Minėdami Lietuvos valstybingumo šimtmetį turime prisiminti ir garsųjį žemaitį generolą Povilą Plechavičių, kuris negailėdamas savęs visada padėjo Tėvynei sunkiais momentais. Jis buvo tikras kariškis, tiek išvaizda, tiek savo būdu, buvo drąsus ir ryžtingas, nesiekė garbės sau, o dėl Lietuvos pasiryžęs net mirti.

„Povilas bus generolas“
Povilas Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrityje Židikų valsčiaus Bukončių vienkiemyje. Bukončiai buvo jo motinos Konstancijos Bukontaitės tėviškė. 1887 metais ji ištekėjo už bajoro Igno Plechavičiaus iš Akmenės valsčiaus Padvarėlių kaimo.

Ignas Plechavičius buvo sumanus ūkininkas, mėgo gerus veislinius arklius, bet buvo minkšto, malonaus būdo, teisingas, darbštus, šeimoje nesikarščiuojantis, linkęs nusileisti. Jo žmona Konstancija buvo ryžtinga, energinga, labai darbšti ir sumani. Mokėjo ne tik pati dirbti, bet ir kitų darbą organizuoti. Ūkis klestėjo.

Plechavičiai susilaukė vienuolikos vaikų: penkių sūnų ir šešių dukrų, tačiau trys dukros anksti mirė.

Povilas buvo antras vaikas šeimoje. Tėvai labai džiaugėsi jo gimimu ir surengė iškilmingas krikštynas. Krikštijo sūnų Pikelių bažnyčioje. Jo krikštamotė, kaimynė Jazdauskienė, atiduodama motinai iš bažnyčios parvežtą kūdikį, pasakė: „Povilas bus generolas.“ Jos žodžiai buvo pranašiški.

Plechavičiai nors ir spaudė ūkyje vaikus prie darbo, stengėsi juos ir išmokslinti. Baigę už 6 kilometrų esančią Žemalės pradžios mokyklą, mokslą tęsė Mintaujos gimnazijoje, jaunesnieji – Telšių ar Mažeikių gimnazijose, studijavo universitete.

Povilas Plechavičius 1908 metais baigęs gimnaziją įstojo į Orenburgo kavalerijos karo mokyklą, jo pėdomis pasekė ir brolis Aleksandras (g. 1892 m.). Matyt, įtakos turėjo senelės Julijos Bukontienės genai – ji visada nešiojosi revolverį, nes XIX amžius buvo neramus.

Povilas karo mokyklą baigė 1914 m. gegužės 13 d., o po kelių mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Nuo pat karo pradžios Povilui teko kautis fronte. Iš karo jis grįžo su 29 žaizdomis, o po vieno sužeidimo net tris paras išbuvo be sąmonės. Bet stiprus žemaitiškas organizmas ištvėrė. Po sužeidimų vis grįždavo į frontą.

Kovos su bermontininkais ir bolševikais
Rusijoje įvykus revoliucijai, su vokiečiais buvo pasirašyta taikos sutartis, ir karo pabėgėliai bei buvę Rusijos kariai galėjo grįžti namo. Grįžo namo ir broliai Plechavičiai. Nors Lietuvos Taryba buvo paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę, kraštą tebevaldė vokiečių okupacinė kariuomenė. Vokietijai pralaimėjus karą į Lietuvą pradėjo veržtis bolševikai ir lenkai. Be to, siautėjo banditizmas. Banditai plėšė kaimo žmones, degino ūkius, žudė gyventojus, negailėdami net vaikų.

Bolševikai užėmė Vilnių, Panevėžį, Ukmergę, Šiaulius, Telšius, net Skuodą. Jie taip pat terorizavo vietinius gyventojus, plėšikavo, žmonės niekur nesijautė saugūs. Gyventojai patys pradėjo kurti savisaugos būrius.

Broliai Povilas ir Aleksandras Plechavičiai grįžę į Lietuvą kaip buvę kariškiai ėmėsi organizacinio darbo. Povilas Plechavičius vargais negalais nuvažiavo į Vilnų, kur buvo įsikūrusi Lietuvos vyriausybė. Tačiau ji niekuo negalėjo padėti: neturėjo nei kareivių, nei ginklų, nei pinigų. Povilui Plechavičiui 1918 m. lapkričio 15 d. ji davė įgaliojimus Žemaitijoje organizuoti miliciją, komendantūras, stiprinti besikuriančią Lietuvos valdžią.

