Lietuvoje rugsėjo 23-ioji minima kaip Holokausto atminimo diena. Tą dieną 1943 metais, prieš 75-erius metus, buvo sunaikintas Vilniaus getas, jo gyventojai sušaudyti Paneriuose.

Ir popiežius Pranciškus tą dieną Vilniuje pagerbė holokausto aukas – aplankė Rūdininkų skverelyje pastatytą jų atminimui paminklą, pasimeldė prie jo ir padėjo puokštę gėlių.

Žydų tauta buvo baudžiama, pavergta, išblaškyta po pasaulį. Bet Dievas neatėmė jai suteiktų gerų savybių. Tai labai gabi, darbšti tauta, apdovanota įvairiais gabumais ir talentais.

Istorijos eigoje daugelis tautų išnyko, nors turėjo ir savo valstybes, ir teritorijas, net savo kalbą ir papročius. O žydų tauta, nors ir išblaškyta po visą pasaulį ir nuolat gyvenanti tarp svetimų, išliko. Dauguma jų išlaikė savo tikėjimą, papročius ir kalbą. Negalėdami užsiimti žemdirbyste, nes daugelyje šalių tai jiems buvo draudžiama, jie tapo gerais amatininkais, prekybininkais, suprato mokslo svarbą.

Lietuvoje apsigyvenę žydai taip pat rinkosi amatus, prekybą, vėliau gydytojų, vaistininkų, advokatų, muzikantų profesijas, kurios buvo reikalingos viso krašto žmonėms. Sukaupę kapitalą, įsigijo pramonės įmones, bankus. Tarpukario Lietuvoje apie 30 procentų miestų ir miestelių vaistinių savininkais buvo žydai.

Žydai aktyviai dalyvavo tarpukario Lietuvos visuomeniniame gyvenime, priklausė įvairioms lietuvių organizacijoms, gerai sutarė su kaimynais, nors kartu išliko vieninga, uždara bendruomenė, esant reikalui padėdavo vieni kitiems, o nesutarimus tarp savęs spręsdavo sinagogoje pas rabiną. Žemaičiuose dažnai būdavo sakoma: „Gyvenkime kaip broliai, rokuokimės kaip žydai...“.

1940 metų birželį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungos kariuomenei ir Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, liepos-spalio mėnesiais, buvo nacionalizuotos pramonės, prekybos įmonės, bankai, vaistų sandėliai ir vaistinės, ligoninės. Šis turtas buvo atimtas iš visų gyventojų, neatsižvelgiant į jų tautybę. Nuo nacionalizacijos labai nukentėjo žydai, nes didžioji dalis prekybos ir pramonės priklausė jiems. Buvo uždarytos žydų mokyklos, gimnazijos, spaudos leidiniai.

Krašte prasidėjo represijos. Jos palietė ir žydus. Tokia pirmoji auka dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo Švenčionių vaistininkas, farmacijos magistras Volfas Taraseiskis, Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabriko įkūrėjo vaistininko Naumo Taraseiskio sūnus. Jis sovietų NKVD 1940 m. kovo 29 d. buvo suimtas, nes Švenčionys, 1939 metais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Sovietų Sąjungai puolus Lenkiją, atiteko Sovietų Sąjungai, o ji, Lietuvai 1939 metais grąžindama okupuotą Vilniaus kraštą, Švenčionių neatidavė.

Volfas Taraseiskis buvo kalinamas Švenčionių kalėjime, kaltinamas kaip fabrikantas, išnaudotojas ir socialiai pavojingas elementas. 1941 m. vasario 22 d. Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus darbo pataisos lageryje ir 1941 m. birželio 16 d. išvežtas į Vorkutos lagerį.

1941 m. birželio 14 d. trėmimų metu kartu su lietuviais į Sibirą buvo ištremta ir žydų šeimų, nes pramonės ir prekybos įmonių savininkai buvo laikomi kapitalistais – liaudies priešais. Tarp jų buvo ištremta ir žydų vaistininkų.

