Jokia paslaptis, kad nemažai mūsų, nepatenkinti ar net pasibaisėję dėl akivaizdžios nepagarbos valstybinei lietuvių kalbai, bando ieškoti nuosmukio priežasčių, dažniausiai visus velnius suversdami ant jaunosios kartos (kalbėjimo stilius: du anglicizmai + keiksmažodis) galvų, na, dar ir ant mokytojų, neva neskiepijančių patriotizmo jaunimo širdyse ir dvasioje. Pasekę renginyje „Kalba – tautos gyvybės duona“ išsakytų minčių pėdomis, paieškoję papildomos informacijos, aptiktume kur kas rimtesnių priežasčių. „Grėsmių lietuvių kalbai dabar nė kiek ne mažiau kaip sovietmečiu. Anuomet mūsų smegenyse gyveno vidiniai saugikliai. Dabar savo noru šokame į anglicizmų glėbį. Daug liberalizmo. Daug vietos gandams. Šalia mūsų daugybė abejingų, apatiškų, kurčių valstybinei lietuvių kalbai“ (iš S. Tumėno pasisakymo).
Turime budėti
Pirmieji nepagarbos valstybinei lietuvių kalbai požymiai ėmė ryškėti Nepriklausomybės pradžioje, bandant prisivilioti kuo daugiau investuotojų iš užsienio. Pasak rašytojos Giedros Radvilavičiūtės (mokytojos lituanistės), dominavęs polinkis – įsileisti į lietuvių kalbą svetimąją beveik be apribojimų. Pirmiausia tai – užsienietiški restoranų, įmonių, firmų ir kt. pavadinimai Lietuvos miestuose („Draugiška aplinka anglų kalbai lietuvių galvose ir burnose“, 2014-09-18; lituanistusamburis.lt). Eini kurio nors didmiesčio gatve ir suki galvą, kur atsidūrei – Lietuvos sostinėje ar anglakalbėje užsienio teritorijoje. Tiesa, nuo 2013-ųjų savo verslą kuriančiųjų sugalvoti įmonių pavadinimai jau vertinami ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos.
Pastaraisiais metais pradeda ryškėti trintis tarp pačių lietuvių kalbos puoselėtojų. Vieni, vyresnieji, neabejoja, kad lietuvių kalbą nuo svetimos įtakos reikia intensyviai ginti. Kiti jokio pavojaus neįžvelgia. Svetimos kalbos įsileidimas į reklamą be taisyklių – modernumo išraiška.
Modernistai lietuvių kalbos gynėjus paprastai traktuoja kaip patriotines atgyvenas, tinkančias tik Europos patvoriui. Netikėčiau, kad taip yra, jei lapkričio pradžioje savo ausimis nebūčiau girdėjusi radijo laidos, kurioje trijų „modernistų“ į kampą buvo varomas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas A. Antanaitis. Anie – liberalieji diskutuotojai – kaip įmanydami demonstravo esą progresyvūs pasaulio piliečiai. Suprask – vyksta neišvengiami pokyčiai, kuriuos tik jie vieni geba suvokti ir toleruoti.
Čia tiktų G. Radvilavičiūtės replika: „Kuo mažiau tapatybė sąmonėje siejasi su gimtąja kalba, tuo dažniau joje vartojamos svetimybės. <...> Jie šiame – ne idėjų ir principų, bet šuniško lojalumo dėl žmogiškos gerovės – amžiuje tapatybę pirmiausia ima suvokti kaip karjerą. Jiems nesvarbu, kad Lietuvos žemė bus parduodama be saugiklių. Todėl daugelio save laikančių valstybinio mąstymo tarnautojais svajonė yra gyventi ne savo valstybėje. Vaikus išmokyti – ne gimtąja kalba. Ir ne Lietuvoje“ (ten pat).
