„Laiptų galerijoje“ eksponuojama įspūdingų šiuolaikinių menininkų kūrybos parodos : Šarūno Saukos tapyba ir Algio Skačkausko (1955–2009) piešiniai ir tapyba iš asmeninių Violetos Jurgaitienės ir Antano Zabulio kolekcijų. Ir „Laiptų galerija“ pakvietė į susitikimą su kolekcininkais.

Iššūkis žiūrovui – pavadinti „skačkauskiškai“
Apie šventišką parodos atidarymą, sutapusį su Valstybės dienos minėjimu, jau dienraštyje rašyta. Vis dėlto būtina paminėti, kad atidarymo dalyviams neleista likti pasyviais žiūrovais. Oskaras Vaildas rašė, kad menas – kaip veidrodis – atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą. Taigi žiūrovai, gilindamiesi į savito impulsyvaus menininko A. Skačkausko kūrinius tęsė jo mintį – galvojo pavadinimus.

A. Skačkausko piešiniai pavadinimų neturi, tad pirma užduotis – pasiūlyti labiausiai jo dvasią atitinkantį – skačkauskišką – pavadinimą. Tapybos darbų pavadinimai buvo nuslėpti, galima  spėlioti – laimės tas, kuris bus artimiausias autoriaus minčiai. Prie pasiūlyto pavadinimo lapelyje reikėjo nurodyti savo vardą ir kontaktus. Nemažai parodos lankytojų pavadinimus parašė ir … užmiršo. Bet organizatoriai savo pažadą ištesėjo.

Į susitikimą V. Jurgaitienė negalėjo atvykti, užtat dalyvavo visa kolekcininkų Zabulių šeima: Antanas su žmona Ramune, sūnumi Laurynu ir dukra Indre. Veiksmo pradžia – geriausio, taikliausio pavadinimo paieškos. Komisija, sudaryta iš svečių kolekcininkų ir galerijos atstovų, aptarė kiekvieną variantą. Kilus abejonėms, galutinį žodį tarė A. Zabulis: vienas iš svarbių kriterijų – įžvelgta skačkauskiška ironija.

Atrinkta daugiau negu dešimt nugalėtojų. Vertingais kolekcininkų A. ir R. Zabulių bei galerijos prizais apdovanoti taikliausių, žaismingiausių pavadinimų autoriai.

Tekstai prabilo kūnu, spalva, garsu
Labai svarbus susitikimo akcentas – videofilmas. Klausomės A. Skačkausko tekstų –„Eilėraščių, rašytų anatomijos pamokoje“. (Benas Šarka – kūnas, balsas, garsai, Algis Skačkauskas – eilės, tapyba, Edmundas Lukminas – video-).
Sakoma, kad A. Skačkauską mylėjo dvi mūzos – dailės ir poezijos. Jo kūrybinis palikimas – daugybė drobių, šūsnys piešinių, dešimtys eilėraščių.  Videofilme vaizdo ir teksto dermę sujungia kiaurai gręžianti muzika ir robototiškas aktoriaus balsas. Panardina į sielos gelmes, kur meilė ir mirtis, tikro jausmo troškulys ir išsiskyrimo baimė šalia. Akys, rankos, kojos, lūpos, medžių šaknys, susiraizgiusios virvėmis – tai gyvenimo rievės, kur „žaidžiam meilę, bet tikrą, žaidžiam karą, bet tikrą...“ Bijai sukrutėti – skaudės. Teisi R. Zabulienė, pavadinusi A. Skačkauską „žmogus nudirta oda“.

Kolekcionavimas – investicija į gerą savijautą
A. Zabulis neslepia, kad kolekcionavimas – nepigi pramoga. Finansų valdymas, gebėjimas pomėgiui rasti lėšų taip pat yra menas. „Darydami tai, kas mums patinka, susikuriame aplinką, kurioje puikiai jaučiamės. Mums miela joje gyventi, mes ją nuolat keičiame, o ji keičia mus“, – kalbėjo kolekcininkas. – Mūsų kolekcijoje nėra paveikslų, kurie mums nepatiktų.“

Sunku būtų išvardyti, kokių šiuolaikinių Lietuvos (nebūtinai Lietuvoje gyvenančių) menininkų darbai juos domina labiausiai. Kolekcijoje lietuviška šiuolaikinė klasika: Jonas Švažas, Antanas Martinaitis, Viktoras Vizgirda, Pranas Domšaitis, Antanas Gudaitis, Vincas Kisarauskas ir Algis Skačkauskas neabejotinai.

Pasakodamas apie pomėgio pradžią Lietuvos kolekcininkų asociacijos narys sakė, kad artimas bičiulis Edmundas Armoška turėjo įtakos. Skirtumas toks, kad E. Armoška dirba vienas, pasitikėti kitais šeimos nariais jis laiko prapultimi, o A. ir R. Zabuliai vienas kito nuomonės įsiklauso – labai dažnai tie patys paveikslai abiem patinka. A. Zabulis prasitarė, kad jie nuolatos perkabinėja savo paveikslus, net įsiklauso į artimų draugų patarimus, svarbi ir vaikų nuomonė. Jie iš pradžių tai laikė tėvų žaidimu, pagaliau patys užsikrėtė šia aistra.

Susidomėti A. Skačkausko kūryba buvo E. Armoškos iniciatyva. Jis artimai pažinojęs menininką A. Skačkauską, nemažai apie jį pasakojo. Mylimiausias A. Skačkausko autorius buvo Markas Šagalas. Abiejų kūrėjų darbai turi nenusakomą ryšį.

Atrinkdami darbus parodai „Laiptuose“ svarstė neilgai: „Nenorėjome pateikti įvairių autorių paletės. Išsiblaško tada mintys. Nusprendėme parodyti šiauliečiams tuos kūrinius, kuriuose A. Skačkausko mistika susipynusi su mitologija.“

Kolekcininkas džiaugiasi neapsirikęs, nes paroda lankoma šiauliečių. Savęs profesionaliu kolekcininku A. Zabulis nevadina. „Be 10 tūkst. profesionalu nebūsi. Mes dar neturim 10 tūkst. paveikslų. To ir nesiekiame – begalybėje pasimesti gali. Tariausi su geriausiais kolekcionieriais, nuo ko pradėti, kaip atsirinkti. Gavau 30 asmenų sąrašą, kieno kūriniai galėtų turėti vertę jei ne šiuo metu, tai ateityje. Aišku, atmečiau tuos, kurių kainos nežemiškoms būtybėms skirtos, kaip pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio“, – sako A. Zabulis. Įsigyja kūrinių dailininkų dirbtuvėse, aukcionuose, ieško per kitus kolekcininkus, keičia, kai ką parduoda. Daug reikia domėtis, numatyti, suspėti.

„Kai nuperki paveikslą, pamatai, kaip prie sienos limpa, supranti, kad investuoji į savo namų jaukumą. Išleidi pinigus dideliam grožiui, – dalijasi savo įžvalgomis A. Zabulis. – Artėjant šventei, jubiliejui galvojame, ką padovanoti.

Sutarėme, kad ne gėlių puokštė, ne prašmatnus žiedas, o paveikslas – geriausia dovana. Artėjant 50-mečiui jau galėjome sau pasidovanoti tai, kas brangiausia mūsų namuose – sudarėme albumą iš tų kūrinių, kurie puošia mūsų sienas.“

Pomėgis įtraukia. A. Zabulis yra įsigijęs ir žymiausių Lietuvos dailininkų albumų, katalogų. „Iš pradžių žmona atkalbinėjo, kad neužsikabinčiau, – atvirauja kolekcininkas. – Užsikabinome visa šeima. Kiekvienas paveikslas – atskira istorija. Su kiekvienu kūriniu smalsumas auga. Brangu – bet gerai apmokama dvasiškai.“

Menininką turi įsimylėti
R. Zabulienės santykis su meno pasauliu asmeniškesnis, jausminis. Ji prisipažino, kad jai labai svarbus atradimo ir pažinimo džiaugsmas, „kai skaitai apie menininką ir matai jo kūrinį, kai patinka, nori jį matyti visą laiką“. Jos teigimu, menininką ir jo kūrinį reikia įsimylėti.

Valandą ar daugiau ji galėtų kalbėti apie A. Skačkauską: „Labai spalvinga asmenybė, menininkas ant ribos. Vynas, meilė ir muzika liejasi iš A. Skačkausko drobių – kaip gyvenime. Tapyboje ir poezijoje jis  įsikūnija į du prieštaringus vaidmenis – labai tikro, atviro lyriko ir apsvaigusio satyro. Jo kūriniai impulsyvūs, prasiveržia nežemiška tiesa ir apnuogintas skausmas, tarsi jauti žmogų su nudirta oda.“

Pasak R. Zabulienės, malonumas savo aplinkoje matyti gražius daiktus yra vienas iš pagrindinių kolekcionavimo impulsų, ji domisi ne vien tapyba, noriai renkasi keramikos darbus. „Menas nuo kasdienybės nubraukia nuobodulį, puošia mūsų gyvenimą, todėl į jo pinkles patekti verta“, – kalbėjo R. Zabulienė.

Pradėjo siekdama žmones užkrėsti menu, o įklimpo pati. Bet nesigaili. Kolekcionavimas, pasak jos, padeda geriau suvokti save, o gyvenimas tarp gražių daiktų, tarp meno kūrinių teikia didžiulį malonumą. L. Katinas apie kūrėjo talentą yra sakęs: „Tai yra Dievo dovana – kažkas numeta, o tu kaip tik tuo metu kažkodėl eini pro šalį ir randi…“

Būti kolekcininku taip pat reikia talento. Zabulių kolekcija skirta namų erdvėms, bet jie noriai dalijasi su įvairiomis galerijomis.

R. Zabulienė atsisveikindama teigė, kad jai labai patiko „Laiptų galerija“, galbūt dar atveš Leono Katino kūrinių ir būtinai rekomenduos čia atvykti kitiems kolekcininkams.

A. Zabulis džiaugiasi dovana – R. Jakučio knyga ,,Lietus krypsta į kairę“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Zabulių šeima į ,,Laiptų galeriją“ dar sugrįš.
Artūro STAPONKAUS nuotr.