facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus pasakojimą apie kiną. Šį kartą kviečiame skaityti apie ankstyvąjį klasikinio Holywood’o laikotarpį.

Ankstyvojo klasikinio Holywood’o žymiausias atstovas yra režisierius D. W Griffith’as (1875– 1948).

1905 m. pirmą kartą pamatęs kino filmą tuometinis žymus Amerikos teatro režisierius Griffithas pareiškė: „Reikėtų nušauti kiekvieną, kuris mėgaujasi tokiais dalykais.“ Vėliau režisieriaus nuomonė pasikeitė. Kai jis siekė sukurti grandiozinį spektaklį „Toską“ ir jo finansavimas buvo atmestas.

Verčiamas skurdo ir prisidengęs Lawrence'o Griffitho pseudonimu suvaidino Edwin'o S. Porter’io (1870–1941) filme „Išgelbėtas iš erelio lizdo“ (1907). Nuo to laiko Griffith’as susidomėjo kinu ir tapo žinomas kaip moderniojo kino stiliaus pradininkas, pakeitęs filmavimo, vaidybos ir montažo tradicijas. Kurdamas savo filmus jis rinkdavosi stambius planus, dialogą tarp tolimojo ir artimojo plano, formuodavo grįžimo į praeitį aliuzijas, montuodamas išgaudavo savitą ritmą, lemiantį įtampos įspūdį, o santūrumą pabrėždavo užtemimais.

Startavęs „Biograph“ kino studijoje 1912 m. ją palieka ir pradeda dirbti naujai įkurtoje „Mutual“ kompanijoje. Nors savo kūrybą Griffith’as suvokė sąjungoje su Viktorijos laikų daile, literatūra ir teatru, tačiau yra teigęs, kad jis „pigiai ir akį rėžiančiai pramogai suteikė grožio ir poezijos“.

Kino filme „Dolės nuotykiai“ (1908) Griffith’as sujungė melodramą ir grynąjį realizmą. Jis kruopščiai komponavo filmuojamos aplinkos erdvę. Norėdamas išryškinti dramatinę nuotaiką siužetui leisdavo nulemti net kino kameros filmavimo padėtį ir kūrinio pabaigą. Ne tik šiame, bet ir kituose jo kuriamuose filmuose paskutinės minutės išsiskyrė ritmiškumu. Tyrinėdamas galimybes pavaizduoti grįžimą į praeitį menininkas dažnai pasirinkdavo kameros padėtį pagal pageidaujamą matymo lygį, numatydavo kameros nuotolio metu kuriamus optinius efektus.

Ankstyvi Griffith’o kūrybos epizodai yra savotiškos atskiros frazės, kurias galima taip sudėlioti, kad atsirastų efektingos scenos, nereikalaujančios draminio veiksmo logikos (žr. „Nuošali vila“ 1909). Tokiais meninės raiškos sprendimais suabejojusiems „Biograph“ studijos vadovams režisierius atsakė: „Ar rašytojas Charles'as Dickens'as (1812–1870) kūrė kitaip?“ Vienu metu persipinančius įvykius Griffiith’as vaizdavo plėtodamas metodus, atitinkančius Sergei’aus Eisenstein’o (1898–1948) atrakciono montažą ir Friedrich W. Murnau (1888 – 1931) subjektyvią vaizdo kamerą.

1909 m. sukurtas filmas „Priebėga“ demonstruoja režisieriaus atidesnį mizanscenų kūrimą. Siekdamas įtaigios visumos kūrėjas atsisako teatro dekoracijų ir pradeda kurti gamtoje bei kasdienio gyvenimo aplinkoje. Bendradarbiaudamas su operatoriumi Billy Bitzer’iu (1872–1944) menininkas ištobulino horizontalius ir vertikalius panoraminius kadrus, o judanti kino kamera įgavo prasminę reikšmę. Menininkas sukūrė kryžminio plano judančių kino kamerų montažą.

Kūryboje yra net šviesos efektų techninių sprendimų. Štai kino juostoje „Girtuoklio atsivertime“ (1909) sukurtas dirbtinis apšvietimas, imituojantis laužo šviesą. Filme „Pipa“ (1909) menininkas sukūrė apšvietimą, primenantį Rembrandt’o (1606–1669) tapybą. Stiprinant pasakojimą buvo naudojami net grafiniai montažo sprendimai: kadrų persiliejimai, dviguba ekspozicija, užverta diafragma, kaukės, padalytas ekranas į dalis.

Pastebėjęs, kad kino kamera gali hiperbolizuoti net menkiausio veido raumens krūptelėjimą Griffith’as pirmasis rengė repeticijas ir po kelis kartus perfilmuodavo aktorių vaidybą. Ieškodamas tinkamų aktorių jis sukūrė pirmąją nuolatinę kino aktorių grupę iš kurios iškilo pirmosios pasaulinės žvaigždės: Lilian Gish (1893–1993), Mary Pickford  (1892–1979), Blanche Sweet (1896–1986), Lionel Barrymore (1878–1954), Donald Crisp (1882–1974), Henry B. Walthallas (1878–1936), Wallace'as Reyd (1891–1923).

Griffith’as yra laikomas vienu ryškiausiu begarsio kino pedagogu. Jo pedagogikos rezultatai puikiai pastebimi skirtingo stiliaus ir žanro trumpametražiuose filmuose: melodramose, nuotykių filmuose, literatūros kūrinių ekranizacijose, religinėse alegorijose („Velnias“ 1908), istoriniuose („1776-ieji“ 1909), didaktiniuose pasakojimuose („Toks yra pasaulis“ 1910), romantiškose kaimo istorijose („Kaimo amūras“ 1900), socialiniuose pasakojimuose („Kiaulių alėjos muškietininkai“ 1912), satyrose („Niujorko skrybėlė“ 1912), vesternuose ( „Elderbušo Galčo kova“ 1913).

Nuo 1913 metų Griffith’as pradėjo kurti pilno metražo filmus. Pastebėtina, kad pirmąjį pilno metražo filmą sukūrė Charles Tait (1868 – 1933) „Kelio gaujos istorija“ (1906). Griffith’ą kurti ilgos trukmės filmą skatino prancūzų kino kompanijos „Film d’arte“ kūrinys „Karalienė Elžbieta“ (1912) ir italų epas „Quo Vadis“ (1913).

Kadangi pirmasis pilnametražis Griffith’o filmas „Eunuchas Ardenas“ (1911) buvo priverstinai padalytas į dvi dalis, todėl režisierius ryžosi slapta kurti Biblijos motyvais paremtą keturių dalių filmą „Judita iš Betulijos“. Filmo kūryba kainavo 18 000 JAV dolerių. Įspūdį lėmė kruopščiai sukurta aplinka ir kostiumai, puikiai išvystytas įtemptas pasakojimas, nepriekaištinga vaidyba ir suplanuotas montažas. Pavyzdžiui, mūšio epizode gausios masinės scenos neužgožia individo asmeninės dramos ir sukuria didelę įtampą, kurią S. Eisenstein’as pavadino „kontrastingų vaizdų šokiu“.

Ilgainiui siekdamas sukurti didingą efektą Griffith’as tampa nuoseklus ir atsisako kai kurių eksperimentų, didelį dėmesį skyrė melodramos siužetui. Anot režisieriaus melodramai – tai „didysis menas“. Vėlesniuose menininko kūriniuose yra pastebimas sentimentalumas, pretenzingumas, politinis naivumas.

1915 m. Griffith’as pastato vieną žymiausių savo filmų „Nacijos gimimas“. Remdamasis Thomas’o Dixon’o romanais „Leopardo dėmės“ ir „Klano žmogus“ režisierius sukūrė didingą kino pasakojimą apie pilietinį karą. Menininkas atkūrė istorinį laikotarpį, įspūdingai perteikė istorines realijas, sukūrė nepakartojamus naktinius kadrus, efektingai panaudojo tonuotą juostą, įtaigiu ir efektingu montažu sujungė 1544 atskirus epizodus į vientisą pasakojimą.

Nors filmas sukėlė dideles protestų bangas, tačiau per du mėnesius surinktas pelnas buvo panaudotas naujo grandiozinio novelių filmo „Nepakantumas“ (1916) kūrimui. Naujajame kūrinyje menininkas siekė priešingų reakcijų nei ankstesniame. „Nepakantume“ į vieną siužetinę liniją suvedami keturi skirtingi pasakojimai, bylojantys 2500 metų žmonijos istoriją.

Moraliniu filmo patosu siekiama parodyti, kaip melas ir veidmainystė užkerta kelią tiesos pasirodymui. Specialiai buvo sukurtos įspūdingo dydžio dekoracijos, menančios Babilono civilizaciją, grandiozines mūšio scenas. Į panoraminius epizodus režisierius įterpdavo intymias detalias arba net abstrakčius vaizdus.

Šiuo filmu ypač išgarsėjo aktorė Lilian Gish, kuri buvo rodoma pakartotinai supanti amžinąjį lopšį. Šis epizodas į vieną visumą jungė visas keturias skirtingas noveles-epochas ir viena nuo kitos nutolusias vietoves. Vėliau Gish atsimena, kai filmuojant melodramą „Suniokoti daigai“ (1919) aktorė dviem pirštais pakelia lūpų kampučius ir imituoja šypseną, tąkart Griffith’as šūktelėjo: „Įsidėmėkite!… tai puiku! Aš dar niekad nemačiau tokio puikaus gesto.“ Šis nufilmuotas aktorės gestas tapo atpažįstamas visame pasaulyje.

Vis dėlto filmas „Nepakantumas“ daugelį žiūrovų glumino išplėtotu pamokslavimo patosu. Todėl kino studijų sistema pradėjo varžyti režisieriaus darbą. Ilgainiui kūriniai tapo vis labiau vientisi, įgaunantys tradicijos tęstinumą, sentimentalūs ir senamadiški.

Tiesa, režisierius dar sukūlė keletą įsimintinų filmų: „Nulaužti žiedai“ (1919), „Audros našlaičiai“ (1922), o 1931 m. sukūręs nesėkmingą kino filmą „Kova” menininkas pasitraukė iš Holiwood’o.

Skaitytojams norime priminti, kad doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Doc. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Į viršų