Mažojo sklypo žydėjimas ir pabaiga
Šiaulių pedagoginiam institutui pradėjus 1958 m. ruošti pradinių klasių pedagogikos ir metodikos specialybės mokytojus iškilo būtinybė sukurti bazę gamtos mokslams.

Paitaičių pagelžkely buvo paskirtas 2,5 ha žemės sklypas. O už senojo parko – pedagoginės mokyklos buvęs mokomasis kelių arų daržas, kurį mes vadinome mažuoju sklypu.

Tas mažasis sklypas tai kažkada buvusi senojo parko dalis. Tai rodė labai senos obelys ir keli dailiai nuaugę klevai. Nes tokios pat obelys augo ir parko pusėje. Tiesiant gatvelę (dabar S. Lukauskio) sodą padalijo pusiau.

Sklypas labai apleistas. Visos pastangos skiriamos mažąjį sklypą parengti studentų mokymui. Įrengiam kelis inspektų langus. Tenka atstatyti įgriuvusiu stogu mokomąjį stelažinį, į žemę įleistą, vienašlaitį šiltnamį. Iš kitos pusės prie jo prigludęs sandėliukas, kur žiemoja gulbės.

P. Zubavičius, T. Ivanausko paskirtas Žuvinto ir Žaltyčio ežerų gulbių globėju, padovanojo gulbių porą. Jau metai, kai vaikšto murzinos, nepatenkintos. Reikia tvenkinio. Vieta ideali – šaltiniuota.

Instituto ūkio dalis bando susitarti su Šiaulių melioracijos stotimi, kad iškastų tvenkinį. Nepavyksta. Darbus atlieka tik kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose. Kitur draudžia įstatymai. Reikia ypatingo leidimo, bet iš kur jį paimti.

Prisiminiau, turiu ten pažįstamą Petrą Ilgūną (buvęs Šiaulių miesto garbės pilietis) dar iš technikumo laikų, kartu dirbome. Dabar Šiaulių melioracijos stoties vyr. agronomas ir direktoriaus pavaduotojas. Susitinkame ir susitariame.

Atsiunčia stambų ekskavatorių. Vos į sklypą įsispraudė, trukdė elektros laidai. Pradėjus kasti, nėra kam išvežti žemių. Tenka atsiųsti dar ir savivarčius. Ilgai jaučiau graužatį, kad taip įklampinau.

Gulbės gauna tvenkinį su sala vidury. Mažasis sklypas iš karto pagyvėja, prašviesėja, kai tvenkinyje lyg baltos sniego gniūžtės, plauko dvi gražuolės gulbės.

Medžių pavėsyje atkuriame buvusią lauko auditoriją. Suolai dėstytojai ir studentams atsisėsti.

Tik įėjus, dešinėje, atviroje vietoje atstatomi meteorologiniai prietaisai oro drėgmei, lietaus, oro temperatūrai ir vėjo krypčiai matuoti.

Kasdien, pagal sudarytą grafiką, ateina studentai ir nusirašo davinius. Gamtos-geografijos kabinete užpildomas orų stebėjimo žurnalas.

Svarbiausia mokymui, kad būtų kuo didesnė augalijos įvairovė. Sutvarkome sodą. Visą likusį plotą užima naujai įrengti keli gėlynų tipai. Didžiausias iš jų – alpinariumas. Per jo vidurį takelis veda iki tvenkinio. O ten vaikšto ar plauko, šeimininkauja gulbių pora. Gulbinas gulbę ir tvenkinį ypač perėjimo metu saugo, arti pašalinių neprileidžia. Čiumpa už skverno snapu ir pliekia sparnais. Smūgiai stiprūs, ne vienas lankytojas yra nukentėjęs.

Taikiai elgiasi su V. Leškauskiene, kuri čia gyvena ir eina sargės pareigas. Maitina gulbes, nutrijas, gandrą ga-ga-ga, o žiemą – ir pietinius karvelius purpelius. Nutrijas su visais geležiniais narvais padovanojo Bubių tarybinis ūkis

Apie gulbių šeimos gyvenimą, lizdo krovimą, perėjimą ir tarpusavio santykius ir kaip gulbinas mane veja lauk, esu parašęs atsiminimus „Miesto centre gulbės peri“.

Prie gėlių, krūmų visur etiketės su augalų lietuviškais ir lotyniškais pavadinimais, užrašytos laborantės L. Indrulytės. O tų gėlių per 120 rūšių ir veislių.

Veikia lauko auditorija. Esant palankiems orams, dėst. M. Vosylienė atsiveda studentus, vyksta paskaitos, pratybos. Gražioje, jaukioje, žydinčioje aplinkoje.

Mažąjį sklypą iš gatvės pusės saugo aukšta lentinė, aklina tvora. Patekti galima tik per dureles, tvoros kampe.

Lankytojų netrūksta. Vilioja žydintys gėlynai, ir ypač Šiauliuose dar nematytos gulbės, nutrijos.

Studentai lankosi ir be dėstytojų. Atsivertę užrašus mokosi atpažinti gėles, kitus augalus. Įskaitos metu etiketės bus nuimtos, reikės atpažinti augalus be jų.

Gaila, 1969–1970 m. m. mažojo sklypo teko atsisakyti ir visas jėgas skirti Agrobiologijos stočiai. Dabar ten privatūs namai ir nė žymės neliko apie čia buvusią šlovę.

Miesto centre gulbės peri
Gulbių karalijoje – Žuvinto ežere – šios gražuolės dar tik lizdus suka, o mūsų mieste, pačiame jo centre, įsikūrusios K. Preikšo pedagoginio instituto Agrobiologijos stoties mažajame sklype jau nuo balandžio pradžios nebylių gulbių pora vaikučius peri.

Gulbės – seni mūsų miesto gyventojai – „atsikėlę“ prieš penketą metų. Pradžioje jaunikliai negražūs, pilkos spalvos, panašūs į žąsiukus. Užtat dabar baltos lyg sniego gniūžtės gulbės, išdidžiai vaikščiodamos sode arba plaukiodamos tvenkinyje, aplinkai teikia daug grožio.

Pilkapūkių mažuliukų pirmiausia pasiilgo gulbinas. Du pavasarius iš eilės pats kraudavo lizdą. Gulbė į savo draugo pastangas žiūrėdavo abejingai ir lizdu visai nesidomėjo.

O šiais metais, dar nebaigus tirpti sniegui, iš sausų medžių lapų, žolių ir šakučių pradėjo krauti lizdą abu paukščiai.  Labiausiai darbavosi gulbinas. Vyras – mat – jėgos daugiau turi... Lizdui vietą pasirinko sodo kampe, ant žemių krūvos, tik penki metrai nuo gyvenamojo namo, priešais jo langus. Tinklo tvora, ramūs kaimynai, geri to namelio vaikai – taip turbūt galvojo gulbės, ruošdamos šią vietą perėjimui.

Balandžio 2–10 d. gulbė padėjo šešis stambius žalsvos spalvos kiaušinius. Vidutinis kiaušinio svoris – 320 gramų, t. y. 5–6 kartus didesnis už vištos. Padėjusi ketvirtą, pradėjo perėti. Pradžioje perėjo abu pakaitomis, tačiau gulbinas labai jau nekantrus: spėjo tik atsitūpti ir jau dairosi, galvą iškėlęs, ar neateina gulbė pakeisti.

Stoties darbuotojai juokauja: dalis vyrų gali pasimokyti, kaip reikia rūpintis šeima: gulbinas pataiso lizdą, pastorina jį iš visų pusių, akylai stebi, kad niekas nedrumstų ramybės jo draugei. Prie lizdo nė nebandyk prisiartinti – smalsuolį lankytoją pasitinka iš tolo.

Artėja šnypšdamas, grėsmingai išskėtęs sparnus, atstatęs pagurklį, kad tik didesnis, kad tik baisesnis atrodytų. Kaunasi narsiai ir kuo tik gali: žnaibo snapu, muša sparnais. Dirbk – gulbinas neužkabins, bet jau tinginiaujančius, išdykusius vaikus ir šiaip žiūrovus kuo toliau veja. Tik sodo gyventoją gandrą Ga-ga-ga laiko nepavojingu ir jam leidžia kiek arčiau lizdo prisiartinti.

Daug rūpesčio ir šio sklypo darbuotojai V. Leškauskienei. Balandžio 10 d. atšalo oras, gausiai prisnigo. Vėliau temperatūra nukrito net iki minus 10. Baltos gulbės paskendo baltame sniege. Bet gulbė nė minutei nepaliko lizdo, todėl teko ją maitinti čia pat. Gulbinas liko ištikimas iki galo. Nesitraukė jis į šiltą patalpą, nors didesnį šaltį gulbės sunkiai perneša.

Pavasario jėgos pasirodė stipresnės. Saulei pažėrus didesnį pluoštą spindulių, sniego ir žymės neliko. Netrukus oras dar labiau atšilo. Sodo gyventojai– gulbės vėl jaučiasi gerai, laukia šeimos padidėjimo...

Koks gulbių likimas? Gulbiukų nesulaukėme. Kiaušiniai neapvaisinti. Priežastis neaiški. Gal kad iš to paties lizdo gulbės?

Gulbės buvo perkeltos į didžiojo sklypo tvenkinį. Atėjus rudeniui gulbės, ypač gulbinas, ėmė treniruotis skrydžiui. Stoties darbuotojai manė, kad dėl trumpo vandens kelio jos pakilti negalės. Sparnus pakirpti, grožį gadinti, ranka nekilo.

Gulbinas pergudravo – pakilimui panaudojo sausumą. Įsibėgėjęs nuo staigaus kranto, krito į tvenkinį, atsiplėšė ir pakilo.

Vis atskrisdavo, sukdavo ratus kviesdamas gulbę. Nusileisti nesiryžo.

Gulbė peržiemojo. Pavasarį, ledui pilnai neištirpus, buvo išleista į tvenkinį. Įkišo galvą į ledo plyšį, užduso ir žuvo.

Jos iškamša ir kiaušiniai yra Šiaulių universiteto S. Gliaudžio vardo gamtos (zoologijos) muziejuje.

Istorijos pamokančios. Kaip toje dainoje „Trumpas (tavo) žydėjimas“...

2018 06 16 31

S. Gliaudys ir gulbinas. 1966 m. J. Šegždos nuotr.
Autoriaus archyvo nuotr.

Į viršų