Maroko sostinėje – Rabate
Rabato tikrasis pavadinimas yra Ribat al Fath, arabų kalba reiškiantis „pergalės stovyklą“.  Maroko šiaurės vakaruose, prie Atlanto vandenyno pakrantės ir Buragro upės žiočių įsikūręs Rabatas prasidėjo kaip finikiečių, o vėliau kartaginiečių ir romėnų prekybos uostas.

Sultonas Jakubas al-Mansuras, atėjęs į valdžią 1184 m., Rabatą pavertė savo sostine. 1912 m. šaliai tapus Prancūzijos protektoratu prancūzų architektas H. Prostas mieste suprojektavo šiuolaikinių priemiesčių. Daug senesnis jo priemiestis Salė, esantis Atlanto vandenyno pakrantėje dar nuo Kartaginos laikų. Senasis miestas iki šiol išlaikė savo pirminę išvaizdą, ilgaamžius papročius ir tradicijas.

Rabatas Maroko sostine vėl tapo 1956 m. Tai tipiškas arabų didmiestis: dantyta akmenų siena apjuostas senamiestis – medina ir kasba su mečetėmis, minaretais, karaliaus rūmais. Čia reziduoja ir dabartinis Maroko karalius.

Aplankėme Rabato vyriausybinį kvartalą, kuris aptvertas aukšta ir tvirta mūro siena. Apžiūrėjome iš išorės sustiprintos sargybos saugomus karališkuosius rūmus ir Mešuarą – rūmus supančią teritoriją.  Viena iš Rabato įžymybių – Mohamedo V mauzoliejus. Tai karaliaus ir dviejų jo sūnų kapavietės, laikomos modernios architektūros šedevru. Įspūdį paliko Andalūzijos sodai, Oudaias senovinio miesto įtvirtinimai, Chellah griuvėsiai, Chasano mečetė ir jos įspūdingo dydžio minaretas, kurio visos pusės viena nuo kitos skiriasi.

Esminis išlikęs mečetės elementas ir dabartinis miesto simbolis yra vadinamasis Chasano minaretas. Raudono akmens bokštas yra 44 metrų aukščio, šešių aukštų. Kiekvienas iš šešių aukštų turi po vieną kambarį, o vietoje laiptų viduje driekiasi plati rampa, kuria sultonas galėjo jodinėti žirgu.  Chasano mečetės minaretas ir Mohamedo V mauzoliejus yra šalia didžiulės kolonų aikštės su 320 kolonų.

Rabate vyrauja dviejų aukštų namai su vidiniais kiemais, galerijomis ir arkadomis, apskrito plano plūkto molio namai su smailėjančiais šiaudiniais stogais – nulai (netoli Rabato). Medinoje siaurutės, dulkinos gatvės, trijų-penkių aukštų mažalangiai namai su galerijomis, arkadomis, kolonomis, puošti stiklo arba raižyto akmens ornamentais.

Gatvės grįstos slidžiais, amžių nugludintais akmenimis. Jos vingiuoja tarp krautuvėlių, dirbtuvių, turgaus prekystalių, kur gausiai prikrauta prieskonių, vaisių, daržovių, prikabinėta audinių, kilimų, odos, metalo ir medžio dirbinių. Ko čia tik nėra. Kalnai džiovintų datulių, kokoso riešutų, santalmedžio, chna, karštų riestainių, indų, keramikos, sidabrinių papuošalų... Aikštėse kepami kebabai, gaminamas kuskusas su daržovėmis arba mėsa, įvairių tipų tadžinai, mėsos pyragas (pastilija), o avienos smegenys troškinamos gyvulių kaukolėse. Ore sklinda patys įmantriausi kvapai. Surasite čia ir šviežiai spaustų apelsinų sulčių, kurių skonis yra labai gardus ir nė iš tolo nepanašus į mūsuose pardavinėjamas tos rūšies sultis.

Medinos siaurų gatvių, kuriose kartais negali prasilenkti du praeiviai, išplanavimas kadaise turėjo pagrindą. Į tokį siaurą praėjimą negalėdavo įsiveržti šuoliuojantys ant arklių priešo raiteliai, o miesto labirintuose pakrikusius ir pasiklydusius karius lengva būdavo išmušti. Tokie tvirtovių pobūdžio namai Rabate išlikę iki šiol. Masyvios šių namų durys, užstumiamos metaliniais skląsčiais, patikimai saugodavo nuo užpuolikų.

Vietinės moterys laikosi tradicijų ir dažniausiai vaikšto apsisiautusios dželabomis su gobtuvais, o veidus dengia juoda čadra.  Čia vienas kitą veikiau pažįsta iš drabužių negu iš veido. Vyrai irgi vaikšto su nacionaliniais rūbais – dželabomis, tik šiek tiek kitaip pasiūtomis; ant galvos – torbuša – bordo spalvos cilindras be kraštų ir su kutu; arba užsidėję fesą (feską) – vyrišką nupjauto kūgio formos raudono fetro kepuraitę su juodu arba mėlynu kutu. Šis galvos apdangalas pavadintas pagal Feso miesto pavadinimą. Dažnas marokietis vaikšto įsispyręs į smailianosius babouche – rankų darbo šlepetes, gaminamas iš odos. Neretai tokio apavo nosys yra užriečiamos, tad joms prigijo Aladino batų etiketė. Tokios šlepetės puošiamos siuviniais, kutais, karoliukais, jos dėvimos namuose ir lauke.

