facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kvietimo turinio nagrinėjimas
Kvietimo ateiti į popietę pirmasis sakinys  gana intriguojantis – „Susitikimas su poete Sandra Avižienyte (JAV)“. Kitas sakinys – „Knygos pristatymas ir koncertas“.

Antroje kvietimo pusėje rašoma: „Kai negaliu išreikšti jausmų kitaip, rašau. Ir niekada nerašau vien tam, kad rašyčiau...“ –  taip apie save pasakoja  Sandra Avižienytė, Šiaulių leidykloje „Litera“ netradiciniu viršeliu išleidusi 4-ąją knygą „3 dienos, 4 naktys“ (viršelis tikrai neįprastas, turintis kelias paslėptas prasmes, – aut. past.).

Sakyčiau, painokas ir pavadinimas, tik išsyk nekrentantis į akis. Turinyje nurodyti tokie knygos skyriai: PENKTADIENIS, ŠEŠTADIENIS, SEKMADIENIS, PIRMADIENIS. Taigi, keturios, o ne trys  dienos... Gal korektūros klaida? O gal čia glūdi frazeologizmo „dienos virto naktimis“ (netikėta negandų ir nusiminimų griūtis) potekstė? Tikrai įdomi mįslė!

Knygos skyriaus „96 VALANDOS“ pratartis – irgi minties kilpų kilpelių priraizgyta: 3 dienos, 4 naktys (arba 96 valandos) – tai laikas, per kurį šie 96 eilėraščiai parašyti stebint du nepažįstamus žmones, du ilgalaikius draugus, dvi asmenybes, neišsiskyrus visas tas valandas.

Tai kelionė pas juos, „į juos ir į save“.
Tai buvimas kartu ir buvimas be jų.
Tai daugiau negu kelionė.
Tai pažinimas.
Tai – laikas, praleistas drauge, kurio niekas nepakartos, bet…  ir neatims.
Du žmonės, trys dienos, keturios naktys, 96 valandos  ir Aš.
                                                                                   Autorė                                                                                                      

DU NULIS VIENAS PENKI
RUDUO
Gana paslaptingas pirmojo eilėraščio pavadinimas – „(ne) Draugui“. Ar tai dedikacija?  Kam? Kokiam? Ar jau nedraugui?

Kvietime rašoma: „Dėl tekstų nesudėtingumo ir eilių lyriškumo daugiau nei pusšimtis jų tapę dainomis, keletas jų Prancūzijos garbės legiono ordino kavalieriaus vardo laureatės Caroline Masiulytės-Paliulis (S. Avižienytės eilių vertėjos į prancūzų kalbą) bei bardo Vyganto Kazlausko dėka skamba prancūziškai. Arvydas Vilčinskas, Kazimieras Jakutis-Pagulbis, Arūnas Raudonius, Rimantas Pažemeckas (JAV), muzikas Sokas (JAV), Tomas Varnagiris ir kt. yra sukūrę muziką poetės žodžiams ir įtraukę į savo repertuarus“.

Ką dar sužinome iš to kvietimo? Dalyvaus Tomas Varnagiris (gitara), Tadas Motiečius (akordeonas), Vygantas Kazlauskas (vokalas, gitara). „Ar čia tas pats muzikos autorius ir atlikėjas Vygantas  Kazlauskas, kuris Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečio proga LRT organizuotame lietuviškos popdainos konkurse (dalyvavo 198 autoriai) atliko dainą „Susitikimas“ (tekstas Sandros Avižienytės) ir laimėjo I vietą pagal klausytojų balsavimo portale LRT rezultatus (per mėnesį balsavimo skiltyje apsilankė bemaž 33 tūkst.  muzikos mylėtojų) ?“ – paklausite Jūs.
Atsakymas trumpas: „Taip.“

Mintimis atgal – į 2017 metų birželį
Praėjusių metų „birželio 22-ąją į Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijų salę rinkosi visi, kam rūpėjo susitikti su poete iš Čikagos Sandra Avižienyte, pamatyti ją iš arti ir pasiklausyti jos eilėraščių – ne tik skaitomų pačios autorės, bet ir dainuojamų lietuviškai bei prancūziškai“ (Renata Šerelytė, „Draugas“, 2017 07 01). Tąkart  Lietuvos skaitytojams  buvo pristatyta  S. Avižienytės trečioji poezijos  knyga  „...kai akyse suspindi ilgesys“ (Vilnius, 2015).

„Noriu pasidžiaugti ir pasidalyti man pačiai netikėtomis naujienomis“, – taip savo el. laišką man pradėjo Sandra, pasakodama apie  M. K. Čiurlionio galerijos (JAV) direktorės, Pasaulio lietuvių fondo (JAV) atstovės spaudai Laimos Apanavičienės (renginio M. Mažvydo bibliotekoje moderatorės) iniciatyvas plačiau pristatyti josios kūrybą ir skaitytojams, ir literatūros kritikams Lietuvoje. Ir dar laiške priduriama: „Šis vakaras organizuojamas skubos tvarka, nes tik tą dieną susidėliojo Lietuvos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių dalyvių dienotvarkės.“

Pirminė pažintis su  knygos autore
Eilių rinkinys „...kai akyse suspindi ilgesys“ sudarytas iš trijų dalių ir „Pabaigos žodžio“, kuriuo  autorius  išsako samprotavimus apie kūrinį, parašymo aplinkybes.

Trečiojo poezijos rinkinio baigiamoji dalis – eilėraštis „Apie save“. Tie du žodžiai iškart kursto mintį, kad tai gali būti  savianalizė / autocharakteristika: „Aš ne viena / Manęs netgi dvi, / Gal trys, gal keturios, gal penkios.../ Viena – vis kenčianti, / Kita – nepakanti, // Nepakenčiu menkų / jausmukų / Ir pataikavimų nepakenčiu; // Esu laisva ugnis –  / Tai žaibas, / Tai pašvaistė, / Bet patikėkit, / Šildau ne visus. //Galbūt didžiausias minusas – / Užsispyrimas, // Nekantriai  siekti to, / Kas rodos nepasiekiama, / Pasiekus – nesidžiaugt sėkme. // Na, išsėdėt tikrai nebegaliu, / Kada aplinkui viskas griūva / Ar lipa koks kipšas / Ant galvų... //  Ir dar: / Vaizduotės man tikrai nestinga, / Ir rūpesčius galiu paverst švente. Esu visai nerūpestinga // Nepakenčiu aš kritikos /  tų žmonių, / Kurie kitų akyse mato krislą, / Nebematydami savo ydų. // Esu valiūkė, / Mylinti gyvenimą / Ir tuos padangėj lakstančius paukščius,  // Esu tikriausiai optimistė...

Kas kalba eilėraščio žodžiais? Klaidinga būtų manyti, kad tos cituotos eilutės yra vien  S. Avižienytės, kaip moters, atsivėrimas. Bet klaidinga būtų  tvirtinti, kad tai tik nuasmeninto, apibendrinto lyrinio subjekto pasvarstymai. Vadinasi, „Pabaigos žodis“ („Apie save“) – lyg ir pamąstymų mįsliukė skaitytojui. Pasiskaitykite tą 106 eilučių (ne)išpažintį patys. O geriau – ateikite į „Poetinius pašnekesius“ balandžio 12 d.

Aktorė Karolina Masiulytė-Paliulis, daug metų gyvenusi Paryžiuje, o vėliau  iškeitusi  jį į Vilnių, M. Mažvydo bibliotekos popietėje  išsakė savo pastebėjimą apie du knygos autorės pasaulius: salėje matanti fantastiškai gyvą, linksmą moterį, o eilėse – romantišką, apimtą dvasinio skausmo, nusiminimo, gailesčio, kylančio dėl mylimo žmogaus praradimo... Taigi, nauja intriga.

Ar ketvirtoji poezijos knyga – trečiosios tęsinys?
 Aukščiau sakyta, kad „Baigiamajame žodyje“ gali atsispindėti knygos parašymo aplinkybės. „Eilėraščiai man gimsta nejučia – / Iš skausmo ir kartėlio. / Ir dar tada, kai aš verkiu slapčia... / ...Ant balto popierėlio...“ (p. 18). Sužinoti aplinkybes, skatinusias autorę sukurti konkretų eilėraštį, neretai įmanoma atidžiai skaitant tekstą ir įdėmiai jį analizuojant. Pirmai orientacijai siūlau sugretinti  knygos „... kai akyse suspindi ilgesys“  kelis šalia vienas kitų autorės sudėliotų eilėraščių pavadinimus:  „Nuojauta“ – „Tik Tu“; „Pirmoji meilė“ – „Skausmas“; „Kad nesijausčiau Tavo dalimi“ – „Kova su savimi“;  „Tu nepyk ...“ – „Gal tai buvo viltis...“; „Skraido žodžiai...“ – „Neišsiųsti laiškai“ – „Didelės viltys“...

Vadinasi, kiekvienas knygos „... kai akyse suspindi ilgesys“ eilėraštis – tai ir autoriaus, ir skaitytojo / klausytojo pokalbis su savimi, pamąstymas apie savo patyrimus bei nuojautas, savo sielos geresnis pažinimas.

Trečiosios knygos puslapiuose pačiomis švelniausiomis ir skausmingiausiomis spalvomis suspindi pirmosios meilės ilgesys: „Aš pašnibždom ištarsiu Tavo vardą – / Jis nuaidės kaip aidas pagiry“ (p. 37), „Gal nuspėsi, ko laukiu, / Ko parimus budžiu“ (p. 48), „Nusišypsok, kai vėjas belsis Tau į langą – / Tai aš siunčiu pavasario lašus: / Jais išverkiu Tau ilgesį ir skausmą, / Kai negaliu paglostyt skruostų ir akių“ (p. 57)...

„3 dienos, 4 naktys“ anotacijoje rašoma, kad knygos „Aš“ – tai  ne konkretus asmuo, o lyrinis subjektas – moteris, atvirai  išsakanti slapčiausius sielos virpesius ir jausmus, kuriuos ilgiau laikyti  širdy jau nebėr jėgų. Ji pasakoja apie ilgesį, gilų meilės išgyvenimą, nuoskaudas, užsimena apie moters-motinos dvasinės ištvermės būtinybę. Vienur kitur pusiau lūpų ištaria lūkesčius savus, gal net viltį... Ir beveik nenoromis kreipia žvilgsnį į sielos namų griūties dingstį“.

Vadinasi, ketvirtojoje poezijos knygoje gvildenama daugeliui žmonių, kada nors išgyvenusių skausmingus asmeninių santykių virsmus šeimoje, tema. 96 išpažintinės lyrikos kūriniai atskleidžia mylinčios moters dramatizmą.

Kas žodžiais nepasakyta, pasklinda muzikos garsais
„Tai, kad žodžiai ir muzika taip glaudžiai susiję ir taip išraiškingai vieni kitus papildo, veikiausiai liudija ne ką kita, kaip tik bendrą šių dviejų kūrinių prigimtį, kurią vakaro metu ypač įtaigiai atskleidė bardo Vyganto Kazlausko atliekamos dainos, sukurtos pagal S. Aviežienytės eiles, taip pat – gitaristo Tomo Varnagirio ir akordeonisto Tado Motiečiaus atliekami muzikiniai intarpai“, – rašoma R. Šerelytės straipsnyje („Draugas“, 2017 07 01).

Lietuvos publikai žinomas  muzikinių televizijos projektų dalyvis, autorinių dainų atlikėjas, sukūręs ne vieną dešimtį dainų ir baladžių, bardas Vygantas Kazlauskas nesudėtingais, lengvai įsimenamais muzikiniais akordais tądien subtiliai išsakė Sandros eilėraščių tekstų turinį, visus pavergdamas nuoširdžia interpretacija ir tarsi kviesdamas kiekvieną užeiti į poetės ir savo, kaip muzikanto, Sielos namus.

Nors Vilniaus Antakalnio klinikinės ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas gydytojas V. Kazlauskas yra įvairių muzikinių renginių moderatorius, masinių švenčių scenarijų autorius, režisavęs respublikines dainų šventes ir daugiatūkstantinius koncertus tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose, tačiau tą vakarą nesimatė nė lašelio arogancijos. Dainuodamas Sandros eilių žodžiais sukurtas dainas širdies lygmeny, autorius bemat įtraukė visus į meditacinę būseną, o gal – į nebylų pokalbį su artimais žmonėmis, jaučiant tikro, gilesnio ir prasmingesnio nuoširdumo poreikį.  Gilios sielos romantikas-menininkas net prancūziškai nesuprantantiesiems sugebėjo paveikių harmonijų melodijomis perteikti poetės  eilėse užkoduotas visiems pažįstamas būsenas, sudėtas iš ilgesio, nuoskaudų ir gilaus meilės jausmo bei vilties, kad viskas pasikeis į gera.

Pačios autorės skaitomų eilėraščių ir bardo V. Kazlausko dainuojamų dainų glotnų audinį paįvairino vieno profesionaliausių ir aktyviausių Lietuvos gitaristų, daugumai pažįstamo iš TV ekranų,  Tomo Varnagirio  autoriniai muzikiniai intarpai, sukūrę renginiui foną, akcentuojantį  S. Avižienytės eilėse išsakytus ne trumpalaikius  jausmus, o pačią lemtį – susitikti su tau skirtu žmogumi, pasinerti į palaimingą meilės būseną ir daryti viską, kad šalia esantysis būtų laimingas (I. Ramaneckienė, „Lietuvos aidas“, 2017 08 12).

Tado Motiečiaus, garsaus akordeonisto, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokyklos ugdytinio, mums, šiauliečiams, nereikia pristatyti. Jis – Karalienės Mortos premijos, daugkartinis šalies ir tarptautinių konkursų laureatas, daugiau nei trisdešimties konkursų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Estijoje, Italijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Kinijoje dalyvis.  Vakaro moderatorė L. Apanavičienė kvietė šį Lietuvos talentą akordeono garsais pakylėti klausytojų išgyvenimus iki poetinės išpažinties skambesio.

Ketvirtosios knygos 96 eiliuotas valandas  S. Avižienytė Šiaulių universiteto bibliotekoje planuoja  aprėpti per 96 minutes.

Papildomi minčių fragmentai
Savaip S. Avižienytės  knygos „... kai akyse suspindi ilgesys“ eilėraščių mintį ir žadinamus išgyvenimus atspindi Jurgitos Maslauskaitės iliustracijos. Jų nedaug – tik septynios. Vienos tų kompozicijų puošia kiekvieno skyriaus pradžią, kitos akcentuoja atskiro eilėraščio idėją. Pvz., antros dalies atsklandai nevienodo storio ir ilgio štrichais, baltų ir juodų dėmelių deriniais sukurtas  vienas priešais kitą labai priartėjusių dviejų plasnojančių paukščių piešinys. Ir atrodo, kad jie ne lengvus sparnus išskleidę, o paparčių lapus. Tai originali skyriaus metafora, tapatinama su pažinimu, išmintimi ir ištverme, siekiant gėrio ir gražiausios pasaulyje meilės.

