Vakare vyko Robertos Stonkutės tekstų skaitymai „Aš nemeluoju, aš tik pasakoju istorijas“. Rudeniniais lapais nuklotoje Šiaulių universiteto Dailės galerijoje vykęs poezijos vakaras priminė mišką, o švelnūs pianino ir lūpinės armonikėlės garsai svečiams kūrė ramią, nostalgišką nuotaiką.

Tekstų skaitymai – jau antrąjį kartą
Jaunosios menininkės R. Stonkutės poezijos skaitymas publikai – jau antrasis. Pirmą kartą tose pačiose Šiaulių universiteto Dailės galerijos erdvėse ji savo tekstų skaitymus „Pasauliui nustoti“ surengė prieš 2 metus. Tą kartą skaitytoje iš Kretingos rajono kilusios merginos kūryboje, taip pat kaip ir šiuose skaitymuose, dominavo gamta bei ypač ryškūs praeities vaizdai. Reklaminiame kvietime mergina rašė, kad jos kūrybai įtaką daro atmintis, miškai, drėgmė, tuščios platformos bei nuobodulys masių rutinai, todėl ji tai stengėsi perteikti ir kurdama gamtos, miško aplinką – be galerijoje paskleistų medžių lapų buvo rodomi ir drėgme persisunkusio miško vaizdai.

Vis dėlto po pertraukos pristatytuose eilėraščiuose esti ir esminių skirtumų. Šiųmetinėje poezijoje apstu ne tik gamtos ir praeities prisiminimų – skaitytuose eilėraščiuose išryškinami vyro ir moters santykiai, kvestionuojama poezijos svarba bei perteikiamos kasdienio gyvenimo realijos.

Kalbėdama apie savo kūrybą, autorė teigia, kad šie jos kurti eilėraščiai yra kur kas pozityvesni nei prieš 2 metus.
„Manau, kad skaitymų metu bus daugiau juoko, nepaisant fakto, kad eilėraščiuose orientuojamasi į vaikystę, praleistą kartu su seneliu“, – prieš renginį sakė R. Stonkutė.

Renginyje skaityti eilėraščiai – poetės R. Stonkutės 1,5 metų kūrybos vaisius. Mergina sako, kad viešai skaityti ji nusprendė ne visus, o tik kruopščiai atrinktus – norėjo, kad eilėraščiai atitiktų tematiką ir susijungtų į rišlią jos pasakojamą istoriją.

Mergina teigia, kad kurdama šiuos eilėraščius daug gilinosi į save ir savo aplinkos žmones.

„Poezijoje perteikiau tai, kuo tapau, kuo gyvenu, su kuo bendrauju ir kas mane supa darbe, gatvėse, baruose. Tekstuose atsiskleidžia įvairios emocijos – aprašau tai, kas mane pykdo, erzina, džiugina ar verčia įsimylėti“, – sako R. Stonkutė.

Anot merginos, šiuose jos eilėraščiuose atsispindi tikri žmonių išgyvenimai.

„Kaip ir skelbia renginio pavadinimas – aš nemeluoju, aš tik pasakoju pačias įvairiausias istorijas, kurias išgirdau arba patyriau pati. Šias patirtis stengiausi sudėti į kiek galima geresnę poeziją ir ją papasakoti žiūrovams“, – atvirauja jaunoji poetė.

Atsisveikinimas su „Mūzynu“
Poezija charizmatiškajai R. Stonkutei nesvetima buvo dar studentavimo laikais. Studijuodama lietuvių filologiją ir komunikaciją Šiaulių universitete ji aktyviai kūrė ir savo poeziją pristatinėdavo Šiaulių universiteto humanitarų literatų klube „Mūzynas“.

Ilgainiui jaunoji menininkė tapo ir šio klubo vadove, organizavusia vykstančius renginius, kūrybos vakarus bei viešus tekstų skaitymus. Pirmieji R. Stonkutės tekstų skaitymai „Pasauliui nustoti“ taip pat atsirado „Mūzyno“ dėka.

Kūrybos ir literatų klubo mergina neapleido net pasirinkusi tolesnes literatūrologijos magistro studijas Šiaulių universitete. Visus 2 studijų metus ji entuziastingai užsiėmė klubo reikalais, todėl šiais metais universitetą baigusi R. Stonkutė šį autorinį tekstų skaitymų vakarą vadina ir simbolišku atsisveikinimu su „Mūzynu“. „Jausmas dviprasmiškas – kartu ir linksma, ir liūdna“, – pripažįsta ji.

Tiesa, R. Stonkutė mini ir dar vieną, kur kas „žemiškesnę“ savo tekstų skaitymų „Aš nemeluoju, aš tik pasakoju istorijas“ atsiradimo priežastį. Jai buvo skirta Šiaulių miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendija, o šis surengtas poezijos vakaras – projektas, kurį ji turėjo įvykdyti ir atsiskaityti.

„Deganti“ idėjomis
Vietoje nenustygstanti R. Stonkutė aplinkinius nuolat stebina savo judrumu ir entuziazmu. Skaitydama savo poeziją susirinkusiai publikai mergina linksmai papasakojo trumpą istoriją, kai po vieno vykusio renginio jai elektroninį laišką parašęs dėstytojas laiško gale linkėjo „neperdegti“.

Paklausta, ko galima tikėtis šių tekstų skaitymų metu, kūrėja šyptelėjo ir patikino – ji viską daro ekspromtu, todėl iš jos galima laukti daug netikėtumų.

O galbūt kitas „netikėtumas“ jaunosios menininkės kūryboje bus poezijos knyga? Ji šypsodamasi teigia, kad pati pasisako už „atvirą“ knygą.

„Nors sulaukiu daug klausimų, kada gi pagaliau pasirodys mano poezijos knyga, tačiau aš nemanau, kad tai yra taip jau ir reikšminga. Mano poeziją jūs skaitote ir girdite, o tam nereikia jos fizinio pavidalo. Svarbiausia, kad tekstai būtų skaitomi“, – įsitikinusi R. Stonkutė.

2018 10 19 14

Rudeniniais lapais nuklotoje Šiaulių universiteto dailės galerijoje vykęs poezijos vakaras priminė mišką, o švelnūs pianino ir lūpinės armonikėlės garsai kūrė ramią, nostalgišką nuotaiką.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų