Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidaryta šviesios atminties menininko Vitolio Trušio tapybos darbų paroda „Ateinu“. Parodoje galima pamatyti įvairių kūrybos laikotarpių darbų: ankstyvos jaunystės kūrinių, modernistinių abstrakcijų ir koliažų, figūrinių abstrakcijų, hiperrealistinių Žiemgalos krašto vaizdų ir portretų. Ilgamečio Šiaulių universiteto dėstytojo sugrįžimas palydėtas jo poetiniu žodžiu – „spalvomis ir žodžiais išsakyti, kas nespėta, ateinu...“

In memoriam
Algimantas Vitolis Trušys (1936 09 16–2018 02 22) – dailininkas  tapytojas, monumentalistas, mozaikininkas, pedagogas. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas. Šiaulių miesto ir Joniškėlio miesto garbės pilietis. Šiaulių pedagoginio instituto Menų fakulteto, Piešimo katedros steigėjas, Dailės didaktikos katedros vedėjas, profesorius. Už mozaikų ciklą Vilniaus universitete „Iš lietuvių mitologijos“ apdovanotas respublikine premija.

Laikas veda į pradžią... iš naujo atrasti
Ekspoziciją pristatė jos kuratorius Dailės galerijos vadovas Kornelijus Užuotas: „Mes įpratę kalbėti apie Vitolį Trušį kaip apie dailininką monumentalistą, akmens mozaikos kūrėją. Šiandien Vitolis sugrįžta su nelabai mums matytais paveikslais. Eksponuojame darbus, kurie atspindi Vitolio Trušio kūrybos kelią, jo tapybinės raiškos kaitą.“  

K. Užuotas, buvęs prof. V. Trušio studentas, vėliau asistentas, žiemgališkųjų plenerų dalyvis, išsakė begalinę pagarbą šviesios atminties menininkui, glaustai aptarė pagrindinius V. Trušio kūrybos bruožus, akcentavo pedagogo dvasinį turtingumą: „Mokėjo daryti įtaką, savo nuomonės neprimesdamas, bendravo nuoširdžiai, skatindavo savitumą, neužgoždavo jaunų žmonių iniciatyvos, energijos.“

Ekspozicija pradedama jaunystės darbais. Paveikslas „Kaimynai“ sukurtas, kai autoriui buvo 15–16 metų. Greta – studentiško laikotarpio „Ruduo“.

V. Trušys, pasak K. Užuoto, savo kūrybinį kelią pradėjo su „tyliųjų modernistų“ karta. Dar iki 1970-ųjų jis sukūrė pirmuosius modernistinius abstrakčius ar pusiau abstrakčius darbus, taip pat koliažus. K. Užuotas atkreipė dėmesį į abstrakcijas „Miško metamorfozė“, „Atspindys“ ir papasakojo su jais susijusią istoriją: „Nedidukėje Vilniaus salytėje atidaryta Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojo  V. Trušio pirmoji personalinė tapybos paroda. Šitie darbai šokiravo ne tik žiūrovus, bet ir dailininkus, nes neatitiko socialistinio realizmo principų. Sovietinės sistemos sargai tuoj pat apie tai pranešė Dailininkų sąjungai ir kitą dieną paveikslus nukabino. Paroda veikė tik vieną dieną, bet jos pasekmės dailininką persekiojo visą sovietmetį. Panašiai atsitiko ir pabandžius paveikslus eksponuoti Latvijoje: spaudoje pasipylė smerkiantys, kritikuojantys straipsniai.“

Maždaug nuo 1980-ųjų V. Trušio stilistika radikaliai pasikeičia. Jis pereina prie hiperrealizmo. Ši srovė nebuvo populiari Lietuvos dailėje. V. Trušio hiperrealizmas yra savitas, jis tapė neįtikėtinai tikroviškus peizažus, gebėjo perteikti kiekvieno grumstelio kvapą, ražienos judesį, horizonto gyvastingumą. Ūkanotoje tolumoje tirpstanti horizonto linija, pražilęs kuokštas sudžiūvusių smilgų, vėjyje pašiurpę medžiai  („Laukas“, „Horizontas“). Paveikslo nuotaika kuriama ne siužetiniu pasakojimu, o spalvų ir linijų ritmais. V. Trušio  tapyboje sukuriamas savotiškas reljefas, kartais sunku patikėti, kad tai ne kompiuterinis vaizdas. Sukurta fotografiška realybė, bet nenuslysta iki natūralistiškumo ar buitinio tikroviškumo.

