Apie muges, prekymečius ir turgus Šiaurės Lietuvoje
Lietuvoje vystantis miestams ir miesteliams, gyventojų poreikiams tenkinti reikėjo įvairiausios paskirties prekių. Tarpusavyje konkuravo pirkliai, gatvės prekeiviai, amatininkai, vyko mugės, prekymečiai ir turgūs.

Lietuvoje turgus juridiškai įteisintas nuo XIII a. Tada atskiroms gyvenvietėms pradėtos teikti miesto teisės, o vėliau ir prekybinio pobūdžio privilegijos. XIV a. Lietuvoje jau buvo mugių. Prekyviečių ypač pagausėjo XV a. pabaigoje, kai didieji kunigaikščiai pradėjo leisti dvaruose ir miestuose steigti turgus, organizuoti muges. Suteikiant gyvenvietėms magdeburgines ar prekybines privilegijas, buvo nustatomos mugių ir turgų dienos, prekymečiai. Turgūs paprastai vykdavo darbo dienomis, o mugės – per atlaidus.

Turgus – prekiavimo vieta, aikštė, kurioje prekiaujama, arba pats prekiavimas tokioje aikštėje, prekyvietė. Lietuvoje, be įprastinių kassavaitinių turgų, buvo žinomi regioniniai turgūs, mugės, jomarkai ir kermošiai...

Pagal klasifikaciją nuo XVI a. Šiaurės Lietuvoje turgūs būdavo skirtingi – prekymečiai, kermošiai, mugės ir jomarkai (vok. Jahrmarkt – metinis turgus). Prekymečius liaudis vadino vokiškos kilmės pavadinimu – kermošiais (vok. Kirchmesse – bažnytinė šventė), kurio ištakos – bažnytinės šventės tradicijos. Kermošius – tai prekyba, kuri lydėjo bažnytinę šventę. Kermošiais taip pat vadintos mugės su linksmybėmis.

Lietuvos valstybės valdovai suteikdavo turgų ir prekymečių privilegijas tiek savo, tiek bažnyčios, tiek privatiems miestams ir miesteliams. Tokių privilegijų prekybai, prekyvietėms ir turgums buvo suteikta ir įvairiems Šiaurės Lietuvos miestams ir miesteliams.

Šiaurės Lietuvoje prekyba buvo tvarkoma ne tik valstybės įstatymais ar valdovo privilegijomis, ją bandė reglamentuoti ir valdų savininkai ar laikytojai savo instrukcijomis. Štai 1742 m. Mykolo Kamiziero administracijai nurodoma, kaip reikia sutvarkyti prekybą gėralais, turgaus mokesčius ir saikų bei matų sistemą ekonomijos miestuose, miesteliuose.

1786 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuje esančiuose instrukcijose vėl reglamentuojama gėralų gamyba ir prekyba, uždraudžiama važinėti į svetimus turgus, aptariami svoriai ir saikai. Tose pačiose instrukcijose Šiaulių ekonomijos miestų bei miestelių nuomininkams nurodoma, kokias rinkliavas jie gali rinkti iš pastovių prekiautojų gėralais, druska, silkėmis, kitomis prekėmis, įspėjami, kad dėl laisvos prekybos mokesčio įvedimo jie nedrįstų rinkti turgaus bei kitų mokesčių iš atvykstančių į ekonomiją miestelių turgus ir prekymečius valsčionių, taip pat prekeivių atvykėlių. 1792 m. Šiaulių ekonomijos nuostatuose įrašytas reikalavimas prekiauti tik savo miesteliuose (Meilus E.  Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII a. II pusėje – XVIII a.: raida, gyventojai, amatai, prekyba.  V., 1997, p. 114-115, 116).