Skrendančio paukščio motyvas pakartotas prieš  paskutinįjį trečiojo skyriaus eilėraštį. Spygliuoto, labai dygaus, baigiančio nužydėti erškėčio detalė  kompozicijoje suponuoja mintį apie ilgą ir labai sudėtingą, net sopulingą paukščio skrydį. Aliuzijų į paparčio lapus beveik nebelikę, žymiai daugiau juodų dėmių, kurių fone skausmingai ryškios iš akių byrančios ašaros. Matyt, kad paukštė pavargusi, bet iš paskutinių jėgų stengiasi kilti aukštyn. Po jos sparnais banguoja ežeras, o gal visa išlietų ašarų jūra... „Atleisk, kad vėl rašau...“ – taip pavadintas paskutinis skyriaus eilėraštis: „Atleisk, / Jei kartais skruostu / Nubėgo ašara karšta“; „Atleisk, / Kad pas Tave per gruodą /  Atbėgčiau kojomis basa“; „Atleisk, / Kad negaliu nustot mylėti, / Kad dar lankai naktim sapne. / Atleisk, / Jei priverčiau kentėti, / Jei žvilgsnis degino Tave“...

Atsivertę tą knygą, rasite, kad ji skirta „Tam, kurį mylėjau“. Deja, nesužinosime, kas buvo tas, kuriam ji skirta, kurį ji mylėjo. Sandra, savo eilėse kovoja su savimi. Pasak jos, rašymas jai – tarsi pašnekesiai su savimi, kai išlieji visa, ko jau negali išlaikyti, kai pasakai, ko aplinkybės kartais neleidžia pasakyti.

Ataudų dėlionė mintyse
Žodis po žodžio susidėliojo viešnios Sandros Avižienytės kūrybinio portreto apmatai. Dabar, eteryje išgirdę  Vygantą Kazlauską dainuojant „Palaidojau gėlą ne meilę, / Išbarsčiau rudeninius lapus“; „Rodos, eičiau ir eičiau lig krašto, / Kur niekuomet nemiršta diena, / Pasitikti saulėlydžio rausvo / Ir stovėt ties bedugne gilia“; „Tik stovėt ir žiūrėti, / Kaip plaukia mūsų dienos, praleistos drauge“; „Ir sugrįžti tenai, kur nelaukia, / Kur širdis paskandinta purve“ (muzika Tomo Varnagirio),  –  mintyse dėliosime ataudus portretui, kuris bus pildomas knygos „3 dienos, 4 naktys“ (iliustratorė –  Milana Kunkulytė) sutiktuvėse.

Reikia pasakyti, kad   Šiauliuose gimusi ir augusi, 1995 m. baigusi J. Janonio gimnaziją, 2000 m. Šiaulių universiteto  Dailės fakulteto absolventė  M. Kunkulytė knygai iliustruoti buvo pasirinkta ne atsitiktinai.  Pirma, S. Avižienytės pažintis su dailininke  prasidėjo  JAV dar 2002 m. ir peraugo į dviejų menininkių draugystę. Antra, Milana pasižymi ypatingu gebėjimu perteikti ne tik detales  miestų, kurių vardai  minimi  knygoje, bet ir  vizualiai atspindėti tai, kas užfiksuota eilėse ar slypi jų  potekstėje . Todėl S. Avižienytė  nė nedvejojo, kas iliustruos Niujorke parašytą jos knygą.

Prie knygos pridėtas kompaktas su Rimanto Pažemecko (JAV) atliekama daina pagal knygos „3 dienos, 4 naktys“ eilėraštį „Apie draugystę ir kitus dalykus“. Keletas teksto posmų: „Svaiginamės, / Jėgas eikvojam, / Nebranginam to, kas laukia, kas kartu... / Jausmus / Tarsi skambias stygas tarp pirštų trinam: / Dažnai akomponuoja tie, / kuriems tai visa nesvarbu“. Arba: „Išdžiaustom, ištempiam, / Kitus tepliojam / Emocijom, / Kurių negalim patys sutvarkyt – / Rūdim apaugusi širdis tarytum laikrodis sustoja / Akimirkai. / Ir amžiams sujaukia, / Kas laukia ryt“.

2018 04 06 25

Sandra riša knygą.
S. Avižienytės archyvo nuotr.

Į viršų