Neseniai Lietuva paminėjo savo valstybingumo šimtmetį. Lietuva dabar yra visateisė Europos ir viso pasaulio bendruomenės narė. Galime laisvai keliauti, reikšti savo nuomonę, užsiimti verslu, o jeigu nepatinka savo šalyje, galime išvažiuoti laimės ieškoti net į pasaulio kraštą.

Jaunimui dabar sunku įsivaizduoti, kad praėjusio šimtmečio didesnę dalį gyvenome uždaryti už  stropiai saugomų, spygliuotomis vielomis aptvertų valstybės sienų, kad kiekvienas buvome stebimas, ką veikiame ir kaip mąstome, kad parduotuvių lentynos buvo tuščios ir viešpatavo visagalis „blatas“, kad apie žmogų buvo sprendžiama ne pagal jo sugebėjimus, bet pagal „socialinę kilmę“, ir dažnas turėjome galimybę ne savo noru išvažiuoti į tolimą, atšiaurų Sibirą statyti miestų, kasti kanalų – dirbti katorgoje.

Tačiau ir tokiomis sąlygomis žmonės gyveno, dirbo, mokėsi, augino vaikus ir turėjo svajonių, kurias stengėsi įgyvendinti. Toks svajotojas buvo ir mano pažįstamas, daug metų dirbęs geologijos srityje, pernai iškeliavęs Anapilin, Povilas Kapustinskas. Jis buvo tikrai nepaprastas žmogus, todėl apie jį norėčiau skaitytojams ir papasakoti.

Tėvai
XIX amžiaus viduryje Rokiškio apskrityje, Panemunio valsčiuje, gyveno laisvųjų valstiečių Kapustinskų šeima. Vyriausiam sūnui Jonui buvo paliktas ūkis, dukros išleistos už vyrų, sūnui Petrui buvo padėta įsigyti malūną, o jaunasis Kazimieras, nenorėdamas tarnauti caro armijoje, slapta išvažiavo į Ameriką. Ten jis sunkiai dirbo skerdyklose ir kasyklose, susitaupė šiek tiek pinigų ir 1911 metais grįžęs į Lietuvą netoli tėviškės Sičiūnų kaime nusipirko 20 hektarų žemės. 1912 metais vedė jauną, vos septyniolikos, Oną Varnaitę. Greitai pabiro vaikai – augo ketvertas sūnų ir šešios dukros. Praūžęs Pirmasis pasaulinis karas nusiaubė namus.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir pradėjus kaimuose žemės reformą, Kazimieras Kapustinskas savo žemės valaką (20 ha) išmainė į 29 ha daug prastesnės, pelkėtos žemės. Visai šeimai reikėjo įdėti daug triūso gerinant žemę, kasant griovius, statant naują sodybą vienkiemyje. Nuo mažens visi vaikai privalėjo dirbti – ganyti gyvulius, arti žemę, dirbti kitus žemės ūkio darbus. Žemė buvo nederlinga, trąšoms pinigų trūko, tokią didelę šeimą išmaitinti ir aprengti buvo sunku ir tarpukario Lietuvoje. Apie vaikų mokslus gimnazijoje ir minčių negalėjo būti, turėjo užtekti pradžios mokyklos.

Mokslai
Povilas Kapustinskas buvo devintas vaikas šeimoje, gimęs 1928 m. liepos 12 d. Jau septynerių metų jis ganė karves pelkėtose ūkio pievose, rudenį – ražienuose. Povilas buvo labai smalsus, ganydamas tyrinėjo gamtą, apylinkes, pažino augalus, medžius ir paukščius, globojo surastus paukščių lizdus.

Skaityti išmoko iš vyresnių brolių knygų, nes eiti į mokyklą nebuvo kada. Už kelių kilometrų buvusią Paliepių mokyklą pradėjo lankyti jau devynerių ir ją baigė 1941 metais, jau būdamas trylikos metų.

