Kelias, kalnas, kryžiai... „Lietuvoje yra unikali vieta, vienintelė tokia pasaulyje. Tai Kryžių kalnas. Kryžių miškas. Didelių ir mažų kryžių, kurie auga ant šios kalvos. Niekam nepasisekė jų išnaikinti. Vis atauga iš naujo. Šiandien jie yra ypač gausūs.“ Taip apie Kryžių kalną yra pasakęs popiežius Jonas Paulius II.

Kryžių kalnas, esantis Lietuvoje, netoli Šiaulių, yra žinomas visame pasaulyje. Tai šventa vieta, kurią aplanko ne tik pavieniai asmenys ir grupės iš Lietuvos, bet taip pat maldininkai ir piligrimai iš viso pasaulio. Gali būti, jie ne visuomet pažįsta Lietuvą, tačiau neklysdami suranda Kryžių kalną – pasaulio katalikų paminklą.

Koks jis mūsų ir atvykusiųjų akimis? Pabandykime įminti šio kalno kodą.

Kryžius ir kryždirbystė Lietuvoje
Kryžius – saulės ir gyvybės simbolis, tikėjimo ženklas. Nuo seniausių laikų įvairiausių formų ir pavidalų kryžiai, kaip simboliniai ženklai, aptinkami daugelyje kultūrų. Tyrinėdami įvairių kraštų radinius, archeologai daug kur aptiko kryžiaus ženklų ir jų garbinimo vaizdų.

Senovės tautoms kryžius buvo žinomas ir kaip astronominis ženklas, simbolizuojantis saulę arba pasaulio šalis. Kryželis su rateliu simbolizavo saulę, t. y. buvo laikomas saulės rato simboliu. Kaip ir kvadratas, jis susijęs su skaičiumi keturi ir žymi keturias dangaus kryptis. Sudarytas iš keturių elementų, kryžius simbolizuoja dviejų priešingų sričių – dangaus ir žemės arba laiko ir erdvės tarpusavio ryšius.

Kai kuriose kultūrose kryžius suvokiamas kaip kryžkelė, kurioje susikerta gyvenimo ir mirties keliai. Daugelyje Rytų šalių vertikalioji kryžiaus ašis siejama su aktyviosiomis vandens jėgomis. Be to, šios ašys simbolizuoja lygiadienį – dienos ir nakties susilyginimą – ir saulėgrįžą. Kryžius, apjuostas apskritimu, yra ikikrikščioniškos epochos šviesos ir saulės simbolis, kuris buvo naudojamas Azijos ir senovės germanų tautų ir genčių.

Kryžius – centro, vidurio, aktyvumo ir pasyvumo pusiausvyros simbolis. Vertikalus kryžiaus ženklas susijęs su žmogaus modeliu. Žmogaus galvos ovalas siejamas su saule, nuo ovalo per rankas krinta spinduliai. Žmogus, ištiesęs rankas į šalis, tai ir yra kryžius. „Kryžius, – pažymi Polis Klodelis (Paul Claudel), – tai žmogus, stovintis tiesiai tarsi medis, maldoje išskleistomis rankomis.“ Religiniame mene dažnai randame kryžių, kuris sulapoja ir pražysta. Taip simbolizuojama nugalėta mirtis. Kartais lapuotas ir vaisiais apkibęs kryžiaus medis su Nukryžiuotuoju asocijuojasi su pažinimo medžiu rojuje. Kryžiaus ženklą menas dar naudoja ir kaip ornamentą.

Kryžius nuo seno simbolizavo ir išsamias žinias, sąžinės tyrumą, teisingumą. Kristus moko: „Tas, kuris eina paskui mane, turi nešti savo kryžių.“ Tuo, kuris nešė kryžių, žmonės labiau pasitikėdavo. Kryžiaus ženklu sutvirtintos priesaikos jokiu būdu nebuvo galima sulaužyti.

Krikščionybėje kryžius, susijęs su evangeline Jėzaus Kristaus nukryžiavimo istorija, nuo IV amžiaus tapo paties Jėzaus Kristaus, jo kančios, o vėliau ir pergalės ženklu. Krikščioniškasis menas kartu su šiuo ženklu paveldėjo ir jo reikšmę – juk Kristus laikomas šviesos nešėju ir pasaulio atpirkėju. Kryžius simbolizuoja Dievo vienvaldystę pasaulyje.

Įvairių krypčių krikščionys garbina daugybę kryžiaus ženklų. Suminėsime svarbiausias šio ženklo formas, kurias paveldėjo krikščionys ir kurių nemažą dalį galime pamatyti Kryžių kalne.

Tai tokie kryžiai ir monogramos: 1. Kryžius, apjuostas apskritimu; 2. Senovės graikų raidės T (tau) formos kryžius, dar vadinamas šv. Antano Atsiskyrėlio kryžiumi; 3. Ąsotasis kryžius (egiptietiškas); 4. Svastika, gamos kryžius arba kampuotasis; 5. Graikiškasis kryžius; 6. Lotyniškasis kryžius; 7. Šv. Andriejaus (Andriaus) kryžius; 8. Dvišakis kryžius; 9. Arkivyskupo arba kardinolo kryžius; 10. Popiežiaus kryžius; 11. Stačiatikių kryžius; 12. Lazdų formos kryžius; 13. Jeruzalės kryžius; 14. Maltos kryžius; 15. Kristaus monograma iš sukryžiuotų raidžių I ir X („gėlėta monograma“); 16. Kristaus monograma iš sukryžiuotų raidžių P ir X; 17. Kryžiaus monograma, sudaryta iš kiek pakeistos raidės X, pridėjus ąsą.

Dabartinio kryžiaus forma – lotyniško tipo kryžius (crux imissa vel capitala), kaip svarbiausias krikščionybės simbolis, susiformavo ankstyvaisiais viduramžiais. Romos imperijoje jis oficialiai pripažintas VIII amžiuje, o kiek vėliau paplito ir kitose Europos šalyse.

Į Lietuvą krikščionišką kryžių – atpirkimo ir vilties ženklą – daugiau kaip prieš šešis šimtus metų atnešė krikščionybė. Lietuva – kryžių žemė. Ji visa sėte nusėta šiais tikėjimo ir vilties simboliais. Lietuviškojo kryžiaus formų, jo atmainų ir puošybos elementų, išlaikiusių dar senojo tikėjimo simboliką, begalė. Visa tai rodo krikštai, koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai, pagaliau lotyniško tipo kryžiai. Šie Lietuvos kryžiai atskleidžia ir nedalomą pagoniškos ir krikščioniškos kultūros susiliejimą, savitą jungtį.

Kryžiai XIX amžiuje visiškai įsigalėjo ir labai paplito Lietuvoje. Ją imta vadinti šventa kryžių žeme. Liudvikas Adomas Jucevičius apie kryžių gausumą Žemaitijoje 1842 m. rašė: „Kryžių palei kelią taip tanku, jog nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių“ (Jucevičius L. A. „Žemaičių žemės prisiminimai“. Raštai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 368).

Kryžių paplitimą Lietuvoje yra pastebėję ir svetimšaliai keliautojai bei mokslininkai. Daktaras T. Triplinas, 1856 metais keliavęs po Lietuvą ir Žemaitiją, rašė: „Pakelėse taip pat nesuskaičiuojama daugybė visokių Nukryžiuotųjų, bet daugiausia aukštų stulpų su koplytėle viršuje. Tą kraštą galima pavadinti kryžių ir kunigų lopšiu, nes kiekviena proga – kam nors mirus, gimus ar per kokią iškilmę – kunigai pataria valstiečiams statyti kryžius.“

Žinoma, kur kas svarbiau yra ne kryžių gausa, o jų savitumas. Verta prisiminti žinomo muziejininko ir menotyrininko P. Galaunės žodžius: „Mūsų mediniai kryžiai yra turtingi be galo savotiška menine gražbylyste, vaizdžiai kalbančia apie lietuvių tautos gilią praeitį, tos praeities kultą ir su juo susijusį vidujinį pasipasakojimą. Tas pasipasakojimas yra toks slėpiningas ir didelis, kaip buvusios Lietuvos girios, išugdžiusios lietuvio sielą. Reikia tik arčiau pažinti juos, ištirti jų formas ir simboliką – tuoj mūsų galvoj gimsta mistiški vaizdai, iš kurių kaip iš didžiulės atskleistos knygos galime skaityti lietuvio sielos gyvenimą su visomis kančiomis, troškimais ir idealais. Šį mūsų kryžių mistišką grožį, paslėptą už jų realaus grožio, ypač žemaičių senų kapų kryžiuose, ryškiai mums parodė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis savo kūriniuose: „Žemaičių kapinės“, „Žemaičių  kryžiai“, „Saulėlydis“. Atsidūręs tarp žemaičių kryžių, Čiurlionis jautėsi esąs lyg kažkokiame žilosios senovės pasakingame pasaulyje, o jis pats, turėdamas mistiko sielą, lengvai sugebėjo visa tai išpasakot savo paveiksluose.“

Kryždirbystės dvasia persmelkia visą lietuvių liaudies medžio skulptūrą – vieną originaliausių tautodailės rūšių. Jos atsiradimas ir raida glaudžiai susiję su krikščioniškosios pasaulėžiūros įsitvirtinimu valstietijos gyvenime. Neprarasdamas sakralinio santykio su gamta, žmogus savo buvimą žemėje suvokė esant priklausomą nuo Dievo, kaip būties pagrindo. Nuoširdus tikėjimas ir asmeniniai religiniai išgyvenimai lėmė kryžiaus ir šventųjų atvaizdų poreikį ir gretą jų paplitimą tautoje.

Liaudies skulptūros, ypač kryžių, koplytėlių, koplytstulpių ir stogastulpių išraiška ir galia organiškai susieta su natūralia aplinka sudaro harmoningą kryžiaus ir skulptūros visumą. Kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai jau seniai tapo sudėtine Lietuvos peizažo dalimi su jo kalvomis ir kloniais, lygumomis ir miškais, mėlynžydriais ežerais ir upių vingiais.

Kiekviename etnografiniame Lietuvos regione – Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje ir kituose – kryždirbystė turėjo ir turi savitų bruožų, tačiau ją vienija tam tikra bendra pasaulėjauta, meninė tradicija ir regimųjų (vizualinių) simbolių kalba ir kryžiaus ženklas.

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis sakė: „Kryžius – tai ne vien tikėjimo simbolis. Dažnai jis tampa ir viso žmogaus gyvenimo naštos išraiška. Po Kryžiumi žmogus suklumpa, prieš Kryžių suklupęs prisikelia iš dvasinio nuosmukio.“

Kryžių kalno istorija
Pirmą kartą Jurgaičių piliakalnis „Kulen“, „Kula“ pilies vardu minimas prieš 670 metų – 1348 metais – Livonijos kronikoje. Šis pavadinimas sietinas su netoliese tekančiu Kulpės upeliu.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad (XI–XIV a.) piliakalnyje stovėjo medinė pilis, gynusi Šiaulių žemės šiaurės rytų kraštą nuo Livonijos kariuomenės antpuolių.

Daugelis istorikų ir tyrinėtojų mano, kad Kryžių kalnas atsirado maždaug 1847 m. Jis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XIX a. viduryje. Šiaulių ekonomijos iždininkas Maurikius Hriškevičius (Griškevičius) 1850 m. rašė: „Žmonės ir dabar Jurgaičių piliakalnį šventenybe priskaito. Tas kalnas nors niekados krikščioniškais kapais nebuvo. Lyg 1847 m. nei jokio kryžio ant savęs neturėdamas, dabar turi apie 20 kryžių. Pagal vietinio tyrinėjimo tas per tat atsitiko, kad vienas iš Jurgaičių gyventojų 1847 m. sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, kad jei nuo ligos gyvas liks, tai ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Kaip tiktai toji žinia žmonių tarpe pasiplėtė, tai per trejus metus iš tolimesnių kaimų taip daug kryžių čia privežė ir pastatė, kad jų skaitlingumą dabar matome“ (Šiaulių ekonomijos istoriškas dvarų aprašymas ligi XIX pusės. Šiaulių „Aušros“ muziejus. Istorijos skyriaus archyvas, p. 291).

XIX a. pabaigoje Kryžių kalnas jau buvo žinomas ne tik vietiniu mastu, bet ir kitose šalyse.

Kryžių kalnu kaip piliakalniu archeologai susidomėjo XIX a. viduryje. XIX a. pabaigoje piliakalnį tyrė rusų archeologas F. Pokrovskis. 1885 m. jis Jurgaičių piliakalnį ir šalia jo esantį senkapį įtraukė į Kauno gubernijos archeologijos žemėlapį (Pokrovskij F. Archeologičeskaja karta Kovenskoj guberniji. Vilna, 1899. P. 55). Lenkų archeologas L. Kšyvickis šį kalną tyrinėjo ir aprašė „Žemaičių senovėje“ (Kšyvickis L. Žemaičių senovė. Kaunas-Marijampolė, 1988, p. 20-27).  

Lietuviškoje spaudoje paprotys statyti kryžius ir Kryžių kalnas bene pirmąkart aprašytas dr. Jono Šliūpo redaguojamame JAV lietuvių liberalios pakraipos laikraštyje „Lietuviškasis balsas“ (Lietuwiszkasis Balsas) 1888, Nr. 10 „Apie kalniukus Lietuvoje“.

Be kryžių, maždaug apie 1888 m. Kryžių kalne buvo įrengtas 14-os stočių Kryžiaus kelias. 1914 m. čia buvo 200 kryžių ir koplytėlė (Jaroslavas Rimkus, kurio rankraštis saugomas Vilniuje, Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos retų knygų ir rankraščių skaitykloje).

Kryžių kalnas prie Šiaulių. Foto B. Buračo.
Iš A. Skerio archyvo