Kvarzazetas – Maroko kino sostinė
Kelias driekiasi net 40 kilometrų lygiagrečiai Dadeso tarpekliui. Kvapą užgniaužia stačios tarpeklio uolos. Vykstame į Kvarzazetą, dar vadinamą Maroko kino sostine. Keliaujame per Didžiuosius Atlaso kalnus 2260 metrų aukštyje. Mus lydėjo svaiginantys Atlaso kalnų vaizdai, slėnių ir tarpeklių gelmės, upių ir krioklių juostos.   
 
Pakeliui aplankėme istorinį Ait Ben Haddou kaimą-tvirtovę, įsikūrusį prie seno karavanų kelio. Tai žymiausia Maroko tvirtovė, saugomą UNESCO. Čia buvo filmuojamas „Lorensas iš Arabijos“, „Nilo perlas“, „Gladiatorius“ ir daug kitų filmų. Vaikščiodami siauromis gatvelėmis tarp didingų tvirtovės sienų pakilome iki aukščiausio kalno taško, nuo kurio atsivėrė kvapą gniaužianti panorama.

 Toliau mūsų maršrutas vingiuoja „100 tvirtovių“ (kasbų) gynybinės architektūros keliu palei Dadės upę, pravažiuojame Tinerhir oazę. Aplankėme Taourirt kasbą, kurios atvaizdą galima rasti ant marokietiškų diramų. Mūsų kelionės maršrutas bėga palei Antiatlasą, kuris driekiasi nuo Atlanto vandenyno šiaurės rytuose iki Kvarzazeto. Vakare atvykome į Kvarzazetą – dykumos Holivudą.

Pietų Maroko sostinė Kvarzazetas (dar – Uarzazatas, Varzazatas) įsikūręs 1160 m. virš jūros lygio. Jo panorama puošia Atlaso kalnų peizažas. Šis miestas žinomas kaip pagrindinis Maroko kino industrijos centras, dėl gausybės kino studijų dar vadinamas Maroko Holivudu. Čia buvo filmuojami tokie filmai, kaip „Ali Baba ir 40 plėšikų“ (1954 m.), „Karalius Edipas“ (1967 m.), „Paskutinis Kristaus gundymas“ (1968 m.), „Arbata Sacharoje“ (1989 m.), „Marija iš Nazareto“ (1995 m.) ir kt.  

Kvarzazeto miesto sėkmės istoriją lėmė ne tik nuostabi gamta ir tvirtovės, bet ir čia įkurtas oro uostas bei keletas kino studijų. Maroko verslininko Mohamedo Belghmi įkurta „Atlas Corporation Studios“ pradėjo gausybės kuriamų filmų erą. Būtent čia buvo sukurti tokie filmai kaip „Į dienos šviesą“, „Paskutinis Kristaus gundymas“, „Mumija“, „Gladiatorius“, „Dangaus karalystė“, „Kundun“, „Tai nutiko Jemene“ ir kt.

Aplankėme šią kino studiją ir apžiūrėjome jame įkurtą muziejų, dekoracijas. Jos milžiniškoje teritorijoje pamatėme senovinio turgaus, Cezario rūmų, egiptietiškų šventyklų, romėnų amfiteatrų ir tibetiečių šventyklų imitacijų, dekoracijų, naudotų tokiuose filmuose kaip „Persijos princas“, „Babelis“, „Asteriksas ir Kleopatra“ ir kt.

Toliau mūsų maršrutas kalnų ir slėnių keliais vingiuoja link Marakešo.

Rožių karalystėje
Vykstame pro nuostabų El Kelaa Mgouna rožių slėnį. Nuo seniausių laikų Rytų šalyse rožės naudojamos kosmetikos ir kvepalų gamyboje. Šis regionas susijęs su Damasko rože, taip pat vadinama Širazo rože. Tai labai sena rožių rūšis.

Istoriniai dokumentai byloja, kad Damasko rožės kultūros ištakos yra Indijoje, dabartiniame Irane ir Turkijoje. Kaip rožė atsirado Maroke, iki šiol yra mįslė. Tik čia Maroke, Aukštojo Atlaso papėdėje, Damasko rožė yra labai populiari.

Keliaujame palei Dadeso upę į miestelį El Kelaa, kuris didžiuojasi jame auginamomis itin aromatingomis rožėmis Rosa damascena ir iš rožių žiedlapių gaminamu tualetiniu vandeniu. Šis miestelis dar vadinamas Rožių karalyste. Kelias į jį veda dulkėta, sausa akmenuota dykuma, pro stačius Atlaso kalnus.

El Kelaa slėnyje rožės „subręsta“ kovą ir balandį ir tada prasideda jų žiedų rinkimas. Juose gausu eterinio aliejaus – kosmetikos, kvepalų ir natūralių vaistų gamintojų trokštamos žaliavos. Nuo šešių iki vienuolikos ryto geriausias laikas rinkti derlių. Per vieną rytą patyrę rinkėjai gali nuskinti apie 25 kg žiedų. Jie džiovinami, o vėliau parduodami turguje. Iš sudžiovintų žiedų gaminama nuo įvairiausių kvepalų ir su cha sumaišytų plaukų priežiūros priemonių iki „Ras el hanout“ – iš dešimčių komponentų susidedančio prieskonio, Maroko virtuvės karaliaus. Be silpnai kvepiančio rožių vandens neįmanoma įsivaizduoti rytietiškos virtuvės ir kosmetikos procedūrų. Jo pilama į saldumynus, gydomi galvos ir pilvo skausmai, tepama švelni kūdikių oda ir uodų įkastos vietos. Iš rožių gaminamas labai vertinamas rožių vanduo. Keliems litrams šio vandens reikia net tonos rožių žiedlapių.

El Kelaa miestelyje viskas primena rožinę spalvą, Namai nudažyti šią spalva, net taksi išdažytos rožine spalva. Kiekvienais metais pirmąją gegužės savaitę čia rengiamas rožių festivalis, kuriame švenčiamas rožių nuėmimo derlius. Rožės būna nuskintos, sudžiovintos ir destiliuotos. Festivalis tęsiasi tris dienas, kol oazė vėl grįžta į jaukią dykumos ramybę. Šis kasmetinis rožių festivalis vyksta kasmet jau daugiau kaip 35 metus. Jo metu miestas išpuošiamas rožinės spalvos rožių „kilimais“, tikromis rožėmis ir popieriniais žiedais. Išdygsta krautuvėlės, kuriose parduodami amatininkų dirbiniai ir rožių gaminiai. Šventės kulminacija yra Mis Rožės rinkimai. Mis Rožė, grožio karalienė, papuoštu vežimu važinėja miesto gatvėmis.

Aplankėme vieną iš El Kelaa firminių parduotuvių ir laboratorijų, kur susipažinome su rožių aliejaus ir vandens gamybos paslaptimis ir galėjome įsigyti kvapnių rožių aliejų, muilų ir kremų. Aišku, daugelis iš mūsų neatsispyrėme pagundai ir lauktuvėms įsigijome kvepiančio rožių vandens ir įvairių kosmetinių priemonių.

Marakešo paslaptys
Imperatoriškasis miestas Marakešas, dar vadinamas Pietų perlu, Rytietiško Maroko širdimi, Rausvuoju miestu. Aukštojo Atlaso priekalnėse įsikūręs Rausvasis miestas Marakešas taip  vadinamas dėl to, kad dauguma senamiesčio sienų pastatyti iš raudonos uolienos, o kiti dažomi irgi panašia spalva. Vietinio dirvožemio vyraujanti spalva yra raudona, todėl ji ir atsispindi miesto statiniuose.

Valdant net trims sultonų dinastijoms Marakešas buvo šalies sostinė (XI-XII ir XVI-XVII a.), todėl čia gausu istorinių muziejų ir architektūros paminklų. Tai arabiškas miestas su tipiška musulmoniška kultūra ir tradicijomis. XI a. čia iškastas pirmasis kanalas ir pastatytas pirmasis tiltas, pradėtos kalti monetos, XII a. – pirmą kartą nupiešta žmogaus akies tinklainė, XVI a. – atidaryta pirmoji mokykla. Iš Marakešo kilo Maroko pavadinimas.      

Marakešas – gyvas ir šurmuliuojantis miestas, ypač išsiskiria turgūs medinoje ir garsioji Djema el-Fna (Jemaa el Fna) aikštė.  Winstonas Churchilis apie šį miestą rašė: „Jei Maroke tegalite praleisti vieną dieną, praleiskite ją Marakeše.“

Visų pasaulio turistų keliai veda į garsiąją Marakešo aikštę Džema al Fina (Djemaa el-Fna). Žinomas amerikiečių rašytojas ir kompozitorius Paulas Bowlesas, 52 metus gyvenęs Maroke, pabrėžė, kad „be Džema al-Fino aikštės Marakešas būtų tiesiog visiškai kitas miestas...“ Šalia šios didžiosios aikštės įsikūrusiame pagrindiniame miesto turguje gyvenimas prasideda vos patekėjus saulei. Nuo kilimų, rūbų, odinių krepšių ir tradicinių valgių įvairovės svaigsta galva, tad apsukrūs prekeiviai, vos pagavę turisto žvilgsnį, bando įtikinti siūlantys geriausią kainą. Prekėmis nukrautų prekystalių pavėsyje triukus demonstruoja kobrų užkalbėtojai, įspūdingus numerius atlieka akrobatai, burtininkai, astrologai ir šiaip visokio plauko vertelgos. Ištroškusius pagirdyti siūlosi ryškiais raudonais rūbais pasipuošę Maroko vandens išnešiotojai. Jie gaivų šaltą vandenį laiko odiniame ant juosmens kabančiame krepšyje ir iš jo už atitinkamą mokestį pila visiems norintiems į metalinius puodelius.

