facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį apie vokiečių ekspresionistinį kiną.
    
Pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą Vokietiją ištiko krizė (infliacija). Daug vokiečių vis dar negalėjo atsigauti nuo žlugusių imperialistinių svajonių sukelto šoko. Radikaliausi vokiečiai dar bandė susigrąžinti savo šalį keldami revoliuciją, tačiau visi bandymai buvo nuslopinti.

Žlugus tradicinei vokiečių vertybių sistemai visuomenė vis labiau vadovavosi prietarais, baugino vienas kitą nepagrįsta mistika ir inscenizuota magija. Panaikinus cenzūrą pradėjo klestėti draudžiamo turinio filmų verslas, realizmas prarado visuomenės susidomėjimą, o nacionalizmo tema vertė žmonės būti labiau uždarus ir nebendruomeninius.

Tai lėmė apokaliptines ekspresionistinio meno nuotaikas, kur nuo 1910 metų buvo bandoma panaikinti visus iki tol galiojusios meno kūrybos principus, keliamas intelektualus maištas. Ekspresionizmo dailė užplūdo pokario Europą. Idėjos reiškėsi ne tik paveiksluose, bet ir interjeruose, reklamoje, teatre. Literatūroje vyravo kapoti stiliaus posūkiai ir savavališka gramatinė struktūra, davusi pagrindinį stimulą naujai kino krypčiai atsirasti.

Ekspresionistinis kinas puikiai atspindėjo pokarinę tautos kolektyvinę sąmonę. Pusiau realioje, pusiau abstrakčioje erdvėje buvo įvaizdinamos vizijos, keliančios nerimą, nepastovumo ir egzistencinės prasmės klausimus. Kino kūrėjus domino psichoanalizė, kurios rezultatai – beveik visi begarsiai vokiečių filmai sukurti kino studijoje „Kino ateljė“.       
Kadangi XX a. pradžioje Vokietijoje nebuvo siekiama racionaliai paaiškinti fantastinius-antgamtinius reiškinius, todėl ekspresionistiniame kine didelis dėmesys buvo skiriamas pojūčių analizei, vaiduoklių ir mistinių situacijų vaizdavimui.
Šio kino žanro pradininku yra laikomas 1913 m. sukurtas filmas „Prahos studentas“ („Der Student von Prag“). Juostą režisavo Paul Wegener (1874–1948), Stellan Rye (1880–1914), scenarijaus autorius Hanns Heins Ewers (1871–1943). Manoma, kad labiausiai prie filmo režisavimo prisidėjo Wegeneris, o Rye modeliavo scenų apšvietimą, kuris primena Rembrandto paveikslus.

Rye išradingai parinko filmavimo vietas – senosios Prahos motyvus, kurie sustiprino veiksmo erdvėlaikį – XIX a. Prahą.

Filme pasakojama, kaip studentas Baldwinas už 100 000 guldenų burtininkui parduoda savo veido atspindį veidrodyje. Už šio atvaizdo slypi blogų kėslų kupinas antrininkas. Praturtėjęs studentas pasiperša kilmingajai Margarit Schwarzenberg ir tuo pačiu paniekina čigonų merginos Lyduškos jausmus. Lyduška apie piršlybas papasakoja Margarit sužadėtiniui – baronui Waldis Schwarzenbergui, kuris iškviečia Baldwiną į dvikovą. Dvikovoje sudalyvavęs studento antrininkas užmuša baroną ir ima persekioti studentą. Netekęs kantrybės Baldwinas šauna į veidrodį ir šiam sudužus krenta negyvas.        

„Prahos studente“ suformuojami juodosios romantikos motyvai. Veidrodžio perdavimas nurodo į savojo vidinio pasaulio pažinimo ir analizės poreikį. Juostoje pirmą kartą buvo panaudotas reduplikacijos efektas (kai ekrane realiai egzistuoja to paties žmogaus keli atvaizdai). Šis efektas žiūrovus priversdavo net šūktelėti iš baimės. Taip atsirado galimybė labiau nei teatre manipuliuoti žiūrovų emocijomis.

Po to, kai visuomenė išvydo „Prahos studentą“ pradėjo vystytis esminis ir netgi šiandienos vokiečių kinui būdingas bruožas – psichoanalitiškumas.         

1914 m. Wegeneris kartu su Henriku Galeenu (1881–1949) kuria kino filmą „Golemas“ („Der Golem“), kurio pagrindas yra Prahos folkloras. Filme vaizduojama gyvybę įgaunanti molio statula. Ji byloja žmogaus sukūrimą prieš Dievo valią.
Juostoje pasakojama, kaip rabinas kabalistiniais užkeikimais atgaivina skulptūrą Golemą, kuri turės ginti ir saugoti žydų tautą. Tačiau Golemas pradeda maištauti ir nepaisyti jokių gyvenimo bendruomenėje taisyklių. Agresyviai besielgianti skulptūra sustabdoma tik nuo krūtinės nuplėšiant mistinį ženklą.        

Vėliau filme pasakojama, kaip senos sinagogos vietoje po daug metų archeologai atranda skulptūrą ir ją parduoda pasiturinčiam antikvariato kolekcionieriui. Naujasis šeimininkas išmanydamas kabalą atgaivina statulą, kuri tampa jo paklusniu žaisliuku.

Gyvendamas tarp žmonių Golemas vis labiau tampa žmoniškų jausmų kupina asmenybe. Galiausiai jis įsimyli šeimininko dukterį, o ši jį atstumia. Supratęs, kad niekada netaps visaverčiu žmogumi Golemas pradeda maištauti ir įnirtingai griauti miestą. Jį sustabdo tik mylimosios ištarti magiški žodžiai, po kurių skulptūra krenta nuo aukšto bokšto ir sudūžta.        
Golemo tema Wegeneris sukūrė dar kelis filmus: „Golemas ir šokėja“ („Der Golem und die Tanzerin“ 1917), „Kaip Golemas išvydo pasaulį“ („Der Golem, wie er in die Welt kamm“ 1920). Paskutiniame filme Golemas atlieka savo misiją ir išgelbėja žydų tautą nuo pražūties.      

Wegener’io sukurtose Golemo ekranizacijose gausu šviesos efektų ir ekspresionistinei dailei būdingų scenografinių sprendimų.

Primindamos garsiąją Frenkenšteino istoriją Golemo ekranizacijos byloja apie tai, kaip visos viešpataujančios visuomenės klasės, palaikančios ir kontroliuojančios politines diktatūras, rizikuoja savo pačių išnykimu. Piktnaudžiavimas galia atsigręžia prieš pačius piktnaudžiautojus.    

Dirbtino žmogaus istorija plėtojama ir Otto Rippert (1869–1940) šešių dalių seriale „Homunculus“ (1916). Pagrindinį vaidmenį suvaidino begarsio kino žvaigždė Olafas Fonssas (1882–1949). Kūrinyje keliamas žmogaus tobulėjimo ir naujos Goethes klasės sukūrimo klausimas. Homunkulas, būdamas inteligentiškas ir paklusnus androidas, sužinojęs apie savo nežmogišką prigimtį, tampa žiauriu tautos diktatoriumi. Filmo pabaigoje jis miršta nuo žaibo, simbolizuojančio galingas nežemiškas jėgas.       

Ekspresionistinio kino manifestu yra laikoma 1919 m. sukurta Roberto Wiene (1873–1938) kino juosta „Daktaro Kaligario kabinetas“ („Das Kabinett des Dr. Caligari“). Pirminė filmo idėja kilo čekų rašytojui Hansui Janowitzui (1890–1954) ir austrų teatro dramaturgui Carlui Mayeriui (1894– 1944). Paskatinti teatro žvaigždės Gildaos Langer (1896–1920) 1918 m. abu vyrai pradėjo scenarijaus rengimo darbus.

Nekęsdami Vokietiją ir Europą nusiaubusio imperialistinio karo menininkai siekė pasmerkti valdžios visagalybę bei nuolatinį žaidimą žmonių gyvybėmis. Scenarijų taip pat inspiravo Janowitzą užgulę karo siaubo išgyvenimai, vėliau išguldyti biografinėje knygoje. Taip pat manoma, kad vykdomi nuolatiniai karo psichiatrų patikrinimai irgi lėmė savitą filmo scenarijaus braižą.

Besiremdami savo patirtimi autoriai sukūrė pagrindinio personažo charakterį – tai kriminalinis hipnotizuotojas ir šarlatanas daktaras Kaligaris. Personažas simbolizuoja valdžios autoritetą, o jį lydintis mediumas-somnambulas (lunatikas) – tik eilinį pilietį, kuriuo nepaliaujamai manipuliuoja valdžia.       

Filmo veiksmas žiūrovą nukelia į fiktyvų Šiaurės Vokietijos miestelį Holstenwallį. Kaligaris prašo miesto valdžios leidimo mugėje demonstruoti somnambulo Čezareso ateities spėjimo pasirodymą. Valdininkas nedavęs leidimo kitą rytą randamas negyvas. Vėliau demonstruojant somnambulo pasirodymą užklysta keli, mieste besilinksminantys studentai – Francis ir Alanas. Jie abu yra įsimylėję daktaro Kaligario dukterį Jane.

Vienas iš studentų somnambulo pasiteirauja, kiek jam liko gyventi. Atsakymas paprastas – iki aštuonių ryto. Rytą studentas Alanas randamas negyvas. Francis kartu su Jane pirmiausia pradeda įtarinėti Čezarę, o galiausiai – ir patį daktarą Kaligarį.

Naktį stebėdamas somnambulą Francis pamato Čezarę, bandantį nužudyti Jane. Tačiau viskas nėra taip paprasta: Čezarė, pakerėtas aukos grožio, nusprendžia pagrobti merginą. Slapstydamas nuo miestelėnų somnambulas išsenka ir miršta.

Francis pradeda suvokti, kad jo nedorėlis Čezarė yra tik lėlė dėžėje. Jis atsiduria psichiatrijos ligoninėje, kurios direktorius ir yra pats daktaras Kaligaris. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad ne daktaras Kaligaris yra psichinis ligonis o tie, kurie ieškojo tiesos. Nuoseklus filmo pasakojimas byloja apie tai, kad tik stipriam autoritetui yra lemta pažaboti beprotybę.        

