Kiekvieną kelionę, aplankytą šalį, miestą ar gražią vietovę simbolizuoja fotografijos ar spalvoti atvirukai, kuriuos keliautojas dažnai išsiunčia į namus, taip pranešdamas apie save, aplankytus miestus, patirtus įspūdžius. Per daug metų susikaupė kelių šimtų atvirukų ir fotografijų kolekcija, kuri sudaro kelionių albumą. Dažnai norėdamas prisiminti vieną ar kitą kelionę atsiverčiu jį. Ir tada vėl atgyja prisiminimai, patirti įspūdžiai, nuotaikos, emocijos...

Kupranugaris dykumoje ištvermingesnis už eiklųjį žirgą. (Marokiečių patarlė)

Trumpai apie Maroką
Marokas (arabiškai Al-Maghrib) valstybė šiaurės Vakarų Afrikoje. Tai vienintelė šalis Afrikos žemyne, kurios krantus skalauja ir Šiaurės Atlanto vandenynas ir Viduržemio jūra. Šiaurės vakarinėje bei šiaurinėje šalies dalyse susitelkę didžiausi šalies miestai – Kasablnka, Rabatas, Fesas, Marakešas, Meknesas, Tanžeras ir kt. Kalnai, sausringi rytiniai ir pietiniai šalies regionai gyvenami retai, o Vakarų Sacharos regionuose vyrauja negyvenamos dykumos.

780 m. Marokas tapo galinga civilizuota ortodoksalaus sunitiškojo islamo valstybė ir išsaugojo nepriklausomybę iki XIX a. I pusės. 1844 m. dėl politinių įvykių užpuolus prancūzams ir ispanams Marokas prarado dalį savo suvereniteto. 1912 m. kovo 30 d. pagal Feso susitarimą Marokas tapo Prancūzijos prorektoratu (1/10 teritorijos – Atlanto ir Viduržemio jūros pakrantės, Tarfajos sritis (tarp Vakarų sacharos ir Draa upės) faktiškai tapo Ispanijos protektoratu.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo kova prieš prancūzus. Jie buvo priversti 1956 m. kovo 2 d. pripažinti šalies nepriklausomybę, o tų pačių metų balandžio 7 d. Ispanija pripažino savo kontroliuojamų šiaurinių rajonų nepriklausomybę. 1957 m. rugpjūtį sultonas Mohamedas V oficialiai paskelbtas karaliumi. 1961 m. buvo atkurta konstitucinė monarchija. Tai viena iš nedaugelio arabų šalių, kurias valdo karalius. Maroko karaliaus valdžia yra neribojama, o ministro pirmininko įgaliojimai – minimalūs. 1999 m. liepos 23 d. mirė karalius Chasanas II ir sostą paveldėjo jo sūnus Mohamedas VI, kuris valdo iki šiol.  Maroke draudžiama nepagarbiai kalbėti apie karalių, jo šeimą, turtą, aptarinėti šalies teises į Vakarų Sacharos teritoriją.

Marokas išsiskiria savita maurų kultūra, kurioje susijungia berberų ir arabų kultūros su romėnų, ispanų, prancūzų, Afrikos įtakomis. Maroko architektūroje dominuoja maurų kultūrai būdingi monumentalūs, arkiniai, gausiai dekoruoti statiniai, kurių gausu Rabate, Fese, Marakeše, Meknese ir kt.

Maroko karalystė turi kalnus su snieguotomis viršūnėmis, vandenyną, jūrą ir dykumą. Ją beveik iš visų pusių supa žalumynai, kuriuos pakeičia dykumų karalienė Sachara. Čia gali išvysti neaprėpiamą dykumą, ir snieguotas viršūnes, ir vešlią augaliją oazėse. Tipiškas šalies vietų vaizdas – kalnų oazės su palmių giraitėmis. Nuo kalnų iki vandenyno plyti lygumos. Kovo mėnesį Maroke prasideda tikras pavasaris: po lietaus pražysta migdolai ir rododendrai, vaismedžiai pietiniuose Atlaso kalnų slėniuose. Kovas – tai geriausias laikas susipažinti su dar pernelyg neįkaitusia Sacharos dykuma, pasitikti saulėtekį ir palydėti saulę jos kopose. Pavasarį jos pasidengia tūkstančiais laukinių gėlių; žydi aguonos, narcizai, medetkos, vilkdalgiai. Afrikos žibuoklės – sanpaulijos, kurios pas mus auginamos kambariuose.

Sacharoje išvysi neaprėpiamą dykumą ir snieguotas viršūnes. Pro autobuso langus galima pamatyti balkšvais kvadratais – šiltadaržiais nuklotą žemę, kur nuo saulės kaitros saugomos auginamos daržovės ir uogos. Gaivinantis Atlanto vandenynas ir aukšti Atlaso kalnai  populiarius Maroko pakrantės kurortus saugo nuo Sacharos karščio. Šiltas, švelnus klimatas, net 300 saulėtų dienų per metus, smėlėti paplūdimiai – puikus poilsis turistams. Apylinkes supa egzotiškų vaismedžių ir datulių plantacijos.

