facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Apsilankius Šiaulių universiteto Botanikos sode, dažnai kyla klausimas, kas per kalva aplipusi akmenimis ir kalnų gėlėmis. Kokia kalvos istorija? Sužinosite perskaitę šį Stasio Gliaudžio straipsnį-ištrauką iš baigiamos rašyti Botanikos sodo istorijos pradžios: „Pradžių pradžia“.

Botanikos sodas norėtų, kad atsilieptų tie du šaunūs vyrai ar jų šeimos nariai, kurie padėjo S. Gliaudžiui sukurti šį piliakalnį.

S. Gliaudžio piliakalnio pylimas
Agrobiologinė stotis patyrė didelių nuostolių, pradėjus vykdyti vakarinės miesto dalies nusausinimo darbus.
1966 metais vėlai rudenį Agrobiologijos stoties šiauriniu ir vakariniu pakraščiu pradėtas kasti didžiulis 3–4 m gylio kanalas. Pedagoginiam institutui apie tai nebuvo pranešta, būtume kiek pasiruošę. Į kanalo darbų zoną pateko per tūkstantis medžių, daugiausia liepų ir krūmų. Didelės dalies jų išgelbėti negalėjome.

Iškastas žemes daugiausia krovė į mūsų pusę. Kitoje pusėje – sodyba, kūrėsi kolektyviniai sodai. Kažkas dirbo miesto Vykdomajame komitete. Ten žemės liko mažiau. Dalį žemės dargi nuvežė.

Agrobiologijos stoties pusėje susikaupė kalnai molio. Skleidžiant iki centrinio tako ir kiemo pasidengtų vos ne pusės metro storio molis. Kilo mintis iš tų žemių supilti piliakalnį. Susitariau su ekskavatorių ir buldozerį valdančiais vyrais. Už darbą sumokėjau savais pinigėliais 30 rublių. Su ekskavatoriumi pylė, krovė, su buldozeriu žemes pristumdavo.
Pradžioje supylė 3 m aukščio kalvą. Po to su ekskavatoriumi užlipo ir, kiek tik pasiekė, paaukštino. Apeidami aplink piliakalnį gražiai nudailino. Darbas truko pusdienį. Piliakalnis išėjo panašus į 8 m aukščio kurpę, kurias vaikystėje avėjau.

Aplink piliakalnį ir link kiemo pusės molio storis suplonėjo iki keliolikos–dvidešimties centimetrų. Po lietaus be guminių batų nebuvo galima vaikščioti. Kartą man einant prie piliakalnio vieno apavo visos apačios padas įstrigo ir liko molyje. Iki pat miesto centro, ten gyvenau, parėjau basas, sutiktų praeivių žvilgsnių lydimas.

Kasant kanalą iškelta įvairaus dydžio akmenų. Atsirinkau dešimt. Susitariau su melioratoriais, kad atvežtų. Sumokėjau savais 10 rublių. Užsiritinę ant skardos lakšto porą atitempė ir pastatė prie įlipimo į piliakalnį, kitus du stambius – kieme. Penktasis vėliau atsidūrė „okupuotoje“ teritorijoje. Likusius mažesnius bus priglaudęs piliakalnis.

Piliakalnio nuolydis staigus. Veikiant lietui, pavasario polaidžiams gali imti slinkti žemė. Stengėmės kuo greičiau apželdinti. Sėjome, bėrėme kas tik pakliuvo: žolių, gėlių sėklas. Velėnavimas per brangus. Vėliau, kad apsaugotume kalvą nuo mėgėjų čiuožti, apsodinome erškėčiais.

Kur piliakalniai – ten ir pilys. Augo šventi ąžuolai. Po jais, ant aukurų, šventa ugnis ruseno, dievams aukas aukojo. Kad šio piliakalnio aplinka skleistų, spinduliuotų praeities aurą, nukeltų į praeities laikus, prie piliakalnio pasodinome ąžuolų giraitę. Tarp ąžuolų apgyvendinom kelis akmenėlius. Lyg būtų likę iš buvusios pilies ar aukuro.

Kokia piliakalnio juridinė padėtis?
Piliakalnis priklauso S. Gliaudžiui. Jo idėja ir už jo pinigėlius supiltas. Žemė ne Agrobiologinės stoties, bet iš kanalo. Nepriklausanti jokiam juridiniam asmeniui.

Tačiau stovi ant Botaniko sodo žemės. Žemės mokesčio nemoka. Galėjo piliakalnį nusikelti ar nusivežti. Botanikos sodas piliakalnyje apgyvendino akmenis, kalnų augalus, bet nuomos mokesčio irgi nemoka.

Ir taip problemos išsisprendė taikiai. Piliakalnis priklauso visiems, kas domisi Botanikos sodu, piliakalniu ir jame augančiais augalais, vertina Botanikos sodo darbuotojų kilnų darbą.

Padarytų žaizdų gydymas
Trečdalis stoties ploto pasidengė molinga žeme. Iš melioracijos samdėme skreperį. Gramdė gretimos pievos storą durpių sluoksnį, vežė, skleidė. Teko vėl atstatyti pradinių mokyklų daržą, dalį centrinio tako. Sunkiausia su apsauginių juostų gražinimu. Iškasę duobes, ne visur pasiekdavome buvusią derlingą žemę. Tekdavo jos privežti ir nors kiek į duobes įberti.

Trūko sodmenų. Vėl myniau kelius į Šiaulių miškų ūkio medelyną pas direktorių Stonį. Iš pamiškių ir pagriovių vėl vežiau paaugusias eglaites, kad apsodintume šiaurinį pakraštį. Eglaitėms paaugus, prieš šventes vien per porą naktų eglaičių vagys iškirto 60. Eglaites sodinome veltui. Vietoj eglaičių įsodinome pušelių, bet jos liko „okupuotoje“ teritorijoje.

Agrobiologinės stoties obuolių vynas
Vėl sėdžiu rektoriaus K. Žukausko kabinete. Šįkart kalba sukasi apie Agrobiologinės stoties obuolius. Sekmadienį lankėsi stotyje ir susižavėjęs gražiu obuolių derliumi. Kur dėsite?

Tas derlius – mums irgi galvos skausmas. Pirma išsaugoti. Tvorų nėra, visur atvira. Antra – kur parduoti. Valgykloms (turiu galvoje Medicinos ir Instituto) daug nereikia. Teks padovanoti katedrai, institutui, kuriai priklausome.

„O jei taip ėmus ir padarius vyną, – įsiterpė rektorius. – Būtų kuo svečius pavaišinti, kurių niekada netrūksta, nereikėtų pirkti, turėtume savo. Galima pavadinti Agrobiologijos stoties vynas. Svečiams iš Vilniaus naujiena, būtų kuo pasigirti. Turime puikią namų ruošos  dėstytoją V. Uogintienę, su ja pasikalbėsiu. Studentams gera proga išmokti pasigaminti naminį vyną.“

Rektoriaus pageidavimas –  man įstatymas. Palengvins obuolių realizaciją, derliaus atsikratymą.

Vyno gamyboje buvau ne naujokas. Turėjome sodą. Tėvukas kasmet iš obuolių ir vyšnių pagamindavo naminį vyną.

Pradedu nuo taros. Geriausiai tinka 20–25 l talpos stikliniai indai. Kur jų gauti? Vaistų sandėlyje turiu pažįstamą. Skambinu. Reikia keturių. Turi, gali parduoti.

Nueinu pas vyr. buhalterį Zubėną. Reikalingi pinigėliai. Tas tik skėsteli rankomis. Nėra ir artimiausiu laiku nenusimato. Ką tik buvau gavęs algą, nupirksiu už savus. Buhalteris pažadėjo, kaip pritvinks – grąžins. Ūkio dalis duoda autobusiuką, įsodina keturias studentes. Indus, kaip kūdikėlius, laikys ant kelių. Stikliniai indai stambūs ir jautrūs.

Dėstytojai V. Uogintienei vadovaujant, namų ruošos patalpose užvirė gamyba. Dirba būrys studenčių. Vienos obuolius tarkuoja, kitos spaudžia, mes pristatome.