Į Altajaus kraštą buvo išremtas Virbalio vaistininkas Samuelis Abelovičius su žmona Taiba ir sūnumis: Solomonu (7 m.) ir Isaku (3 m.). 1943 metais šeima buvo perkelta į Barnaulą, čia vaistininkas Abelovičius dirbo darbininku transporto mašinų gamykloje. 1959 metais jis žuvo autoavarijoje. Nors 1960 metais Abelovičiaus šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą, jis pasiliko gyventi Barnaule.

Į Altajaus kraštą taip pat buvo ištremtas Pabradės vaistininkas Moisiejus Chavkinas su šeima. Moisiejus Chavkinas nuo šeimos buvo atskirtas ir išsiųstas į Rešiotų lagerį.

Moisiejaus Chavkino vyriausiasis sūnus provizorius Ilja Chavkinas buvo suimtas 1940 m. rugpjūčio 15 d. Jis, 1934 metais baigęs Čekoslovakijos Prahos universitetą, dirbo tėvo vaistinėje Pabradėje. Prasidėjus Vokietijos-Lenkijos karui, Ilja Chavkinas išėjo savanoriu į Lenkijos kariuomenę ir lenkų pulkininko Dambrovskio būryje buvo sanitarinės tarnybos viršininku. Ilja Chavkinas sovietinio NKVD buvo apkaltintas kovojęs prieš Raudonąją armiją ir išvežtas į Vorkutos lagerį. Už akių buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus. Atlikęs bausmę 1948 metais jis apsigyveno Ukrainoje.

1941 m. birželio 14 d. į Sibirą su šeima buvo ištremtas Skuodo vaistinės savininkas, chemikas-vaistininkas Samuelis Dovydas Mirkes. Jis tarpukario Lietuvoje buvo aktyvus visuomenininkas – priklausė Šaulių sąjungai ir Valstybinių švenčių metų mėgo vilkėti šaulio uniformą, buvo. Skuodo gaisrininkų savanorių komandos viršininkas, priklausė žydų sionistų organizacijai. S. D. Mirkes nuo šeimos buvo atskirtas ir nuvežtas į Krasnojarsko krašto Kansko lagerį. 1943 m. sausio 2 d. Ypatingasis NKVD pasitarimas S. D. Mirkes nuteisė kalėti aštuonerius metus lageryje, nors prokuroras už priklausymą Šaulių sąjungai, sionistų organizacijai ir kaip vaistinės savininką bei naudojusį samdomą darbo jėgą reikalavo bausti aukščiausia bausme – sušaudyti. 1948 metais atlikęs lagerio bausmę S. D. Mirkes 1948 metais buvo išsiųstas į tremtį – į Krasnojarsko kraštą. Krasnojarske 1962 metais S. D. Mirkes mirė. Jo žmona Chaja Mirkes mirė tremtyje 1944 metais.

1941 m. birželio 14 d. iš Kauno į Altajaus kraštą buvo ištremtas vaistininkas, buvęs Kauno vaistų sandėlio savininkas, Bencijonas Polunskis su šeima. B. Polunskis buvo kaltinamas eksploatavęs samdomą darbo jėgą, priklausęs Šaulių sąjungai. Tremtyje B. Polunskiui pasisekė – jis dirbo vaistinėje. 1956 metais B. Polunskio šeima buvo paleista iš tremties. Jo sesuo Lėja Klein, gyvenanti Izraelyje, kreipėsi į Jakutijos valdžią, nes B. Polunskio šeima buvo perkelta į Jakutską, prašydama leisti broliui išvykti į Izraelį. Dėl šio kreipimosi B. Polunskis tapo nepageidaujamu asmeniu, buvo kaltinamas už ryšių palaikymą su Izraeliu ir jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą bei išvykti į Izraelį.

Šiaulių vaistininkas, gamtos mokslų daktaras Ilja Volpė, prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, pasitraukė į Sąjungos gilumą, apsigyveno Mordovijoje – Saranske. Šeima liko Šiauliuose. I. Volpė buvo labai išsilavinęs. 1921 metais buvo baigęs Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakulteto biologijos skyrių. Buvo kandidatas į bolševikų partiją. Grįžęs į Lietuvą 1922-1926 metais mokytojavo Šiaulių žydų gimnazijoje. 1926 metais įstojo į Prahos universitetą, kur 1928 metais apgynė daktaro disertaciją „Liaudies ūkis ir pasaulio ekonominiai santykiai Lietuvoje“, gaudamas gamtos mokslų daktaro laipsnį. Metus dar studijavo Prahos universitete ir farmaciją. 1929 metais farmacijos studijas tęsė Kauno universitete. 1933 metais gavo chemiko-vaistininko diplomą. 1934 metais mirus tėvui provizoriui Cemachui Volpei, paveldėjo jo vaistinę Šiauliuose. Tapęs vaistinės savininku I. Volpė Šiauliuose dar įkūrė chemijos-bakteriologijos laboratoriją, nes gydymo įstaigos Šiauliuose laboratorijų neturėjo.

1940 metais vaistinę nacionalizavus Ilja Volpė buvo paliktas jos vedėju.

Saranske I. Volpė dėstė felčerių-akušerių mokykloje ir 1942 metų sausį buvo mobilizuotas į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Po trijų mėnesių buvo suimtas, nes iš Saransko buvo gautas skundas, kad jis gyręs prieškarinę buržuazinę Lietuvos santvarką ir Trockį, kad šmeižė partiją. 1942 m. gegužės 18 d. Karo tribunolas I. Volpę nuteisė mirties bausme ir SSSR Aukščiausiasis teismas bausmę patvirtino. I. Volpei kreipusis su malonės prašymu į SSSR Aukščiausiąją tarybą, mirties bausmė buvo pakeista dešimčia metų lageryje.

Atlikęs bausmę Kazachijos lageryje I. Volpė buvo ištremtas į Akolinsko srities Šortandy gyvenvietę, kur 1958 metais mirė. Jam buvo 62 metai. I. Volpės šeima per holokaustą žuvo Šiauliuose.

1952 metų gegužę buvau perkelta dirbti į Vilnių, į Vyriausiąją farmacijos valdybą. Mano tiesioginis viršininkas buvo Lietuvos žydas Izraelis Akabasas. Nors buvo tik vaistininko padėjėjas, buvo labai inteligentiškas, išsilavinęs, malonus žmogus. Kartu dirbo dar vyr. inspektoriaus pareigose neturintis farmacinio išsilavinimo žydas Edgaras Paulovskis ir prekių žinovė dantų gydytoja Lėja Zilberlast. Ji buvo 1941 metų tremtinė iš Kauno, nelegaliai grįžusi iš tremties į Lietuvą. Tik mes to nežinojome.

1952 metų rugpjūtį Lėja Zilberlast buvo suimta ir su dukra, astronomijos studente, vėl grąžinta į Sibiro tremtį.

1953 metų vasarį, „Tiesos“, „Pravdos“ bei kiti sąjunginiai laikraščiai pirmuosiuose puslapiuose išspausdino grėsmingą straipsnį apie žydus gydytojus, kad jie nužudę Kirovą, žymų bolševikų veikėją, ir kitus bolševikų lyderius. Po šio straipsnio Vilniuje ir visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo antisemitinė kompanija, gyventojai ėmė nebepasitikėti gydytojais ir vaistininkais žydais.

Tačiau po poros savaičių mirė Stalinas ir viskas nurimo. Edgaras Paulovskis tada man papasakojo, kad Vilniaus žydai žinojo, kad geležinkelio stotyje jau stovi paruošti vagonai žydų šeimoms ištremti. Tik nežinojo, ar vyrai bus atskirti nuo šeimų ar tremiami kartu.

Prasidėjus emigracijai į Izraelį dauguma bendradarbių žydų farmacininkų išvyko. Jie sėkmingai įsikūrė senojoje savo tėvynėje. Izraelis dabar klestinti pasaulio valstybė, o gyventojai pasiryžę apginti iškovotą laisvę ir sukurtą nepriklausomą valstybę.