Šiaulių miesto kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta dviejų Šiaulių menininkių Gitanos Kaltanienės ir Irenos Šliuželienės paroda „Refrenas dviem“, kurioje grafika ir keramika autores sujungė jau ketvirtąjį kartą. Nors G. Kaltanienės grafika ir I. Šliuželienės keramika yra skirtingos meno rūšys, tačiau, anot parodos autorių, jos vieną kitą papildo ir dera tarpusavyje. Abi menininkės dalyvauja miesto, respublikinėse ir tarptautinėse parodose, pleneruose, konkursuose bei įvairiuose meninės kūrybos projektuose, dirba Šiaulių dailės mokykloje, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narės. Išsamiau apie bendros parodos tradiciją, svajones ir kūrybą papasakojo pačios autorės.

Kaip nusprendėte surengti šią parodą?
I. Šliuželienė: Pati pradžia buvo prieš 5 ar 6 metus. Pakvietė atvykti į Klaipėdos galeriją. Galerijos šeimininkė pageidavo derinti keramiką ir grafiką. Abi kartu dirbame, pakankamai gerai viena kitą pažįstame, dažnai tenka matyti vienai kitos kūrybą, todėl nusprendėme pabandyti.

Kai pirmą kartą išeksponavome drauge savo darbus, pačios nustebome ir pasiglostėme, kad tiek grafikės, tiek keramikės darbai suskambėjo tarsi naujai. Tarsi vieną kitą papildėme, buvo džiugesys tiek iš galerijos darbuotojų, tiek iš kritikų.

Paskui sieloje atsirado toks šauksmas, jog norėjome pakartoti tą džiugesį. Per tam tikrą laiką sukūrėme naujų darbų ir vėl organizavome bendras parodas, tik didesnėse galerijose. Žiūrėdamos į savo darbus galvojame, kad turime minčių ir ateičiai. Svarbiausia yra noras, viltis ir siekis. Užlipus ant šio laiptelio, norisi ieškoti ir kito.

Ką jums reiškia parodos atidarymas?
G. Kaltanienė: Pirmiausia jaudulys ir didelė atsakomybė. Po to – šventė, nes brangiausi žmonės susirinka, po to garbė, nes pakvietė galerija. Daug dalykų susideda. Ateina į tavo darbus žiūrėti, juos vertinti, pafilosofuoti apie juos. Kodėl atidarome parodą, negalėčiau pasakyti, viskas labai natūraliai, toks yra gyvenimo būdas.

I. Šliuželienė: Dabar pats pirmas jausmas būtų jaudulys. Kiekvienam autoriui kiekvienas komentaras yra labai jautru. Kritikos norėtųsi tokios tikros, bet labiau pozityvios. Mes esame skirtingos ir nebūtinai turi būti tai tik pozityvas, gali būti ir visokių matymų. Išeini ir net truputį nusirengi, todėl yra jaudulys ir viskas taip jautru. Iš aplinkos ateina padrąsinimas, pasitikrinimas, pasirodymas, pasidžiaugimas.

Kokius darbus pristatote šioje parodoje?
I. Šliuželienė: Mes leidžiame sau būti savimi. Darbų neskaičiavome, tiesiog norėjosi padaryti gražią ekspoziciją, kuri pritaikyta šiai erdvei. Viena kita galime pasidžiaugti, nes tas papildymo matymas duoda naują kūrybinį impulsą, naują ėjimą, tai yra kūrybinis džiaugsmas. Kiekvienas darbas ateina su sava filosofija, su savo mintimi. Man visada norisi ieškoti prasmės, tai nėra tik žaidimas formomis ar spalvomis. Man visada norisi kalbėtis su žiūrovu, išsakyti tai, ką aš galvoju, man norisi ginčytis. Mintį užkoduoji pavadinime. Parodos pavadinimą galvojome abi, norisi to gražaus pasikartojimo, sugrįžimo su nauju impulsu. Yra ir savo būsenos įvardijimas, ir aplinkos pažinimo įvardijimas. Kartais norisi tiesiog stebėti aplinką, džiaugtis tuo, kas yra, ir kvėpuoti tuo, kas tau šiandien duota. Pavyzdžiui, yra darbas „Lietaus kvapas“, kuris, norėjosi, kad būtų priimtinas ir funkcionalus žiūrovui. Visada su pagarba galvoju apie žiūrovą ir kalbuosi savo darbais su juo.