Rašytojas Trumanas Capote, rašydamas žodžius „Prieš išvykdami į Marakešą būkite tikri, kad atsisveikinote su visais savo draugais ir pasiėmėte visas santaupas“, turėjo galvoje būtent Džema al Fina aikštę. Būtent šioje aikštėje renkasi artistai, akrobatai, būgnininkai, žonglieriai, burtininkai, gyvačių kerėtojai, fokusininkai, šokėjai, ugnies rijikai, tatuiruočių ir chna kūrėjai ir kt. Joje nuolat būriuojasi įvairiausio plauko dėmesio ir uždarbio siekiančių žmonių – nuo gyvačių kerėtojų, muzikantų iki prekeivių, pardavinėjančių servetėles, maistą, suvenyrus.

Marakešo medina įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Gyvenimas čia eina lėtai, įprasta vaga. Stalių dirbtuvių, batsiuvių, audėjų kvartalai. Kilimų audėjai, medžio raižytojai, odininkai, vario kalinėtojai, juvelyrai, visi dirba savo stiliumi, jų gaminiai pasižymi grožiu ir subtiliais raštais. Amato paslaptys perduodamos iš kartos į kartą, įgūdžiai įgyjami dar vaikystėje.

Medinos aikštė ypač atgyja naktį, kurios metu pradeda skleistis mistiška atmosfera, užburianti kiekvieną savo įvairiais garsais, spalvomis ir kvapais. Rytietiškame Marakešo turguje „susilieja“ gamyba ir prekyba. Kiekvienas amatas užsiėmęs savo vietą. Čia ne tik gaminama, bet ir prekiaujama. Maroko tradicija, neilgos, tačiau atkaklios. Derėtis būtina, o neįvaldžiusiems šio meno verčiau lauktuvių ieškoti kituose miestuose ar miesteliuose – ten visko rasite daug pigiau.

Marakešas – siaurų gatvelių labirintų išraizgytas senamiestis, pilnas turgaus prekiautojų. Miesto medina alsuoja krašto istorija. Imperatoriškajame mieste gausu architektūros paminklų.

Vienu svarbiausių Marakešo simboliu laikoma Kutubijos mečetė – XII a. iškilusio pastato aukščiu iki šiol niekas nepralenkė. 77 metrų ilgio minaretas  mieste matomas iš bet kurio viešbučio ar turgavietės. Legenda pasakoja, jog Almochadų dinastijos sultonų XII a. įrengta Kutubijos mečetė – viena didžiausių Afrikos mečečių ir pagrindinis Marakešo orientyras – buvo pastatyta pačioje miesto širdyje, iš kurios liejosi tiek daug kraujo, kad miesto sienos ir pastatai buvo nuolatos sutepti krauju.

Aplankėme Kutubijos mečetę su aukščiausiu minareto bokštu, papuoštu keturiais variniais gaubliais, kurie, pasak legendos, buvę gryno aukso. Ištaigingi Majorele sodai, Saadijų dinastijos kapai, elegantiški El Bahia rūmai su miniatiūriniais kiemeliais ir fontanais, statyti dviejų sultonų patarėjo savo mylimiausiai žmonai Bahiai ir kitoms trims žmonoms bei haremo moterims.

Marakeše išsiskiria Ben Jusufo medresė, pastatyta XIV a. kaip islamiškosios teologijos ir teisės mokykla. Ji pavadinta religingo musulmonų valdovo Ali ibn Jusufo garbei ir buvo viena pirmųjų šalyje ir didžiausia – manoma, kad klestėjimo laikotarpiu joje mokėsi daugiau nei 800 mokinių. Medresės sienos išpuoštos mozaikinėmis plytelėmis, tinkuotais skliautais, pušų kankorėžių ornamentais ir citatomis iš Korano, Saaditų ornamentais, kuriuos sukūrė iš Ispanijos atvežti amatininkai. Mažyčiai mokinių kambariai įrengti aplink vidinį kiemą su baseinu po atviru dangumi, akį patraukia nuostabiai proporcinga maldos salė. Ir visa tai sukuria ypatingą grožio ir iškilmingumo atmosferą. Geriausiai šio miesto romantišką atmosferą atskleidžia  Mirandos Innes romanas „Cinamono miestas“, kuris į lietuvių kalbą buvo išverstas 2008 metais.

Turistai žavisi sultono Mulosal Chasano rezidencija, kur šimtas penkiasdešimt kambarių, vidinis kiemas su fontanu grįstas marmuru. Toliau už Kutubijos mečetės – Menaros sodai. Jie laikomi romantiškiausia miesto vieta..

Marakešas – modernus miestas. Jame yra prabangių kazino, „Gucci“, „Zara“, „Dolce&Gabbana” ir kitų garsių mados namų. Kiekvienas metais mieste rengiamas populiariųjų menų festivalis, sukviečiantis menininkus ir muzikantus iš įvairių pasaulio šalių. Miesto apylinkėse plyti didžiuliai golfo aikštynai

Mėtomis ir apelsinais dvelkiančios aikštės – taip Marakešą apibūdina keliautojai. Jo plačiose ir erdviose gatvėse auga daug finikinių palmių ir pietų kraštams būdingų medžių. Marakeše daug parkų ir sodų. Autentiškuose soduose, išlikusiuose iš XVI a., veši apelsinmedžiai, citrinmedžiai, bananai, palmės, žydi jazminai, mimozos, rožės, senosios sodo sienos apraizgytos bugenvilijomis. Labiausiai turistų lankomas sodas Marakeše – Mažorelio botanikos sodas (Jardin Majorelle), kurį įkūrė prancūzų dailininkas Jacques Majorelle. Šis menininkas, gyvenęs Marakeše nuo 1919 m., sukūrė savitą ir įmantrų sodų dizainą, kuris pasižymi retais augalais, šviesiomis spalvomis ir nepriekaištinga ramybe. Juo dabar grožisi tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Vėliau šis botanikos sodas atiteko garsiam prancūzų dizaineriui Ives Saint Laurent'o. 1980 m. šis sodai buvo restauruotas Pierre Berge ir Ives Saint Laurent'o dėka. 2008 m. po mirties, Ives Saint Laurent'o pelenai buvo išbarstyti po visą Mažorelio sodą.

Menininkų išpuoselėtame Mažorelio sode gausu tokių egzotiškų augalų kaip bugenvilija, bambukas, hibiskas ir daugiau kaip 1800 rūšių kaktusų ir gėlių. Šiame sode veši kaktusai, bambukai, palmės, vandens augalai ir gėlės, atgabentos iš penkių pasaulio žemynų. Nedidelėje studijoje eksponuojami Ives Saint Laurent'o ir šiuolaikinių dizainerių kūriniai. Šalia įsikūręs ir įspūdingas muziejus, skirtas islamiškajam menui.

Marakešo miestą supa 180 000 palmių, toliau – apelsinmedžiai, alyvmedžiai, figmedžiai, granatmedžiai. Mieste nesustodami čiulba paukščiai, iš tolo kvepia jazminai, žydi garsiosios Marakešo rožės, svyra bugenvilijų žiedai. Miestą puošia kedrai ir tujos, kurių mediena naudojama baldų ir suvenyrų gamybai.

Kuo arčiau vandenyno, tuo peizažas švelnesnis, žaliose kalnų pašlaitėse piemenys gano avis. Važiuojant pro autobuso langą matėsi javų derlių brandinančios lygumos, argano medžiai, citrusiniai vaismedžiai, vynuogynai, gausūs daržovių plotai. Kai kur ištisi žemės plotai apsodinti kaktusiniais augalais – opuncijomis, iš kurių sėklų gaminamas aliejus. Jos auga pakelėse, šlaituose, kai kas lyg gyvatvore apsodina sodo pakraščius.

Maroko žemė, ypač prie vandenyno ir pajūryje, labai derli. Ką pasėsi ar pasodinsi, tas išdygs. Kasmet šioje Šiaurės Afrikos šalyje galima nuimti du ar net tris derlius.

Iš Marakešo mūsų kelias veda link Atlanto vandenyno. Pravažiuojame Aukštuosius Atlaso kalnus, Tichka perėją. Mus visą kelia nuostabūs didingų kalnų ir žaliuojančių slėnių vaizdai.      

Pakeliui sustojame nedideliame kaimelyje, kuriame įsikūręs vietinių moterų argano kooperatyvas.

2018 11 16 7

Marakešas. Berberė gliaudos argano riešutus.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 11 16 4

Maroko auksas – šafranas
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 11 16 6

Tvirtovė Atlaso kalnuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 11 16 3

Arabai Medinoje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 11 16 2

Afrikiečių kaukės Maroke
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

 

Į viršų