Po dviejų savaičių prasidėjo karas ir vokiečių okupacija. Nors reikėjo padėti tėvams ūkyje, Povilas labai norėjo mokytis, be to, reikėjo galvoti ir apie ateitį – reikėjo įsigyti profesiją. 1943 metais jis įstojo į Skapiškio amatų mokyklą mokytis staliaus amato. Vėliau lankė Panemunio progimnaziją ir Pandėlio gimnaziją, į kurią 7 kilometrus eidavo pėsčiomis, o naktimis už brolį dar ir budėjo kolūkio fermoje.

Dienoraštis
Neramiais pokario metais broliai Juozas ir Petras slapstėsi iš pradžių nuo sovietinės armijos. Suklastojus dokumentus, armijos jiems pasisekė išvengti.

Povilui  teko matyti nužudytų, numestų miestelyje, išniekintų partizanų kūnus, patirti, kaip stribai krėtė namus, išgyventi kolektyvizaciją, kai šeimai buvo paliktas tik gyvenamasis namas ir dalis tvarto, o kiti trobesiai, gyvuliai ir padargai atimti. Apie visa tai jis 1946 metais pradėjo rašyti dienoraštyje. Dienoraščio lapus slėpė šiaudiniame daržinės stoge, nes pakliuvę į svetimas rankas jie būtų kėlę pavojų visai šeimai (už dienoraštį mano vaikystės draugei Jadvygai Ambrožaitei iš Luokės buvo atseikėti aštuoneri metai lagerio). Noras išsakyti savo mintis, aprašyti aplinkui vykstančius įvykius Povilui neužgeso – dienoraštį jis rašė visą gyvenimą.

1947 metais mirė tėvas ir ūkio bei šeimos rūpesčiai užgulė vyriausiąjį brolį Juozą. Petras išvažiavo mokytis į Žemės ūkio technikumą, o sesuo Teklė (g. 1924) įstojo į Žemės ūkio akademijos Miškininkystės fakultetą. Abiem teko gyventi iš stipendijų, nes namiškiai galėjo paremti tik vienu kitu maisto siuntiniu.

Armijoje
Buvo 1950 metų balandis. Povilas mokėsi dešimtoje Pandėlio gimnazijos klasėje. Vieną dieną į namus jam atvežė šaukimą į sovietų armiją. Kad nepabėgtų ir nepasislėptų liepė tuoj pat rengtis ir važiuoti kartu į karinį komisariatą, kur buvo renkami naujokai.

Povilas pateko į tankų dalinį. Pusę metų Alytuje jį mokė karinių mokslų, po to – egzaminai ir jaunesniojo seržanto antpečiai. Tolimesnei tarnybai visus išskirstė po Sovietų Sąjungą. Povilas norėjo, kad jį išsiųsti kuo toliau – norėjo pamatyti šalį, patirti ką nors naujo, jau tada širdyje kirbėjo kelionių aistra. Tačiau jo norų niekas nepaisė, ir jis trejus metus be jokių atostogų tankistu tarnavo Gardine.

1953 metų pabaigoje Povilas buvo demobilizuotas ir grįžo į Sičiūnus, kur silpname kolūkyje skurdo brolio šeima.

Vilnius
Povilui reikėjo kurti savo gyvenimą. Kolūkyje likti nenorėjo, čia nebuvo jokių ateities perspektyvų. Kišenėje turėdamas vos keliolika rublių, kuriuos susitaupė iš varganos seržanto algos, išvažiavo ieškoti darbo į Vilnių, kur buhalteriu dirbo brolis Petras. Povilas bandė apsigyventi pas brolį, prisiglaudusį pas senukus lenkus, tačiau greitai milicijos iš ten buvo išprašytas, nes neužteko ploto prisiregistruoti.

Pagaliau kampą lovai susirado pas gana „linksmą“ šeimininkę, pasilinksminimui priimančią karininkus iš greta buvusios karo mokyklos. Gavo krovėjo darbą viename sandėlyje, o vakarais pradėjo mokytis paskutinėje Vilniaus 1-os darbininkų jaunimo mokyklos klasėje, nors mokslo metai jau buvo įpusėję.

2018 06 02 21

Į viršų