facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kas slypi pasakyme „Šveicarijos lietuvių bendruomenė“?
Skubos tvarka į klausimą atsakytume: „Tai Šveicarijoje gyvenantys lietuviai“, bet atsakymas tik iš dalies teisingas. Automatiškai netampama bendruomenės nariu. Bendruomenė – tai ne visi lietuviai, gyvenantys toje šalyje (šiuo metu priskaičiuojama apie 2500), o tie, kurie ryžtasi drauge „telkti Šveicarijoje gyvenančius tautiečius bendriems tikslams; puoselėti ir plėtoti Šveicarijoje gyvenančių lietuvių ir jų vaikų lietuvybę; formuoti teigiamą Tėvynės įvaizdį Šveicarijoje, skatinti ir vystyti bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Šveicarijos; pagal galimybes padėti Lietuvai“ (tokių pasiryžėlių Šveicarijoje apie 160).

Bendruomenę sudaro keturių kartų lietuviai. Dominuoja nuomonė, kad dažniausiai praeina 5–6 metai, kol šalyje gyvenantys tautiečiai pradeda aktyviau reikštis (https://www,tv3.lt).
Tačiau negalima ignoruoti veiklos tų lietuvių, kurie oficialiai neįsirašę į bendruomenės narius ir nemoka simbolinio solidarumo mokesčio.

Turiu galvoje – kad ir tokį pavyzdį. Šį pavasarį Šiaulių universiteto bakalauro studijų baigiamųjų darbų gynimo komisijai Alfreda Teodora Počiuipienė pristatė labai kruopščiai parengtą savo tyrimų apibendrinimą „Lietuvių emigrantų vaikų integracijos problemos ir galimybės ikimokyklinėse ir pradinėse Šveicarijos ugdymo įstaigose“ (darbo vadovė dr. Birutė Šilėnienė).

Jame rašoma: „PISA ir OECD mokslinių tyrimų  duomenimis, nesėkminga arba pavėluota ikimokyklinio amžiaus vaikų integracija gali padaryti neigiamą įtaką individo socializacijai ir jo raidai ateityje. Moksliniuose straipsniuose aptinkama teiginių, kad Šveicarijos ugdymo įtaigose mokiniai patiria adaptacijos problemų, kurios vėliau lemia mokymosi rezultatus bei gebėjimą įsitvirtinti gyvenime.“

Lietuvių emigrantų ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų integracijos problemos ir galimybės sėkmingai ir draugiškai gyvenančioje multikultūrinėje Šveicarijos visuomenėje – ypač mažai tyrinėta tema. Šiaulietiškas šaknis turinti darbo autorė nustatė pagrindines emigrantų vaikų integracijos problemas, galinčias neigiamai paveikti jų ateitį, ir parengė rekomendacijas ne tik jų tėvams, bet ir Šveicarijos ugdymo įstaigų specialistams.

Pažinties dingstys
Viena jų – Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) pirmininkės ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos narės, PLB Kultūros tarybos pirmininkės Jūratės Jablonskytės-Caspersen, kilusios iš Pagėgių krašto ir jau 26-uosius gyvenančios toje mums žinomoje / nežinomoje šalyje, iniciatyva 2016 m. liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną – startavusi paroda „Lietuvių Šveicarija“. Ji ką tik baigė antruosius „kelionių“ iš vienos Lietuvos vietovės į kitą metus ir pagal projektą dar tiek pat laiko užsibus pas mus. Ši paroda LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininko pavaduotojo Stasio Tumėno rūpesčiu ką tik kelioms savaitėms sustojo pažinčiai Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Pasak jo, Lietuvos  valstybės atkūrimo šimtmečio programoje numatytos veiklos  2018-iesiems, susilieja į tris kryptis, atspindinčias praeities, dabarties ir ateities ryšius, reikalingus istorijai kurti. Programos tikslas – per tris spalvas – raudoną (PAŽINK), žalią (ŠVĘSK) ir geltoną (KURK) – sutelkti ne tik Lietuvoje gyvenančius žmones, bet visus lietuvius, kurie įvairiais istorijos tarpsniais dėl politinių, socialinių, ekonominių priežasčių atsidūrė užsienyje. Taigi, minėtoji paroda – proga parodyti Lietuvai Šveicarijos lietuvių indėlį į savo prigimtinės tėvynės kultūrą, mokslą, meną.

