1992 m. gegužė – „Laiptų galerijos“ gimtadienis su Enzo, Peppe, Nando Rosamilia (Italija) kūrybos paroda. 2018 m. balandžio 20-oji – „Laiptų galerijos“ 26-asis gimtadienis su Enzo, Peppe, Nando Rosamilia kūrybos (fotografija, monotipija, aplikacija) paroda. Taip ketvirčio amžiaus kūrybinio darbo ratas užsidaro.

Trijų žinomų šiuolaikinių Italijos menininkų Pepe, Nando ir Enzo Rosamilia kūrinių paroda galerijoje „Laiptai“ ženklina tarptautinę bendrystę, užsimezgusią prieš 26-erius metus. 1992 m. pirmojoje galerijos parodoje broliai Rosamilia eksponavo monotipijas, fotografijas ir aplikacijas. Šiandien italų menininkai su savo kūriniais sugrįžta į Šiaulius.

Peppe, Enzo ir Nando Rosamilia yra tarsi trys vieno galingo medžio šakos. Medžio, kurio šaknis maitina derlinga Italijos žemė, o lapiją apšviečia dosni Pietų saulė. Menininkus sieja ne tik kilmė, studijos Neapolio meno akademijoje (Accademia delle Arti of Naples), bendros parodos, surengtos gimtojoje Italijoje bei daugelyje pasaulio šalių, bet ir vienijantis kūrybos pamatas – gyvenimo stebėjimas ir amžinybės apmąstymas, grožio sąvokos ir emocijų tyrimas, paremtas įvairių meno istorijos sluoksnių įžvalgomis.

Brolių Rosamilia kūrybos dialogas mezgasi ir plėtojasi, pasitelkiant skirtingus metodus ir stilius.

Kaip ir iš vieno kamieno išaugusios šakos yra skirtingos, taip ir Peppe, Enzo ir Nando kūryba yra individuali, atskleidžianti kiekvieno jų mąstymo bei meninės raiškos unikalumą. Vizualinės kūrybos (visual creativity) ir fotografijos priemonėmis menininkai kuria unikalias plastines vizijas, kuriose atsiskleidžia įvairios minčių ir jausmų pasaulio teritorijos. Dominuojantis Peppe Rosamilia kūrybinių ieškojimų objektas yra įsivaizduojamas mitologinis pasaulis; Enzo tyrinėja amžinybės, laiko ir erdvės problemas, perkurdamas jų santykius; Nando kruopščiai ir rafinuotai sudėliotose aplikacijų mozaikose kuria nerimą keliančius pranešimus apie pasaulio destrukcijos grėsmę. Nuolat ieškodami raiškos galimybių, menininkai nevengia eksperimentų, tačiau nenukrypsta nuo esminio ir amžino kūrybos klausimo: kas yra žmogus šiame pasaulyje?

Peppe Rosamilia (g. 1946) kūrybos braižą galima būtų apibūdinti kaip fantastinį realizmą. Jis kuria savo vizijų pasaulį, kuriame darniai sugyvena mitai, simboliai, ženklai, nežabota fantazija ir ...gyvenimo realybė. Šis naujas pasaulis, kuriame negalioja įprasti fizikos dėsniai (žemės trauka, gravitacija), žiūrovą vilioja beribės laisvės pojūčiu. Tačiau autoriaus vizijos turi tvirtą pamatą – turtingą Europos kultūrų palikimą, kurį autorius nuosekliai ir atsakingai tyrinėja. Laisvai interpretuodamas įvairių kultūrų ženklus ir pasitelkdamas spalvų magiją, dailininkas konstruoja originalius daugiaplanius vaizdus. Remdamasis sinergijos principu dvimatėje paveikslo plokštumoje, jis jungia spalvą bei formą, įvairias medžiagas (akrilą, aliejų, poliesterį) ir formuoja originalius tapybinius reljefus. Tokia komponavimo strategija, spalvų kontrastai (lokalinių ir pigmentinių) bei originali autorinė technika atliepia menininko polinkį į vizijų ir vaizdų polifoniją. Dvimatėje paveikslų erdvėje sukuriamas sudėtingas kelių dimensijų kraštovaizdis (paveikslo erdvėje apriboto ir begalinio pasaulio), kuriame darniai sugyvena įvairūs jo elementai: jūra, žemė, dangus, saulė, mėnulis, gyviai, žmonės. Realaus ir vizijų pasaulio ženklai persipina ir virsta fantastiniu, muzikaliai poetiniu pasakojimu.

Enzo Rosamilia (g. 1955) Neapolio meno akademijoje (Accademia delle Arti of Naples) studijavo tapybą, tačiau nuo XX a. aštunto dešimtmečio kuria meninės fotografijos srityje ir pasaulyje yra žinomas kaip originalus šios srities kūrėjas. Menininkas surengė daug asmeninių ekspozicijų tėvynėje bei užsienyje, dalyvavo prestižinėse pasaulio parodose (San Paulo bienalėje, 1981; Kordoba V fotografijos bienalėje, 1995, Ispanija; Buenos Airių šviesų festivalyje, 2000; Tenerifės fotografijos bienalėje, 2003 ir kt.), jo kūrinių yra Europos ir JAV muziejuose.

