Praūžė 15-asis Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“ organizuojamas gilias tradicijas turintis „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalis. Šiame festivalyje šiais metais dalyvavo gausus būrys menininkų ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir iš Olandijos, Latvijos. Pirmą kartą šiame festivalyje dalyvavo ir vilnietė Aistė Bugailiškytė, kuri sutiko dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojams papasakoti apie savo kūrybinį kelią, pasirinkimus ir planuojamas parodas.

– Esame Pelikso Bugailiškio sode. Gal turite giminystės ryšių su šia asmenybe?
– Ne, nieko bendra nėra: tėtis yra iš Rokiškio, o mama yra iš Šiaulių. Dauguma seserų čia gyvena, o pavardė visai iš kitos Lietuvos pusės yra kilusi, su šia vietove nieko bendro neturi. Esu gryna vilnietė.  

– Kaip menas atėjo į jūsų gyvenimą?
– Mano tėtis yra liaudies meno atstovas – skulptorius. Mama yra kultūros darbuotoja. Kai matai, ką veikia tėvai, tai ir pats eini ta linkme.

Norėjau stoti į grafiką, bet tam reikėjo daug piešti, buvo ir konkursas. O štai dailės mokykloje mokytojai pastebėjo, kad man gerai sekasi tapyti abstraktčius paveikslus, nors ir labai gerus lino raižinius darydavau. Tad mokytojai ir patarė man stoti į tapybą. Dar  privačiai pasimokiau, išmokau valdyti kompoziciją, piešimą, žmogaus anatomiją.

O skulptore kaip tėtis nenorėjau būti, nes visada galvojau, kad tai ne moteriškas dalykas, o labiau fizinis darbas.

– Kaip galėtumėte pristatyti savo darbą, kurį dabar tapote?
– Tai yra Pelikso Bugailiškio sodas. Gamtą daugiau tapau per plenerus. Labai mėgstu paveikslus su figūromis – esu padariusi ciklą apie moteris. Tapau ir vyrus, bet moteris – daugiau. Stengiuosi atskleisti moters gyvenimą. Stengiuosi psichologiškai nagrinėti moters gyvenimą, buitį, viską, kas mus supa. Suprasti ir perteikti moterį yra lengviau nei vyrą. Juk geriausiai pažįsti pati save.

– Kiek esate surengusi savo personalinių parodų?
– Sunku pasakyti, reikėtų paskaičiuoti. Ne vieną ir ne dvi. Man patinka organizuoti parodas, bendras daryti, tada daugiau įdedi savo širdies ir darbo. O kai darai vienas, tada atsiskaitai prieš save, nes prieš nieką kitą atsiskaitinėti nereikia, tik prieš save.

Dažniausiai stengiuosi dalyvauti bendrose parodose, kuriose užsimezga kontaktas su žmonėmis. O personalinės parodos, man nėra tokios svarbios. Per metus galiu padaryti vieną personalinę parodą, bet daugiau dalyvauju bendrose, nes kiekvienas esame skirtinga, o tai ir yra įdomu. Pamatai, kaip kitas dirba kažką naujo, nagrinėji.

O štai Šiauliuose nesu surengusi savo parodos.

– Kur labiausiai mėgstate kurti?
– Man uždaroje patalpoje labiau patinka vienai tapyti. O kai žmonių yra, man sunku susikoncentruoti, blaškomas dėmesys.

Šiame plenere viskas yra gerai, nes bus noras, galėsiu kažkur kitur pasišalinti.

– Ko jums reikia, kai kuriate?
– Būna taip, kad labai reikia atsipalaidavimo, man turi būti labai garsi muzika. Esu nusipirkusi keletą kompaktinių plokštelių, pati padainuoju ir pašoku. Man muzika yra kaip fonas ir ji turi būti tokia, kad norėtum šokti, kad keltų nuotaiką. Vieni mano kolegos klausosi džiazo ar klasikos ir tuo mėgaujasi, kitiems reikiatylos, kad galėtų susikoncentruoti. Visi dirbame skirtingai, visi esame skirtingos asmenybės ir skirtingų charakterių.