Į skirtingas stovyklas diskusijoje dalijasi ne tik kalbos diletantai politikai ir įsižeidę rašytojai, kovojantys už individualų stilių. Skaldosi ir patys kalbininkai.
„Sunkiai suprantamas noras keisti įstatymus, siekiant įteisinti galimybę visiems juridiniams asmenims savo pavadinimus Lietuvoje registruoti ne lietuvių, o užsienio kalba. O neseniai Vilniuje vykusioje Lietuvos šaulių sąjungos konferencijoje vienas viceministras didesnei daliai dalyvių (lietuvių ar suprantančių lietuviškai) ne tik skaitė pranešimą anglų kalba, bet ir išsakė lūkestį, kad greitai anglų kalba taps antrąja oficialia kalba Lietuvoje“ (https://www.lzinios.lt).
„Anglų kalba seniai be jokių kliūčių ir bausmių įsileista ir į žiniasklaidą, ir į oficialius valstybės raštus. Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas yra naivus, jei ne juokingas dalykas prieš į kalbą įsisunkusį nuobodų, monotonišką, vertimų gimdomą angliškų klišių kisielių. Bet kokie sąrašai yra bejėgiai prieš mentalitetą.<...>Svetimybių įtaką stebėti įdomu visose sferose. Ji matoma ne tik šnekamojoje, rašto, bet ir gestų bei jaustukų sferoje“ (G. Radvilavičiūtė, lituanistusambūris.lt).
Atmintin įstrigo skaityta internauto nuomonė: „Ir kodėl dabar taip stumiama į priekį anglų kalba? Negi todėl, kad tai ES bendro susikalbėjimo kalba? Bet juk ir rusų kalba SSRS buvo bendra susikalbėjimo kalba! Deja, šiandien kažkodėl niekas nevirkauja, kad Lietuva anglinama. Populiarus šiuolaikinis juokelis: „Prie rusų mes lėtai rusenome, bet dabar sparčiai anglėjame.“
Lietuvių kalbos išsaugojimo ir statuso stiprinimo darbai
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja A. Rinkevičienė minėto renginio dalyviams pasakojo, kad per pastaruosius 30 metų lietuvių kalbos vartojimas pagerėjo: mažiau klaidų viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje. Tačiau šiandien nebežiūrima taip griežtai į kalbos klaidas, kirčiavimas tapo daug liberalesnis ir skyryba taip pat. Taigi, įsigali laisvesnis požiūris į kalbos norminimą. Vis dėlto, pasak pranešėjos, nederėtų nusileisti kai kuriems kalbininkams, peršantiems nuomonę: „Kalbą kuria žmonės – kaip jie kalba, tokia ir turi būti lietuvių kalba“, t. y. nebenorminama.
Per 30 metų Šiauliuose daug padaryta darbų gimtosios kalbos labui. „Prieš 27 metus iš Prancūzijos parvežiau visuotinio diktanto idėją. Kartu su kolegomis šiauliškiais 25 metus iš eilės prieš Motinos dieną rengėme lietuvių kalbos diktanto konkursus Šiauliuose, kuriuose iš viso dalyvavo per 2500 įvairių kartų atstovų iš Šiaulių krašto. Smagu, kad mūsų pasėtas grūdas sudygo – 2006 m. Nacionalinio diktanto konkursą pradėjo rengti savaitraštis „Atgimimas“, jis tęsiamas ir dabar“ (prof. G. Kačiuškienė; www.snaujienos.lt).
Džiugi žinia gimtosios kalbos gerbėjams: 2018 metų lapkričio 15 dieną įkurtas Lietuvių kalbos draugijos Kuršėnų skyrius, į kurį įsijungė dvidešimt penki įvairiausių profesijų žmonės. Skyriaus valdybos pirmininkė Vida Ragauskienė, pavaduotoja Alina Šimkevičienė, sekretorė Vitolda Dovidauskienė.