Visi indai pripildyti. Fermentacija vyksta, putoja, pro žarneles veržiasi oro burbuliukai. Ženklas, kad vynas gyvena.

Norint, kad alus ar vynas gautųsi stiprus, pagal Žaldoką, nereikia laukti, kol vynas visiškai aprims, būtina pridėti cukraus. „Agrobiologijos stoties vynas“, jei bus suteiktas šis pavadinimas, privalo būti stiprus, nes tai ir stoties prestižo reikalas.

Iš kur gauti pinigų cukrui pirkti? Nueinu vėl pas vyr. buhalterį Zubėną. Deja, pinigų dar nėra. Savų belikę tik prasimaitinimui. Šovė į galvą išganinga mintis. O jeigu taip ėmus ir pardavus kažkiek morkų – pačią brangiausią to meto daržovę.

Apibėgu visas parduotuves, kas pirks morkas ir sumokės grynais. Atrandu vieną. Nuvežame pilną maišą. Gaunu apie 50 rublių ir įteikiu dėstytojai V. Uogintienei. Pritilęs vynas, sulaukęs pastiprinimo, vėl atgyja, suputoja, suburbuliuoja.

Po kelių dienų į instituto buhalteriją užeina jaunas vyriškis ir prisistato esąs iš „Buchaes“. Tikrina. Morkos valdiškos parduotos, o pinigai į kasą neįnešti.

Esu iškviestas. Vyr. buhalterio Zubėno veidas persikreipęs. Kur pinigai? Bandau aiškinti, kad jie skirti Agrobiologinės stoties smulkioms išlaidoms. Imu vardyti, bet tikrintojas nesiklauso.

Liepė rašyti pasiaiškinimą. Diktuoja pats: pardaviau tiek, gavau tiek, pasisavinau tiek. Aš nesutinku. Jam ir pasiaiškinimo nereikią, ir taip aišku. Kad tie pinigai skirti vyno gamybai, pogrindžio išduoti negaliu. Kiltų dar aštresnis, visuotinis alasas (triukšmas).

Vyriškis iš „Buchaes“ apsilankė rektorate ir sukėlė nemažą vėją. Agrobiologijos stoties vedėjas S. Gliaudys pardavinėja valdiškas daržoves, o pinigus pasisavina. Reikia tikėti, kad ne pirmas toks atvejis, nes nėra kontrolės iš buhalterijos, nei iš ūkio dalies, nei iš rektorato.

S. Gliaudį reikia tuoj pat atleisti iš darbo. Rektorius K. Žukauskas pašiurpo ir su atleidimu sutiko. Ryt išvyksta atostogų. Atleidimą atlikti pavedė prorektoriui A. Selvanui, kuris pavaduos išvykusį rektorių. Reikia priminti, kad K. Žukauskas apie cukraus pirkimą nežinojo.

Vyr. buhalteris Zubėnas su prorektoriumi A. Selvanu išsiaiškino, pasitarė. Tam „buchaesui“ privalo duoti atsakymą apie priimtas priemones. Man griežtas papeikimas, pareigose pažemintas. Skiriamas sodininku-daržininku, pinigai į instituto kasą įnešti. Belieka laukti, ar to pakaks.

Tas „Buchaes“ – tai ekonominių nusikaltimų tyrimo kažkoks ypatingas, visus prekybininkus bauginantis skyrius. Už didesnius nusikaltimus teismas ir belangė. O už smulkesnius, tokius kaip S. Gliaudžio, atleidimas iš darbo be jokių cackinimų. Tvarka buvo!

„Buchaesas“ nebesidomėjo, matyt, turėjo rimtesnių klientų. Susikaupusi įtampa atslūgo. Mano veikla vyno gamyboje tuo ir baigėsi, kaip ir pasakų pabaiga. Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau. Per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau...

Neteko to Agrobiologijos vyno, vėliau turėjusio tapti Botanikos sodo vynu, nei ragauti, nei matyti. Pinigėlius atgavau po mėnesio.

2018 05 31 23

Piliakalnis Šiaulių universiteto Botanikos sode 2004 m.
S. Gliaudžio archyvo nuotr.

Į viršų