Būdama vaikas, mėgau vartyti negausioje tėvų bibliotekoje turimas knygas, o ypač – vieną. Ši knyga traukė savo spalvotomis, nors ir nublukusiomis fotografijomis ir man buvo kažkuo ypatinga. Žiūrėdama į tas fotografijas tada mąsčiau, kad turbūt niekada nepateksiu į šią tolimą salą, tarybiniais laikais ji buvo tokia nereali ir nepasiekiama, kaip ir... skrydis į kosmosą. Turbūt daugiausia ši knyga „Aku-aku“, kurios autorius – garsus norvegų keliautojas ir etnografas Turas Hejerdalas, ir įkvėpė mane šiai kelionei.

Lėktuvo bilietus nusipirkusi ir viešbučius užsisakiusi prieš gerą pusmetį, tada vėl atsiverčiau šią knygą. Paskui, jau būnant saloje, man bendraujant su vietos gidu, jis nustebo, iš kur tiek daug žinojau apie Velykų salą. Man užsiminus apie T. Hejerdalą, jis nusišypsojo. Be abejo, buvo skaitęs šią knygą. Taigi, buvau dėkinga norvegų keliautojui, beje, gimusiam tą patį mėnesį ir dieną, kaip ir aš, nes be šios knygos ši sala būtų buvusi... lyg nenuspalvinta spalvinimo knygelė...

Pagaliau išaušo mano kelionės pradžios diena. Ir, pakeitusi 5 oro uostus, pernakvojusi keliuose skirtingų šalių viešbučiuose, ore praleidusi apie 24 val., įveikusi apie 15 000 km, pagaliau išvydau… mažutį žemės lopinėlį, kuris kaip magnetas traukia turistus ir smalsuolius iš viso pasaulio.

Velykų sala arba Rapa Nui, kaip ją vadina patys vietos gyventojai – trikampio formos salelė, priklausanti Čilei, kurios ilgis (ilgiausiame taške) – apie 22 km, o plotis – apie 11 km. Saloje gyvena apie 6000 gyventojų, iš jų apie 3000 didžiuojasi esą vietos čiabuviai, kurių protėviai čia statė moajus – milžiniškas akmens statulas. Moajų saloje apie 880, dar apie 50 yra iškeliavę į įvairių pasaulio šalių muziejus.

Pasiekęs Velykų salą, lėktuvas ją praskrenda, per langą vos spėju pamatyti kelis žiojėjančius vulkanų kraterius, o tada, dar kiek nuskridęs pirmyn, palengva ima suktis, kad pataikytų nusileisti ant nedidelio pakilimo-nusileidimo tako.

Pirmas įspūdis, išlipus iš lėktuvo – nedidelis namukas šiaudiniu stogu ir virš įėjimo kabanti lentelė „Mataveri oro
uostas“. Be abejo, vietos gyventojai – rapanujai – čia gyvena iš turistų. O kiti dar ir mėgina iš jų pasipelnyti. Ypač iš ką tik atvykusiųjų. Kai susiradus taksi paklausiu, kiek man kainuos kelionė iki mano viešbutuko, vairuotojas nė nemirktelėdamas paprašo... 50 000 pesų (apie 65 eurų). Gal ir važiuočiau, jei dar prieš atvykstant nebūčiau patikrinusi savo „Google Maps“, pagal kurį mano viešbutukas yra vos 1km atstumu nuo oro uosto, nes ir vienintelis salos miestelis – Hanga Roa – išsidėstęs čia pat, oro uosto pašonėje. Todėl be didelių problemų iki jo nusigaunu pėsčiomis.

Taksi – vienintelis gal nelabai malonus incidentas saloje.

Rapa Nui gyventojai yra labai paslaugūs, svetingi ir nuoširdūs žmonės. Kartą į Hanga Roa paveža mane automobiliu, į priekabą įkėlę mano dviratį, kai apvažiavus aplink salą, į kelio pabaigą ima sekti mano jėgos. Kitąkart man parodo kelią matydami, kad klaidžioju.

