Edukacinis projektas „Muzikiniai rudenys 2018” Šiauliuose vyko ketvirtadienio vakarą koncertų salėje „Saulė“. Dalyvavo Šiaulių kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila),  talentinga smuikininkė, Karalienės Mortos premijos laureatė bei daugelio konkursų prizininkė Augustė Emilija Janonytė, 1-osios muzikos mokyklos, Dainų muzikos mokyklos, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos, „Juventos“ progimnazijos bei „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos auklėtiniai.

Šiemet Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“rengiami „Muzikiniai rudenys“ jau  10-ieji . Šiauliuose ir  rajoniniuose miestuose organizuojami koncertai, kurių pirmoje dalyje su Šiaulių kameriniu orkestru pasirodo vietinių muzikos ir meno mokyklų gabiausi mokiniai. Antrojoje dalyje – žinomi profesionalūs instrumentalistai bei solistai ir Šiaulių kamerinis orkestras.

Ypatinga vaikystė
 „Šiaulių naujienos“ pakalbino smuikininkę Augustę Emiliją Janonytę, kuri specialiai atvyko iš Londono, kad galėtų groti šiame renginyje.  

Augustė papasakojo, kad groti pradėjo nuo 4 metukų. Užaugo menininkų šeimoje. Save vadina ketvirtosios kartos menininke. Proseneliai gražiai dainuodavę kaime. Senelė – dailininkė. Tėtė – dizaineris, bet savo laiku kontrabosu grojo ir kitais instrumentais. Augustės mama – Šiaulių universiteto docentė.

„Universiteto muzikos katedroje – pirmi  mano žingsniai, – sako Augustė. – Muzikinis ugdymas nebuvo man brukamas per prievartą. Pati norėjau. Mama vaikystėje mokėsi groti smuiku, tik šiek tiek tinginukė buvo. Jos smuikas ant sienos kabėjo. „Duok man spuiką“, – dvejų metukų būdama prašiau, – nedavė, teko iki 4-erių paūgėti.“

Augustė  kaip nė vienas kitas vaikas turėjo galimybę susipažinti ir bendrauti su puikiais profesoriais. Nuo 5-erių susibičiuliavo su šviesios atminties profesoriumi Sauliumi Sondeckiu. Per jos 10 metų gimtadienį jis atvažiavo ir sėdėjo su gimtadienio kepuryte. Važinėdama  į konkursus mergaitė  pasaulio pamačiusi tiek, kiek kai kuriems bendraamžiams iki šiol neteko.

„Užteko laiko ir smėlio dėžėje pažaisti, ir su lėlėmis. O tas darbas, įdėtas, kai buvau 4–5 metų, dabar atsiperka. Galiu pasigirti koncertų, konkursų gausybe. Galiu mokytis geriausiame Londono karališkame koledže. Nedaug lietuvių ten patenka.“

Paauglystė nuo muzikos neatšaldė: „Mokykloje buvau stropi mokinė. Tik bėgioti, šūkauti nelabai mėgau. Man patikdavo sėdėti, skaityti. Su geriausiu draugu kartu užaugome, jis „Dainų dainelėse“ dalyvaudavo, aš grojau. Mums patikdavo kartu būti. Man paauglystės krizės nebuvo. Niekas nevertė groti. Tik primindavo: Augustyte, laikas. Mūsų su mama santykiai buvo puikūs. Nors mama kartais draugėms guodėsi, kad bjauresnė buvau pasidariusi, bet aš manau, kad visad buvau geras vaikas ir su manim problemų tėvai neturėjo.“

Augustė pasakoja, kad įtempta dienotvarkė išmokė laiką planuoti ir branginti. Su orkestrais dirbanti daug. Su vaikais tenka nemažai padirbėti: ir privačiai, ir sekmadieninėje mokykloje vaikučius groti ir gimtosios kalbos moko. Visi studentai dirba, tik mama labai prašiusi, kad nesiimtų bet kokio darbo ne pagal specialybę. Mergina pažadą vykdo.
Augustė Emilija Janonytė labai gerbia savo mokytojus: „Vienintelė mokytoja ekspertė Nijolė  Prascevičienė groti nuo mažumės mokė, į konkursus vežiojo, tiesiai į geras rankas atidavė. Dabar moko profesorius Jan Repko, įdomus pasaulio žmogus, gimęs Afrikoje, mokėsi Amsterdame. Ir dabar dar profesorius primena, kad mokytojai padėkočiau. Jo pėdomis seku. Kaip antras tėtis.  Man buvo 13, kai konkurse Estijoje susipažinome su profesoriumi.“

Brangiausias apdovanojimas Augustei – Karalienės Mortos premija: „Buvau 7-erių metų. Lietuvos rekordas – jauniausia laureatė. Tada nelabai supratau išskirtinumo. Niekada negalvojau, kad visi vaikai taip nedaro. Ir konkursas Estijoje įsimintinas, kai man buvo 13. Užsimezgė daug draugysčių, nuo jo prasidėjo mano muzikantės kelias.“
Augustė reikli sau: „Mano dievukas, idealas yra Itzhak Perlman  – senukas smuikininkas, žydų tautybės. Jis dar groja. Kai prieš 16 metų man mokytoja uždėjo įrašą, įkvėpimas atėjo iš jo ir visą gyvenimą einu tokio grojimo link. Smuikininkas turi būti pasišventęs. Turi mylėti tai, ką darai. Jei nemyliu to, ką groju, kaip perteiksiu žmonėms geras emocijas?“

Apie svajones jauna muzikantė kalba dar nedrąsiai: ,,Gyvenu dabar Londone. Yra orkestrų, kurie įrašinėja muziką filmams. Filmai be muzikos niekas. Mane ši sritis domina. Nesupykčiau, jei pakviestų su orkestru solo groti. Niekuomet nesakysiu, kad į Lietuvą negrįšiu. Čia mano šaknys, mano šeima. Ką gali žinoti. Būsiu ten, kur manęs reikės.“

Ką A. E. Janonytei reiškia ,,Muzikiniai rudenys“? „Muzikiniuose  rudenyse“ prieš kelerius metus buvau, mes trise grojome. Mažesnė, mokinė, gal irgi dalyvavau, tik per koncertų gausybę jau bijau apsirikti. Atsimenu, kaip svarbu būdavo pamatyti grojant vyresnį žmogų. Reikia stimulo, kad vaikai norėtų groti, turėtų tikslą, žinotų, į ką lygiuotis. Pirmą kartą išeini į sceną, pirmąsyk groji su orkestru. Tai nepaprastas potyris.  Šiaulių kamerinis orkestras – tai žmonės, kurie mane įkvepia. Su Šiaulių orkestru Vivaldį grojau. Kiekvienas susitikimas su šiais muzikantais – šventė.“  

Pirmas susitikimas
Koncerto išvakarėse kalbiname moksleives, kurioms šie ,,Muzikiniai rudenys“ – pirmas kartas didžiojoje scenoje. Tai Kornelija Morkevičiūtė ir Kamilė Kaučikaitė (mokytojos Lidija Bražaitė ir Raimonda Sližienė). Kornelija groja  nuo 6 metų, bet rimčiau mokytis pradėjo penkiolikos. Jos mokytoja metodininkė Lidija Bražaitė. Mergina svajoja stoti į Muzikos ir teatro akademiją. Kamilei  fortepijono paslaptis atveria mokytoja ekspertė Raimonda Sližienė. Kamilė intensyviau groja nuo  8 klasės. Planuoja užsiimti muzika, keliauti, studijuoti.

Mergaitės pirmą kartą gros su orkestru. Iki šiol grodavo dviese. Merginos prisipažino: ,,Mums garbė groti diriguojant R. Šumilai. Pildosi svajonės. Jaučiame atsakomybę, truputį baugu. Rankos virpa.“

Išskleisti sparnus
Ričardas Šumila, Šiaulių kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas, pabrėžė, kad ,,Muzikiniai rudenys“ ypatingi vaikams, nes jie gauna prisiliesti prie aukštesnės scenos: „Ne kiekvienam gyvenime pasiseka su orkestru groti. Galbūt ir nereikia kiekvienam. Toks renginys motyvuoja, atsiranda siekiamybė. Groti drauge su didžiausiu instrumentu – orkestru, bendrystė su orkestru yra nepaprasta patirtis. Mums kaip menininkams tai nėra savęs realizavimas. Mes sergame už vaikus, mes nesirealizuojame, bet kaip žmonės gauname įkvėpimo: matome, kaip vaikai jaudinasi, kaip sekasi, kuo galime padėti. Jie dar trapios bręstančios asmenybės, dalijimasis patirtimi atperka laiko praradimus.“

Dirigentas dėkingas orkestrui: „Aš maža kruopelytė, kai atėjau, jau egzistavo „Muzikiniai rudenys“. Kolektyve  labai kantrūs muzikantai. Ir geranoriški. Nemanau, kad daug kolektyvų galėtų būti tokie paslankūs. Šiaulių orkestras ypatingas tuo, kad padeda vaikams atsiskleisti, padėti išgyventi kūrybinį džiaugsmą, užsiauginti sparnus.“

Matau augimą ir didelę prasmę
S. Sondeckio menų gimnazijos mokytoja ekspertė Raimonda Sližienė muzikos mėgėjams pažįstama kaip puiki koncertų vedėja. Mokytoja prisimena, kad vienas iš klausytojų kartą pasakė: „Jeigu jūs neįvardintumėte to, kas vyksta scenoje, nepaaiškintumėte tos svarbos, tai koncertas būtų tik padriki akmenukai. Kai jūs surenkate, sulipdote, galima pastatyti katedrą. Taigi, kai viską suglėbi, įvyksta tas katedros stebuklas, – sako R. Sližienė. – O vaikai labiausiai jaudinasi, ar ateis klausytojas. Ar spės tėtis iš darbo, ar ateis draugai. Labai svarbu, kad pamatytų, koks kitoks aš esu scenoje, negu spardydamas futbolo kamuolį. Matau didelę prasmę to projekto. Aš matau labai gražų augimą: pačių vaikų, mokytojų ir žiūrovų. Vaikai turi galimybę pabūti muzikos viduje. Kai išeina mažas atlikėjas ir aplinkui jį sėdi orkestras, aš įsivaizduoju, kad pojūtis toks tarsi į pačią muziką patenki.

Renginio dirigentai keitėsi: Jonas Janulevičius, Tomas Ambrozaitis, Egidijus Miknius. Trečią sezoną diriguoja Ričardas Šumila. Įdomu stebėti, kaip skirtingai jie su vaikais bendrauja.

Pasak ekspertės, kai kuriems vaikams šis renginys – pirmas laiptelis į didžiąją sceną: „Šiauliuose kaip solistė profesionaliosios dalies pasirodo A. E. Janonytė. O ji kažkada maža mergaičiukė su orkestru grojo, dalyvavo „Muzikiniuose rudenyse“ ne vieną kartą. O dabar ji atlikėja, į kurios koncertus žmonės bilietus perka. Suprantat, kokį gražų augimą galima pamatyti. Mokytojams didžiulė galimybė padėti vaikams atsiskleisti, tuo pačiu ir mokytojas auga, repertuaras plečiasi. Publika iš pradžių santūriai į tuos koncertus žiūrėjo, dabar susidomėjimas didelis pastebimas. Rūpi paklausyti ne tik tėčiui, mamai, rūpi paklausyti koncerto kolegoms ir miesto visuomenei. Gali pamatyti, kaip auga, stiprėja jaunoji karta.“

Be to, R. Sližienė turi pasiūlymų organizatoriams, kaip galėtų renginys keistis. Šiauliečiai viename koncerte jau netelpa, o projektas pritraukia vis naujų miestų.

A. E. Janonytė su smuiku tarsi suaugo.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

R. Sližienė: ,,Šis projektas atskleidžia, kaip auga muzikantų lygis.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

R. Šumila: ,,Tik Šiaulių orkestras gali tiek dovanoti vaikams.“
Artūro STAPONKAUS nuotr