Šiemet kovo mėnesį, norėdami susipažinti su Maroku, atskridome iš Vokietijos oro uosto Frankfurto prie Maino į Kasablanką. Mes, 15 keliautojų iš Lietuvos, lydimi marokiečio gido Halido,  iš anksto užsakytu 17 vietų mikroautobusu, kurį vairavo vietinis vairuotojas Rašidas, per 11 dienų apkeliavome šią Šiaurės Afrikos šalį maršrutu: Kasablanka-Rabatas-Ševšavenas-Fesas-Ifranas-Erfoudas-Sacharosdykuma-Uarzazatas-Marakešas-As Suvaira-Kasablanka ir įveikėme per 2600 kilometrų.

Maroke pavasaris prašvinta nuo kovo vidurio, todėl mums, po šalį keliavusiems šio mėnesio  17–29 dienomis, ryškiai švietė maloni saulė, gaivino lengvas vėjas, tarp rausvų uolų įsiterpę kukliais žiedeliais švytėjo kaktusai, slėniuose ir lygumuose šypsojosi įvairios gėlės, švelniai lingavo to krašto egzotiški medžiai. O Lietuvą priminė iš mūsų gimtinės į Maroką atskridę gandrai.

Prieš važiuodamas į Maroką perskaičiau Kasablankoje gyvenančio rašytojo, žurnalisto, keliautojo ir dokumentinių filmų kūrėjo, turinčio afganistaniečių ir indų parsių kraujo, Tahiro Shaho knygas „Kalifo rūmai“, „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje ir „Kelionės su pačių savimi“, kuriuose radau daug įdomaus ir pažintinio apie šią šalį, jos kultūrą, istoriją, miestus, žmones ir tradicijas.

Mūsų kelionė Maroke glaudžiai persipynė su Tahiro Shaho kūryba, kadangi su mumis keliavusi vertėja Kristina dažnai cituodavo šio rašytojo mintis ir aprašymus apie Maroką. Šių knygų ištraukos padėjo mums geriau pažinti šalį, jo žmones, tradicijas ir buitį.

Įdomu tai, kad rašytojas Tahiras Shahas 2013 m. vasario 23 d. viešėjo Lietuvoje, apsilankė Vilniaus knygų mugėje, kur susitiko su savo knygų skaitytojais. Jis gražiai apibūdino Lietuvą, sakydamas, kad „Jūsų visuomenė turi gylį“ ir pažadėjo galbūt ateityje parašyti knygą ar straipsnį apie Lietuvą.

Baltajame mieste – Kasablankoje
Šiemet, kovo 17 d. rytą, Rygos oro uoste sėdę į „Rainyar“ lėktuvą atskridome į Frankfurtą prie Maino. Palaukę kelias valandas, persėdome į kitą lėktuvą ir iš Frankfurto prie Maino maždaug per 4 valandas vėlai vakare atskridome į Kasablanką. „Lutfansos“ lėktuvas nusileido didžiuliame tarptautiniame Mahometo V oro uoste, kuris buvo įkurtas 1943 m., o kaip civilinis pradėtas eksploatuoti 1953 m. Tai trečias pagal dydį oro uostas Afrikoje.

Marokas mus pasitiko vaiskiu dangumi, maloniu ir šiltu oru. Mus laukęs gidas su vertėja Kristina pakvietė į autobusą, kuris mus su daiktais nuvežė į Kasablankos viešbutį „Ocean park“.

Pernakvoję viešbutyje, rytą papusryčiavome ir pradėjome savo kelionę po Maroką. Pirmiausia išvykome į apžvalginę ekskursiją po Kasablanką. Miestą skalauja Atlanto vandenyno bangos. Šalia driekiasi erdvi ir be galo ilga vandenyno krantinė, tarsi pateisinanti miesto pavadinimą – ne tik ji, bet ir ją supantys pastatai balti kaip bangų keteros. XX a. pradžioje Kasablanką okupavo prancūzai, kuriems valdant miestas sparčiai išaugo, o modernus miestas buvo pastatytas aplinkui senąjį maurų miestą.

Ekskursijos pradžioje gidas papasakojo, kad Kasablanka, arba ad Dar al Beida, viduramžiais buvo vadinamas Anfa. 1468 m. jį sugriovė portugalai, tačiau 1515 m. jie patys ir atstatė, pavadindami Casa Branca. 1755 m. miestą ištiko stiprus žemės drebėjimas, po kurio miestas vėl buvo atstatytas. 1781 m. Marokui pasirašius prekybos sutartį su Ispanija, miestas buvo pavadintas Casa Blanca. Vietiniai savo kalba miestelį vadino baltaisiais namais, vėliau taip jį ėmė vadinti ir ispanai (ispaniškai Casa Blanca reiškia baltas namas). Ilgainiui šis pavadinimas ir prigijo.