– Ar iš karto žinote ką kursite?
– Mane mokė daryti eskizus, nors kartais ir pritingiu. Būna, jog eskizas nusipaišo automatiškai, kartais šiuo laikotarpiu idėją diktuoja nuotraukos. Kai pamatau sau tinkamą objektą, jį padarau pagal save. Aš nedarau eskizų, o imu tą medžiagą ir darau pagal save.

Mane mokė, jog daugiau reikia dirbti su visuma. Kai kurie dėstytojų pamokymai atrodė juokingi, bet kai pradedi pats eiti savarankiškai tuo keliu, tada pamatai, kad viskas, ką jie sakė, yra tiesa. Tai palengvina ir darbą: neužsikabini už vienos detalės, o dirbi su visuma.

– Kokiomis technikomis dirbate?
– Dirbu su aliejine tapyba, nesiblaškau. Kitų medžiagų naudojimas man yra eksperimentas. Jei pradėjai dirbti su aliejine tapyba, tai ir nagrinėk iki pabaigos.

Esu daug technikų išbandžiusi, bet man nebuvo tai priimtina. Aš suprantu, kad labai lengva tapyti su akrilu. Tai – gera medžiaga, kad labai greitai džiūsta, o aliejinė tapyba – labai lėtai.
Būtent aliejinė tapyba man tai yra žavi, nes kiekvieną dieną atėjęs į studiją matai, ką norėtum pakeisti. Akrilas tau leidžia ištaisyti spalvą, pakeisti ją kita, o su aliejine tapyba tokio triuko nepadarysi. Kai išdžiūsta aliejinė tapyba, gali taisyti kiek nori.

Aliejinė tapyba turi fantastinį dalyką – išryškina faktūras. Esu išbandžiusi ir mišrią techniką, eksperimentavau, bet man tai nepatiko.

Mus mokė, kad paletėje neturi būti juodos spalvos. Juoda spalva susideda iš visų spalvų, kaip ir balta spalva.

– Kokiomis spalvomis mėgstate tapyti?
– Dabar mano kolegos sako, kad mano darbai paryškėjo. Nevengiu nė vienos spalvos. Tačiau man yra gražu, kai tapoma tik dviem spalvomis. Pavyzdžiui, balta ir kita spalva. Esu mačiusi labai daug garsių dailininkų, kurie tapo dviem spalvomis. Tai buvo ganėtinai efektingi darbai.

Esu tai išbandžiusi, bet tai nėra mano pagrindinis bruožas. Tai gal būdinga tiems, kurie gyvenimą mato tik dviem spalvomis.

– Gal turite savo mėgstamiausią spalvą?
– Daugiausiai naudoju raudoną spalvą. Neklausiau savęs kodėl, bet man jos reikia ir tiek. Kai kur aš jos labai daug naudoju, pavyzdžiui, važiuodama į plenerus privalau turėti daug tūbelių raudonos spalvos.  Tai man labai priklauso ir nuo nuotaikos, nuo pojūčių, buities, nuo kurios sudėtinga pabėgti. Kai nereikia savęs skirti buičiai, tada labai daug laiko skiriu eskizams. Stengiuosi padaryti patį geriausią rezultatą. Būna, kad save pakritikuoji, kad galėjai geriau. Patys geriausi kritikai esame patys sau, galime save iškelti į aukštumas ir ne.

– Ar turite autoritetą?
– Man patinka Rimvydas Pupelis. Jis parodo, kad reikia labai daug dirbti, nes viskas ateina savo laiku. Be darbo nebūna nieko.

Labai keista man yra grįžti į Lietuvos tapybą, nes kai kurį laiką važinėdavau į Daniją. Ten dailininkai yra demokratiškesni, paprastesni, šiltesni. Kitoks požiūris į meną, kūrybą, stengiasi  vienas kitam padėti, patarti.

Dailininkės A. Bugailiškytės tapybos darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.