Šiaulių mugės, prekymečiai ir turgūs (XVI a. I pusė – XVII a. II pusė)
Šiauliuose, kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, svarbiausia prekyvietės vieta buvo turgus. Jis buvo miestiečių ir pirklių, valstiečių ir amatininkų susibūrimo vieta. Čia buvo prekiaujama, čia susitikdavo miestelėnai, valstiečiai iš visos Šiaulių ekonomijos, čia atvykdavo pirklių iš kaimyninių šalių, čia savo išmonę ir meistriškumą rodė aplinkinių miestelių ir miestų amatininkai ir meistrai.

Kaip Šiauliuose atsirado turgus, kur jis buvo? Atsigręžkime į miesto istoriją ir pabandykime atrasti turgaus pradžią.

Maždaug nuo XVI a. pradžios Šiauliuose svarbiausia prekyvietės vieta buvo turgus. Pastačius pirmąją bažnyčią, susidarė miesto centras su turgaus aikšte. Čia iškilo ir užvažiuojamieji namai, karčemos, sandėliai ir amatininkų dirbtuvės. Dauguma miestiečių ir aplinkinių vietovių gyventojai turguje pirko įvairias prekes – maisto produktus ir pašarus. Vietiniai amatininkai čia galėjo įsigyti reikalingos gamybai žaliavos, o atvykusiems valstiečiams parduoti savo pagamintus gaminius.

Šiauliuose, ties pagrindiniu keliu į Rygą pastačius pirmąją mūrinę bažnyčią, pamažu susiformavo miesto centras ir turgaus aikštė, kurioje beveik 500 metų vyko turgūs, prekymečiai, kermošiai, jomarkai ir mugės. Amžiams bėgant Turgaus aikštė buvo vadinama visaip: Rynek, Rynok, Bazarnaja ploščiad, Markt, Marktplatz, Markttag, Marktbetrieb, Rinkos, Turgaus  ir kt.

Pagrindinė Šiaulių turgavietė pagal šimtmečiais susiklosčiusią tradiciją veikė aikštėje šalia pagrindinio miesto pastato – Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios. Čia buvo prekiaujama, čia susitikdavo miestelėnai, suvažiuodavo valstiečiai iš visos Šiaulių ekonomijos. Čia atvykdavo pirkliai iš kaimyninių šalių, čia savo išmonę ir meistriškumą rodė aplinkinių miestų ir miestelių amatininkai ir meistrai.

Prie turgaus aikštės ir pačioje aikštėje buvo vadinamųjų kromų. Juose pardavinėtos atvežtinės prekės, o vietos amatininkų gaminiais prekiauta aikštėje. Miesto turgus išsiskyrė universalumu, kadangi jo prekių asortimentas buvo itin platus: prekiauta maisto produktais, grūdais, naminiais paukščiais ir gyvuliais, valstiečių ūkiuose pagamintais audiniais ir kita produkcija, amatininkų dirbiniais ir kt. Turgus pagimdė miesto augimą, plėtrą, skatino amatus, prekybą.

Turgaus veiklai nemažai dėmesio buvo skirta 1619 m. Šiaulių miesto nuostatuose, kurie 1635 m. ir 1639 m. buvo papildyti. Juose nurodoma, kad rinkoje iki 9 valandos reikalingų prekių gali pirktis tik miestiečiai, o po 9 valandos – visi kiti atvykėliai. 1639 m. gruodžio 29 d. Šiaulių miesto nuostatai draudė prekiauti kaimuose, o mieste urmu leido prekiauti tik turguje. Valstiečiai buvo verčiami vežti prekes į Šiaulius, čia, o ne kaimuose galėjo prekiauti iš kitur atvykę pirkliai. Taip buvo lengviau surinkti muitus, reguliuoti prekybą (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai: Momentas, 1991, p. 23, 26).

Kad nebūtų per daug didinamos prekių kainos, nurodyta, kad iki 10 valandos turguje būtų prekiaujama ne perpardavimo tikslais, o tik savo poreikiams tenkinti. Po 10 valandos visi galėjo pirkti ir parduoti urmu. Panašūs turgaus nuostatai buvo paskelbti ir 1681 m. Jono Sobieskio privilegijoje. Daug dėmesio miesto turgaus veiklai skiriama ir kitose Šiaulių ekonomijos nustatytose taisyklėse.

XVI a. viduryje Šiauliai – jau nemažas prekybinis miestelis su susiformavusia aikšte ir turgumi. 1649 m. inventoriuje rašoma, kad Šiauliuose (matyt, Valakų reformos metu), išmatuota turgaus stačiakampė aikštė,  kurioje buvo 19 sklypų. Mieste iš viso buvo 184 sklypai ir, matyt, tiek pat namų, gyveno net 30 amatininkų. Veikė gausybė karčemų (Kryževičius V. Šiauliai XVII – XVIII a. ir miestiečių kova dėl miesto teisių. In. Šiaulių praeitis ir dabartis: [Str. rinkinys] (sud. S. Overaitė), Vilnius, Mintis, 1986, p. 40). Miesto mokestis siekė 7343 lietuviškų kapų grašių. Tų metų inventoriuje minimos dvi gatvės: Rudavos ir Didžioji – Šeduvos gatvė.

XVI a. pabaigoje aplink turgaus aikštę stovėjo 26 namai, kuriuose glaudėsi prekybininkai, amatininkų dirbtuvės.     
XVII a. viduryje stačiakampė aikštė užėmė vieną hektarą ir 42 arus. Beveik visos pagrindinės miesto gatvės suėjo į turgaus aikštę, aplink kurią telkėsi smuklės, karčemos, kūrėsi turtingiausi miestelėnai ir amatininkai.

Siekdami sustiprinti Šiaulius, Lenkijos ir Lietuvos karaliai Vladislovas IV, Augustas II ir Augustas III savo privilegijomis leido Šiauliams rengti turgus ir jomarkus-muges, iš  prekeivių miesto ir valstybės naudai rinkti rinkliavas.

Turgūs paprastai būdavo darbo dienomis, o mugės – per atlaidus. Prekybą turguose organizavo ir pirkliai. Šiauliuose buvo ir stambesnių pirklių, kurie iš Vakarų rinkos įsiveždavo audinių, metalo dirbinių, bakalėjos ir kitų prekių. Svarbiausios atvežtinės prekės buvo druska, audiniai, brangūs kailiai, prieskoniai, vynai, silkės ir kt.

Mieste ir turguje buvo prekiaujama javais ir gyvuliais, audiniais ir drabužiais, maisto prekėmis, ypač druska, silkėmis, žuvimis, sviestu, aliejumi, medumi, mėsa, lajumi, taip pat odomis, geležimi ir geležiniais darbo įrankiais (noragais, dalgiais ir pjautuvais), statybinėmis medžiagomis, stiklu ir gėrimais. Nemažą prekių dalį sudarė miško medžiaga, mediniai darbo įrankiai ir rakandai, vaisiai, medus, vaškas, žvakės, potašas, anglys, malkos, sakai ir kt.  Prie turgaus aikštės ir pačioje aikštėje buvo vadinamųjų kromų. Juose pardavinėtos atvežtinės prekės, o amatininkų gaminiais prekiauta turgaus aikštėje.

Turguje per muges būdavo ne tik prekiaujama, bet pasitaikydavo ir visokių atsitikimų, vagysčių. Čia užklysdavo visokio plauko apgavikų, ilgapirščių, arkliavagių.

1673 m. liepos 19 d. Šiaulių dvaro teismo knygoje rašoma apie arkliavagio sulaikymą Šiaulių mugėje: „Vyko tardymas gerbiamojo pono Mykolo Milanausko byloje dėl liepos 12 dieną Kėdainiuose pavogto juodo plauko arklio, atpažinto parduodant Šiaulių mugėje. Jį pardavinėjo Kėdainių miestietis Jonas Godzinskis, kuris buvo atvestas į Šiaulių dvarą ir savo noru pareiškė, kad pats to arklio nevogęs, bet pirkęs iš kažkokio vokiečio, kapralo, nepasisakiusio, iš kokio jis dalinio. Tačiau pirkęs arklį ne turguje, bet Kėdainių laukuose temstant, ir niekas perkant nematęs. Pasakojo davęs vokiečiui 40 auksinių ir dar likęs 10 skolingas, arklį pirkęs antradienį, o arklys [iš Milanausko] buvęs pavogtas trečiadienį, todėl pavogę ne tą arklį, kurį jis atvedęs parduoti, tačiau pardavėją atvesti į teismą nežadėjęs, nes nepažįstąs, kadangi arklį pirko ne mieste, kaip kad pagal papročius žmonės daro, o niekam nematant, todėl aišku, kad pats pavogė. Šiaulių mugės metu, liepos 16 dieną, buvo atvykę Kėdainių miestiečiai, tačiau, pašaukti į dvarą, jie nenorėjo už jį laiduoti, bet taip pat nepripažino, kad jis kuo nors įtartinas. Išlaikėme jį 4 dienas kalėjime, tačiau ieškovas nenorėjo, kad būtų nubaustas mirties bausme, o badu marintą savo arklį atsiėmė. Kitas kaltinamojo arklys buvo paliktas dvare užstatu. Patį kalinį, kadangi jis sakosi esąs Kėdainių miestietis, paleidome iš kalėjimo ir pasiuntėme ištirti, ar nėra piktadarys. Kai sumokės ieškovui už nuostolius, urėdui baudą ir pristatys iš Kėdainių magistrato atestaciją, kad tas dvare paliktas arklys nėra vogtas, tada jis bus jam grąžintas. Šią atestaciją pasirašau. Duota Šiauliuose 1673 metų liepos 19 dieną“ (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 621-622).

Tokių atsitikimų Šiaulių turguje pasitaikydavo ir daugiau. Su arkliavagiais buvo griežtai kovojama, jie būdavo baudžiami, o jų turtas konfiskuojamas.  

Mugės, prekymečiai ir turgūs (XVIII a. – XIX a.)
Šiaulių ekonomiją pradėjus administruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkui A. Tyzenhauzui, turgaus aikštė buvo pertvarkyta. Vietoj senosios turgavietės, prie kurios 1755 metais buvo apie tris dešimtis sodybų, bažnyčia, klebonija ir špitolė, suplanuota didesnė  turgaus aikštė, o aplink ją – prekybininkų balaganai ir amatininkų dirbtuvės.
Turgaus aikštėje buvo išmūryta dviejų aukštų, galuose paremta keturiomis, o iš šonų – šešiomis kolonomis austerija – užeigos namai. Austerijos kluone buvo laikomi vežimai ir arkliai (Trimonienė R. R. (vertimas). Šiaulių miesto iždo namai (ištrauka iš 1786 m. Šiaulių ekonomijos inventoriaus). In.: „Šiaulių metraštis 2003–2006“. Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 2007, p. 277-282). Aikštės viduryje pastatytos prekybinės eilės – du stambūs kiaurai pravažiuojami korpusai. Buvo statomi namai amatininkams. Į pietvakarius nuo aikštės lygiagrečiai su ja nutiesta Mintaujos gatvė.

1765 m. Šiauliuose jau buvo 208 kiemai. Juose gyveno daugiau kaip 1200 žmonių. 1778 m. per Šiaulius keliavęs J. Bernoulli rašė: „Apie penktą nuvykome į Šiaulius, karališkąją ekonomiją, kur pastatyta, iš dalies dar statoma apie 40–50 didelių ir mažų namų, ir tai daugiausia iš plytų. Likusieji turi bent jau aukštą fasadinę sieną: gražų didelį stogą, dengtą čerpėmis, ir stovi ant akmens pamatų. Čia turi būti įsteigti fabrikai“ (Polska stanislawowska w oczach cudzoziemcow. T. 1. Warszawa. 1963. S. 329).