„Laiptų galerijoje“ atidaryta Algio Griškevičiaus tapybos paroda ,,ĮsiVaizdavimai“. Tapytojas į šią galeriją sugrįžo po 15 metų pertraukos. Pasak galerijos direktorės Janinos Ališauskienės, tai savas, mylimas, gerbiamas autorius, kadangi savo kūrinius garsus menininkas ryžosi eksponuoti dar 1992-aisiais, pačioje „Laiptų“ veiklos pradžioje. Čia jo darbai eksponuojami  penktą kartą.

Šiek tiek faktų
Algis Griškevičius gimė 1954 m. Vilniuje. Studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje dirbo Valstybinio Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku-dekoratoriumi. Nuo 1990 m. – laisvas menininkas. Parodose dalyvauja nuo 1986 m. Surengė 65 personalines, dalyvavo per 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Be tapybos, kuria fotografiją, objektus iš medžio, vario ir žalvario, iliustruoja knygas.

Išleistos kelios A. Griškevičiaus  kūrybą atspindinčios knygos, su poetu Antanu A. Jonynu sukūrė knygą Vilniui ,,Vilnius, upė teka apačioje“, išleista A. Griškevičiaus fotografijų knygą ,,Tada“.

Menininkas apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kultūros ir meno premija, ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, yra pelnęs daugybę aukštų Lietuvos bei tarptautinių įvertinimų.

A. Griškevičiaus kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Europos ir JAV muziejai, garsios galerijos bei privatūs kolekcininkai.

„ĮsiVaizdavimai“
„Algio Griškevičiaus tapyboje pirmas įspūdis – monumentalumas ir gamtos bei žmogaus pajautimas, nors žmogaus niekur nėra, nevaizduojamas. Peizažai urbanistiniai, nors netiesiogiai miesto. Kas sudaro tą monumentalumo įspūdį? – parodos atidaryme svarstė menotyrininkė Michalina Adomavičienė. – Galima žiūrėti iš arti ar iš toli – stipriai veikia. Nėra jokio pasišvaistymo dažais, įmantraus potėpio. Pažiūrėkite, koks didelis dėmesys konstrukcijai, architektonikai.“

M. Adomavičienė kvietė įsižiūrėti į horizonto liniją ir galingus dangaus plotus bei jų spalvas. Įpratę, kad dažniausiai dangus mėlynas. Čia jis gali būti rausvas, žalsvas ar dar kitoks. Pasak menotyrininkės,dangus susilieja, tarsi grįžta į žemę, sudaro vieningą kosmosą.

„Gėriuosi visais atspindžiais – ar tai būtų medžiai, ar žolės, kalniukai. Pagrindiniu akcentu tampa architektūrinis statinys. Jis fragmentiškai ar visu siluetu įsirašo į dangaus foną, jo labai nepažeisdamas ir išsilaiko ant žemės, šviečia, – komentuoja M. Adomavičienė. – Tapytojas susieja realistinę tapybą su simbolišku dekoratyvumu. Tarsi prieš realybę maištauja, bet išsilaiko didingose geometrinėse formose. Visa tai kuria romantišką, kiek melancholišką nuotaiką. A. Griškevičius yra įspūdžio, nuotaikos kūrėjas. Jo kūriniuose didybė kyla iš meistrystės.“

Pasišnekėjimas su autoriumi
Prieš pokalbį su Algiu Griškevičiumi ilgai žiūrėjau į ,,Laiptų galerijos“ sienas praplėtusį keistą pasaulį. Rodės, nedrąsu kvėptelėti, kad neišbaidytum skaidrios vandens ramybės. Viliojo šviečiančios durys, kurias tik praverk – ir atsidursi viduje. Sustingusios sūpuoklės priminė girgždančius Šiaulių atrakcionus. Ėjau kelis kartus ratu, o mano mintis nešėsi keistos žuvys, plaukiančios danguje, Kalėdų burbulus primenantys medžiai skleidė tylų virpulį...  