G. Kaltanienė: Konkrečiai neįvardyčiau, jog mes kažką lyg susitarusios veiktume. Mūsų kūrybinis kelias eina, eina ir susikerta. Mums beveik su Irena ir tartis nereikia. Kažkaip natūraliai, organiškai viena prie kitos derame. Mūsų darbai yra sielos darbai, kurie išieškoti, išjausti ir mintys gal daugiau yra jausminės. Galvoju, jog tai ir pristatome beveik visada. Viskas yra labai natūralu, nepritempta. Svarbiausia – mūsų darbai, požiūris, mintys sutampa. Net stilistika kartais spalviškai dera. Yra nuostabu, kad būdamos toliau viena nuo kitos galime kartu susitikusios viską išspręsti. Mano vaizdus papildo Irutės formos ir atvirkščiai. Ne vieną tokį ir komplimentą girdėjome. Mano darbams impulsas ateina taip pat iš aplinkos, nėra jie vienadieniai. Norėčiau papildyti Irutę, jog jos „Lietaus kvapas“ man labai gražiai susisiejo su mano „Debesų tyrėja“. Vis tiek tas žvilgsnis į begalybę nukrypsta natūraliai. Norisi ieškoti kažko nepažinto, nematyto, norisi kažkur nuskristi kūrybos sparnais. Savo kūrybą labiau įvardinčiau kaip jausminę, inspiruotą gamtos motyvų, kažkokios būties, nebūtinai labai gražios ar geros. Man yra įdomu vaizduoti moterį. Žvelgti į  moteriškąją pusę, į jos jutiminį pasaulį, nes aš tai geriausiai pažįstu. Vyriško pasaulio aš nematau.

Kuo yra ypatingos jūsų naudojamos technikos?
G. Kaltanienė: Ypatingumo gal didelio nėra, tai yra maloni technika, kuria įdomu dirbti, nereikia savęs prievartauti. Man yra įdomu mažas formatas ir kažkas smulkaus. Tam išreikšti ir imi pieštuką, kažkokį antspaudą, dar spalvą įvedi.

I. Šliuželienė: Mano dauguma darbų yra formuoti iš lakštų. Man būna iššūkis suformuoti ir suvaldyti kuo didesnį lakštą. Tai yra pakankamai jautru, reikia pajusti, kada gali jau liestis, o kada gali leisti lakšto formai padžiūti, pailsėti, subręsti. Prie darbo reikia prieiti keletą kartų, negalima praleisti laiko, nes lakštas tavęs nebeklausys. Negalima ateiti prie jo per greitai, nes gali ir rezultato nebebūti. Yra pakankamai daug smulkių detalių, kurios man tiesiog mielos. Aš sėdžiu, medituoju, galvoju, klausausi muzikos ir tiesiog auginu. Tai nėra kažkuo ypatinga technika, tai yra malonus dalykas. Kartais pati medžiaga padiktuoja kažkokią improvizaciją, būna, jog medžiaga neklauso, nepasiduoda, tada ieškai išeičių.

Kaip išreiškėte spalvas savo darbuose?
G. Kaltanienė: Šį kartą labiau nukrypau į techniką, į grafito naudojimą. Gal tai ir padiktavo tą pilkumą, bet man pilkumas nesisieja su liūdesiu, jis man siejasi su ramumu, su tolio ir gilumos ieškojimu. Mes spalvų nevengiame. Ir Irenos yra spalviškai skambių, ekspresyvių darbų.

I. Šliuželienė: Dabar toks periodas, tokios nuotaikos. Kol jūs pamatote darbą, pirmiausia autoriui reikia  mintyse jį pamatyti. Įvyksta pasitarimai su savimi, su jausmais, mąstai, kokios spalvos šauktųsi ta forma, o kokią spalvą aš matau. Keramika yra ir forma, ir spalva. Šioje parodoje yra tokių spalvų poreikis. Tai nėra nei liūdesys, yra tokio blizgesio, aukso, norėtųsi trupučio paišdykavimo. Kai uždedi lašiuką blizgesio, savaime atsiranda dėmesio trauka. Visi darbai yra pakankamai nauji: du yra 2017 m. rudens, visi kiti labai šilti – dar tik iš krosnies ištraukti – 2018 m. žiemos–pavasario darbai.  

