Šiaulių universitete vyko „Tobulėjimo ir atradimų savaitė“. Šis universiteto Alumnų renginys vyksta trečius metus ir susidomėjimas – didžiulis. Kasdien vyko po dvi paskaitas, neretai išklausę vienos, žmonės pasilikdavo kitoje: „Įdomu, naudinga“, – girdėjosi atsiliepimai. Po psichologės Virginijos Servutienės paskaitos sausakimša salė plojo atsistojusi – sužavėjo lektorės išmintis, humoro jausmas, energija.

Problemų nėra, esame nepasiruošę jų sprendimui
Paskaita prasidėjo lektorės pašmaikštavimu: ,,Turiu problemą – tokios auditorijos Šiauliuose dar neturėjau. Jūs esate žvaigždės ant žemės. Sveiki atvykę į problemų turgų. Kadangi neįmanoma išspręsti kito problemų, šiandien spręsiu savąsias.

Nors apibrėžti, kas yra problema, beveik neįmanoma, V. Servutienė teigė, kad visų problemų šaknis yra skausmas mūsų viduje. Gyvenimą galėtume palyginti su upe. Nepagavai akimirkos emocijos – nusėdo į širdį. Nusėda ir geros, ir blogos. Kurių daugiau, priklauso nuo mūsų pačių. Senas žmonijos troškimas: ,,Sustok, akimirka žavinga“ yra sunkus uždavinys, nes kai viską sprendžiame protu, skubame, išjausti akimirką, laiko nebeužtenka.

Problemas kuriame patys
Pasak lektorės, tikrasis ,,aš“ yra besąlygiška meilė. Jos simbolis – žiedas – pilnatvė. ,,Mes gimėme iš meilės. Kur meilė – problemų nėra. Jei išliktume tokioje būsenoje, kaip pirmąją vestuvių dieną – blogų minčių nebūtų. Kiekviena mūsų mintelė persunkta emocija. Kai mums skauda – nematome savęs, transformuojamės į ,,krakazebrą“, pametame tą pilnatvės jauseną. Būsena panaši į tą, tarsi laikytum kokakolos butelį 1 minutę, 3, 5... 10. Niekas nepasikeitė, bet darosi sunku – man sunku. Jeigu taip dažnai, prasideda kraujospūdžio ligos.“  

Ne politikai problemas mums sukuria, o mes patys. Problemos prasideda, kai gyveni tarsi žirgų lenktynėse: kai nori ką nors laimėti, o nepaleidi savo resursų. Tuos, kurie bėga nuo problemų, problemos vejasi. Kurie nebijo, problemos bėga nuo jų. Kaip jas spręsti, kiekvienas turi atrasti savo technologiją.

Žodis – elgesys – veiksmas
Anot V. Servutienės, tai trys banginiai, ant kurių laikosi mūsų sėkmė. Ji rekomenduoja bent savaitę sekti savo mintis, kalbėjimą; kiek jame džiugesio ir kiek kaltinimų, pykčio. Mes gyvename savyje, kiekvienas esame sau aktualūs. Tik kartais siekiame užlopyti savo vidines skyles kaltindami kitą. Įsiklausykime, ar ne per dažnai tvirtiname: ,,kaip buvo, taip ir bus“, ,,nieko čia nepakeisi“... Psichologė pataria kuo giliau nukišti žodžius ,,negaliu“, ,,nemoku“, ,,nepsiseks“, ,,nesugebėsiu“. Tai, ką kalbame, į mus sugrįžta.

,,Gyvenimas – didelis restoranas, kuriame valiuta – emocijos. Kokiomis moki, tokiomis gauni. Jei neturi ko nors – nesi pasiruošęs priimti, – apibendrina lektorė. – Neretai į darbą einame surūgę, prisiversdami, o pinigai, kurie ateina iš negatyvios emocijos, džiugesio nesuteiks.“

Pasak lektorės, sėkmės formulė gana paprasta: pasakyk, padaryk, pastiprink, pasidžiauk, pasidalyk.

Žmogus nuo visų gyvybės formų skiriasi tuo, kad turi pasirinkimą, ko savo gyvenimo kelyje sukaupsime: daugiau: džiugesio ir išminties ar leisime save valdyti ,,krakazebrams“.

Man patinka gyventi
Žmonės patiria didelį emocinį stresą ir įtampą, kai negyvena šiandiena. Vienas galvoja, kas bus, jei neteks darbo, bet dabar jis tą darbą turi. Kitas sielvartauja, kaip išgyvens, jei neteks žmonos, bet visi sveiki. Vadinasi, šiandien ir reikia gyventi. Nesvarbu, kiek diplomų žmogus turi, privalo išmokti gyventi taikoje su savimi.

Dėkingumas ir atleidimas yra geriausi vaistai nuo visų problemų: ,,Dėkingumo kamuolys prasideda rože mūsų širdyje. Dalykitės ja stotelėje, darbe, pakelėje, – vaizdingą pavyzdį pateikia psichologė.–   Ji daug svarbesnė už tą glėbį rožių, kurį nupirkau, atidaviau, bet savyje manau: tu nevertas.“

,,Priimti save su dienos džiugesiu yra didžioji išmintis. Galvojimas apie problemas atima mūsų energiją veikti. O kai sąmoningai suvokdamas pats atsisuku, klausiu savęs, ko išmokti galiu, tai tampa nebe problema, o galimybe truputį paaugti, – teigia V. Servutienė. – Žmogus negali neaugti. Kiekvienas nugalėtas sunkumas išaugina naujas šakeles. Kuo daugiau problemų, tuo daugiau sustiprėjome, ūgtelėjome. Belieka padėkoti sau, kad nepabėgau nuo tos akimirkos, padėkoti tam, kas buvo šalia, atsiprašyti už negatyvias mintis, žodžius, veiksmus. Pasaulyje viskas dualu: kur džiaugsmas, šalia liūdesys, kur atradimas – turėjo būti praradimas. Kiekvienas turi savo kelią. Einu juo su džiugesiu, atleidžiu sau ir tau už klaidas, dėkoju, kad džiaugiesi, jog aš džiaugiuosi. Gyvenimas be problemų neįdomus, o kai žinau, kad galiu bent truputėlį pranokti save – man patinka gyventi.“

Paskaitos klausytojų – pilnutėlė salė.
Justinos BAGDONAITĖS nuotr.