Vėliau Wiene sukūrė daug komercinių filmų, tačiau jis kino istorijoje tapo viena ryškiausių asmenybių būtent dėl filmo „Daktaro Kaligario kabinetas“.

Tiesa, istorikai ginčijasi dėl šio filmo autorystės. Kai kurie mano, kad sėkmę lėmė talentingi scenaristai arba dailininkai, sukūrę įspūdingą scenografiją. Pastebėtina, kad visos scenos yra nufilmuotos ne natūralioje, bet dirbtinėje aplinkoje. Juodų ir baltų plokštumų kontrastai griauna įprastas ir atpažįstamas formas. Aštrūs dekoracijų kampai sukuria gilaus nerimo įspūdį.   Fredrichas Wilhelmas Murnau (1888–1931) yra laikomas viena ryškiausia ekspresionistinio kino asmenybe. Pirmiausia jis mokėsi filologijos, meno istorijos ir literatūros, vėliau vaidino Max Reinhardt (1873–1943) teatro trupėje.

Po Pirmojo pasaulinio karo Murnau apsigyveno Šveicarijoje ir kūrė propagandinius filmus. Kaip meninio kino autorius Murnau debiutuoja  1919 m. Berlyne. Jis sukuria filmą „Mėlynas berniukas“ („Der Knabe in Blau“). Ankstyvieji menininko kūriniai yra prarasti.       

Ryškiausia Murnau juosta – „Nosferatu“ (1922). Filme pirmą kartą ekranizuojama grafo Drakulos istorija. Kadangi iki galo nebuvo sutarta dėl ekranizacijos, todėl kūrinyje yra pakeisti personažų vardai ir vietovių pavadinimai.       
Kino juostoje pasakojama apie tai, kaip personažas Knokas išsiunčia jauną klerką Thomą Hutterį į Karpatus, kur gyvena Nosferatų giminės atstovas. Vietiniai žmonės, išgirdę apie jaunuolio kelionės tikslą, iš baimės pradeda net žegnotis. Viešbučio restorane Thomas knygos puslapiuose perskaito apie tai, kad Nosferatu vardas niekada neturi būti tariamas balsu. Thomui užmigus Nosferatu keliasi iš savo sarkofago ir sėlina aukos link. Tuo metu Bremene likusi Thomo žmona Elena prabunda tardama mylimojo vardą.

Akimirksniu Nosferatu išnyksta, o svečias pasiryžta grįžti į Europą. Nosferatu slapčia įsėlinęs į laivą ir taip pat iškeliauja į Bremeną. Pamažu jūroje dingsta jūreiviai ir krantą pasiekia laivas vaiduoklis. Siekdama sustabdyti Nosferatu Elena užlaiko jį savo namuose iki aušros ir gaidžių giedojimo. Vampyras miršta kartu nusinešdamas į nebūtį  ir Elenos gyvybę.      

Skirtingai nei „Daktaro Kaligario kabinete“ Murnau filme scenos buvo filmuojamos natūralioje aplinkoje. Filmo pradžioje rodoma realaus miesto Bremeno panorama. Gyvenimą gamtoje simbolizuoja žole šuoliuojantys žirgai, o besiartinančią grėsmę atspindi negatyvo principu nufilmuoti miškų kadrai. Grėsmės įspūdis dar labiau sustiprinamas kadrais, kuriuose rodomas lėtai sėlinantis vampyras. Jis priekinėmis galūnėmis grėsmingai gestikuliuoja priešais kino kamerą. Šis vaidybos metodas vėliau buvo gausiai išplėtojamas įvairiuose siaubo filmuose apie vampyrus.    Filmui ekspresijos taip pat suteikė dviguba ekspozicija, aštrūs rakursai ir net iš apačios nufilmuotas Nosferatu portretas. Viename iš įsimintiniausių epizodų personažo ilgų pirštų šešėliai ir grėsmingas siluetas lėtai slenka laivo burių fone ir sukuria neišdildomą įspūdį.       

Nors „Nosferatu“ ir yra grėsmingas kūrinys, tačiau jis taip pat yra laikomas vienu poetiškiausių ekspresionistinio kino pavyzdžių. Šiandien galima tik svarstyti apie tai, kad galbūt Murnau norėjo metaforiškai prabilti į nusivylusią vokiečių visuomenę konstatuodamas, kad dar reikės ne vienos aukos, norint atgauti tautos orumą.      

Pastebėtina, kad „Nosferatu“ buvo demonstruojamas daugelyje pasaulio valstybių. Kartais personažų vardai būdavo pakeičiami į vietos herojų vardus, o kartais net pats filmas būdavo drąsiai permontuojamas.   

Po „Nosferatu“ sėkmės Murnau pradeda kurti savitą kamerinį kiną (Kammerspiele), kurio viršūne yra laikomas filmas „Paskutinis žmogus“ („Der letzte Mann“ 1924).        

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Į viršų