Enzo Rosamilia kūryboje dominuoja amžinybės tema. Kiekvienas kūrinys yra savotiškas meditacijos aktas, persmelktas mistinės būties nuojauta. Tai pasakojimas apie prarastą rojų. Savo fotografiniuose paveiksluose jis kuria ne monologą, bet mezga dialogą – su savimi, visuomene, kultūra, gamta. Sutelktas žvilgsnis į savo dvasinį pasaulį, nuostaba, išvydus kitos realybės viziją, yra tas ryšys, kuris jungia kūrėją ir stebėtoją. Žiūrovas, žvelgdamas į menininko fotografijas, atsiduria tarsi prie altorinio paveikslo (tą pabrėžia ir frontali kompozicija), laukdamas ostijos pakylėjimo ir būsimo stebuklo.

Kurdamas prarasto (harmoningo) pasaulio vizijas menininkas iš ženklų, simbolių, reliktų ir realaus pasaulio detalių formuoja specifinę vaizdų sistemą, sujungia praeitį ir dabartį, tarsi atveria portalą, puošnų įėjimą, į bekraštį pasaulį. Analizuodamas laiko ir erdvės santykius, Enzo Rosamilia atmeta pasakojimo nuoseklumą, netikėtai sukeičia daiktų ir vaizdų mastelius, tačiau kaskart grįžta prie pamatinių būties postulatų ir savo mentaliteto ištakų. Prigimtinės sąsajos su antikine, Renesanso kultūra ir menu, kūrinių kompozicijose nėra atsitiktinės: architektūros objektų fragmentai (pvz., arka), gretinami su keliaplaniais gamtos vaizdais (medis, debesis, vanduo, augalas), įvairių kultūros epochų, meno stilių fragmentais (pvz., Botticellio Venera), kultinių kūrėjų (Picasso, Frida Kahlo) ir visuomenės garbinamomis ikonomis (Che Guevara, Marilyn Monroe etc.). Gamtovaizdžiai, architektūros elementai ar realios aplinkos ženklai tampa universaliu fonu – sukuriamas paveikslas paveiksle. Tyrinėdamas aplinką Enzo Rosamilia nepaliauja gėrėtis gamtos ir daiktų formomis, tačiau dažniausiai nutolsta nuo jų funkcionalumo ir atskleidžia kitas, jiems nebūdingas savybes. Vaizduojami objektai poetiški, jie persmelkti meile, nostalgija, subtiliu juslingumu.

Ypatingas dėmesys Enzo Rosamilia kūriniuose tenka vaizdo estetikai, šviesai ir spalvai. Menininkas suformavo specifinę autorinę techniką: derindamas fotografiją ir tapybą, savo kūrinius spausdina ant rankų darbo popieriaus, kuris nuo seno gaminamas Amalfio miestelyje (Amalfis garsėja popieriaus gamyba, čia yra popieriaus gamybos muziejus, šį popierių savo reikmėms iki šiol naudojasi Vatikanas). Kiekviena fotografija yra unikali, nes atspausdinta ant šio popieriaus yra autoriaus spalvinama specialiomis emulsijomis ir primena Renesanso tapybą.

Nando (Fernando) Rosamilia (g. 1958) darbai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip smagus žaidimas, dėliojant kruopščias mozaikas iš kasdienės aplinkos objektų. Tačiau šis žaidimas nėra savitikslis ar formalus. Jis byloja apie autorių neraminančią problemą – nūdienio pasaulio destrukciją. Kūriniuose persipina kritinis žvilgsnis į amžinai skubantį žmogų, pasimetusį besaikėje daiktų vartojimo aplinkoje, pasaulyje tvyrantį chaosą, dvasios nihilizmą, prarandant pamatines gyvenimo nuostatas. Menininko idėja – iš sumaišties sukonstruoti naują harmoningą pasaulį. Jo koliažuose šis siekis įgyją savitą plastinį pavidalą. Nando Rosamilia sukurtų vaizdų gyvybingumas remiasi daugiasluoksne meno istorija, tačiau pirmiausiai turi akivaizdžių nuorodų į XX a. judėjimus, užgimusius po Antrojo pasaulinio karo – avangardizmą, konceptualizmą, popmeną, fluxus judėjimą. Dialogas su šiuo kultūros paveldu autoriui yra pretekstas prabilti apie civilizacijos likimą (susinaikinimą?), išsaugant humanistines vertybes.

Kurdamas koliažus ir paveikslus-mozaikas, menininkas naudoja įvairius kasdienės aplinkos objektus, neretai daiktų lūženas, paprastai vertinamas kaip atliekos (susmulkintos skardinės, sulūžę žaislai etc.) ir paverčia juos nauja realybe, tarsi suteikdamas antrą gyvybę. Išardydamas ir savaip ritmiškai išdėstydamas, jungdamas, surinkdamas, montuodamas išardytų daiktų detales jis kuria įvairių praeities ženklų piktogramas. „Suskaidyto ženklo“ poetika, vaizdo prasmių iškodavimas, pasikartojančių motyvų žaismas, kaleidoskopinė, dinamiškai išdėstytų elementų, spalvinių dėmių kompozicija ir fragmentavimas žiūrovams atveria plačias ir įvairias kūrinių interpretacijas. Vienus provokuoja, kitus verčia susimąstyti, tačiau nė vieno nepalieka abejingo.“

„Laiptų galerijos“ nuotr.