Trečia, J. Caspersen pasakojimu, ši paroda bendruomenėje sumąstyta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Šveicarijos lietuvių gyvenimas atsispindi trijose jos dalyse. Istorinė dalis – didžiausia ir svarbiausia. „Tiek daug Šveicarijos lietuvių diasporos nuveikta darbų Tėvynei, bet apie juos Lietuvoje beveik nežinoma, – sielojosi ŠLB pirmininkė. – Be to, dabar girdime kalbų, kad išvažiavusieji išdavė tėvynę, nemoka mokesčių, yra „blogiukai“, už ką jiems ta balsavimo teisė... Dėl to kilo noras parodyti mažos, bet labai kūrybingos lietuvių bendruomenės Šveicarijoje indėlį į Lietuvos gyvenimą. Parodą pradedame 1945 metų bendruomenės gyvenimo atvaizdais. Tai daugiausia yra koliažai, nes nuotraukų tikrai nemažai.“

Šveicarijos lietuvių indėlis istorijos aspektu
Šveicarijos lietuvių bendruomenės veiklos pradžia – 1898 m. Tais metais Ciuriche studijuojantys lietuviai laikinai susivienijo ir įkūrė draugiją „Draugystė lietuviškos jaunuomenės“. Susibūrė, kad 1900-ųjų Pasaulinei parodai Paryžiuje paruoštų  Lietuvos stendą. Oficialiai Lietuva joje negalėjo dalyvauti, nes buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Toje parodoje Anglija ir Prancūzija demonstravo technologinius laimėjimus, o Lietuvos stende puikavosi austos tautinės juostos, iš Mažosios Lietuvos ir iš JAV išeivių gautos lietuviškos knygos. Stendo turiniu siekta parodyti, kad mūsų tautos kalba uždrausta, kad neleidžiama rašyti lotyniškais rašmenimis ir pan.   

Dabartinė ŠLB įkurta 1950 m., kai šalyje gyveno maždaug pusšimtis lietuvių. „Per sovietmetį jie bendruomenę išlaikė ir perdavė mums, vadinamiems trečiabangiams“, – parodos atidaryme Šiauliuose sakė J. Caspersen.

Kitas svarbus faktas – Lietuvos nepriklausomybės idėja pirmąkart iškelta ne 1917 m. Vilniuje, o 1916-ųjų birželį Pavergtų tautų konferencijoje Lozanoje. Pasakyta, kad Lietuva nori būti nepriklausoma ir ji kovos dėl atsiskyrimo nuo carinės Rusijos“.

Kodėl Šveicarijoje? O todėl, kad ši šalis Pirmojo pasaulinio karo metais buvo neutrali, todėl iš čia buvo galima taikiai populiarinti Lietuvą. Antra, Lozanoje 1915–1919 m. veikė lietuvių informacinis biuras, skatinęs tautiečius atkurti nepriklausomybę Lietuvoje. Įvyko 7 lietuvių politikų konferencijos, nubrėžusios būsimos valstybės gaires, argumentavusios unijos su lenkais nutraukimą. Lietuvių informacinio biuro nariai padėjo užtikrinti nepriklausomybės pripažinimą (1919–1922), padėjo spręsti ginčus su Lenkija dėl Vilniaus, su Vokietija dėl Klaipėdos krašto.

Po Antrojo pasaulinio karo Šveicarijoje prieglobstį rado apie pusę tūkstančio lietuvių. Vėliau dauguma jų išvyko į JAV, Kanadą, Australiją ir kitas šalis. 1955–1956 m. Šveicarijoje liko apie 40–60 mūsų tautiečių.

J. K. Ogulevičiūtė straipsnyje „Šveicarijos lietuvė: nematyti Lietuvos, esančios už geografinių jos ribų, yra trumparegystė“ (2017-01-08) cituoja J. Caspersen išsakytas mintis: „Nebūtume, kur esame, jei ne užsienio lietuviai, todėl norisi ir Šveicarijoje gyvenusiųjų indėlį parodyti. Per tris 1990 metų mėnesius Šveicarijos lietuvių bendruomenės senbuviai Lietuvai padėjo įstoti į septynias tarptautines organizacijas! Jų dėka atgavome tarptautinį Lietuvos ženklą LT. Vėl patekome į Raudonojo Kryžiaus organizaciją...“

ŠLB pirmininkė J. Caspersen, pasakodama apie parodos dalį, atspindinčią Lietuvos istoriją, sakė: „Atidengėme penkias paminklines lentas garbingiems Lietuvos žmonėms, kurie vienaip ar kitaip susiję su Šveicarija. Tai Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys (1872–1964), vienas iš lietuvių moderniosios filosofijos kūrėjų, psichologas ir publicistas, tautinio atgimimo skelbėjas Ramūnas Bytautas (1886–1915)“, gimęs istorinėje Vytauto laikų bajorų Bytautų genties tėvonijoje – Drobūkščiuose netoli Varnių.

Paminklinės lentos atidengtos poetui Maironiui (1862–1932), šveicarui, Lietuvos patriotui, prof. dr. Juozui Eretui-Jakaičiui (1896–1984) ir Lietuvos moderniosios tapybos pradininkui Antanui Samuoliui (1899–1942). Atminimo įamžinimo lentelėse jų visų pavardės įrašytos ir lietuvių kalba.

Lietuvybės puoselėjimo atspindžiai koliažuose
Parodos nuotraukos formuoja įstabią ŠLB veiklos panoramą, supažindinančią mus su tautinį tapatumą puoselėjančių kasmetinių kultūrinių bei literatūrinių renginių šventimo akimirkomis, saugomais papročiais ir tradicijomis. Pvz., D. Brunner koliažai – „Lietuvių šokių ansamblis „Viltis“, „Vasario 16-osios šventė“ (tradicija puoselėjama Ciuriche), „Advento šventė“ (tradiciškai rengiama Šveicarijos sostinėje – Berno mieste)  ir „Joninių šventė“ (autorė I. Katkienė). Apie pastarąją informaciniame lape  prie nuotraukos rašoma: „Joninių šventė Šveicarijoje – pats gausiausias tautiečių susiėjimas. Į jas susirenka daugiau nei 300 dalyvių iš visų Šveicarijos kalbinių regionų, o neretai svečių atvyksta ir iš Lietuvos bei aplinkinių šalių. Šiemet Joninės ant Lemano ežero kranto Lozanoje švęstos 25-ąjį kartą. Šventėje puoselėjama daug tautinių tradicijų, o šokiai ir dainos tęsiasi iki ryto.“

Parodos lankytojas gaus daug žinių, skaitydamas išsamius koliažų (ir ne tik jų) aprašymus, kaip antai: „Lituanistiniai darželiai-mokyklėlės – „Pagrandukas“ Ciuriche ir „Ratas“ Ženevoje“, „Žurnalas „Šveicarijos lietuvių žinios“,  „Šveicarijos lietuvių žinių“ jubiliejinio leidinio viršelis“ (autorė I. Katkienė) ir t. t.

Iš praeities į šiandieną
Besirenkantieji į parodos „Šveicarijos Lietuva“ atidarymą maloniai sveikinosi su Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios teol. lic. Sauliumi Paliūnu. Stebėtis šio neeilinio svečio buvimu niekam nekilo mintis.