– Ką jums ir mums turėtų sakyti keistokai sukonstruotas parodos pavadinimas – „ĮsiVaizdavimai“?
– Pavadinimą visada sunku sugalvoti, jis prasmę turi nešti. Norisi skambaus, įsimintino žodžio. Jis, manau, atspindi, vienija šiuos darbus. Nieko juo nenoriu pasakyti. Ar klaustumėte simfoninio orkestro, ką norėjo pasakyti? Kažkodėl žmonėms reikia pasakojimo apie kūrinį, nesistengia patys suvokti. Reikia pačiam bandyti suprasti, įsivaizduoti, pajausti. Žodžiai yra antsluoksnis, kuris geram kūriniui nereikalingas.

– Teko matyti jūsų kūrybos parodą Dailės galerijoje. Man pasirodė, kad fotografijose jūs visai kitoks. Ten daug teatro.
– Teisingai pastebėta. Toks pasirinkimas. Aš nenoriu kartotis. Anksčiau ir tapyboje buvo daugiau veiksmo, literatūrinių siužetų. Siužetus ir alegorinę kalbą palikau fotografijai. Dailę išgryninau. Dvasiniais peizažais savo paveikslus pavadinčiau. Neįvesdamas žmogaus gali tapybos priemonėmis kalbėti apie būsenas. Viename žanre ilgą laiką dirbant amatas pradeda imti viršų. Perėjimas į kitą veiklą išvaduoja, gali kitaip pažaisti. Tapyba reikalauja tiesioginių dvasinių įkrovų, atsistojęs prie molberto turi įdėti dalį savęs. Kitaip kūrinys bus negyvas, plokščias.

Fotografijoje kitaip: apmąstai siužetą, situaciją, tada kvieti žmones, komandą, įgyvendini. Tai artimiau kinematografijai. Ten asistentai, kranai, atributai, daug pagalbininkų. Primena filmavimą. Ten jausmai nedalyvauja. Tapyboje svarbiausia jausmai ir emocijos. Tokie bendražmogiški jausmai. Gerą literatūrą kai skaitai, suvoki, kad nemokėtum taip pasakyti. Smagu, kai gali tą jausmą nutapyti.

– Jūsų tapyba be galo kruopšti, preciziška, jeigu taip galima sakyti. Žiūri ir jautiesi apglėbta, apima nesuprantamas jausmas – gal ramybė, gal… Kaip tai pavyksta?
– Ne visada pavyksta. Tai susideda iš daug gyvenimiškų dalykų – muzikos, patirčių, išgyvenimų. Kiekvienas, nebūtinai menininkas, sukuriame tas patirtis, pavyksta arba nepavyksta jas realizuoti. Visą gyvenimą kaupiame ir kažkur išdalijame. Sunkiau būna tiems, kas turi patirties, bet neranda kur išreikšti, tada ir prasideda pykčiai, neviltys, destrukcijos, savęs naikinimas. Taigi menininkai yra laimingi žmonės, jie turi galimybę išsikrauti. Man nereikia ant žmonių šokinėti, galiu ant drobės viską ištėkšti…

– Bet taškymosi nemaloniomis emocijomis jūsų drobėse nematyti. Greičiau priešingai – susikaupimas, susimąstymas...
– Jaunystėje būname kategoriškesni. Branda, išmintis ateina su amžiumi. Gera muzika, gera knyga padeda. Su amžiumi daraisi atlaidesnis. Norėčiau būti tik menininkas. Ar visada pavyksta? Kažin… Bet dar užtenka išminties ne viską rodyti, ką padarau.

– Teko skaityti, kad nuotrauka jums tarnauja kaip eskizas. Ką iš jos reikia išimti, kad  paveiksle ne realus vaizdas, o nuotaika į save trauktų?
– Natūralų paveikslą jei tapytum, jis būtų kitoks. Ne natūroje aš kuriu, studijoje perdirbu.  Fotografija – tik atspirties taškas. Studijoje sukuriu kompoziciją, erdvę, laiką. Grynai meninėmis priemonėmis sukuriu apibendrintą peizažą – nuotaiką apibendrintą. Konkrečios peizažo detalės – tik priemonė. Yra daugiau techninių niuansų, apie kuriuos nebūtina pasakoti, tai – amato dalykai, kaip išgauti atmosferą, kaip sužaisti dienos apšvietimu, kuriant vakaro šešėlį. Kinta ne patys daiktai, bet jų išdėstymo logika. Žiūrovas kartais nesupranta, kas čia ne taip. Svarbu, kad nuotaiką pajustų.

– Ko gero, jūsų tapybai įtakos turėjo darbas teatre? Scenografiją primena kai kurie vaizdai.
– Labai taikliai. Ne peizažą kuriu, o peizažo dekoraciją. Paverčiu peizažą teatrinio veiksmo dalimi. Be galo didelį poveikį padarė bendravimas su šviesios atminties Eimantu Nekrošiumi. Nepamirštamos patirtys.

– Vis kalbate apie peizažą, parodoje taip pat daugiau gamtos, o spaudoje jus dažniausiai miesto dailininku vadina. Kurioje pusėje tiesa?
– Miesto ir peizažo perpus. Aš – urbanistas. Peizažai taip pat labiau urbanistiniai. Esu tapęs portretų, maga grįžti prie jų. Tačiau portretas reikalauja priklausymo nuo kito žmogaus. Turi atsirasti noras bendrauti su kuo nors. Mano kūrybos procesas uždaras, mėgstu dirbti vienas. Kol kas neatėjo poreikis būti su kuo nors kitu.

– Ar matote Lietuvos dailėje pasekėjų?
–  Ne, kol kas. Kai kas darė diplominius darbus, paveikti panašios stilistikos. Pats nedėstau, mokinių neturiu. Man būtų per sunku, neužtektų energijos. Esu labai reiklus sau, turėčiau labai gerai dirbti. Gal pavyktų suderinti, bet tai išsunkia. Be to, neaišku, ar yra norinčių. Jei atsirastų, pagalvočiau. .

– Kas iš šiauliečių dailininkų labiau nusipelno jūsų dėmesio?
– Tie, kuriuos išskirčiau, jau yra mirę. Eduardas Juchnevičius – didelis menininkas ir Romanas Vilkauskas – labai įdomus, savitas tapytojas.

– Esate labai reiklus sau kaip kūrėjas. O buičiai ar reiklus?
– Ne, visai nereiklus. Per daug abejingas. Maistui abejingas, buities dalykams. Gal tai ir blogai. Gal savo laiku  šeimai skyriau dėmesio mažokai. Neišvengiamai kažką turi paaukoti, kitaip nieko nesukursi.

– Labai daug keliavote, bet jūsų drobėse matau tik lietuviškus vaizdus. Kodėl?
– Esu Lietuvos dailininkas. Per Lietuvos peizažą savitas būsiu, įdomus ir pasaulyje. Tokia nuostata man pasiteisino. Per svetimus vaizdus universlus nepasidarysi. Gal kam tai sekasi. Aš apsimetinėti ir mėgdžioti nenoriu.

– Ar jūsų talentas genuose, o gal tai dėstytojų nuopelnas?
– Ne iš menininkų šeimos esu. Tėvas – darbininkas. Mama – tremtinė, rezistencijos dalyvė, buvo ryšininkė tais sunkiais laikais. Tuokėsi, nes skubėjo  pakeisti pavardę – kad išvengtų persekiojimo. Tiesa, giminėje menininkų buvo. Iš močiutės pusės – Jonynai. Taigi ne iš kosmoso…

O labiausiai dėkingas Albertui Gurskui, šrifto dėstytojui. Išmokė, kas yra  erdvė, daiktas, akcentavimas, centrinė kompozicija. Vienintelis mokėjo aiškiai komponavimo dalykus išdėstyti. Aš išmokau tai pritaikyti tapyboje.

Kol šalta, tamsūs vakarai, užsiimu tapyba, vasarą griebiu fotoaparatą. Mėgstu veiklas kaitalioti. Susikuriu sau harmoniją kažkaip savaime.

A. Griškevičiaus peizažas.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

Stabilus landšaftas (Ateiviai).
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.