„Laiptų galerijoje“ vyko susitikimas su poetu Donaldu Kajoku, pristatyta jo poezijos rinktinė „Poezija, o gal ne ji“. Poetą kalbino literatūrologas, humanitarinių mokslų dr. Nerijus Brazauskas, eilėraščius skaitė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė.

Niekad negalvojau, kad rašysiu poeziją
Donaldas Kajokas (g.1953) – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių poetų, Nacionalinės kultūros ir meno bei daugelio literatūros premijų laureatas, beveik dvidešimt poezijos ir prozos knygų autorius. Baigęs Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, vėliau – Literatūros muziejuje, „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi. Rašytojas dalyvavo kūrybos skaitymuose Lenkijoje, Ukrainoje, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Gruzijoje, Liuksemburge, JAV. Išvertė ne vienos šalies poezijos ir prozos kūrinių, filosofinių tekstų. Yra sudaręs bei redagavęs per dvidešimt kitų autorių knygų. Pernai pasirodė naujausia, jo paties sudaryta, eilėraščių rinktinė „Poezija, o gal ne ji“.

Filosofuojančio poeto lemtis
Donaldo Kajoko gyvenime poezija atsirado tarsi netyčia. Kaltinti galima paauglystės metu kylančius filosofinius klausimus: kas yra žmogus, kuo jis gyvena? Cenzūros apraizgytu laikotarpiu atsakymų  sunku buvo rasti.

„Visai atsitiktinai vieną dieną atsiverčiau eilėraščių rinkinį ir pamačiau, kad tekstuose kalbama apie tai, kas rūpi ir man. Kalbama vaizdais, metaforomis, paslaptingomis vibracijomis“, – apie pažintį su poezija užsiminė poetas. D. Kajokas  pasikuklino nelabai turįs ką kalbėti: „Įdomiau būtų atsakyti į klausimus, jei tokių atsirastų. Jei su Monika išsirinksime skaityti tuos pačius eilėraščius, dar įdomiau: išgirsti, kaip kitas žmogus skaito tavo tekstą, atveria daugiau, negu pats sugebėjai įdėti. Dažniau rašau trumpus eilėraščius. Poezijos lauke žaidžia ir filosofija, trumpučiai tekstai sutalpina tą pačią meditacijos jėgą.“

Vakaro metu dr. Nerijus Brazauskas taikliomis įžvalgomis išprovokavo poetą paatvirauti apie požiūrį į poeziją, tikėjimą ir gyvenimiškosios patirties tirštumą.

– Kodėl „reikia kalbėti tylą“?
– Skubėjimo, rutinos beprasmybė šiandienos gyvenime išvargina, išsekina. Norisi rasti jaukią priebėgą, išsivalyti nuo triukšmo, nereikalingų dvasios šiukšlių. Kas esu aš? Poezija kelia klausimus – labai svarbius, psichologinius, egzistencinius... Dabar žmogui sunku paklodes skaityti, tai gal eilėraštis greičiau atveria tas mintis.

– Pačiam autoriui tikriausiai sunku sudarinėti savo rinktinę. Kokio principo laikėtės sudarydamas ją iš trijų dalių?
– Lengva nebuvo. Rinkausi principą: per visą gyvenimą prirašiau kalną eilėraščių, dabar iš jų privalau sukomponuoti knygą. Liko nuspręsti, kurie iš tų eilėraščių dar gyvi, dar alsuoja. Kai rinkau viską, atrodė, kad geriausius sudėjau, dabar kokie keturi penktadaliai tinkami, o vieną penktadalį gal jau pakeisčiau. Norėjosi, kad išliktų minties struktūra, tad į kiekvieną skyrių po 3 knygas sudėjau. Yra ir naujų kūrinių: vienas trieilis išvis niekur nepublikuotas bei „Vyno stebuklas“, publikuotas spaudoje ir „Poezijos pavasario“ almanache, bet ne mano knygose.

– Savo kūryboje mąstote apie buvusius ir daug palikusius kūrėjus. Ypač knygoje „Drabužėliais baltais“. Kokie kūrėjai prisidėjo, kad rinktinę taip keistai pavadinote: „Poezija, o gal ne ji“?
– Man patinka daug poetų, visų išvardyti negalėčiau. Daug jų atėjo į mano eilėraščius. Bet nė vieno nelaikau dievybe. Kadangi kalbų nelabai moku, o vertimai poezijos gilumos neperteikia, tai artimesni man tie kūrėjai, kuriuos gimtąja kalba galiu skaityti: Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Antanas Jonynas.

– Kodėl rinktinėje Algimanto Švėgždos iliustracijos? Jūs kalbate apie žmogaus sielos nuogumą, o jo miniatiūrose – gamtos refleksija. Ar nesvarstėte apie Jūratės Stauskaitės iliustracijas?
– Buvo svarstymų, tačiau kai pirmą kartą pamačiau A. Švėgždos miniatiūrėles, mane nukovė tie paveikslėliai. Fotografiškai tikslus daikčiukas, bet apvilktas dvasia kažkokia. Nuostabu, kaip nuo kvailo realizmo atitrūkta. Dar praėjusiame tūkstantmetyje parašiau esė „Apie tamsą ir Švėgždos šiaudelį“, kur buvo tokia pastraipėlė: „Kas tai – realizmas, hiperrealizmas, magiškasis realizmas, mini realizmas, postrealizmas?“ Vidinė giminystė su juo mane riša. Tarsi netyčia atsiranda dermė tarp teksto ir iliustracijų. Meditaciniu realizmu pavadinčiau.

– Jūsų rinktinėje svarbus poezijos diskursas. „Tik šiandien apie poeziją. O gal ne apie ją?“ Tai ketvirtojo viršelio užrašas. Tarsi knygos užsklanda. Ar knygoje rasime atsakymą į klausimą, kas yra poezija šiandien, kai „pasaulis išsiderino kaip smuikas“?
– Bala žino. Nė vienas poetas neatspėjo. Neturiu apibrėžties. Poezija nėra apie kažką. Ji beveik visada yra apie meilę ir mirtį. Daugiau apie nieką. Jeigu tekstas gyvas, gali būti poezija. Tiksliai sumeistrautas, su filosofine idėja, o negyvas – nebus poezija. Visa tai gali vadintis eilėraščiu. Nieko nėra geriau už gerą poeziją, bet nieko nėra blogiau už prastą eilėraštį. Tai, ką gyvenime rašiau krauju, perrašau širdimi. Gal tai ir yra poezija – gyvybė...

– Pirmoji rinktinės dalis „Egzorcizmas: giedotojo išvarymas“. Eilėraščiai joje liudija būties sunkumą ir gyvenimo grožį. Ar norėjote, kad skaitytojas susimąstytų, jog nuvargina sielos gyvenimas?
– Pirmose knygose aš pakankamai jaunas, rūpėjo filosofiniai dalykai. Pirmosios knygos atsirado iš to gyvenimo tirštumo, kai sunki buitis, laisvės trūkumas ir daugybė klausimų nebetelpa tavy.

Cenzūra iš pirmosios knygos daug tekstų išmetė. Vienoje publikacijoje buvau labai sudirbtas, kad tarybinės tikrovės nevaizduoju. Tada atsirado tas eilėraštis iš skausmo, kad išstumia. Žmogus, kuris giedojo apie nieką, išėjo lodydamas šunis. Toks poeto likimas. Pradėjau tos knygos nemėgti. Kartą skaitytojas po literatūros vakaro pasakė: parašėte daug eilėraščių, bet tikrai gera vienintelė knyga – pirmoji. Tada susimąsčiau, gal be reikalo pats nevertinau. Vėliau džiaugiausi, kad kažkada buvau atstumtas. Kai viskas galima, gyventi sunkiau. Yra pavojus prarasti vidinę cenzūrą.

– Antrosios dalies esmę sudaro tikėjimo temų apmąstymai, savitai pateikti: „Viešpatie, jei pats nenorėčiau, niekas manęs neįtikintų, jog šis pasaulis tikras.“ Kiek tikėjimų ištikėjote, ieškodamas savojo?
– Niekas nežino, ar pasaulis tikras. Ir dabar netikiu, kad tikras. Protas mažai gali apie kertinius dalykus pasakyti. Žmogaus protas iki dabartės man atrodo per mažas tai suprasti. Kodėl? Kodėl? Kai nerandi atsakymo, pirmiausia kreipiesi į religiją. Nesvarbu – į kokią. Jeigu jos vienodai atsako, gali tikėti. Jei tavyje pradėjo skleistis tikėjimas, pasitikėk juo. Žmoguje tikėjimo jėga pati galingiausia.

Kažkada dariau lankstą per visokius Rytų tikėjimus. Vis daugiau gilindamasis į įvairių religijų tekstus suvokiau, kad visi vienaip ar kitaip kalba apie tą patį, truputį keičiasi žodžiai, atsiranda kita slinktis, bet yra vienas buvėjas. Pamačiau, kad jokio skirtumo. Todėl palaikau gerus santykius ir su Rytais, ir su Vakarais. Tikėjimas yra tik ėjimas link kažko labai svarbaus. Sulaukus mano amžiaus įdomus dalykas yra tik mirtis. Ką aš darysiu trečiadienį, jei numirsiu antradienį. Ši riba yra mįslingiausia. Skiriu gyvenimą ir buvimą – nesuvokiamą laiko seką. Žmogus gyvendamas  turi įvykdyti tam tikrą užduotį. Kol valanda dar neatėjo, kuri mus užpučia. Kai suvoki tai, kitaip pamatai 10 Dievo įsakymų…

Su branda kinta klausimo kryptis: nebekeliu sau klausimo „kodėl?“ Dabar klausiu savęs: kaip aš turiu būti čia, kur esu. Vienas draugas yra pasakęs: „Skęstančiųjų gelbėjimas yra poezijos reikalas.“ Gal jis teisus. Kai žmonės nebepajėgia skaityti ilgų filosofijos straipsnių, padėti gali trumputis eilėraštis, nes jis kelia klausimus. Poezija gimsta, kai ne tik klausi, bet ir bandai rasti gal tik nujaučiamą atsakymą.

– Man gražiausi jūsų sonetai ir baladės. Kuo patraukė šis žanras?
– Iš visų literatūros žanrų poezija bene paslaptingiausia ir labiausiai intriguojanti. Jai reikia mažai žodžių pasakyti svarbius dalykus. Įdomu išbandyti, ką poezija gali, pasitelkus mane į pagalbą. Knygoje baladžių nemažai, o pavadinimas tik vienas. Pats nelabai žinau, kur baladė ar ne baladė. Tiesiog kitoks būdas kalbėti.

– Kaip poezija atsakytų į klausimą: ar Donaldas Kajokas sapnuoja poeziją, ar poezija susapnavo Donaldą Kajoką?
– Yra eilėraštis „Drugelis ar kas ten toks“. Kinų išminčius pamatė drugelį. Kas yra kas? Ilgai galvojo, bet nesugalvojęs stvėrė drugelį už ūso prašydamas: pafilosofuok. Drugelis jam atsakė: „O tu pirma padrugeliuok.“ Eilėraščiai yra ne tik žodžiai, bet ir tai, kas sklando tarp jų. Poezija rašoma tada, kai neįmanoma įvardyti dalykų, apie kuriuos nori kalbėti, kai nerandi žodžių. Kartais eilėraštis rašomas tik dėl to, kad sukurtum tą nujaučiamą vienintelį žodį ar vibraciją. Kai parašau naują eilėraštį, jaučiuosi išsekęs, išsunktas, bet sykiu ir pilnas, kaži ką svarbaus patyręs, supratęs. O gal atsikratęs to, kas nebūtina. Jie kažkaip pas mane ateina išskirtinėmis akimirkomis. Kaip jas vadinti – įkvėpimu ar pasapnavimu? Kūryboje, kaip ir gyvenime, – kiekvienas mažmožis gali praversti.

O vis tiek niekuomet jau nebuvo gražiau
Monikos Šaltytės savitai skaitomi D. Kajoko eilėraščiai nušvito naujomis spalvomis. Net pats poetas nustebo, kiek gražaus humoro juose atrado aktorė. Skaitymas įtaigus, viliojantis leistis drauge į vidinę kelionę, kur išnyksta ribos: gražu – negražu, skaudu – ironiška, tikra – netikra.

Kai kas tą vakarą tapo poeto D. Kajoko bendrakeleiviais: pasiklausinėjo, panoro padrugeliuoti. Kai kuriuos ištiko poezija. O gal ne ji? O gal kaip tik poezija.

2018 03 30 29

Dariaus ANCEREVIČIAUS nuotr.

Į viršų