Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis visus šiauliečius ir miesto svečius spalio mėnesio trečiadieniais kviečia į nemokamą viešų paskaitų ciklą „Meno visuomenė IV“. Pirmosios paskaitos tema – „Kraštovaizdis mene“.

Menotyrininkas V. Kinčinaitis teigia, jog nuo seno kraštovaizdis formavo pirminę žmogiškąją tapatybę, neišnykstančius įspaudus sąmonėje ir kūne. Pramoniniai priemiesčiai, Marso peizažai, sterilūs privačių sodybų žolynai pakeitė tradicinį kaimo kraštovaizdį ir klasikinę miesto urbanistiką. Greitkelių moteliai ir degalinės, pakelių logistikos centrai ir reklama tapo naujomis kosmopolitinio kraštovaizdžio ikonomis, todėl pasikeitė ir kraštovaizdžio ikonografija mene.

„Kiekvienas turime asmeninį santykį su kraštovaizdžiu“
Anot menotyrininko V. Kinčinaičio, viešų paskaitų ciklas tapo reiškiniu. Taip nebūtų, jei į paskaitas nesusirinktų atitinkama auditorija.  

„Jau 4 metai, kai vyksta paskaitų ciklai, visada susikoncentruojame ties viena tema. Šiandien darome tą patį.

Kalbėsimės apie įdomią ir aktualią temą – kraštovaizdį. Kraštovaizdžio horizontas yra ir tolimas, bet  kartu ir artimas. Kiekvienas iš mūsų kaip žmogiškos būtybės gyvenome ne  tik visuomenėje, bet augome, brendome žiūrėdami į horizonte esantį sodą, medį, tolstantį kelią. Kiekvienas prisiminimas apie tai įsispaudžia ne į kiekvieno smegenų ląsteles, bet ir į mūsų kūną. Kiekvienas esame susiję su kraštovaizdžiu. Jis yra piešiamas ir kuriamas mūsų pačių sąmonėje. Kai reikia gerai pagalvoti, kas mes tokie esame, dažniausiai prisimename kažkokį bendrą vaizdą, kurį matėme augdami, bręsdami, po pirmos kelionės ar po pirmo pasimatymo. Tikriausiai kiekvienam iš mūsų matytas kraštovaizdis atsiduria semiotinėje būsenoje. Mums visiems reikėtų į kraštovaizdį žvelgti empatiškiau, atsakingiau, labiau įsijautus. Kiekvienas turime pamąstyti apie savo santykį su aplinka. Nors mes ir nebekreiptume dėmesio į mus supantį kraštovaizdį, jis vis tiek mus sektų ir mus veiktų. Gal kraštovaizdis mus veiktų neigiamai, jei tai yra destruktyvi, mūsų pačių sugadinta aplinka, tačiau kiekvienas iš mūsų turime labai asmeninį santykį su kraštovaizdžiu“, – pasakojo menotyrininkas V. Kinčinaitis.

„Brangiausi kūriniai yra tie, kuriuose vaizduojamas gamtovaizdis“
Kai kurie menininkai į šiuolaikinę tapybą sugrąžina peizažą ir dėl to jie tampa labai garsūs kūrėjai. Tam tikromis šiuolaikinėmis priemonėmis galima perteikti peizažą ir, anot menotyrininko V. Kinčinaičio, kai kuriems menininkams tai labai gerai pavyksta.

„Tie menininkai tiesiog atgaivino peizažo žanrą mene. Tai mus turi įkvėpti arba suintriguoti. Į patiriamą, matomą, jaučiamą ar išgyvenamą kraštovaizdį turime pasižiūrėti įdėmiau ir aktualiau.

Yra atlikti sociologiniai tyrimai, kuriuose atskleidžiama, kaip tam tikros visuomenės įsivaizduoja gražiausią kūrinį.
Tokį kūrinį yra sukūręs dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Tai lietuviškas peizažas, kuris Vilniaus aukcione buvo parduotas už 19 tūkst. eurų. Atrodytų tai, jog lietuviškas meno kūrinys parduodamas už tokią kainą, yra neregėtas dalykas. Šis kūrinys, nors ir  mažo formato, atrodytų būtų nevertas tokių pinigų, tačiau vis tiek atsirado kolekcininkas, kuris tokius pinigus sumokėjo. Jis nepirko šiuolaikinio meno kūrinio, o išsirinko šį kūrinį, kuris vis tiek yra labai brangus.

Dailininko A. Žmuidzinavičiaus peizažas –  ne tik jaukus, malonus, glostantis mūsų emocijas, atmintį, bet ir patvirtinantis gilų mūsų poreikį tapatumui. Šio dailininko peizažas atlieka simbolinę-socialinę funkciją. Jis vienija Lietuvos tautą, atspindi mūsų prigimtį ir tampa apibendrintu bendruomenės simboliu. Šioje situacijoje persipina ne tik meno kūrinys, bet ir komercija, ekonomika, antropologija, visuomeniniai ir socialiniai dalykai. Visa tai ir vienija būtent kraštovaizdis. Patys brangiausi kūriniai ir yra tie, kuriuose vaizduojamas gamtovaizdis“, – pasakojo menotyrininkas V. Kinčinaitis.

Kiekvieno menininko kuriamas kraštovaizdis – unikalus
Menotyrininkas V. Kinčinaitis teigia, jog kraštovaizdis kaip peizažas mums yra labai artimas ir būtinas. Pirmuosiuose peizažuose buvo vaizduojamas sodas, primenantis rojų. Ne veltui sodo  archetipas lietuvio vaizduotėje yra labai svarbus.

