Daugelis keliautojų ir piligrimų vyksta į Egiptą pajusti laiko dvelkimą, civilizacijos priešistorę, pažinti piramidžių ir faraonų žemę. Egiptas yra Rytų ir Vakarų susidūrimo vieta, arabų pasaulio ir Vidurio Rytų širdis. Visas jo gyvenimas priklauso nuo siauru kaspinu nusidriekusios didžiausios pasaulyje Nilo upės. Dykumos grožiu, vešlių oazių, nuostabiu povandeniniu pasauliu ir stulbinančiais istorijos paminklais garsėjanti šalis traukia keliautojus iš viso pasaulio.

Šių eilučių autoriaus kelionės tikslas buvo keliauti Mikalojaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio keliais ir palyginti įvykusius pasikeitimus su šio keliautojo knygoje „Kelionė į Jeruzalę“ (Vilnius, „Mintis“, 1990 m.) aprašytomis vietomis, susipažinti su senąja Egipto civilizacija, jos simboliais ir ženklais, palyginti, kaip pasikeitė amžių bėgyje šios šalies kultūra ir istorija.

Žinoma, per palyginti trumpą kelionę neįmanoma aprėpti šios daugialypės ir įvairiapusiškos šalies istorijos ir dabarties. Todėl buvo pasirinkti būdingiausi šios šalies kultūros ir istorijos paminklai, tyrinėti žymiausi Egipto architektūros ir praeities statiniai. Be to, susipažinta su Nilo pakrančių gyventojų buitimi ir papročiais, dykumos klajoklių-beduinų gyvenimu ir tradicijomis.

Aleksandrijoje
Aleksandriją – antrą pagal dydį miestą Egipte (3,8 mln. gyventojų) – įkūrė 332 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis, grįždamas su savo armija po pergalingo žygio nuo Memfio palei Nilo tėkmę. Šis miestas, dažnai vadinamas Viduržemio jūros perlu, yra įsikūręs apie 200 km nuo Kairo, Nilo deltoje. Aleksandrija Ptolemėjų dinastijos laikotarpiu (305–30 m. pr. Kr.) buvo viso Egipto sostinė, prekybinis ir kultūrinis centras. Dabar Aleksandrija – didžiausias Egipto uostas ir pagrindinis pramonės centras, besidriekiantis palei Viduržemio jūrą.

Aleksandrijoje senovę mena katakombos, kurias verta aplankyti. Kom-el-Šogata katakombos, dar vadinamos Aleksandrijos katakombomis, – tai uolose I-II a. iškirsta trijų lygių laidojimo vietovė. Šis kompleksas yra vienas didžiausių graikų-romėnų nekropolių Egipte. Uolų ertmėse įrengti laidojimo šuliniai, nišos sarkofagams, koplytėlės su suoliukais lankytojams. 35 m gylio nekropolį sudaro per 300 nišų, skirtų laidojimui. Kol-el-Šogata laidojimo rūsiai išpuošti mitologinėmis figūromis ir įvairiais piešiniais.

 Aleksandriją verta aplankyti jau vien dėl to, kad čia 280 m. pr. Kr. buvo pastatytas garsusis švyturys ir įsteigta seniausia pasaulyje biblioteka. Aleksandrijos rytiniame uoste, Faro saloje, stūkso fortas Keit Bei. Šioje vietovėje kažkada stovėjo vienas iš septynių pasaulio stebuklų – maždaug 117 m aukščio Aleksandrijos švyturys, statytas apie 280 m. pr. m. e. Švyturio funkcija buvo padėti orientuotis į Aleksandrijos uostą įplaukiantiems laivams. Mokslininkai neabejoja, kad Aleksandrijos, arba Faro, švyturį maždaug po 1500 m. sugriovė žemės drebėjimas. Šio unikalaus statinio griuvėsių nuolaužos nuklojusios Viduržemio jūros dugną.

Aleksandrijos pakrantę ne kartą niokojo ne vienas žemės drebėjimas, sunaikindamas ištisas senovės žmonių bendruomenes. XX a. pradžioje iš jūros dugno buvo pradėti kelti įvairūs statinių fragmentai, kurie dabar eksponuojami Aleksandrijos romėnų teatre. Netoli Aleksandrijos rytinio uosto po vandeniu aptiktas karališkasis kvartalas, taip pat legendinės Kleopatros ir Aleksandro Makedoniečio karvedžio Ptolemėjo šventyklos.

2001 m. birželio mėnesį povandeninės archeologijos specialistai aptiko faraonų skulptūrų, akmeninių rašymo lentelių ir kitų senovės vertybių. Ilgi cilindro formos akmens dariniai – 2 tūkstančių metų senumo kolonos, kurių keli šimtai kažkada supo iki šiol išlikusią garsiąją Pompėjo koloną – aukščiausią antikinį monumentą Aleksandrijoje. Kolonos, kurios senovėje buvo suverstos į jūrą, kad užkirstų kelią užkariautojų laivams, riogso Viduržemio jūros pakrantėse. Šalia jų – daugybė apie toną sveriančių sfinksų. Kai kurios skulptūros puikiai išsilaikiusios, kitos – be galvų.

Radvila Našlaitėlis rašo: „(1583 m. – J. N.) Rugsėjo devynioliktą plaukėme pro labai didelių rūmų griuvėsius ir datulių palmes, augančias abiejuose kanalo krantuose. Nukeliavę apie keturias mūsų mylias, saulei tekant, atvykome prie Aleksandrijos miesto uosto. Aleksandro Didžiojo laikais tas uostas vadinosi Rakasta. Jis yra už ketvirčio mylios nuo miesto; čia iš kanalo išlipa į sausumą.“

Netoli nuo Aleksandrijos miesto vartų, kairėje pusėje, aukštai ant kalvos yra Serapėja su 25 m aukščio raudono granito Pompėjos kolona. Manoma, ji buvo pastatyta imperatoriaus Diokletiano garbei. Radvila Našlaitėlis rašo: „Nuostabiai daili Pompėjaus kolona pastatyta ant šešiolikos uolekčių aukščio pamato. Kiekvienas keturkampio šonas devynių uolekčių. Pati kolona apvali, iškalta iš vientiso marmuro akmens, šešiasdešimties uolekčių aukščio. Tokia stora, kad keturi vyrai, ištiesę rankas, galėtų apimti. Viršuje keturkampė plokštė dešimties uolekčio aukščio. Taigi visa kolona su savo dalimis yra aštuoniasdešimt šešių uolekčių aukščio. Marmuras pelenų spalvos, bet pačioje kolonoje rausvas; taigi pamatas ir kapitelis atrodo iš skirtingos rūšies marmuro. Stebėtina, kaip tokio svorio akmenis galėjo įtraukti į tokį aukštą kalną ir ten pastatyti. Istorikai pasakoja, kad šią koloną pastatęs Julijus Cezaris, ir dėl ko ji pavadinta Pompėja.“

Aleksandrijoje verta pamatyti Dašuro piramidę, kuri vadinama raudonąja. Joje palaidotas Cheopso tėvas – faraonas Senefrus. Tai 90 m aukščio piramidė, 28 m. aukštyje yra įėjimas į ją. 60 m ilgio koridoriumi lankytojai leidžiasi iki kapavietės.

Aleksandrija tapo vienu pagrindinių krikščioniškosios minties centrų. Čia Biblija versta į lotynų, koptų kalbas. Aleksandrijoje, galima sakyti, gimė koptų religija, buvo įkurta pirmoji katechetų mokykla, prieinama kiekvienam norinčiajam. Žodis „koptas“ yra kilęs iš graikiško „aegyptios“, reiškiančio „egiptietis“, kurį arabai pervertė ir sutrumpino iki kopto.

Į krikščionybę koptus atvedė šv. Morkus. Būtent Egipte koptų atsiskyrėliai davė pradžią vienuolynams, kurie Europoje paplito gerokai vėliau. Koptų maldos ir giesmės nesulyginamos su jokiomis kitomis, o paveikslai irgi nepanašūs į kitų krikščioniškųjų religijų paveikslus. Koptų religijai būdinga nuo ankstyviausių pagonybės laikų Egipte puoselėta Dievo sūnaus samprata: jis esąs vien dieviškos prigimties, ir visi žmogiškieji pradai išnyksta jo dieviškume.

Svarbiausia koptų tikėjimo tiesa – Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlė iš numirusiųjų. Todėl didžiausia jiems šventė – Velykos. Penkiasdešimt penkias Didžiojo pasninko dienas jie negeria vyno ir kavos, nevalgo mėsos. Savaitę prieš Velykas švenčiamas palmių sekmadienis. Palmių šakelėmis puošiamos bažnyčios. Į bažnyčią koptai eina pasipuošę geriausiais drabužiais. Ant šventinio stalo patiekiamas keptas kalakutas, aviena, ilgai verdami kiaušiniai, jie dažomi ir dovanojami vienų kitiems.

Aleksandrijoje šv. Morkus skelbė savo Evangeliją ir čia ilsėjosi jo palaikai, kol venecijiečiai 829 m. po Kr. juos perkėlė į Veneciją. Radvila Našlaitėlis rašo: Aleksandrijoje (J. N. past.) „tos ilgosios, į Rozetę einančios gatvės viduryje yra keturkampis akmuo. Ant jo buvo nukirsta galva šv. Morkui Evangelistui, Aleksandrijos vyskupui. Net patys turkai gerbia tą vietą: akmuo uždengtas kitu, tam reikalui parūpintu platesniu akmeniu, kad praeiviai nemindžiotų to švento vyro nukankinimo vietos, nes tvirtina ją esant tikrą.

Rugsėjo dvidešimt antrą dieną aplankiau Šv. Morkaus bažnyčią netoli obelisko. Ji, maža ir tamsi, yra koptų ar chaldėjų žinioje. Einant didžiojo altoriaus link, dešinėje pusėje, po kitu altoriumi, yra ankšta niša. Joje po nukankinimo ilgą laiką gulėjo šv. Morkaus kūnas, kol venecijiečiai, slapta jį pagrobę, nusigabeno į Veneciją. Koptai labai skaudžiai ir su didele gėda atsimena tą dalyką.“

Trečiajame amžiuje prieš Kristų Ptolemėjas I Aleksandrijoje įkūrė garsiąją biblioteką, kurios raštai padėjo ne vienam įstabiam tuometinio pasaulio išminčiui. Manoma, kad to meto Aleksandrijos bibliotekoje buvo sukaupta apie 700 000 papiruso ritinių.

Arabų antpuoliai biblioteką sunaikino, išmintis pergamentuose virto pelenais. Tačiau tie patys arabų palikuonys prieš ketvirtį amžiaus Aleksandrijos universitete ėmė brandinti naujos, šiuolaikinį pasaulį stulbinančios „futuristinės“ bibliotekos idėją. Bendras bibliotekos pastatų plotas – 45 tūkst. kv. m. Dabar šios bibliotekos teritorijoje yra Kaligrafijos muziejus, Aleksandrijos muziejus, planetariumas, Mokslo muziejus ir kt. mokslo ir kultūros objektai.

Naujoji Aleksandrijos biblioteka oficialiai vadinama Bibliotheca Alexandrina traukia akį originalia pastatų išvaizda. Kipro respublikos sostinėje Nikosijoje gyvenanti, iš Šiaulių kilusi rašytoja Dalia Staponkutė, rašo: „Nuostabioji ir iškalbinga Bibliotheca Alexandrina, bylojanti apie didingą Aleksandrijos praeitį, neturi beveik nieko bendra su miesto dabartimi ir, reikia tikėti, priklauso jo ateičiai“ (D. Staponkutė, Aleksandrijos saulė. „Šiaurės Atėnai“, 2002 m. gruodžio 28, p. 4).

Šis pagal norvegų architektų originalų projektą visiškai ant jūros kranto pastatytas apskritimo pavidalo statinys primena milžinišką pakrypusį būgną. Iš stiklo ir aliuminio sukonstruotas stogas plotu beveik prilygsta dviem futbolo aikštėms. Plokščias stogas dailiai nuožulnėja – nuo septintojo aukšto iki gilios įdubos apačioje. Metalinis paviršius atspindi šviesą, todėl pastatas iš tolo panašus į tekančią saulę. Šioje bibliotekoje kaupiama dabarties išminčių ir rašytojų kūriniai, rankraščiai, įvairi archyvinė medžiaga.

2014 m. balandžio 1 d. Aleksandrijos bibliotekoje įvyko seminaras „Sėkmingų Egipto ir Lietuvos kultūrinių ryšių pavyzdžiai“, kurio metu Lietuvos ambasadorius Egipte Dainius Junevičius apžvelgė pastarųjų metų renginius, kuriais ambasada pristatė Lietuvos kultūrą Egipte bei Aleksandrijos bibliotekai iškilmingai įteikė vertingą dovaną – daugiau kaip 120 pavadinimų knygų anglų kalba ir reprezentacinių albumų, supažindinančių su Lietuvos istorija, kultūra. Šios knygos Aleksandrijos bibliotekoje sudarys simbolinę „Knygų apie Lietuvą lentyną“.  

Perduodamas knygas ambasadorius pažymėjo, kad kultūriniai Lietuvos ir Egipto santykiai užsimezgė jau daugiau kaip prieš 400 metų, kai 1582–1584 metais Jeruzalėje ir Egipte lankėsi Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jis, pabuvojęs šiuose kraštuose ir grįžęs į gimtąjį Nesvyžių, parašė knygą „Kelionė į Jeruzalę“. Vėlesniais laikais Egipte lankėsi nemažai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, mokslininkų, orientalistų. XIX a. antroje pusėje keletą kartų Egiptą aplankė grafas Mykolas Tiškevičius (1828–1897), kurio vertinga egiptietiška kolekcija buvo padovanota Luvro muziejui. Tarpukario metu Egipto kultūrą ir istorija tyrinėjo Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885–1941), parašiusi nemažai mokslo studijų apie šią šalį (Aleksandrijos bibliotekai perduota knygų apie Lietuvą kolekcija. Žiūrėta internete: https://eg.mfa.lt/eg/ltnaujienos/aleksandrijos-bibliotekai-perduota-...).      

Tūkstančio minaretų mieste
Viena kelionės Egipte diena buvo skirta išvykai į Kairą – tūkstančio minaretų miestą. Išvykstame anksti ryte iš viešbučio Hurgadoje, lydimi ginkluoto policininkų ir kariškių eskorto. Taip Egipte lydimi visi autobusai su užsienio turistais, siekiant apsaugoti juos nuo galimo teroristų ar plėšikų išpuolio. Kelionė tęsiasi daugiau kaip šešias valandas ir pagaliau mes pasiekiame Egipto sostinę.

2018 09 14 5

Tarp praeities ir dabarties. Luksoras.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 09 14 6

Senieji Egipto simboliai Tėbuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 09 14 1

Hatšeputo šventyklos kolonos.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 09 14 4

Karieta Karalių slėnyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 09 14 3

Kupranugarių varovai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 09 14 2

Senieji Egipto ženklai akmenyje. Tėbai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų