Pasižadėjau, paskui tą savo pasižadėjimą pasakiau savo išpažinties klausytojui: jei Dievo gerumas grąžins man pirmykštę sveikatą, aplankysiu šventąjį Viešpaties Karstą. Šios kelionės laiko nenurodžiau. M. K. Radvila Našlaitėlis

Nuo Jeruzalės iki Taboro kalno
Šventoji Žemė – taip dažnai krikščionys vadina Izraelį – Pažadėtąją žemę. Tai vietos, susijusios su Jėzaus Kristaus gyvenimu, veikla ir mirtimi – ypač Galilėja ir Judėja. Nuo IV amžiaus šios vietos yra tapusios žymiausiais piligriminių kelionių traukos centrais. Tai – Kristaus karstas Jeruzalėje, Golgotos kalva, Getsemanės sodas, Jėzaus gimimo vieta Betliejuje ir jo tėvų namai Nazarete bei Kryžiaus Kelias Jeruzalėje.

Šią Šventąją Žemę kasmet aplanko šimtai tūkstančių maldininkų ir piligrimų. Jau nuo seno ji yra laikoma viena iš labiausiai lankomų piligrimystės vietų pasaulyje. Šventoji Žemė daug kartų minima Šventajame Rašte.

Apie ją savo knygoje „Kelionė į Jeruzalę“ rašė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) maršalka, kunigaikštis ir piligrimas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, gyvenęs 1549–1616 metais. Jis 1582 metų rugsėjo 19 d. išvyko iš Nesvyžiaus į Šventąją Žemę, kurią pasiekė 1583 metų birželio mėnesio pabaigoje. Čia praleidęs 2 savaites aplankė įžymiausias krikščionių istorines vietas.

Piligrimą iš Lietuvos kelionėje lydėjo bajorai Jurgis Kosas ir Mykolas Konarskis, kilę iš Prūsijos, lietuvis Andrius Skarulskis, lenkai Petras Bylina ir Jonas Šulcas, jėzuitas Leonardas Pacifikas, virėjas Jeremijus Germekas. Važiuojant į Veneciją prie jų prisidėjo ir visą kelionę kartu buvo baronas Abraomas de Dona iš  Silezijos. 1584 m. liepos 7 d. M. K. Radvila Našlaitėlis laimingai grįžo iš piligriminės kelionės po Šventąją Žemę į gimtąjį Nesvyžių.

Šios kelionės metu piligrimas M. K. Radvila Našlaitėlis  rašė dienoraštį. Grįžęs jis tvarkė savo užrašus, kurių tekstai buvo baigti rašyti apie 1591 metus. Šiuos užrašus iš lenkiško rankraščio išvertė į lotynų kalbą ir pirmą kartą 1601 m. išleido kanauninkas T. Treteris. M. K. Radvilos Našlaitėlio kelionės užrašai „Kelionė į Jeruzalę“ lietuvių kalba buvo išleisti 1990 metais.

Norėdami paminėti šio žymaus lietuvių piligrimo gyvenimą ir žygius, kartu su bendražygiais iš Lietuvos, tarp kurių nemažai buvo keliautojų iš Šiaulių, aplankėme Šventąją Žemę ir keliavome M. K. Radvilos Našlaitėlio knygoje „Kelionė į Jeruzalę“ aprašytomis Šventosios Žemės vietomis, t. y. jo keliais po Izraelį ir Palestiną. Šios kelionės metu bandėme palyginti, kaip pasikeitė Šventoji Žemė, aprašyta M. K. Radvilos Našlaitėlio knygoje, kaip pasikeitė šios vietovės po daugiau kaip 435 metų. Čia pateikiu dalį įspūdžių iš šios neužmirštamos piligriminės kelionės.

Jeruzalė – taikos miestas
Jeruzalė – miestas Artimuosiuose Rytuose. Tai krikščionių, judėjų, musulmonų religinis centras, vadinamasis šventasis miestas, turintis beveik 5000 metų istoriją. Jame susikerta žydų, krikščionių ir musulmonų religijų šaknys, todėl jiems visiems Jeruzalė yra šventas miestas.

Psalmių autorius sako, kad Jeruzalė yra Dievo buveinė, kad čia „Viešpats žvelgia iš dangaus ir mato visą žmoniją. Iš savo sosto, kur viešpatauja, į visus žemės gyventojus žvelgia“.

Jeruzalė lietuviškai vadinasi „Taikos miestas“. Ji stovi ant kalno, pačiame Judėjos centre. Viduramžių žemėlapiuose Jeruzalė buvo vaizduojama pasaulio centre, nes čia turėjo įvykti laukiamas antrasis Kristaus atėjimas. Miestas išsidėstęs Izraelio ir Palestinos teritorijose.

M. K. Radvila Našlaitėlis (toliau – Radvila Našlaitėlis) rašo: „Vos įžengus į Judėjos žemę, ligi pat Jeruzalės – tas tarpas septyni mylių ilgio – nuo pat kalnų papėdės iki viršūnių ištisai mūro sienomis aptverti vynuogynai taip atrodo, lyg matytum teatro pakopas. Iš to matyti, kad čia labai daug vynuogynų ir labai daug vyno. Aplink Jeruzalę taip pat derėjo visokių gėrybių: vaisių, ypač datulių, ir panašių, taip pat gydomųjų augalų. Čia nepaprastai daug gamino vyno. Tad visai vertai pats Dievas sakė, kad ta žeme pienas ir medus teka.“

Krikščionys sieja Jeruzalę su paskutiniaisiais Kristaus gyenimo metais, Jėzus sakė pamokslus Jeruzalėje ir stiprino Romos valdomos Judėjos karalystės tėvynainiams greito išsivadavimo viltį. Čia Jėzus skleidė savo tikėjimą, buvo suimtas, nukryžiuotas, mirė ir prisikėlė. Archeologai surado ir moksliškai įrodė, kad Naujajame testamente minimos vietos realiai egzistavo. Musulmonams Jeruzalė yra trečias pagal šventumą miestas po Mekos ir Medinos. Žydams – jų sostinė nuo karaliaus Dovydo laikų.

Vakarų Jeruzalėje gyvena daugiausia žydai, Rytų Jeruzalėje – arabai. Miestas išsidėstęs kalvose ir slėniuose. Iš kiekvienos Jeruzalės vietos visada žiūrima iš viršaus. Čia daugybė akmeninių laiptų, stačių šlaitų. Jeruzalėje beveik nėra tiesių prospektų ir kvadratinių aikščių. Miesto širdis – senamiestis, kuriame yra žydų, armėnų, krikščionių ir musulmonų kvartalai.

Čia ir Šventyklos kalnas, ant kurio pagal žydų ir krikščionių tradiciją savo aukas Dievui aukojo Abraomas, o pagal musulmonų tradiciją – nuo jo Mahometas buvo paimtas į dangų. Ant šio kalno stovėjo Jeruzalės šventykla, kurioje dažnai lankydavosi Jėzus su mokiniais, ypač paskutinėmis savo gyvenimo dienomis.

Su šia šventykla yra susietas ir epizodas iš Jėzaus Kristaus gyvenimo. Kartą Jėzus, būdamas Jeruzalės šventykloje, stebėjo, kiek pinigų žmonės meta į aukų skrynią. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai, bet jis įsidėmėjo vieną varganą našlę, kuri atidavė paskutinius du mažus pinigėlius, t. y. vieną skatiką. Pasikvietęs savo mokinius, Jėzus jiems pasakė: „Ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mk 12, 43-44).

Tai įvyko 70 metais. Kai romėnai užėmė Jeruzalę, imperatorius Titas norėjo apsaugoti gražų Šventyklos pastatą nuo suniokojimo, tačiau vienas iš jo kareivių sukėlė gaisrą Šventyklos šventoje vietoje, kur stovėjo Menora, ir beveik visas pastatas sudegė. Jeruzalės šventyklos sunaikinimą buvo išpranašavęs Jėzus. Iki šiol žydams Šventyklos sunaikinimo diena yra nacionalinė gedulo diena. Nors dabar Šventyklos vietoje stovi garsi musulmonų mečetė, tačiau tikintieji žydai gyvena viltimi, kad visi pasaulio žydai sugrįš į Pažadėtąją žemę ir atstatys Jeruzalės šventyklą. Jeruzalėje išliko kalną juosiančios vakarų sienos fragmentas, vadinamas Raudų siena.

Raudų siena, musulmonų mečetė El Aksa  ir Uolos katedros šventykla bei Kristaus karsto bažnyčia sudaro šventąjį ansamblį, kuris, kaip ir Jeruzalės senamiesčio dalis, 1981 metais buvo įrašytas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Patekti į Jeruzalės senamiestį, kur kiekvienas akmuo alsuoja žilos istorijos prisiminimais, galima pro ketverius vartus. Iš viso jų yra aštuoneri.

Jeruzalės rytinė dalis – šventa žydų tautai vieta. Ten išlikusi dalis Jeruzalės šventyklos vakarų sienos, kuri supo šventovę. Ji yra vadinama Raudų siena. Tikima, kad maldas ir prašymus prie Raudų sienos išgirsta Dievas. Todėl žmonės rašo raštelius su Aukščiausiojo palaimos prašymais, kitais savo prašymais bei linkėjimais ir palieka juos Raudų sienos plyšiuose.

Raudų siena ji pavadinta dėl to, kad žydai nuo seno ateina čia apraudoti Šventyklos sugriovimą ir žydų tautos tremtį. Čia nuolat būriuojasi žmonės, meldžiasi būriai chasidų, išsiskiriančių savo juoda apranga ir juodomis skrybėlėmis. Ši siena kaip magnetas traukia žydų maldininkus ir piligrimus iš viso pasaulio. Atvykusieji stengiasi prisiliesti rankomis prie sienos, pasimelsti, o į plyšius tarp didžiulių akmenų būtinai įkiša raštelį, kuriame surašytos slapčiausios svajonės ir norai. Besimeldžiančius vyrus ir moteris skiria medinė tvora. Visiems reikia laikytis ir vieno svarbaus reikalavimo: būtina prisidengti galvą, o moterims pagal žydų ortodoksų įstatymą – melstis atskirai. Prie Raudų sienos užrakinamose skrynelėse laikomi šventieji ritiniai – toros.

Ant Šventyklos kalno stovi El Aksos mečetė ir Kubat as Sachra (dar vadinama Uolos kalno mečetė). El Aksos mečetė išvertus reiškia „tolimoji“. Ji žymi toliausiai nuo Mekos nutolusią vietą, kurioje apsilankė pranašas Mahometas. Uolos, arba Omaro mečetę 691 metais pastatė kalifas Abd el Malikas. Anksčiau toje vietoje stovėjo žydų šventovė. Jos vidus dekoruotas marmuru, mozaikomis, išpuoštas spalvingais ornamentais. Jeruzalė po Mekos ir Medinos – trečias šventas miestas musulmonų pasaulyje.

Šiaurės vakarinę Jeruzalės dalį užima krikščionių kvartalas. Čia yra krikščionių pasaulio švenčiausioji vieta – Kristaus kapo bažnyčia. Šią šventovę virš olos, kurioje buvo palaidotas ant kryžiaus miręs Jėzus Kristus, o kitą dieną prisikėlė iš numirusiųjų, IV a. pastatė Bizantijos imperatorius Konstantinas Didysis. Sakoma, kad jo motina imperatorienė Elena surado čia Jėzaus kapą po to, kai jį pamatė sapne.

Šventoji Elena – Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo (apie 285-337) motina. Manoma, kad ji 326 metais lankėsi Palestinoje. Su šios šventos moters asmeniu tradiciškai siejama daug bažnyčių ir kitų kulto pastatų Palestinoje, statytų Bizantijos laikotarpiu. Ši bažnyčia yra tarsi Kristaus memorialas. M. K. Radvilos Našlaitėlio piligriminės kelionės metu Jeruzalėje buvo XII a. kryžiuočių statyta Kristaus karsto bazilika.

Jeruzalėje viskas susieta su Jėzaus vardu. Suimtas Alyvų kalno papėdėje, Getsemanės sode, Jėzus buvo įširdusios minios pasmerktas mirti ant kryžiaus, nors romėnų valdytojas Pontijus Pilotas demonstratyviai nusiplovė rankas, teigdamas, kad Jėzaus kaltės nenustatė. Tai buvo diplomatiškas veiksmas, svarbiausią sprendimo dalį perduodantis miniai.

Jėzus nešė kryžių į Golgotos, dar vadinamos Kaukolės, kalną. Krikščionys atpažino ir įamžino kryžiaus nešimo kelią, Jėzaus kančios ir mirties vietas. Labai greitai Jeruzalė, kurioje tikintieji visur rado Kristaus pėdsakų, tapo svarbiausiu krikščionių šventų vietų lankymo centru.

Būdamas Jeruzalėje kiekvienas piligrimas būtinai nueina visą Kristaus kančių kelią nuo Alyvmedžių giraitės (Getsemanės sodo), kuriame Žmonijos išganytoją suėmė sargyba iki nukryžiavimo vietos – Golgotos. Kryžiaus kelias (lot. Via Crusis, Via Dolorosa) veda į Kristaus kapo baziliką. Pavienių piligrimų šis Kristaus kančia ir krauju paženklintas kelias buvo lankomas jau nuo Konstantino Didžiojo laikų. Kiekviena kančios vieta žymi tam tikrus įvykius Kristaus paskutiniame kelyje iš buvusių Piloto rūmų į mirties ant kryžiaus vietą – Golgotos kalną. Jeruzalėje devynios Kryžiaus kelio stotys išsidėsčiusios Via Dolorosa gatvėje, likusios penkios – Kristaus kapo bažnyčioje.
Jeruzalėje piligrimai ir maldininkai būtinai praeina Via Dolorosa gatvėje ir kitose vietose išsidėsčiusias 14 stočių, dar vadinamų stacijomis. Kiekviena iš jų pažymėta cerkvėmis, bažnyčiomis, koplyčiomis, paminklinėmis lentelėmis ir sakraliniais ženklais. Kasmet milijonai maldininkų eina šiuo gedulingu keliu, kad prisimintų ir apmąstytų Šventajame Rašte aprašytus tikrus istorinius įvykius.

Kiekvieną penktadienį trečią valandą po pietų krikščionys pradeda kelionę Jeruazalės gatvėmis, prisimindami ir apmąstydami Kristaus kančią. Kartu su maldininkų grupe ir mes ėjome šiomis Kryžiaus kelio vietomis. 1 stotis: Jėzus nuteisiamas mirti. 2-oji stotis: Jėzui uždedamas kryžius. 3-ioji stotis: Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi. 4-oji stotis: Jėzus sutinka savo Motiną Švč. Mergelę Mariją. 5-oji stotis: Simona Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių. 6-oji stotis: Veronika nušluosto Jėzui veidą. 7-oji stotis: Jėzus antrą kartą parpuola po kryžiumi. 8-oji stotis: Jėzus ramina verkiančias moteris. 9-oji stotis: Jėzus trečią kartą parpuola po kryžiumi. 10-oji stotis: Jėzui nuplėšiami drabužiai. 11-oji stotis: Jėzus prikalamas prie kryžiaus. 12-oji stotis: Jėzus miršta ant kryžiaus. 13-oji stotis: Jėzus nuimamas nuo kryžiaus. 14-oji stotis: Jėzus laidojamas.

Radvila Našlaitėlis rašo: „Nuo Piloto rūmų – (...) prasideda Kryžiaus Kelias (Via Dolorosa). Juo Kryžiaus prislėgatas Kristus buvo vedamas į mirties vietą.“

Beje, stebino dabartinio Kryžiaus kelio, vedančio per arabų turgų, kasdieniškumas. Čia virė nenutrūkstamas turgaus gyvenimas: prekybininkai arabai garsiai siūlė savo prekes, skelbė kainas, amatininkai išradingai gyrė savo gaminius, užeigėlių ir kavinių savininkai kvietė užeiti į vidų, išgerti arbatos ar kavos, paskanauti vietinių valgių ir saldumynų.

Alyvų kalnas
Šis Šventajame Rašte dažnai minimas kalnas – tai daugiau kaip 800 m aukščio kalva į rytus nuo Jeruzalės, anapus Kedrono slėnio. Nuo pat pirmųjų krikščionių laikų šis kalnas laikomas šventu. Jėzaus laikais jis buvo apsodintas alymedžiais.

Saulėtą balandžio dieną kopdami į šį kalną prisiminėme istorinius įvykius: pro Alyvų kalną bėgo iš Jeruzalės karalius Dovydas, gelbėdamasis nuo Absalomo maišto. Karalius Salamonas ant šio kalno pastatė aukurą stabams. Vėliau, tremties laikais, pranašas Ezechielis matė, kaip žėrinti Dievo šlovės šviesa iš Jeruzalės nuslinko Alyvų kalno link. Pranašas Zacharijas regėjo Dievą, Teismo dieną stovintį ant šio kalno, kuris perskilsiąs perpus.

Jėzus nuo Alyvų kalno šlovingai atjojo į Jeruzalę. Žvelgdamas nuo jo į miestą, apverkė būsimą Jeruzalės žūtį.

Apsistojęs Betanijoje, jis tikriausiai eidavo į Jeruzalę pro Alyvų kalno šlaitą. Kalno apačioje yra Getsemanės sodas, kur Jėzus krauju prakaituodamas meldėsi savo suėmimo naktį.

Piligrimas M. K. Radvila Našlaitėlis (1549–1616). Vario raižinys, dail. L. Kilianas. (našl)

Vaizdas į Alyvų kalną.
Jono NEKRAŠIAUS archyvo nuotr.

Getsemanės sodai Alyvų kalne.
Jono NEKRAŠIAUS archyvo nuotr.

Raudų siena Jeruzalėje.
Jono NEKRAŠIAUS archyvo nuotr.