V. Trušys, pasak K. Užuoto, įteisino regionalizmą dailėje. Tapyti Žiemgalos krašto peizažus, žmones – sąmoningai pasirinkta, apmąstyta autoriaus kūrybinė pozicija, grįžimas prie savo ištakų, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos deklaracija.  

Hiperrealizmas yra draugiškas portreto žanrui, tad V. Trušio portretais galima iš tiesų grožėtis. V. Trušio portretai poetiški, šiek tiek idealizuoti. Portreto fone gyva gamtos ar aplinkos detalė kuria nuotaiką, įtraukia į sustabdytą įspūdžio akimirką – tuoj tuoj prasidės pasakojimas.

„Be galo džiugu, kad pavyko šiuos profesoriaus  darbus parvežti, padovanoti miestui“, – sakė Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktorius Kornelijus Užuotas.

Ar atsivers širdies durys?
V. Trušio kūrybinio palikimo išsaugojimo ir parodos iniciatorė doc. Irena Ramaneckienė pasidalijo prisiminimais, atskleidė menininko išgyvenimus, išsakytus paskutiniame, neišleistame, eilėraščių rinkinyje, kurį autorius būtų pavadinęs „Ateinu“.

„Šiandien vyksta mūsų menamas susitikimas su Vitoliu Trušiu. Paskutinis tikrasis buvo pernai per Šiaulių dienas, – kalbėjo I. Ramaneckienė. – Kadangi profesorius Šiaulius brangino, atvykęs švytėjo džiaugsmu. Bičiuliškų pokalbių jau buvo išsiilgęs.“  

V. Trušys dažnai savo išgyvenimus, filosofinius apmąstymus išsakydavo eilėmis. Rašė taisyklingus 3 posmų eilėraščius, kurių paskutinis dažniausiai yra  gyvenimo kelio refleksija. „Nebegaliu nieko nerašyti. Eilėraščiai man padeda gyventi. Aš gaivinuosi. Gera ant širdies naują posmą parašius. Rašau gana lėtai. Apgalvoju žodžius minčiai pasakyti. Dar jie turi rimuotis. Ieškau žodžių ilgai“, –  prisipažinęs V. Trušys. Paskutinių metų eilėraščiai atitolę nuo paveikslų, labiau siejasi su aplinka, nuotaikomis.

Docentė citavo ne vieną eilėraštį ar telefonu išsakytą mintį, iš kurių atsiskleidė menininko kritiškas požiūris į save. V. Trušys sielvartavo buvęs per daug kategoriškas, per didelis plepys ir gyvenimo saulėlydį užduodąs sau klausimą: kodėl toks buvau, kodėl toks esu? Žodžio motyvas svarbus, nes šiais eilėraščiais V. Trušys tarsi atsiprašo visų už ne laiku ištartą skaudų žodį, kviečia susitaikyti, „kad žodžiai sąmonės nežalotų“. I. Ramaneckienės teigimu, ši valanda kaip tik galėtų tapti atleidimo valanda.

Kitas V. Trušio eilėraščių leitmotyvas – durys. „Durys mano eilėraščiuose vartojamos perkeltine prasme. Tikras duris žmogus gali atidaryti. Perkeltine prasme, atviros durys – tai žmogaus atvirumas, noras bendrauti.

„Įsileidžiu į savo pasaulį kitą žmogų. Darausi prieinamas. Eik, bendrauk su manim, bet galiu tas „duris“ užtrenkti – kažkada prasitaręs V. Trušys. – Kai išleidžiu mielą svečią ir uždarau duris, skubu prie lango ir lydžiu jį akimis, kol tik užmatau... Ir šluostau nevalingai riedančias ašaras“.

Kaip tos durys atsiverdavo į V. Trušio namus? I. Ramaneckienė pasakojo, kad jis labai ilgėjosi bendravimo, atėjusį pasitikdavo jam būdinga poza – plačiai išskėtęs rankas, tarsi pats atsiverdavo.  Stengėsi nepasiduoti vienatvės liūdesiui, nes „jei gyveni vienas, tai dar ne vienuma“,  tačiau iš eilėraščių į mus pažvelgia liūdesys: „nuskendo ašara į sielos dugną“.