Juk šių metų gegužės 13 d. jo vadovaujamoje parapijoje pažymėtas reikšmingas įvykis – Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis prieš šv. Mišias pašventino Šveicarijos Ingenbohlio miestelio katalikų bažnyčios parapijiečių dovanotus vargonus, kuriuos sumeistravo Cäcilia A. Frey iš Liucernos. Įspūdingi techniniai vargonų duomenys: 35 eilių (registrų), 4 transmisijų (apie 2100 vamzdžių, 3 manualų ir pedalų, klavišai, dengti dramblio kaulu), aukštis – 560 cm, plotis – 940 cm, gylis – 300 cm. Didingai ir jaudinančiai tądien gaudė tas paslaptingas instrumentas vargonuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesinų katedros prof. Renatai Marcinkutei-Lesieur.

Vyskupas E. Bartulis priminė, kad vargonai prabilo Šiauliuose per Šeštines, t. y. Kristaus žengimo į dangų dieną, ir paragino melstis už Šveicarijos geradarius, paaukojusius vargonus, melstis už tuos, kurie prisidėjo prie šio instrumento pastatymo, melstis už visą vyskupiją ir už pačius save.

Klebonas S. Paliūnas, kaip visada guvus, žvalus ir iškalbus, pirmiausia kuo nuoširdžiausius žodžius išsakė ŠLB pirmininkei J. Caspersen, Liuksemburgo lietuvių atstovui LRS ir PLB komisijos nariui, vertėjui Ryčiui Virbaliui ir kitiems, prasmingos iškilmės proga sveikino visus atėjusius bibliotekon į susitikimą su tolimais ir artimais žmonėmis. Svarbiausia – klebonas kvietė užsukti į pietinio rajono bažnyčią pasiklausyti, kaip nuostabios  vargonų muzikos fone į erdves kyla maldų žodžiai ir tylios besimeldžiančiųjų mintys.

„Ar Šveicarijos parapijiečiai tokie turtingi, ar tai tik jų siekis pasirodyti pinigingiems?“ – tikriausiai ne vienas to klausėme savęs vargonų šventinimo dieną. Gal kai kurie ir buvome girdėję, kad pagal Gyvenimo kokybės indeksą Šveicarija – geriausia vieta žmogui gimti. Šis indeksas aprėpia gyventojų užimtumo rodiklį, mažiausio pasaulyje nusikalstamumo lygį, gyvenimo kokybę, sveikatos apsaugą, žmonių pasitenkinimą gyvenimu ir t. t. Pvz., 2010 m. vidutinis šveicaro mokytojo metinis atlyginimas buvo 120 000 dolerių, o JAV mokytojų – 35 000 per metus; baudos už greičio viršijimą Šveicarijoje priklauso nuo piliečio pajamų. Vienas šveicaras, viršijęs greitį, važiuodamas ferariu, buvo nubaustas beveik ketvirčiu milijono dolerių, nes jis per metus uždirba apie milijoną ir kt. (Respublika.lt).

Kvalifikuoti specialistai šalyje  vertinami, tačiau atvykėliams įsidarbinti nelengva.

Pasak J. Caspersen, šveicarai labai atsakingi, labai savarankiški, nenorintys niekieno būti išlaikomi, bet ir patys  nesutinkantys svetimųjų ant sprando užsileisti. Jie gerai suskaičiuoja, kiek reikia specialistų, ir užsieniui neruošia jų kaip šiandien Lietuvoje, bet jei reikia kam nors paaukoti, gali per kelias valandas surinkti milijoną.

Kokia dar ta Šveicarija?
Vieną ekspozicijos dalį sudaro autorinės Dianos Brunner, Eglės Dranevičienės, Danutės Gudauskienės, Laimos Jokimaitės-Tikuišienės, Ilonos Katkienės, Vilmos Kinčiūtės-Kern, Ritos Meyer, Felikso Ostapenko, Rimo Sukarevičiaus, dr. Lijanos Tagmann meninės nuotraukos. Matyt, galimybė susipažinti su kitos šalies fotografų darbais ir pritraukė į parodos P. Višinskio viešojoje bibliotekoje pristatymą tokią gausybę šiauliečių – tos srities specialistų.

Įdomios nuotraukos su neįtikėtinai nuostabiais kalnuotosios Šveicarijos (šalyje yra 208 kalnai, kurių aukštis viršija 3000 metrų, ir 24, aukštesni kaip 4000 metrai) vaizdais. Ir kur nebus gražu! Pvz., liepos vidury važiuoji tų kalnų serpantinais, kyli aukštyn ir sustingsti iš nuostabos, pamatęs saulės atokaitoje apsiašarojusius ilgus drūtus varveklius, šalia – storo ledo plotą... Gaila –  mokslininkai pranašauja, kad maždaug po 30 metų to stebuklo neliks – ledynas ištirps. Vadinasi, neliks ir tų galvotrūkčiais žemyn besiveržiančių kalnų upelių su gerklingais kriokliais...

Dr. L. Tagmann  nuotrauka „Žiemos rūkas“ taip komentuojama: „Kai žiemos rūkas užtvindo Reino slėnį, nuo kalnų šlaitų galima stebėti nuolat besikeičiančius mistiškus gamtovaizdžio paveikslus. Rūko jūroje tai paskęsta, tai iš jos išnyra medžiai, keliai, namai. O kartais matyti, kaip link slėnio šlaitų ritasi tikros rūko bangos: kyla, pasišiaušia ir vėl nusileidžia.“ Šis nuotraukoje atspindėtas gamtovaizdis labai jautriai  siejasi su Felikso Ostapenko (Felix Enko) „Atsiskyrėliu“. Joje matosi vien tik tirštų tirščiausio rūko masė, iš kurios tarsi akimirkai išniręs medis. Autoriaus komentaras – „Vaizdo vieta: Villeneuve miestelis 2016-03-12. Tas vienišas medis atspindi mūsų gyvenimą. Mes dažnai būname ir vieniši, ir atsiskyrę – nuo visko, visiškoje nežinioje.“ Pastebėjau: nors svečioje šalyje būni tarp žmonių ir su žmonėmis, bet Tėvynės ir artimųjų nostalgija neapleidžia širdies.

Būtina pabrėžti, kad neapsiribojama vien kalnų peizažų fragmentais. Iškalbingas kad ir nuotraukos „ŠLB knygos „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ kūrybinė grupė leidžiasi Balio Sruogos takais“ pavadinimas. Minėtos knygos įvade jos sudarytoja J. Caspersen rašo: „Eidami lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje, aiškiai jautėme, kad keliaujame įkandin savo tautos šviesuolių. Mūsų tikslas tapo tuos takus surasti, juos pažymėti, užfiksuoti ir grąžinti Lietuvos literatūriniam paveldui. Ne mažiau degame noru supažindinti šveicarų visuomenę su lietuvių rašytojų buvimo Šveicarijoje ženklais“ ( 2009, p. 6).

 Karštą vasaros dieną susirinkusiesiems į parodos „Šveicarijos Lietuva“ atidarymą  gaivinantį Alpių dvelksmą padovanojo Šiaulių dramos teatro aktorė Lina Bocytė, skaičiusi Maironio eiles Šveicarijos tema („šveicariškas“ eilėraštis „Rigi Kulm“ pirmą kartą išspausdintas 1895 m.; „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ – 1904 m.; poema „Jaunoji Lietuva“ –  1907 m.).