Pribloškia jų geografijos žinios. Dažnai manęs teiraujasi, iš kur atvykau ir, man atsakius, kad iš Lietuvos, nė vienas iš jų, kad ir kas bebūtų, nepaklausia, kur tokia šalis randasi! Man iš karto atsako, beveik kaskart nusistebėję, kad iš tiek toli atvykau: „ah, taip, Lietuva netoli Suomijos“ arba – „šalia Latvijos ir Estijos“, arba... „iš Rytų Europos“! Štai taip. Yra ko iš jų pasimokyti. Manau, ne kiekvienas lietuvis žino, kur yra Velykų sala, o gal ir visai nėra apie tokią girdėję.

Taip pat rapanujai labai didžiuojasi savo kilme, savo sala ir moajais, juk Velykų sala dar vadinama „Pasaulio bamba“!

„Iorana“, – su tavimi visur sveikinasi gatvėse, parduotuvėse ir visada labai džiaugiasi, kai padėkodamas atsakai: „Maururu.“ Tarpusavyje vietos gyventojai kalbasi rapanujų kalba, o su turistais – ispaniškai arba angliškai. Saloje yra 4 mokyklos, iš kurių dviejose vaikai mokomi rapanujų kalbos.

Rapanujai – krikščionys katalikai, saloje – vienintelė bažnytėlė, kurių sekmadieninės mišios sutraukia minias turistų. Nes jos – tikrai ypatingos. Susirenka didelė dalis miestelio gyventojų, o taip pat muzikantai, nešdamiesi gitaras, akordeoną, būgnus ir kt. instrumentus bei giedotojai. Mišios vyksta ispanų kalba, tačiau gieda jie rapanujų kalba. Turistai stovi išsižioję – koks tai įspūdingas reginys, o kai kuriems, kaip ir man, per skruostus rieda ašaros...

Fotografuoti per mišias negalima, tačiau kai jos baigiasi ir kai rapanujai dar vis tebetraukia savo giesmes, visi puola prie jų su savo fotoaparatais, kameromis ir telefonais!..

Daug šioje saloje neįmintų paslapčių, gal todėl ji visus taip traukia. O gal ji iš tiesų ir yra... „Pasaulio bamba“?..

Saloje yra trys užgesę ugnikalniai, kurių krateriuose dabar telkšo nedideli ežerėliai. Dar joje pilna petroglifų – įvairiausiais piešiniais išraižytų akmenų. Dažniausias piešinys – paukščio-žmogaus figūros, nes saloje kurį laiką, iki ateinant krikščionybei, gyvavo paukščio kultas. Dar čia rastos rongo-rongo rašmenimis išrašytos lentelės, kurių rašto iki šiol niekas nėra iššifravęs...

Čia gausu urvų, kai kuriuose iš jų iki šiol slepiamos šeimyninės relikvijos ir nuo turistų jie vietinių gyventojų  kruopščiai slepiami. Taip pat čia yra Vinapu siena – inkų statybos Pietų Amerikoje prototipas, tik ši Velykų saloje – apie 200 metų senesnė nei Pietų Amerikos žemyne... Ir dar – saloje yra keletas vietų su stipriu magnetiniu lauku, kur nebeveikia kompasai ir kiti aparatai, jos ir žemėlapyje nurodytos...

Aplink visą salą kažkada stovėjo šimtai moajų statulų, žvelgdamos į salos vidų ir lyg kažką saugodamos ar gindamos. Paskui apie 1830 m. saloje tarp skirtingų genčių įsiliepsnojo pilietinis karas, kurio metu nuo platformų – ahu – buvo nuverstos visos moajų statulos, išskyrus Rano Raraku skaldyklą, kurioje aplink iš žemių iki šiol tebekyšo moajų galvos, o tai – tik trečdalis viso jų kūno, laiko užnešto žemėmis.

Visi kiti moajai, kurie turistus pasitinka stovėdami, aukštai iškėlę galvas, atstatyti jau mūsų laikais. Rano Raraku skaldykloje yra ir keletas nebaigtų moajų, kurių čiabuviai nespėjo užbaigti, kaip teigia istorikai, greičiausiai dėl staiga įsiplieskusio pilietinio karo.