Valstybinės kalbos statuso grąžinimo lietuvių kalbai 30-mečio ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga Šiaulių miesto savivaldybė kartu su Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriumi Savivaldybės interneto svetainės forume kvietė gyventojus išsakyti nuomonę keturiomis temomis, susijusiomis su lietuviškų įmonių pavadinimais, elektroniniame pasaulyje neįsitvirtinusios kalbos likimu, lietuviškų raidžių vartojimo elektroniniame susirašinėjime dilema ir lietuvių kalbos paskelbimo valstybine grįžtamuoju poveikiu. Kitas šios diskusijos paskirtis – didinti lietuvių kalbos prestižą, stiprinti jos mokymosi motyvaciją.
Sulaukta 122 atsakymų. Pasak A. Rinkevičienės, tai buvo ne formalūs atsakymai „pritariu“, „nepritariu“, bet įdomios, argumentuotos nuomonės. Jų apžvalga dar šiemet bus išspausdinta leidinyje „Gimtoji kalba“ ir paskelbta Savivaldybės interneto svetainės „Kalbos aktualijų“ skyriuje.
Virtualios lietuvių kalbos viktorinos (dalyvavo 112 lietuvių kalbai neabejingų piliečių) rezultatus apibendrino LKD Šiaulių skyriaus pirmininkas, LKD garbės narys Algirdas Malakauskas. Nugalėtoja tapo Roberta Dulinskaitė, geriausiai atsakiusi į klausimus ir surinkusi 28 balus iš 30 galimų. Antrąją vietą pasidalijo Rima Mazuraitienė, Gitana Kazimieraitienė ir Jurga Bizaitė, teisingai atsakiusios į 27 klausimus. Trečiosios vietos laimėtojos – Rasa Rudžinskienė ir Laimutė Laurutytė – surinko po 26 balus. Viktorinos nugalėtoją ir prizininkes pasveikino ir Savivaldybės įsteigtus prizus bei Kultūros skyriaus diplomus įteikė Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Gintautas Sitnikas.
Dr. S. Tumėnas įteikė LR Seimo padėkas ir atminimo dovanėles ilgamečiam Lietuvių kalbos draugijos (LKD) Šiaulių skyriaus pirmininkui Algirdui Malakauskui ir jo pavaduotojoms Aušrinei Rinkevičienei ir Silvijai Baranauskienei už svarų indėlį, puoselėjant lietuvių kalbos kultūrą, aktyvią visuomeninę veiklą.
Renginio „Kalba – tautos gyvybės duona“ dalyviai buvo apdovanoti birbynininko Alvaido Bernoto ir kanklininkių trio – Reginos Marozienės, Reginos Vaišnorienės, Loros Andriuškienės – atliktomis melodijomis, kaip antai: A. Mikulskio „Girios idilija – Lietuvos giružė“, J. Švedo „Preliudas“, B. Dvariono „Rapsodijėlė“ ir kt.
„Tautos forumas“ – nauja Sąjūdžio banga
Minint Sąjūdžio 30-metį, veiklą pradėjo nauja Sąjūdžio banga, pasivadinusi neformalaus visuomenės judėjimo Tautos forumu (TF), kurio veiklos orientaciją nusako teiginys: „Lietuvą ir jos kalbą galima išsaugoti tik sutelktomis visos tautos ir patriotiškų piliečių pastangomis.“
Deklaracijoje „Su Sąjūdžiu – į Tautos forumą“ (www.propatria.lt) suformuluoti tikslai ir siekiai, iš kurių svarbiausi: atsisakyti „globalios Lietuvos“ ideologijos, atsisakyti planų panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir įtvirtinti dvikalbystę. „Tautos forumas“ deklaracijoje pasisako prieš „prievartinį globalistinių neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologijų diegimą, būtent, ištautinti ir išvalstybinti šalį, pasitelkus „globalios Lietuvos“ viziją (lietuvių tauta įsivaizduojama kaip pasaulio „pilietinėje visuomenėje“ pasklidusi ir išsibarsčiusi virtuali etnokultūrinė bendrija, be savo teritorijos ir valstybės), pasisako prieš nuosekliai ir kryptingai vykdomą ištautinimo programą (skleidžiama ir prievarta brukama lietuvių tautinę tapatybę turinti išstumti ir pakeisti „europiečio“ – kultūrinių šaknų ir istorinės atminties neturinčio kosmopolitiško Europos Sąjungos piliečio-klajoklio – savimonė ir tapatybė).
