei ekspresijai, kur dominuoja spalvinė žaismė, bet ir iš piešinio perkeltas ekspresyvus ir gana grynas potėpis („Juokinga?“, akrilas, aliejus, drobė 50 x 30 cm, 2017 m.).
Pastarųjų kelerių metų tapyboje šiuo potėpiu dailininkė ne tik išskiria pasakojamojo siužeto akcentines vietas (arba patį pagrindinį personažą), bet ir kai kuriuose naujausiuose savo paveiksluose suformuoja savotišką pikasiškojo kubizmo aliuziją.

Svarstydamas apie kubizmą Walteris Benjaminas (1892–1940) yra teigęs, jog kubistai pasaulį sukūrė iš stereometrinių formų (Benjamin. W. 2005; „Jis ir Ji“, akrilas, aliejus, drobė 50 x 50 cm, 2017 m.; „Vienpusė meilė“, akrilas, aliejus, drobė 100 x 120 cm, 2017 m.). J. Rancevienė, kaip ir kubistai, ignoruoja iliuzinės erdvės perspektyvą ir renkasi daiktų bei personažų dvimatį vaizdavimą („Astralas – nematomas, bet egzistuojantis pasaulis“, akrilas, aliejus, drobė 100 x 100 cm, 2017 m.). Spalvotomis plokštumomis ir kontūrais atskirdama objektų / personažų figūras dailininkė tarsi išnarsto vaizduojamuosius. Tačiau  ji elgiasi ir priešingai nei kubistai. J. Rancevienė nevengia spalvos ir jai teikia pirmenybę (Universalaus meno žodynas, 1998). Taip ji įtvirtina įtaigų spalvos ir vaizduojamojo objekto kontūro dialogą.

J. Rancevienė kuria savitus pasakojimus, kuriuose galima pastebėti raguotus personažus („Teatrališkai smaugianti Tauro meilė“, akrilas, aliejus, drobė 60 x 80 cm, 2017 m.), susigūžusius maldininkus („Malda dievams“, akrilas, aliejus, drobė 80 x 80 cm, 2017 m.), keistas, it Siamo dvyniai, pozuojančias personas („Susitaikymas“, akrilas, aliejus, drobė 60 x 40 cm, 2017 m.), etc. Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad J. Rancevienė kuria savitai personalizuotą mitologinį pasaulį. Tapyboje plėtojamos istorijos atklysta iš plačiosios kultūros, kvestionuoja pasakojimų praktišką tinkamumą pasauliui, patvirtina ir įtvirtindama naująją ideologiją ir (arba) mitologiją, aktyviai susijungia ir  suformuoja nenuspėjamą kitą, griežtai nepaženklintą tikrovę (Fiske, J., 1990). Šis menininkės kūrybos gestas rodo, kad susidomėjimą svetima mitologija pakeičia savojo mito kūrimas ir įprasminimas nuolatos tobulinama asmeninė meno kalba.

Savito savojo mito aktualumas yra susijęs su pačios tapybos prigimtimi, apie kurią W. Benjamis teigia, kad tapyba iš prigimties paprasčiausiai nepajėgia pateikti objekto kolektyvinei recepcijai (Benjamin. W., 2005). T. y. lyginant su šiuolaikinėmis audiovizualinėmis, judančiomis medijomis (angl. moving images), o konkrečiau – su filmu, tapyba sunkiau pasiduoda analizei. Ji nepakankamai tiksliai perteikia situaciją. Šiuo atveju filmo veiksmas izoliuotas ir todėl lengviau analizuojamas (žr. ten pat), o tapyboje aktualu ne kiek gausu aiškaus pasakojimo, bet kiek atsiveria be galo individualių ir aktualių pasakojimo variacijų, nulemtų paties menininko gebėjimo grumtis su paveikslo materija.
Įvairios J. Rancevienės paveiksluose pavaizduotos būtybės ir daiktai yra atitrūkę nuo tikrovės bei pakitę savo forma ir spalviniu deriniu. Šiuo atveju jų nebegalima pavadinti daiktais ar gyviais.

Jie paprasčiausiai virsta žiūrovo dėmesį patraukiančiais pavidalais (Venckus, R. 2008). Tokiu būdu paveikslai ne tik ženklina personalinį J. Rancevienės mitologijos gestą, bet ir lemia norą jų grožį sieti su žaismingu iliustravimu (iliustracijų pavyzdžiai žr. https://www.behance.net).

Apie kūrybos žaidybiškumą teigia ir pati menininkė: „[…] aš kūrybą ir gyvenimą suprantu ne kaip rimtą dalyką, o kaip žaidimą, tad tai labai atsispindi ir mano kūriniuose. Į viską žvelgiu su humoru“ (Gedeikytė, G. 2018). Dėl žaidimo pavidalai tampa tokie mitiniais, kokie negali būti realiame gyvenime.

Kurdama keistus pavidalus J. Rancevienė intuityviai nurodo ir į prancūzų poststruktūralistinės filosofijos atstovo Jacques Derrida filosofinę koncepciją apie šmėklas. Jis teigia, kad žmonės nuo seno visais įmanomais būdais geidė bendrauti su vaiduokliais. XX a. aktyvia tokio bendravimo forma tapo visa vizualioji kultūra, o labiausiai kinas (žr. R.  Venckus 2014).

Bendravimo su šmėklomis (neva kažkada gyvenusiomis arba visiškai išgalvotomis) funkciją visada propagavo tapyba. Mūsų santykis su šmėklomis pradedamas kurti vaikystėje pasakų sekimo būdu. Pasakos kultūra mums pirmiausia iškyla kaip knygos kultūra. Dailė čia atlieka iliustravimo vaidmenį (Venckus, R. 2008; verta priminti, kad J. Rancevienė yra sukūrusi nemažai iliustracijų knygoms bei periodinei spaudai, skirtai vaikams). Vėliau, sugebėdami skaityti abstrakčiuosius paveikslus, ne tik ieškome atpažįstamų šmėklų, bet ir jas susikuriame pakartotinai. Būtent apie tai iš dalies konstatuoja ir pati dailininkė: „[…] siekiu, kad kiekvienas turėtų galimybę individualiai suvokti paveikslą, pats prisitaikytų, kas jam tinka. Juk mes visi skirtingi, tad ir viską matome, suvokiame skirtingai […]. Tikiu, kad visi šie darbai skatina lankytojus analizuoti, ieškoti vis naujų simbolių ir reikšmių. […] kūriniai turi kalbėti su žmonėmis, o jie su jais“ (Gedeikytė, G. 2018). Šiuo, J. Rancevienės atveju, pats menininkas gali būti traktuojamas kaip savotiškas mediumas, vedantis žiūrovą už rankos į jaudinantį vizualinį pasakojimą. Taigi puikiai išplėtotas iliustracijos gestas, taip pat ir nesvetimas formuojamų pasakojimų teatrališkumas lemia J. Rancevienės personalinės mitologijos įtaigą.

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

2019 01 04 7

2019 01 04 9

2019 01 04 10

Į viršų