1960 m. po žemės drebėjimo Čilėje, salą nusiaubė cunamis, po kurio daugelis moajų, sveriančių po keletą tonų, buvo keletą šimtų metrų nublokšti į salos vidų. Prireikė didžiulių kranų, įvairiausios technikos, kad moajai vėl būtų pastatyti ant savo ahu – platformos.

Tai kaipgi vietos čiabuviai iš Rano Raraku skaldyklos, esančios salos viduryje, prieš keletą šimtų metų juos, sveriančius po 10-20 tonų, tampė dešimtis kilometrų po visą salą?..

Vietos gyventojai rapanujai teigia, kad moajai ėjo... patys. Ir labai tuo didžiuojasi. Rapa Nui kalbos, kuria kalba vos keli tūkstančiai Žemės gyventojų, žodynėlyje netgi yra toks žodis, kuris išvertus reiškia... „vaikštantis akmuo“...

Beje, šias statulas reikėjo ne tik nutempti dešimtis kilometrų, bet jas dar pastatyti ant ahu – joms skirtų platformų, o paskui dar moajui ant galvos uždėti pukao – raudono akmens „kepurę“, sveriančią apie 3 tonas, kuri, rapanujų teigimu, vaizduoja to meto gyventojų šukuoseną. Mokslinių teorijų ir spėliojimų – išties nemažai, tik kažin, ar kuri iš jų atitinka tiesą... Tai ir yra paslaptis, kuri traukia. Dar yra gilios, kažkur į tolį žvelgiančios moajų akys, kietai sučiauptos lūpos, lyg bylojančios, jog niekada neatskleis savo paslapties.

Įvairiausių akmens statulų Žemėje daug, tačiau kiek iš jų būtų galima pavadinti... gyvomis?.. Būnant ten ir žvelgiant į šiuos milžinus sau ne kartą sakiau, kad dar niekada nebuvau sutikusi ... akmenų, kurie būtų tokie... gyvi.

„Jie turi sielą“, – paaiškino man vienas rapanujis, kai jam apie tai užsiminiau...

Velykų sala arba Rapanujis – sala pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, priklausanti Čilei (sudaro Valparaiso regiono komuną). Administracinis centras – Hanga Roa. Salos plotas – 163,6 kv. km.

Sala yra trikampio formos, vulkaninės kilmės. Ilgis 24,6 km, plotis iki 12,3 km. Salos galuose yra trys užgesusios ugnikalnių kalderos: Rano Kau, Poikė ir Terevaka (aukščiausias, 507 m). Šių ugnikalnių krateriuose telkšo trys ežerai – Rano Kau, Rano Raraku ir Rano Aroi. Šalia pietvakarinio salos galo yra trys mažos salelės – Motu Nui, Motu Iti ir Motu Kao Kao. Šios salelės, kaip ir visa Velykų sala, yra ilgo povandeninio kalnagūbrio dalis. Šiam kalnagūbriui taip pat priklauso Sala i Gomeso salos, keletas povandeninių ugnikalnių.

Klimatas palyginti nuosaikus: šalčiausio mėnesio – rugpjūčio – temperatūra yra 18°C. Žiemą dažnos smarkios liūtys.

Salą dengia daugiausia žolė su krūmokšniais, pakrantėse auga kokospalmės. Dauguma augalų įveista iš Amerikos, kitų Okeanijos salų. Įsteigtas Rapanujo nacionalinis parkas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

2018 10 24 28

Rano Kau vulkano krateris.
Autorės nuotr.

2018 10 24 30

Rapanujis prekiaujantis savo gamybos moajais.
Autorės nuotr.

2018 10 24 24

Moajo „kepurė“ – pukao.
Autorės nuotr.

2018 10 24 31

Su rapanujais po koncerto.
Autorės nuotr.

2018 10 24 32

Tongariki 15 moajų.
Autorės nuotr.

2018 10 24 14

Hanga Roa baznytėlė.
Autorės nuotr.

Į viršų