Prie „Tautos forumo“ (TF) jau prisijungė Vilniaus Sąjūdžio taryba, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, „Vilniaus forumas“, „Talka kalbai ir tautai“, Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras, Jaunimo sambūris „Pro patria“, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybinius gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba. „Tautos forumo“ grupės įsteigtos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose (Sąjūdžio 30-mečio minėjimas, 2018 06 04, Alkas.lt).
Naujausia Vilniaus forumo informacija
„Pasitelkus Jungtines Tautas dar kartą mėginama įgyvendinti globalistinę pasaulio be tautų utopiją. Siekiama visoms valstybėms primesti faktiškai nevaržomos masinės migracijos sutartį, kuri išprovokuotų net neįsivaizduojamo masto tautų masinio persikraustymo bangą ir visą pasaulį paverstų pereinamuoju kiemu. Sovietmečiu utopinis tautų perkėlinėjimo ir dirbtinio maišymo bei tirpdymo betautėje „tarybinėje liaudyje“ projektas rėmėsi komunistinio „internacionalizmo“ ideologija. Dabartinis globalistinis tautų maišymas ir jų vertimas beveide „pasaulio piliečių“ ir „naujųjų europiečių“ mase grindžiamas liberalkomunistine „multikultūralizmo“ ideologija. Neatsitiktinai suprasdamos šios sutarties paskirtį ir tikslus virtinė valstybių, tarp jų ir Estija, atsisakė arba neketina jos pasirašyti.
Tačiau Lietuvos valdžia šiai sutarčiai pritaria ir toliau aklai vadovaujasi „globalios Lietuvos“ vizija nepaisydama to, kad ši vizija daro Lietuvą vienintele mums žinoma pasaulio šalimi, oficialiai deklaruojančia, jog galutinis valstybės tikslas yra savanoriškas tautos susinaikinimas ir išnykimas (https://www.tv3.lt ).
Šio tikslo idėjinės ištakos yra jau „Komunistų partijos manifeste“ išdėstyta tautų išnykimo doktrina, kurią uoliai vykdė Maskvai nuolankiai tarnavę okupuotos Lietuvos išdavikai. Todėl entuziastingai išsakytą pasiryžimą automatiškai pritarti potencialiai pragaištingai sutarčiai galima iš dalies paaiškinti ir tvirtai įsišaknijusiais bei niekur neišnykusiais Lietuvos politikų ir valdžios pareigūnų įpročiais išdavinėti bei naikinti savo tautą ir valstybę(https://lt.wikipedia).
Todėl Vilniaus forumas ir grupė visuomeninių organizacijų parengė peticiją valdžiai šiuo klausimu: (http://www.propatria.lt/2018/11).
****
Renginio „Kalba – tautos gyvybės duona“ pranešėjų pasisakymai sustiprino viltį, kad lietuvių kalbai išsaugoti ir jos statusui įtvirtinti daromi reikalingi darbai. Aktuali ir renginio potekstė: nevalia užsimiršti, turime būdrauti valstybinės lietuvių kalbos sargyboje. „Ir tegul mus pastiprina tai, jog per Lietuvos okupacijos laikotarpius lietuvių kalba buvo išsaugota, išliko. Tad, jei priešai nesunaikino lietuvių kalbos, budėkime, kad jos nesunaikintų savi!“ (https://www.lzinios.lt)