Tolimesnis mūsų kelionės maršrutas nusitęsė į Ševšaveno kalnų miestelį. Išvykę iš Rabato ir pravažiavę dirbamos žemės laukus, paskui kamštinių ąžuolų giraites, Ševšaveną pasiekėme vakarop ir įsikūrėme jaukiame viešbutyje.

Mėlynajame Ševšavene
Ševšavenas yra Maroko šiaurėje, Rifo kalnų papėdėje, todėl pasiekus jį būtina bent pusdienį pasivaikščioti ir po kalnus. Iki XV a. pabaigos Ševšavenas buvo nedidelė tvirtovė (kasbah), kurią įkūrė pranašo Mohameto palikuonis sufijų šventasis Moulay Ali ibn Ashid al-Alami. Ševšavenas, vietinių dar vadinamas Šavenu – oficialiai turistiniuose leidiniuose vadinamas žydruoju Maroko perlu.

T. Shahas rašo: „Pirmąkart išvydus Šaveną, kaip jį vadina gyventojai, nugara nueina šiurpuliukai. Jis įsitaisęs tarp dviejų kalnų viršūnių (iš čia pavadinimas, kuris reiškia „dviragis“) viršum Lau upės slėnio, baltai tviskančio kaitrioje popietės saulėje. Įžengęs į jį jautiesi kaip dingusiame Ispanijos Andalūzijos kampelyje. Šavenas buvo pastatytas kaip tvirtovė, saugus islamo tikėjimo prieglobstis; šiame bastione musulmonai, plūste plūstantys iš pietinės Ispanijos, galėjo atsikvėpti ir suplanuoti išpuolius į stiprėjančią Portugaliją. Jį 1471 m. įkūrė Idrisidų princas Mulai ar Rašidas Ibn Šerifas; beveik visi jo gyventojai – iš Granados pabėgę Andalūzijos musulmonai“ (Tahir Shah. Kelionės su pačiu savimi. V., „Tyto alba“, 2015, p. 67-68).

Daugelio keliautojų nuomone, mėlynasis Ševšavenas vienas gražiausių ir jaukiausių Maroko miestų. Miestelis yra ant kalvos, siaurose žydrose gatvelėse atsiveria kvapą gniaužiantys Rifo kalnų vaizdai. Ševšavenas – tikras fotografų lobis. Jis žavi andalūziško ir marokietiško stiliaus pastatais, raudonais čerpių stogais, ryškia mėlyna spalva dažytomis namų sienomis ir siaurų gatvelių grindiniais. Palypėjus į šalia esantį Jebel el Kelaa kalną, atsiveria nuostabi kalnų panorama ir visas Ševšavenas, primenantis pasakų miestą.

Pernakvoję viešbutyje, po pusryčių surengėme apžvalginę ekskursiją po Ševšaveną. Rytas kalnuose buvo vėsus. Buvau apsivilkęs ploną striukę, kuri nelabai teikė šilumą, buvo žvarbu. Praeidami pro amatininkų dirbtuvę, pastebėjome kabančius vilnonius vyriškus apsiaustus su kapišonais – vadinamus dželabais. Susigundžiau šiuo rūbu ir padedant mūsų grupės gidui Halidui, pasiderėjęs su nėryklos savininku, jį įsigijau ir kelionėje jis man labai pravertė.

Dželabas visą kelionės laiką man ištikimai tarnavo, patikimai saugojo nuo žvarbaus Afrikos vėjo, vėsaus oro ir drėgmės. Jame jaučiausi kaip šiltoje palapinėje. Dželabas – patogus vyriškas drabužis, spėjau pats įsitikinti. Maroke dieną šilta, o vakare saulei nusileidus oras staiga atvėsta ir naktį būna pakankamai šalta, tad būtina turėti drabužį, kuris suteiktų šilumos.

Vienas lankomiausių objektų Ševšavene – aštuonkampis minaretas – senovinė tvirtovė su 11 dantytų bokštelių. Tvirtovė pastatyta XV a., o iš jos viename bokštelių įsikūręs etnografinis muziejus, kuriame galima pamatyti vietos audėjų tradicinius audinius ir kilimus, ant kurių puikuojasi originalūs ir puošnūs ornamentai ir piešiniai.

Ševšavenas išsiskiria vietinių amatininkų rankdarbiais. Čia galima rasti vietinių meistrų tradicinių drabužių – iš medvilnės ir šilko, austinių antklodžių, originalių suvenyrų, rankinių, odos dirbinių. Miestelis garsėja ir subtilaus skonio ožkų sūriais.

Šiuolaikinė Kasablankos architektūra.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.