Sugrįžęs į Bukončius kartu su broliu Povilas ėmėsi organizuoti žemaičius kovai su banditais ir bolševikais. Trūko ginklų, dalį jų atsinešė patys savanoriai, šiek tiek jų buvo nupirkta iš besitraukiančių vokiečių. Broliai Plechavičiai su savanoriais įsitvirtino Skuode, ten organizavo pirmąją komendantūrą.

Povilas Plechavičius paskelbė atsišaukimą kviesdamas savanorius į kovą prieš bolševikus ir banditus. Jaunimas entuziastingai atsiliepė į kvietimą ir prasidėjo susirėmimai su bolševikais ir plėšikais. Į pavojingiausius žygius Povilas Plechavičius ne kitus siuntė, o pats kovėsi. Greitai bolševikai buvo išvaryti iš Telšių ir Mažeikių. Apie 1919 m. vasario 16 d. buvo išvalyta didelė Žemaitijos dalis. Labai džiaugsmingai buvo atšvęsta Vasario 16-oji, su paradu ir dūdų orkestru. Savanorių ateidavo vis daugiau, vienas batalionas buvo pasiųstas Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo žinion. Išvijus bolševikus iš Mažeikių, Povilas Plechavičius oficialiai buvo paskirtas Sedos-Mažeikių apskričių karo komendantu.

1919 m. liepos mėnesį į šiaurinę Lietuvą įsibrovė bermontininkai. Tai buvo rusai monarchistai ir samdiniai vokiečiai, visi – patyrę kariai, vadovaujami Bermonto-Avalovo. Lietuvos savanorių kariuomenė kovėsi su bolševikais, todėl 1919 metų liepos-lapkričio mėnesiais tik P. Plechavičiaus daliniams teko kovoti prieš bermontininkus, jiems buvo pastotas kelias į Žemaitijos gilumą. Karininkas Povilas Plechavičius priešams buvo žinomas kaip Žemaitijos valdovas, už jo galvą buvo siūlomos didžiulės piniginės premijos. Per vienerius metus P. Plechavičius stabilizavo padėtį Žemaitijoje, suteikė pasitikėjimą nauja Lietuva. Čia atsiskleidė jo gebėjimas organizuoti žmones, net be centrinės valdžios paramos aprūpinti kovotojus ginklais ir maistu. Jis greitai ir tiksliai sprendė kylančias problemas, buvo rūstus ir griežtas darbo metu, bet kartu tėviškai rūpinosi savo kareiviais. Tai ir sujungė jo dalinį į tvirtą vienetą – Plechavičiaus armiją, kurios bijojo visi bolševikų ir bermonininkų daliniai. Į P. Plechavičių keletą kartų buvo pasikėsinta, buvo peršauta net jo kepurė, bet laimė jį lydėjo.

Reguliariojoje Lietuvos kariuomenėje
Išvadavus Žemaitiją nuo bolševikų ir banditų gaujų, P. Plechavičius įstojo į reguliariąją Lietuvos kariuomenę ir įsitraukė į kovą prieš lenkus. Įvedus Lietuvos kariuomenėje laipsnius, 1920 metais P. Plechavičiui buvo suteiktas kapitono laipsnis.

1920 m. sausio 17 d. jis buvo paskirtas Penktojo pėstininkų pulko kuopos vadu, po kelių mėnesių – bataliono vadu. Nuo 1920 m. spalio 29 d. kapitonas P. Plechavičius buvo Pirmojo raitelių, vėliau Ulonų pulko eskadrono vadu. Nuo 1921 m. gegužės iki 1924 m. spalio P. Plechavičius – husarų pulko vadas. Jo dėka pulkas per 6 mėnesius buvo pertvarkytas ir tapo vienu geriausiu.

P. Plechavičius greitai išnaikino iš rusų armijos atneštus blogus įpročius, sulietuvino pulko vadovybę, neleido karininkams ir puskarininkiams savivaliauti, organizavo karių ir žirgų mokymą, pulke įvedė griežtą drausmę.

1924 metais P. Plechavičius baigė Lietuvos aukštuosius karininkų kursus ir buvo pasiųstas į Čekoslovakijos karo akademiją, kurią 1926 metais baigė kaip vienas gabiausių karininkų ir įgijo generalinio štabo karininko teises. 1926 metais generalinio štabo majoras P. Plechavičius buvo paskirtas kavalerijos viršininku, o po kelių dienų generalinio štabo valdybos viršininku. Jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis.

1926 metais po rinkimų liaudininkai su socialistais, vokiečių, lenkų ir žydų atstovais Lietuvos seime sudarė daugumą. Išrinktas prezidentu dr. K. Grinius Lietuvoje norėjo sukurti tikrą demokratiją, tačiau Lietuva tam dar nebuvo pasirengusi. Vyriausybė pasuko į kairę neribotos laisvės kryptimi. Buvo susilpninta policija, pradėta mažinti kariuomenė, kėsintasi paleisti Šaulių sąjungą, pradėta kovoti prieš tautiškumą, krašte prasidėjo komunistų organizuoti mitingai ir demonstracijos, brendo komunistų inspiruotas sukilimas.

Vyriausybė ir Prezidentas ne kartą buvo įspėti apie kraštui gresiantį pavojų, tačiau jie nedarė nieko, kad palaikytų tvarką. Kauno įgulos aukštieji karininkai suprato gręsiantį pavojų ir pradėjo ruošti perversmą. Slaptos karininkų sąjungos pirmininkas pulkininkas V. Skorupskis paruošė perversmo planą, vadovauti perversmui buvo pakviestas majoras P. Plechavičius. Perversmas per keletą valandų buvo įvykdytas be kraujo praliejimo, ministras pirmininkas ir Seimo pirmininkas atsistatydino, o 1926 m. gruodžio 18 d. atsistatydino ir prezidentas dr. K. Grinius.

Tačiau P. Plechavičius valdžios netroško, tuoj po perversmo, tą pačią gruodžio 17-osios naktį, laikinosios karo valdžios vardu raštu kreipėsi į buvusį pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, prašydamas  jį būti Lietuvos valstybės vadu. A. Smetona sutiko. Atsistatydinus Seimo pirmininkui J. Staugaičiui, Seimo pirmininku tapo A. Stulginskis. 1926 m. gruodžio 19 d. Seime prezidentu buvo išrinktas A. Smetona. 1927 m. rugsėjo 10 d. generolas P. Plechavičius numalšino buvusio Seimo nario socialdemokrato Jeronimo Plečkaičio organizuotą Tauragės maištą, kurį rėmė Lenkijos vyriausybė.

P. Plechavičius pasirūpino, kad būtų sutvarkyti Nepriklausomybės kovų metu žuvusių karių, partizanų kapai ir ant jų būtų pastatyti vienodi gelžbetonio kryžiai, iš viso 4256 asmenims. Iki tol niekam nekilo minties, kad reikia sutvarkyti žuvusiųjų kapus.

1928 m. sausio 29 d. kariuomenės vadui S. Žukauskui išėjus dimisijon, generolui P. Plechavičiui teko eiti ir kariuomenės vado pareigas.

Karo mokyklos X laidos išleistuvėse P. Plechavičius savo kalboje pabrėžė: „Karininkas yra riteris, visų silpnųjų gynėjas, ir negali nė vieno piliečio skriausti ir įžeisti, nes kardas yra duotas teisybės reikalui. Kiekvienas karininkas turi stengtis, kad jo vardas būtų švarus, skaistus.“ Tokius Lietuvos karininkus ugdė generolas P. Plechavičius ir savo žodžių pats laikėsi. Jam rūpėjo tik kariuomenės tobulinimas ir Lietuvos laisvė, partijoms jis nepriklausė.

Išleistas į atsargą
Bet aukštuosiuose valdžios sluoksniuose ir prezidentūroje nestigo intrigų. Buvo skelbiama, kad generolas P. Plechavičius jau rengia sąmokslą prieš ministerį pirmininką A. Voldemarą ir 1929 metais P. Plechavičius buvo išleistas į atsargą, kaip ir daugelis Lietuvos aukštųjų karininkų. Jam tada buvo tik 39-eri – pats jėgų žydėjimas. Įtarimams tada nebuvo jokio pagrindo.

Išėjęs į atsargą generolas Skuode įsigijo apleistą malūną ir ūkį Čiučeliuose, netoli Šiaulių. Jis rūpinosi malūno reikalais, o šeima gyveno Čiučeliuose. Vaikams čia buvo patogu, nes arti Šiaulių gimnazija. Malūną P. Plechavičiui padėjo administruoti jo brolis Kazimieras. Pats P. Plechavičius mėgo keliauti, automobiliu lankyti gimines, draugus, mėgo medžioti, rūpinosi savo darbininkais bei tarnautojais.

Jo brolis Aleksandras, vadovavęs ulonų pulkui, 1932 metais taip pat buvo išleistas į atsargą. Jis ūkininkavo savo žmonos ūkyje Kelpiškėje, esančioje 4 kilometrai nuo Plungės.

Brolis Leonardas tapo chirurgu, dirbo Klaipėdos ligoninėje, o vokiečiams atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdą, buvo Telšių ligoninės chirurgu ir direktoriumi. Garsėjo kaip labai geras chirurgas. L. Plechavičius operavo ir mano šeimos narius.

Medardas Plechavičius studijavo teisę, bet universiteto nebaigė. Dirbo Sedoje teismo antstoliu ir administravo savo brolio Aleksandro malūną, kurį šis įsigijo Sedoje.

Viena iš P. Plechavičiaus seserų – Elena Plechavičiūtė (g.1902 m.) Kaune baigė buhalterijos kursus, ištekėjo už dr. Povilo Legecko ir su šeima gyveno Panevėžyje, Pranciška Plechavičiūte (g. 1906 m.) studijavo ekonomiką Kauno universitete ir ištekėjo už B. Balandos, gyveno Kaune.

Kaune gyveno ir jauniausia Plechavičių atžala – Modesta (g. 1912 m.), kuri Šveicarijoje studijavo kalbas. Bukončiuose šeimininkavo Konstancija Plechavičienė, jos vyras Ignas Plechavičius mirė 1928 metais.

Okupacija
1940 m. birželio 15 d. sovietų armijai perėjus Lietuvos sieną, apie tai generolas P. Plechavičius išgirdo per radiją. Nieko nelaukęs automobiliu su šeima iš Čiučelių skubiai išvyko į Vokietiją. Žinojo, kad bolševikai jo nepasigailės. Dar užvažiavo pas brolį Aleksandrą į Plungę ir ragino jį važiuoti kartu. Bet Aleksandro vaikai dar nebuvo grįžę iš gimnazijos ir jis nesiryžo palikti šeimos. Be to, manė, kad nuo revoliucijos laikų komunistai yra pasikeitę ir Lietuvoje nesiims represijų. Tačiau jau 1940 m. liepos 13 d. grįžtant automobiliu su broliu Kazimieru iš Kauno, Raseiniuose, abu buvo sulaikyti ir uždaryti į Raseinių kalėjimą, tardomi ir kankinami, o prasidėjus karui išvežti į Vorkutą. Vėliau Aleksandras buvo perkeltas į Kurilų salų lagerį, kur žuvo, iš lagerio negrįžo ir Kazimieras.

Generolą P. Plechavičių muitininkai pasienyje ilgai užlaikė, nuodugniai krėtė automobilį, net padangas patikrino. Galu gale generolas netekęs kantrybės griežtai suriko: „Ar dar nebaigėte?“ Tuoj buvo pakeltas sienos barjeras ir P. Plechavičius su šeima atsidūrė Vokietijos policijoje. Tuo tarpu prie Lietuvos sienos atvažiavo du sovietų tankai, matyt, muitininkams buvo įsakyta užlaikyti generolą ir jo iš Lietuvos neišleisti.

Plechavičių šeimos paminklas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.
Knygos „Generolas Povilas Plechavičius“ iliustracijos