Dabar Kasablanka – vienas didžiausių Maroko miestų, šalies industrijos centras, šiuolaikiškas stiklo ir betono megapolis Atlanto vandenyno pakrantėje. Šį miestą 1912 m. pastatę prancūzai, paliko įspūdingus art deco pastatus ir palmėmis apsodintus bulvarus. Kasablanka – didžiausias šalies miestas ir uostamiestis, turintis vieną iš didžiausių pasaulyje dirbtinių uostų. Didžioji dalis Maroko eksporto ir importo praeina pro Kasablanką.

Šiame mieste gyvena apie 4 milijonus gyventojų, o visame Maroke apie 34 mln. žmonių. Įspūdinga daugiau kaip 3 km ilgio dirbtinai sukurta Kasablankos – didžiausio Maroko uosto – krantinė. Pajūryje verda naktinis gyvenimas. Čia gausu barų, naktinių klubų, diskotekų, restoranų.

Antrąją mūsų viešnagės Kasablankoje dieną buvo vėjuota, šiek tiek apsiniaukęs dangus. Nežiūrint žvarbaus vėjo ir trumpalaikio lietaus, aplankėme Chasano II mečetę. Maroke yra tik kelios mečetės, į kurias leidžiama patekti ne musulmonams.

Kasablankoje, ant Atlanto vandenyno kranto pastatyta Chasano II mečetė yra viena iš tokių. Tai viena gražiausių musulmonų religinių pastatų pasaulyje, dydžiu nusileidžianti tik Charamo mečetei Mekoje. Ji puikuojasi rekordinio aukščio 210 metrų minaretu. Chasano II mečetė ir minaretas, pastatyti per šešetą metų 1993 m. (arch. M. Pinseau, su biblioteka, nacionalinio muziejaus ir paskaitų salėmis; gausiai dekoruota freskomis, stiuko lipdyba ir medžio drožiniais). Joje vienu metu gali melstis 25 tūkst. tikinčiųjų, dar apie 80 tūkst. sutelpa aikštėje aplink mečetę. Norint įleisti gaivaus oro, mečetės stogas mechanizmais gali būti patraukiamas. Mečetės viduje vyrauja žalia ir melsva spalvos, jos sienas ir lubas puošia daugybė spalvingų mozaikų. Sudėtingos ir grakščios mozaikos, akmeninės ir marmurinės grindys, milžiniškos kolonos atskleidžia šios mečetės didingumą. Šioje mečetėje reguliariai rengiamos ekskursijos Kasablankoje apsilankiusiems ne musulmonams ir turistams.

Mieste dar verta aplankyti Mohamedo V ir Jungtinių tautų aikštes, Sacre Coeur katedrą, Habu kvartalą, Anfa ir Ain Diab Corniche gyvenamuosius rajonus, Ain Djabo pajūrio kelią su restoranėliais ir baseinais.

Kasablanka įamžinta amerikiečių režisieriaus Michael Curtiz 1942 m. Holivude sukurtame to paties pavadinimo filme. Drama „Kasablanka“ laimėjo tris Oskarus, įskaitant geriausio metų filmo nominaciją. Filmo veikėjai, dialogas ir muzika tapo ikoniški, o „Kasablanka“ pasiekė tokį populiarumą, kad nuolat laikosi geriausių visų laikų filmų sąrašo viršūnėje. Šiame filme išraiškingai vaidina garsūs Holivudo aktoriai Humphrey Bogart, Ingrid Bergman ir Paul Henreid.

Filme vaizduojama, kaip vokiečių pora, laukusi laivo į Ameriką, kalbasi „Rick‘s“ kavinėje, kur iš esmės vyksta ir likęs juostos veiksmas: Antrojo pasaulinio karo metais Kasablanka buvo Prancūzijos vyriausybės kontroliuojamas miestas, į kurį nuo karo traukėsi pabėgėliai. Tokio pavadinimo kavinė Kasablankoje egzistuoja: ją neseniai atidarė netoli uosto specialiai turistams. Šioje kavinėje yra ruletė, tos pačios rūšies kaip filme šampano, o labiausiai lankytojų dėmesį patraukia fortepijonas, kur „Kasablankos“ garso takelis nuolat grojamas gyvai.

Atsisveikinę su Kasablanka pusiaudienyje išvykome autobusu į Rabatą.

2018 10 12 2

Kasablanka. Chasano II mečetės minaretas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 10 12 10

Rabatas. Chasano minaretas ir kolonos.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 10 12 1

Kasablanka. Vaizdas į Atlanto vandenyno pakrantę.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 10 12 13

Ševšaveno sienamiesčio gatvelė.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

 

Į viršų