Kaip su tais sūriais ir šokoladais?
Viename internetinės erdvės straipsnių retoriškai teiraujamasi: „Tikriausiai žinote, kad Šveicarijoje yra Alpių kalnai, patikimi bankai ir daug šokolado?“ Stereotipai teisingi. Kasmet Berne pagaminama 7 mln. vien prestižinio šokolado plytelių. Panašiu į aukščiau cituotąjį klausimą pradedamas parodos nuotraukos „Patrouille Suisse – šveicarų pasididžiavimas“ (D. Brunner) komentaras: „Šveicarijos neįmanoma įsivaizduoti be kalnų, šokolado, sūrių... ir Šveicarijos patrulių naikintuvų.“

Neutralitetas ir... pasiruošimas karui?! Kaip suprasti?

„Šveicarijoje, kuri yra paskelbusi neutralitetą neapibrėžtam laikui, karo tarnyba vyrams yra privaloma nuo 18 metų. Visi vyrai namuose privalo turėti ginklą, būtiną amuniciją ir būti pasirengę bet kurią akimirką veikti. Šveicarijos armija kiekvieną kalnų perėją ir tunelį paruošė galimam susprogdinimui. Kam? Kilus karui, Šveicarija priešui atkirstų visus kelius. Jei kiltų branduolinis, skubėtų į slėptuves, kuriose tilptų visi šalies gyventojai. Karo atveju jų kelius galima nesunkiai paversti lėktuvų kilimo ir tūpimo takais. Su Šveicarija geriau nesipykti...“ (pagal Respublika.lt, 2015-06-09).

Kasdieniame gyvenime šveicarai neapsieina be sūrio – svarbiausio maisto produkto. Turi net spalvingą fondiu puodą, kuriame gamina sūrio fondiu. Šiuo požiūriu įdomios dvi ekspozicijos nuotraukos: „Iš kalnų grįžta karvės“ (I. Katkienė) ir „Nusileidimas nuo Alpių ir vieno seniausių šveicarų amatų ir tradicijų – sūrio gaminimas“ (Vilma Kinčiūtė-Kern). Jose atkurti įspūdingi reginiai, kaip „nuo Alpių leidžiasi ypatinga procesija“; „išpuoštos gėlių ir žalumynų vainikais bei tradiciniais skambalais ant kaklų, karvės grįžta į slėnius“. „Nusileidimas nuo Alpių (Alpabzug) – tai pati žinomiausia tradicinė ūkininkų šventė rudenį. Po keturių mėnesių vasarojimo Alpių kalnuose šeimininkai, piemenys ir vaikai, pasipuošę tradiciniais rūbais, papuošę karves gėlių vainikais ir skambalais, aidint nuostabiam skambalų gausmui, susirinkę visą mantą, grįžta į slėnį žiemojimui. Karvė – karalienė, tai daugiausia pieno davusi karvė, ją galima atskirti iš paties didžiausio ir gražiausio gėlių vainiko. O sūrių gaminimas ir degustacija šveicarų kultūroje yra ne tik vieno pagrindinių maisto produktų gaminimas bet ir neatskiriama tradicinių švenčių dalis“, – rašoma V. Kinčiūtės-Kern nuotraukos „lydraštyje“. Pasak I. Katkienės, rugsėjo mėnesį karvės po vasaros ganiavos  kiekviename regione  pasitinkamos skirtingai, bet visada iškilmingai su tradiciniėmis alpių ragų melodijomis ar jodel dainomis, o pati tautos kultūrinė tradicija –  Alpabfahrt – įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą.

*****
„Kai ruošėme šią parodą, galbūt nė neįžiūrėjome tiek jos galimybių, kiek dabar keliaujant, susitinkant su žmonėmis, jų atsiskleidžia. Mus vis drąsino, kad šitokia veikla padės tą iš pasakiško grožio paveikslėlių, sūrių ir šokoladų pažįstamą šalį priartinti prie Lietuvos.“ (Jūratė Caspersen).

2018 08 24 27

Šveicarijos tema rašytas Maironio eiles skaito Šiaulių dramos teatro aktorė Lina Bocytė.
A. MUSNECKIO nuotr.

 

Į viršų