120 eilėraščių parašyta 2016–2017 metais. Paskutinis sukurtas 2017-ųjų lapkričio 15-ąją: „Šiandien vidurdienį paskendo saulė (…), paglostė paskutinį kartą veidą.“

Jis pajuto, kad „verčia paskutinius savo gyvenimo lapus“, puikiai suprato, kad „pragyventi metai niekur neišdyla“ ir, kaip dera kūrėjui,  nerimavo, ar nebus užmirštas.

Ar prisimins kas?
I. Ramaneckienė sakė, jog V. Trušiui buvo svarbu, kad jo paveikslai nebūtų nukišti į archyvus, kur dūlėtų po 20–50 metų nepajudinami. Išsprūsdavo panašios mintys: „Žmogus nugyvena kaip medis savo amželį. Miršta nieko nenuveikęs. Ar prisimins kas?“

2016 m. pats autorius dalį savo paveikslų dovanojo Pasvalio muziejui ir jautėsi labai laimingas. 2017 m. tikėjosi, kad kolekciją priims Pakruojo savivaldybė.  Deja, pritrūko tinkamų patalpų.

„Reikėtų mums visiems būti dėkingiems Šiaulių universiteto rektoriui prof. Donatui Jurgaičiui,  kuris nenusigręžė paprašytas padėti parvežti į Šiaulius dalį Vitolio meninio palikimo, – sakė I. Ramaneckienė. – Dailininko namuose buvusi paveikslų didžioji dalis parvežta į universiteto Dailės galeriją. Itin pasiaukojantis galerijos direktoriaus Kornelijaus Užuoto  geranoriškumas ir praktinė pagalba: savo mašina, pritaikyta parodų eksponatams vežti, du kartus važiavo Vilniun, kad meno kūriniai būtų pargabenti jų nesužalojus. Dėkingi Šiaulių miesto merui, skyrusiam mašiną likusioms V. Trušio bibliotekos knygoms parvežti. Jau aptarta galimybė  šių metų rugsėjo mėnesį įrengti nuolatinę brolių Trušių paveikslų ekspoziciją pirmojo universiteto bibliotekos aukšto koridoriuje prie grožinės literatūros fondo.

Trūksta žodžių, pasak I. Ramaneckienės, padėkoti Gediminui Ališauskui, Ūkininko muziejaus Pakruojo rajone Striukų kaime vadovui.  Jo namų priebutyje kabo mozaika „Gabija“, daryta praėjus maždaug porai metų po žmonos mirties. Atskirą kambarį G. Ališauskas skyrė V. Trušio mozaikinei. Priglaudė akmenukus, dildeles, kitus įrankius, stakles. Dar reikės specialistų  konsultacijų, kaip ekspoziciją išdėlioti, kad ji prakalbėtų.

Šiaulių Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje bus saugomas vienas iš paskutiniųjų kūrinių – kunigo Ignaco Štacho mozaikinis portretas, tik dar jį reikia šiek tiek pataisyti.

Šiaulių Angelo muziejuje jau galima pamatyti kelis V. Trušio paveikslus, gali būti, kad jų ir daugiau ten atsiras.

V. Trušys autoritetą, pagarbą pelnė tiek kūryba, tiek nuoširdžiu bendravimu, stipriais ryšiais su  buvusiais studentais jaunais dailininkais, Žiemgalos krašto žmonėmis. Rupi poezija, fotografiška tapyba, nepralenkiamas mozaikos meistras. Žiemgalių dailininkų plenerų tradicija tęsis, nors dainą trauks jau kiti balsai. Iš V. Trušio paveikslų gyvybe alsuos lygūs arimai, iš portretų žvelgs gyvos kraštiečių akys. Mozaikų, kurios pasklidusios įvairiose vietose, net iki Eteno Lero, laikas nesunaikins.

Žmonos rašytas Kelionių dienoraštis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Laukas“. V. Trušys įžvelgė savitą rudens peizažų grožį.
Artūro STAPONKAUS nuotr.