Kelmės rajone, Tytuvėnų vienuolyno kiemelyje, trečiadienio vakarą įvyko Sakralinio teatro premjera „Stovi Motina“. Atlikėjai: dainininkės Diana Tiškovaitė (sopranas) ir Fausta Savickaitė (mecosopranas), Kelmės neįgaliųjų draugija, Paprūdžių grupinio gyvenimo namai, Kelmės rajono vaiko ir šeimos gerovės centras, senjorai. Unikalaus spektaklio metu buvo veriamas rožinis – iš giesmės, viešai išpažinto širdies sopulio ir maldos.

Sakralinis teatras visiems
Asociacija ,,Muzikos galia“, įsikūrusi Kelmėje, rengia inovatyvias koncertines programas. Jos vadovė Diana Tiškovaitė „Šiaulių naujienoms“ pasakojo, kad pradėjo nuo žaismingų programėlių, bet širdis linko arčiau sakralaus turinio. 2012 m. su bendraminčiais paruošė teatralizuotą koncertą pagal G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, kuriuo žavėjosi žiūrovai Kaune, Šiauliuose ir kitose Lietuvos vietose. Vis kirbėjo mintis pastatyti lietuvišką „Stabat Mater“. Deja, nepavyko šia idėja sudominti lietuvių kompozitorių, neparėmė ir Lietuvos kultūros rėmimo fondas. Marijos radijo prezidentė Egidija Vaičekauskienė pasiūlė adoruoti. Per pusantrų metų adoracijų Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos angelų karalienės bažnyčioje subrendo mintis kurti sakralinį teatrą, įtraukiant vienišus, neįgalumą turinčius, su priklausomybėmis kovojančius, vaikų namuose globojamus asmenis.

Teatras kūrėsi nelengvai. Pirmoji kalbėtoja buvo mama, vėliau kaip rožinio karoliukus susirankiojo kitus. Mindaugas Baranauskas pagal G. Šukio himną ,,Stovi motina” suprogramavo muziką, vaizdo projekcijas, apšvietimą, šešėlų teatro elementus, scenografė Marija Rubavičiūtė sukūrė įspūdingus kostiumus solistėms. Pirmasis pasirodymas įvyko Prienų vienkiemyje, Liolių seniūnijoje, antrasis – Tytuvėnuose. Organizatoriai – asociacija „Muzikos galia“ ir Prienų vienkiemio bendruomenė „Išlikimas“ ypatingą dėmesį sutelkė į Kelmės rajono seniūnijose gyvenančius ir socialinę atskirtį patiriančius asmenis. Bendradarbiaujant su seniūnijomis pasirūpinta, kad likimo nuskriausti žmonės galėtų atvykti, kad bendroje maldoje jie susivienytų, vienas kitą palaikytų.

Meno terapija
– Aš pragėriau savo vaiką… Viešpatie, dėkoju, kad mane dar laikai šioje žemėje...

– Dėkoju tėveliams, kad man davė tokį gražų vardą. Noriu būti laimingas…

– Meldžiu, Viešpatie, kad apsaugotum kitus žmones nuo tokių paklydimų ir skausmų, kuriuos man teko iškęsti…

– Tik gandrai primena, kad čia kadaise buvo kaimas. Globok amžinybėje mano kaimynus, kurie vaišindavo mane mažą kakava...

Iš savo liudijimų, iš atvertų sielos sopulių dėliojamas tylioje tamsoje šviečiantis rožinis – kiekvienas karoliukas – skaudi išpažintis. Net dangus, visą dieną gąsdinęs sugadinti renginį (sušlapo laidai, šiek tiek strigo įgarsinimas) pasidavė ir apgaubė vienuolyno kiemą nepaprasta aura.

Interaktyviame spektaklyje muzika, giesmė, šešėliai ir šviesos susipynė su vieša išpažintimi žmonių, kurie melsdami Dievo, kad kiti tokių bėdų nepatirtų, sukūrė jaudinančią vizualizaciją ir nutiesė kelią arčiau maldos ir vilties. „Nespaudėme žmonių, kad jie vaidintų, atliktų kokius nors judesius. Didžioji vertybė – jų nuoširdus atvirumas, – sakė D. Tiškovaitė, – dalyvavimas tokiame projekte tarsi ,,deguonies kaukė“ praradusiems tikėjimą ir viltį, dvejojantiems ir ieškantiems.“

Muzikos galia
Simbolinis asociacijojos pavadinimas įpareigoja ieškoti kelio į žmonių širdis. Pasak projekto rengėjos Dianos Tiškovaitės, liturginis menas neišsemiamas. Adoracijos šviesa šį kartą įkvėpė rožinio idėją. Planuojami sakralinio teatro pasirodymai kitose Kelmės rajono vietovėse. Bręsta mintis su šia programa keliauti per Lietuvą įtraukiant vis naujus dalyvius. Prienų vienkiemyje bei Tytuvėnuose taip pat kalbėtojai ne visi tie patys. Paklausta, kaip pavyksta prikalbinti žmones pasirodyti viešai, D. Tiškovaitė sakė: „Reikia laiko susipažinti, atrasti raktą  į sielą. Ne visi išdrįsta kalbėti, ne  iš karto atsiveria. Pradedame nuo linksmų žaidimų, pasidainavimų, pasišnekėjimų. Nors pati muzika turi nuostabią galią atrasti kelią į žmogaus širdį, spektaklis neatsiranda iš karto. Jo neperkelsi aklai į kitą vietą. Kiekvienąsyk scenarijus kinta, nes čia nėra atmintinai iškalto teksto. Tai širdies malda.“

Statistikos duomenys mums bado akis, kad vis nemažėja pažeidžiamų socialinių grupių atskirtis, kad nesugebame atsikratyti patyčių (ne)kultūros, iš aukštų tribūnų giriamasi, kaip energingai ieškoma kovos su atskirtimi, su narkomanija, su alkoholizmu būdų. Ištaškomi šimtai tūkstančių spalvotiems lankstinukams ir neįgyvendinamoms rekomendacijoms. Dosniai finansuojami garsiai skambančių pavadinimų projektai, kurie tariamai pakels regionų kultūros lygį.  

O „Muzikos galia“ klausia tik paprastų dalykų: Ko Dievo savo maldoje prašo vienišas vaikas, kurio tėvai jį paliko globos namuose? Ką atsakysime mažam berniukui, kuris nori būti laimingas? Kokios Dievo pagalbos maldoje ieško alkoholiko žmona ar sukaustytas vežimėlyje  buvęs kalinys? Ko  meldžia ištuštėjusių miestelių seni Lietuvos žmonės, matydami, kaip vieniši trūnija jų išmirusių kaimynų namai? Kokie tai bus žodžiai? Ką jie bylos mums?

Į viršų