Ar daug laiko skiriate kūrybai?
I. Šliuželienė: Neįmanoma skirti laiko tiek, kiek norėtum. Gimsta mintis, gimsta idėja, mintyse jau matau vaizdinį, bet visokios kitos aplinkybės neleidžia paskirti laiko idėjos įgyvendinimui. Ta idėja gyvena, bet neišvengiamai yra buitiniai rūpesčiai, darbas. Yra prioritetai, kurie turi būti paskirstomi pagal atitinkamas sąlygas. Ta idėja, kuri yra neįgyvendinama, po truputėlį darosi nebesvarbi ir  užmiega. Dažniausiai užmiega visam laikui. Daugybė idėjų numiršta negimusios.

G. Kaltanienė: Tai yra organiškai įaugęs dalykas. Nėra kasdienė kūryba, nėra, kad skirčiau penkias minutes vienam dalykui, o tris valandas – kūrybai, taip nebūna. Kažkaip susidėlioji viską mintyse,  galvoje nešiojiesi, o kilusi idėja kažkada išsilieja į vaizdus. Tai nutinka tokiais šuorais ar net  priepuoliais.

Ar parodoje turite mėgstamiausią savo darbą?
G. Kaltanienė: Aš turiu vieną darbą, kuris su manimi keliauja ir keliauja. Tai – „Laikmena“. Tas darbas mane valdo, nors jis yra solidaus amžiaus, bet jis man visada reikalingas ir artimas. Į jį žiūriu kaip į savo vizitinę kortelę.

I. Šliuželienė: Mano darbai šioje parodoje yra pernelyg jauni. Nėra tokio vieno, kuris būtų neišskiriamas su manimi. Kiekviename randu šviežienos, glazūros subėgimų, formų, aš vis dar juos stebiu. Ir mano sąmonėje jie dar nėra baigti.

Ar turite įkvėpimo šaltinį ar autoritetą?
G. Kaltanienė: Visada malonu žiūrėti, kas vyksta aplinkui. Matyti savo kolegas, kitus menininkus, matyti, kas vyksta Lietuvoje, Šiauliuose ir pasaulyje. Konkretaus nėra, gera būti dalimi viso to vyksmo.

I. Šliuželienė: Būna, kad ateinu į parodų atidarymus ir kažkur pamatau detalę, kuri yra mano, man tada būna pakylėjimas. Arba atrandu kažkokią nuotaiką. Visi tie pamatymai užkrečia kūrybai. Idealo, kaip ir Gitana, negalėčiau įvardyti. Labai daug stebėjau šalia dirbusią kolegę Vitaliją Kurtinaitienę. Jos keramikai būdinga laisvė, elegancija. Kartais su ja pasikalbėdavome ir klausdavome viena kitos, iš kur mes mokėmės, iš kur žmogus užaugo, iš kur būtent toks ateini. Keramikos nėra labai daug, galima aplankyti tapybos, grafikos parodas, o keramika yra truputėlį santūriau, jos  mažiau. Kai dalyvaudavau Kauno pavasarių parodoje, save lygindavau su kitais kūrėjais, tai būdavo didžiulės pamokos.

Kiek jums svarbus yra žiūrovas?
G. Kaltanienė: Taip, labai svarbus. Rūpi jo nuotaika, emocija išsinešta iš parodos. Norisi, kad tokios parodos kartotųsi, jog jiems būtų įdomu, kad jie ateitų ir vėl pažiūrėti.  

I. Šliuželienė: Man labai svarbus žiūrovo džiugesys. Savo darbais norėčiau būti baltasis burtininkas. Visokio negatyvo aplinkoje yra pakankamai daug, norėtųsi, kad žiūrovas pasiimtų džiugesį ir gerą  nuotaiką.

Ar ateityje dar pamatysime jūsų bendrų parodų?
G. Kaltanienė: Mes su Irute juokaujame, kad kai susitinkame, apsitariame ir išsiskiriame. Po to vėl susitinkame, galvojame parodos pavadinimą, kurių gimė pačių įvairiausių. Ir juokaujame, kad jau į priekį suplanavome. Dviese drąsiau. Visada su Irute pasidžiaugdavome, kad savęs nesusiejome tik su buitiniais dalykais.

I. Šliuželienė: Ateinant į šią parodą liko daug neįgyvendintų koncepcijų, net parodų pavadinimų ir dabar reikia įveikti šios parodos jaudulį, ir jau tada turbūt pradėsime svajoti. Pagal tai, kokią patirtį turime, mes jau matome, kad mes jau pasiilgome parodų. O jei yra galimybė, kodėl tos svajonės neįgyvendinus. Va taip ir bėga laikas, va taip ir atsiranda parodos.

2018 06 16 12

I. Šliuželienės keramikos darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 06 16 10

2018 06 16 11

G. Kaltanienės grafikos darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų