facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį apie begarsio kino komedijų raidą.  

Mack’as Sennett’as (1880 – 1960) yra laikomas pirmuoju greito veiksmo komedijų autoriumi, ilgą laiką išsilaikiusiu šlovės olimpe. Dažniausiai kurdavo kitų kino filmų žanrų parodijas (žr. „Geležinis arkliukas“, „Atviras vagonas“, abu sukurti 1923).

Filmai priminė judančias karikatūras, ekrane žmonės atrodydavo kaip neįveikiami, kito pasaulio logikai paklūstantys herojai („Valkatos“ 1914, „Bangų mergaitės“ 1916). Filmų pagrindas – kintantis veiksmas ir „isteriškai judri“ vaidyba. Sennett’as vadovavosi logika, kad joks pokštas ekrane negali trukti ilgiau nei 100 sekundžių. Naudodamas ir gretindamas lėtą ir labai greitą kamerų judėjimą menininkas parodė, kad vaizdų kaitos greitis lemia žiūrovo emocinę patirtį.         

Sennett’as atrado ir išugdė puikius kino komedijos klasikus: Hary Langdon’ą (1884 – 1944), Ben’ą Turpin’ą (1869 – 1940), Charley Chase’ą (1893 – 1940), Chester'ą Conklin’ą (1886 – 1971), Billy Bevan’ą (1887 – 1957), Fred’ą Mace’ą (1878 – 1917). Nors šių puikių aktorių draugijoje Sennett’as sukūrė policininkų serialą, kuris jį išgarsino visame pasaulyje kaip komedijos meistrą, tačiau viešumoje iškilus Charle’s Chaplin’o  kūrybai, Sennett’o populiarumas pradėjo blėsti.      

Charles’o Chaplin’o (1889 – 1977) tėvas buvo miuziklų artistas, kuris, tikėtina, ir lėmė Chaplin’o kūrybinę orientaciją. Chaplin’ui ir jo broliui teko sunki vaikystė – tėvas mirė nuo alkoholio, o motina nuolatos lankydavosi psichiatrijos ligoninėse.       

Kūrybos link pastūmėjo Sennett’as. Debiutiniu Chaplin’o filmu yra laikomas „Užsidirbti duoną“ (1914), tačiau savo kultinį personažą Valkatą menininkas sukūrė tik antrojo filmo metu – „Vaikiškų automobilių lenktynės Venecijoje“ (1914). Personažo įvaizdį menininkas sukūrė remdamasis savo gyvenimiškąja patirtimi ir besirausdamas kino rekvizitų sandėlyje. Į vieną rekvizitų grupę jis perkėlė Roscoe Arbuckle (1887 – 1933) kelnes, Mack’o Swain’o (1876 – 1935) ūsus, Ford’o Sterling’o (1883 – 1939) batus. Chaplin’o personažas visada dėvi ankštą švarką, nešioja katiliuką ir grakščią lazdelę. Personažo nevykusią elgseną visada pažymi šiurkštus vaidybos tempas, lydimas romantikos, optimizmo ir cinizmo. Vaidyba pilna asmeninių pastebėjimų ir išgyvenimų, o nostalgija jungiama su pasibaisėjimu bei socialinės nelygybės kritika. Po Chaplin’o mirties personažo tipas atgimė JAV animacijoje ir komiksuose.   
     
Po 12 vaidmenų trumpametražiuose filmuose Chaplin’as pradėjo pats rašyti scenarijus, režisuoti ir net montuoti. Palaipsniui tapdamas nepriklausomas nuo kino prodiuserių nuo 1915-ųjų menininkas pradeda dirbti kino studijoje „Essanay“, kur per vienerius metus jis pastatė 14 filmų. Jo režisuojamų filmų nuolatiniu operatoriumi tampa Rollie’as Totheroh’as (1890 – 1967), o vaidybos partneriais – Edna Purviance (1895 – 1958), Alfred’as Eric’as Campbell’as (1879 – 1917).       

1916 m. Chaplin’as pradeda dirbti „Mutual“ kompanijoje, kur menininkas sukuria filmą „Rami gatvė ir imigrantas“ (1917), bylojantį apie sankirtą tarp narkomanijos, viešų nusikaltimų ir prostitucijos.       

Būdamas 29-erių metų Chaplin’as veda Mildred’ą Harris (1901 – 1944), kuri tampa viena pagrindinių menininko filmų aktorių („Čiuožykla“ 1916, „Parduotuvės administratorius“ 1916, „Vaistai“ 1917). Jo filmų ritmas ir energija žavėjo net patį Debussy. 1916 – 1917 m. filmuose sulėtintas Sennett’o kūrinių tempas, sumažintas pokštų kiekis, specialios ir netikėtos dekoracijos – visa tai leido sukurti įtaigų įspūdį. Filmuose „Vienas A. M.“ (1916) ir „Lombardas“ (1916) panaudotos specialiai sukurtos dekoracijos sustiprino personažų charakterius.

1918 m. Chaplin’as pasirašo milijoninę sutartį su „First National“ kompanija, kurioje pastato 8 filmus, iš jų „Mažylis“ (1921) buvo pirmasis jo pilnametražis kūrinys.

Po metų menininkas kartu su Griffith’u, Pickford, Douglas’u Fairbanks’u (1883 – 1939) sukuria „United Artists“ kompaniją. 1923 šioje kompanijoje sukuria pirmą filmą „Paryžiaus moteris“ (1923) ir nuo to laiko visus kūrinius kuria tik „United Artists“ aplinkoje.      

1924 m. Chaplin’as veda Lita Grey (1908 – 1995), su kuria vaidina iki vestuvių visuose savo filmuose. Tais pačiais metais kūrėjas pradeda siekti intelektualios visuomenės pripažinimo. Filmuose ieškant didesnių filosofinių prasmių menininkas į pasaulį vis rečiau išleidžia savo naujuosius filmus ir sukuria geriausius kūrinius: „Aukso karštligė“(1925), „Didmiesčio šviesos“ (1931), „Naujieji laikai“ (1936).       

1936 m. Chaplin’as slapta jūroje veda savo filmų aktorę Paulette Goddard (1910 – 1990). Nuo to laiko menininkas pradeda sėkmingai vystyti sceninės-teatrinės režisūros stilių, kur personažas tampa vis labiau susikaustęs, santūresnis, sentimentalesnis, prarandamas judesio plastiškumas ir spontaniškumas, režisūra intymi, ieškoma specifinio santykio tarp žiūrovo ir kameros. Montažas dažniausiai nepastebimas ir nuoseklus siužeto atžvilgiu. Scenografija kuriama kruopščiai, o scenų apšvietimas ryškus ir plokščias. Filmuojama epizodais.       

Chaplin’as – bene vienintelis kino menininkas, kuris savo kūryboje ilgą laiką puoselėjo begarsio kino estetiką, kurią puikiai įprasmino ištisa filmų virtinė: „Didysis diktatorius“ (1940), „Ponas Verdu“ (1947) ir biografiniais faktais paremta istorija apie miuziklo žvaigždžių pasaulį „Rampos šviesa“ (1952).

1957 m. Chaplin’as pastato filmą „Karalius Niujorke“, kuriame vaidina kartu su savo sūnumi, 1966 m. nufilmuoja juostą „Grafienė iš Honkongo“, kurioje vaidino kartu su Sophia Loren (g. 1934) ir Marlon’u Brando (1924 – 2004).      

Po Antrojo pasaulinio karo Chaplin’as sutinka dramaturgo Eugene O’Neill’o (1888 – 1953) energingą, ambicingą dukrą Juan’ą ir ją veda. Naujoji žmona nesutinka būti savo vyro filmų aktore ir lieka moraliniu vyro ramsčiu visą likusį gyvenimą.

Kai 60 metų menininką apklausia JAV Federalinis tyrimų biuras dėl galimos komunistinės veiklos, Chaplin’as persikelia gyventi į Didžiąją Britaniją, kur jam suteikiamas Oxford’o universiteto garbės daktaro laipsnis, 1975 m. karalienė jam skiria sero titulą. Paskutinius gyvenimo metus Chaplin’as praleidžia laiką kartu su žmona ir nieko nekuria ir miršta per 1977-ųjų Kalėdas.       

Buster’is Keaton’as (1895 – 1966) buvo vienas pagrindinių Chaplin’o konkurentų. Jam labiau nei kitiems komikams buvo svarbios įtikinamos dramaturginės situacijos. 1917 m. jis pradėjo kurti kartu su „storuliu“ Roscoe Arbuckle’u (1887 – 1933) ir sukūrė 15 kino komedijų, kurių kiekviena turėjo po dvi dalis. 1919 m. Keaton’as įsteigė nuosavą kino studiją, kurioje per dešimtmetį (1920 – 1930) sukūrė 19 įspūdingų trumpametražių filmų: ,,Viena savaitė“ (1920), „Žaisliniai namai“ ir ,,Šerlokas jaunystėje“ (1924), „Operatorius“ (1928, sukurta kartu su Edward'u Sedgwick’u (1889 – 1953).       

Keaton’as kūryboje analizavo ir vystė filmo kūrimo procesą: kruopščiai rinkosi scenografijas, suplanuodavo nepriekaištingą kameros darbą, vystydavo logiškai pagrįstą dramaturgiją ir jos sudėtingus triukus (pvz. personažų susirungimas su valtimi arba traukiniu). Jo meistrystę rodo filmai ,,Mūsų svetingumas“ (1923), ,,Trys amžiai“ (1923), „Septynios galimybės“ (1925), „Kovingasis durininkas“ (1926), „Koledžas“ (1927), „Garlaivis Bilas jaunesnysis“ (1928). Kino istorijoje ryškiausias Keaton’o filmas „Generolas“ (1927) – tai juosta apie garvežio gelbėjimo operaciją pilietinio karo įkarštyje.       

1928 m. Keaton’o studiją nuperka „MGM“ kompanija, kuri suvaidina lemiamą vaidmenį Keaton’ą išstumiant iš kino industrijos.       

Harry’s Langdon’as (1884 – 1944) ir Harold'as Lloyd'as (1893 – 1971) buvo labai populiarūs komikai iki atsirandant garsiniam kinui. Nors 1924 m. Langdon’as savo karjerą pradėjo dirbdamas kartu su Sennett’u, tačiau labiausiai išgarsėjo vaidindamas  kartu su režisieriaus Frank’o Capra (1897 – 1991) juostose. Žymiausi Langdon’o kūriniai: „Mini, miki, minki“, „Stipruolis“ (abu sukurti 1926), „Ilgos kelnės“ (1927).       

Nors H. Langdon’as buvo ryški asmenybė dėl stiprios, bet ribotos pantomimos, tačiau jo kolegos Lloyd’o filmams trūko Langdon’o gebėjimo vaizdžiai perteikti jausmus, kuriuos visada kompensuodavo žaisdamas filmavimo greičiais. Lloyd’as savo karjerą pradėjo nuo Chaplin’o filmuose plėtojamų masinių scenų.

1917 m. filme „Už tvoros“  Lloyd’as sukuria ryškiausią personažą – jauną akiniuotą vaikiną, kuris nuolat pakliūdavo į miklumo bei aukščio baimę kvestionuojančias situacijas. Pavyzdžiui, filme „Saugumas paskiausia“ (1923) Lloyd’as kybo ant dangoraižio sienos įsitvėręs sieninio laikrodžio rodyklę. Jo filmuose „Močiutės berniukas“ (1922), „Drovuolis“ (1924), „Naujokas“ (1925) sukurti ambicingi charakteriai įkūnijo XX a. 3-iojo dešimtmečio amerikiečių sąmonėje įstrigusią nuostatą „Aš galiu“.       

Dviejų garsių kino komikų Stan'ui Laurel’iui (1890 – 1965) ir Olover’iui Hardy (1892 – 1957) garsinis kinas kaip tik padėjo iškilti kino pasaulyje. Duetas pirmą kartą ekranuose pasirodė 1926 m. kino filme „Sprunkančios žmonos“ (1926). Per 25 metus jie suvaidino 99-iuose kino filmuose ir tapo žymiausia ir geriausia komikų pora kino istorijoje.

Jie meistriškai parodijavo Amerikos buržuazijos smulkmeniškumą ir ambicingumą. Hardy sukūrė pasipūtusio, pagyrūno ir šantažuotojo charakterį, o Laurel’is – naivų ir kerštingą personažą. Šių komikų duetas visada įsipainiodavo į kokias nors pavojingas nesėkmių situacijas, kurios ir laikomos klasikinės komedijos pagrindu. Filmų dekoracijos dažniausiai būdavo judančios ir nepatvarios. Jos krisdavo ir lūždavo bei taip sudarydamos kliūtis išryškindavo personažų charakterius. Pagrindinis siužetų autorius – Laurel’is. Žymiausi filmai: „Du jūrininkai“ (1929), „Juoko užpilas“ (1931), „Muzikos dėžutė“ (1932), „Niekdariai“ (1933). Menininkus tarptautiniu mastu garsino pilnametražiai filmai: „Atleiskite mums“ (1931), „Dykumos sūnūs“ (1933), „Mūsų ryšiai“ (1936), „Kelias į vakarus“ (1937), „Kietakakčiai“ (1938). Kai „Fox“ ir „MGM“ kompanijoms nustojo vadovauti Halo Roacho (1892 – 1992) tuomet žymieji komikai neteko laisvės ir kūriniai tapo mažiau patrauklūs. Menininkai paprasčiausiai naujai atkartodavo pasenusius savo kūrybos šedevrus.   

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m.,galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Į viršų