„Pavyzdžiui, Leonardo da Vinčio kūrinys „Mona Liza“ yra vienas pirmųjų peizažų. Menininkui Mona Lizos šypsena vienodai svarbi, kaip ir už jos esantis kraštovaizdis, kuris  gyvas ir besitęsiantis. Taip pat detaliai ir jautriai nutapytas kraštovaizdis yra ispanų tapytojo El Greco, kuris kraštovaizdį parodė kaip nesibaigiančią dramą ir stichijų žaismą. Šarlis Fransua Dobinji renkasi visai kitokį peizažą. Jis vaizduoja jį ramios būsenos, jame yra smulkūs medeliai, virpantys žiedai. Ekspresionistas Emilis Noldė kuria emocinius ir ekspresyvius peizažus, kurie jam yra saviraiškos būdas.

Didžiojo romantiko vokiečio Kasparo Davido Frydricho kūrinyje žmogus yra ant išprotėjimo ribos. Jo dvasinis gyvenimas verda, kunkuliuoja, dvasinė įtampa yra didžiulė. Šis menininkas tiksliausiai sugebėjo išreikšti perėjimą iš tikėjimo Dievu į gamtos sudievinimą ir atsidavimą jos stichijoms. Jis savo darbuose parodo, kad yra ne tik gamta, bet ir istorija.

Mūsų visų žinomas Algimantas Vitolis Trušys buvo ištikimas plytiniams horizontams, ypatingam peizažui. Jis labai gerai suprato, kad žmogus yra įkūnytas toje aplinkoje, kurioje jis gyvena. Jis kiekvieną ragindavo įdėmiau žiūrėti į savo aplinką“, – pasakojo menotyrininkas V. Kinčinaitis.

Menininkai savotiškai atspindėjo tarpukario laikotarpį
Mus supančiam kraštovaizdžiui yra privalomi tam tikri struktūriniai elementai, su kuriais kiekvienas tapatinamės ir tampame atpažįstami ir svarbūs. Kraštovaizdyje jungiasi du esminiai dalykai: gamta, kaip kažkas pastovaus ir amžino, ir mūsų žmogiškos veiklos pėdsakai, įdirbis ir sąveika su visa mus supančia gamta.

„Gamtos ir mūsų veiklos sintezė ir yra kultūrinio kraštovaizdžio pilnatvės garantas. Pilnatvės pojūtis kiekvienam iš mūsų yra be galo svarbus. Kultūrinių kraštovaizdžių nėra daug, jie yra labai vertingi, todėl visi į juos ir veržiamės, nes tik jie gali garantuoti išgyvenimo pilnatvę.

Architektūros ir gamtos santykis gali būti neįtikėtinas, dangiškas ir nepaprastas. Pavyzdžiui, Juknaičių gyvenvietė yra kaip tam tikros ideologijos atspindys, kurioje kuriama idealios visuomenės utopija. Tarpukario laikotarpį menininkai taip pat savotiškai atspindėjo. Tapytojas Algimantas Jonas Kuras sukūrė labai įdomių peizažų, kurie yra skausmingi, žiūrint į juos sunku kvėpuoti. Menininkas vaizduoja suglamžyto ir paniekinto kraštovaizdžio laikmetį“, – pasakojo menotyrininkas V. Kinčinaitis.

Tarpukario laikotarpiu tapytojo Kosto Dereškevičiaus peizaže karvė atrodo labai kaulėta, nesijaučianti laisva. Jai didelio pasitenkinimo nekelia ją supantys pastatai ar šalia esantis greitkelis. Menininkas karvei suteikia žmogišką pavidalą. Ji tampa pavargusio tarpukario laikotarpio žmogaus atspindys.

Visiškai priešingai karvės  vaizduojamos Kamilio Koro kūrinyje, kuriame jos yra grakščios, laisvos, neapraizgytos grandinėmis ir kuolais. Jos visateisės ir gali jaustis savimi.

Kai kurie menininkai šiuo laikotarpiu kapstėsi iš nevilties ir gilinosi į tokius universalius dalykus, kaip augalo ar medžio struktūra. Buvo labai stiprių ir įdomių peizažistų, ypač ryškus yra Jonas Švažas, kuris vaizduoja medį, turintį unikalų savitumą.

„Lietuva iš paukščio skrydžio nėra žmogiškas vaizdas“
Menotyrininkas V. Kinčinaitis klausia publikos, kodėl knyga „Lietuva iš paukščio skrydžio“ yra tokia graži. Taip yra todėl, nes visos nuotraukos  fotografuotos iš paukščio skrydžio.

„Net  laukai atrodo kaip nuostabus ornamentas. Iš paukščio skrydžio Lietuva atrodo visai kitaip. Kai važiuojame į tam tikrą miestą, nenorime matyti sudarkyto kraštovaizdžio. Renkamės vaizdą iš paukščio skrydžio, nes nesugebame susitvarkyti su savo aplinka. Patys bėgame nuo tos kasdienybės, kuri mums yra vis neįveikiama.

Reikia suprasti, kad Lietuva iš paukščio skrydžio nėra žmogiškas vaizdas. Niekada tokios Lietuvos nematysime, neturėsime, nes joje negyvename. Pavyzdžiui, parkai miestuose yra gamtos oazės, kurios yra prarandamos ir nuo mūsų tolsta. Taip pat tai yra ir reprezentatyvi miesto erdvė, kuri demonstruoja mūsų gebėjimus išsaugoti gamtą, ją mylėti ir globoti. Todėl visi parkai, bent Europos miestuose, yra svarbiausios reprezentacinės vietos“, – pasakojo menotyrininkas V. Kinčinaitis.

2018 10 12 29

Pirmojoje šių metų viešų paskaitų ciklo „Meno visuomenė IV“ paskaitoje buvo kalbama apie „Kraštovaizdį mene“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų