Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu autorinių parodų periodu. Praėjusį penktadienį skaitytojai susipažino su menininko parodos surengtos Berlyne įspūdžiais. Šiandien kviečiame susipažinti su kovo 9 d. jo surengtos dokumentinės parodos „Etiopijos kelias“ autorefleksija.
Apie parodą ir patirtis
Kiekvieną dieną vis labiau susikoncentruoju ties savąja meno kūryba, nes tik tai, man atrodo, turi tikrąją prasmę, nes tik per meno kūrybą galiu papasakoti daug apie savo ir aplinkinių pasaulius bei jų tarpusavio susikirtimus.
Siekdamas papasakoti savo asmeninę patirtį labai dažnai kuriu abstraktų meną, tačiau atmenu savo kūrėjo karjeros pradžią, kai labai daug dėmesio skirdavau dokumentinės kalbos puoselėjimui. Šiais metais mane ir vėl „užklupo“ kūrybinis posūkis atgal – grįžau į dokumentinės fotografijos lauką. 2018 m. kovo 9 d. Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3) atidarau autorinę dokumentinių fotografijų parodą „Etiopijos kelias“.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos sukurtos kartu su artimaisiais keliaujant po Afrikos valstybę – Etiopiją. Kelionės įvyko 2018 m. sausio mėnesį, nuo 8 iki 17 d.
Kelionės priežastis labai paprasta: 2017 metų rudenį man paskambino jau septynerius metus Norvegijoje gyvenantis pusbrolis ir pakvietė vykti į jo vestuves, organizuojamas Afrikoje. Akimirksniu sutikau ir visiškai netrukus aš ir mano artimieji keliavome į Etiopiją. Ten oras visiškai kitoks, gamta nugairinta vasaros saulės ir labai neįprastas mūsų akiai gyvenimo būdas.
Mūsų lėktuvas nusileido naktį sostinėje Adis Abeboje. Po ilgos ir dėmesingos pasų kontrolės ištrūkome iš niūraus oro uosto zonos. Aš susitikau su savo pusbroliu, kurio jau nemačiau beveik penkerius metus. Turėjome labai daug ką papasakoti vienas kitam ir pasidalyti labai skirtingais prisiminimais.
Pirmoji naktis sostinėje buvo bauginanti ir tamsi. Silpnai apšviestose gatvėse sklido keisti vietinių gyventojų pokalbiai, besijungiantys į išraiškingą pynę su visiškai nepažįstamų gyvūnų skleidžiamais garsais. Afrikoje viskas buvo kitaip nei Europoje: miesto kvapas, medžių spalvos, nepažįstamojo rankos paspaudimas ir netgi senų mašinų sukelta oro tarša. Vienu metu skirtumai mane ir žavėjo, ir gąsdino. Tikriausiai dėl to aš kiekvieną minutę ir sekundę norėjau patirti vis daugiau ir daugiau šios dar anksčiau nepažintos šalies.
Kartu su giminaičiais praleidome kelias naktis Etiopijos sostinėje. Po to keliavome neįprastai vaizdingu savanos kraštovaizdžiu. Kelionėje lydėję vietiniai žmonės parodė netipiškos Etiopijos kraštovaizdį, dalijosi informacija apie kasdienio gyvenimo ypatumus, tradicijas, rutiną, augančią Kinijos kapitalizmo invaziją, vietinių gebėjimą išgyventi neturtinėje aplinkoje ir apie politinę situaciją, susijusią su etniniais konfliktais.
Mane, kaip medijų menininką, labiausiai stebino Etiopijos kontrastai, susiję su žmonių materialine padėtimi ir elgesiu. Būtent tokius kontrastus aš ir pasistengiau užfiksuoti savo dokumentinėje fotografijoje.
Fotografuodamas pastebėjau, kad šalyje vis dar galima išvysti žmonių, kurie gyvena nepažintos ir prarastos istorijos laikais, nuoširdžiai reikšdami savo jausmus. Jie vis dar gano karves, keliauja kinkydami asiliukus, šeimyninius santykius puoselėja moliniuose nameliuose ir vaikšto basakojai, taip galėdami deklaruoti tik savo nuoširdų tikėjimą į Dievą. Etiopijoje galima sutikti žmonių, kurie savo laimę įvardija teigdami: aš vis dar esu laimingas, nes manimi rūpinasi Dievas! Žmonių tikėjimas buvo pagrindinė priežastis, kodėl aš fotografavau besišypsančių vaikų, moterų ir senolių veidus.
Kai po kelionės įspūdžių užmerkdavau akis, aš tik labai trumpam prisimindavau besišypsančius žmones. Akimirksniu iškildavo purvinų ir vargstančių vaikų vaizdiniai. Prisimindavau akimirkas, kaip jie (vaikai) kaulydavo pinigų arba prašydavo saldainių. Vieni jų grobdavo saldainius iš mano rankų ir pasileisdavo bėgti, kiti pradėdavo su manimi kalbėti ir akimirksniu pastebėdavau, kaip aplinkui ima daugėti vietinių interesantų. Aš vis dar svarstau apie tai, kaip vaikai auga šiuolaikiniame pasaulyje, mokydamiesi tik išlikti, bet nekurti savojo gyvenimo ir aplinkinių gerovės. Būtent tai graudina mano širdį net ir tuomet, kai suprantu, jog tikėjimas yra vienintelė priemonė suvaldyti Etiopijos vargšų populiaciją. Ir visgi, o ko jiems yra duota daugiau nei tikėjimas?..
Europiečiams keliauti vieniems po Etiopiją yra didelis ir pavojingas iššūkis. Dažniausiai jiems tenka pasirinkti, ar keliaujant likti saugiai automobilyje, ar vis tik išlipti ir pasivaikščioti vietinių gyvenviečių skersgatviais.
Kadangi žmonių gyvenimai vyksta šalia gatvių, skersgatvių ir greitkelių, tad keliaujantis išlavinto žvilgsnio menininkas gali pastebėti labai daug ir įvairių kasdienybės ritualų. Dėl šio priežasties aš savąjį fotografijų ciklą ir visą parodą pavadinau „Etiopijos kelias“. Mano siūlomą pavadinimą žiūrovai taip pat gali suvokti ir kaip metaforą, kvestionuojančią šalies raidą, vietinių žmonių gyvenimo ritualus ir net manąjį (menininko) santykį su nauja, nepažįstama, bet stebinančiai žavinga Etiopija.
Duomenys apie šalį
Dokumentinės fotografijos kūryba neapsieina ir be įdomių faktų rinkimo bei analizės. Tad šiuo atveju noriu pasidalyti esminiais faktais apie Etiopiją.
Demokratinė Etiopijos respublika užima 1 235 000 kvadratinių kilometrų plotą. Ji didesnė nei Prancūziją ir Ispaniją sudėjus kartu. Nors 65 proc. viso valstybės ploto yra dirbama žemė, tačiau tik 15 procentų jos kultivuojama. Metų laikai dvisezoniai: sausasis, kuris šalį užplūsta nuo rugsėjo iki gegužės mėn, ir drėgnasis – nuo birželio iki rugsėjo. Vietiniai gyventojai sausąjį sezoną vadina vasara, o drėgnąjį – žiema.
Šiuo metu Etiopijos gyventojų populiacija siekia 106 milijonus, o tai sudaro 1,39 proc. pasaulio populiacijos. Gyventojų tankumas yra 105 asmenys kvadratiniame kilometre. Deja, tik 20,2 proc. visos šalies populiacijos žmonių gali pasidžiaugti urbanizacijos teikiamais gyvenimo kokybės privalumais bei malonumais. Daugiau nei pusės visų šalies gyventojų amžius – 19 metų.
Apie Etiopijos kraštovaizdžio unikalumą. Didžiulį šalies plotą užima plokščiakalniai, kurie yra nuo 2 iki 3 kilometrų aukščio virš jūros lygio. Šiaurės ir centrinėje šalies dalyje yra 25 kalnai, kurie siekia net 4 kilometrų aukštį.
Žymiausia šalies upė – Žydrasis Nilas, kuris ištekėdamas iš didžiulio ežero Tana ir tekėdamas 1450 km. atstumą, įsilieja į Baltąjį Nilą Sudano sostinėje. Žydrojo Nilo baseino dydis yra 325 000 kvadratinių kilometrų.
Vietiniai gyventojai man minėjo, kad Etiopijos teritorijoje tekančiame Žydrajame Nile statoma milžiniška hidroelektrinė, kuri jau dirba 65 procentų pajėgumu. Nors tai ir nėra pakankamas elektros kiekis, kuris reikalingas aprūpinti gausios populiacijos šalį, tačiau tai ryškus šalies proveržis. Lankantis sostinėje Adis Abeboje per dieną kelis kartus trūkdavo elektros. Dėl statomos elektrinės šiuo metu kyla aplinkinių kitų Afrikos valstybių pasipiktinimas. Akivaizdi vandens trūkumo grėsmė.
Kad ir kaip bebūtų apmaudu, bet Etiopija yra viena skurdžiausių pasaulio šalių. Apie 90 proc. populiacijos gyventojų verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Agrokultūra sudaro pagrindinį eksporto sektorių. Taip pat eksportuojama kava, augalinės sėklos aliejui spausti, gėlės, daržovės, cukrus ir maistinės medžiagos gyvūnų auginimui.
Kelionės metu teko pravažiuoti milžiniškus Prancūzijos bendrovių šiltnamius, kuriose auginamos vynuogės žymiausiems Prancūzijos vynams. Teko skanauti vietinės kavos ir braškių, kurių ištisos plantacijos priklauso italams. Neįsivaizduojamo dydžio šiltnamiuose auginamos gėlės, kurios eksportuojamos į Olandiją. Taip pat į pasaulį gausiai eksportuojama galvijų mėsa ir oda.
Savita kalba – didžiausias turtas
Vienu didžiausiu Etiopijos kultūros turtu galima laikyti kalbų lobyną. Šalyje gausu įvairių etninių grupių, kurios žodžius konstruoja naudodamos išskirtinį alfabetą. Jų kalbos struktūros ir rašmenys labai unikalūs ir išskirtiniai. Šalyje priskaičiuojamos 83 skirtingos kalbos ir 200 dialektų. Pagrindinės, oficialiosios kalbos yra amharic, tigrigna ir oromigna.
Šiuo metu miestų jaunimas taip pat kalba ir anglų kalba, tačiau dažniausiai tik bendrinėmis temomis dėliodami paprastus žodžių junginius. Bendro lavinimo mokyklose pagrindinė studijuojama užsienio kalba yra anglų.
Iš visų šalyje vyraujančių kalbų išskiriamos 77 visiškai lokalios, bendruomeninės ir uždaros. 2 Etiopijos kalbos jau laikomos mirusiomis, niekas jomis nebekalba. Likę tik rašytiniai šaltiniai. Šis kalbos kaip kultūros palikimas yra tyrinėjamas pasaulio mokslininkų lingvistikos centruose, universitetų tyrimų institutuose.
Paminėtina, kad 1976 m. Charles A. Ferguson išskyrė savitą Etiopijos kalbų grupę, kuriai būdingi labai saviti gramatiniai ir fonetiniai ypatumai. 2000 m. Mauro Tosco suabejojo kolegos pateikta kalbų klasifikavija ir kalbų grupė buvo peržiūrėta, jos klasifikacijos kriterijai tapo mažiau griežti.
Kalba Etiopijoje tiek pat išskirtinė ir sena, kaip ir tikėjimas. Didžioji šalies populiacija yra ortodoksai, dar vadinami Koptų bažnyčios atstovais. Tai seniausia tikinčiųjų bendruomenė Afrikoje. Beveik pusė populiacijos yra musulmonai. Iki dešimt procentų populiacijos sudaro kitų religinių bendruomenių atstovai: protestantai, krikščionys, etc.
Kodėl man reikia keliauti?
Keliavimas man yra labai svarbus reiškinys. Jis praplečia mano akiratį. Kiekviena kelionė į skirtingą šalį patikrina mano santykį su nuosava gyvenamąja vieta, laiku ir erdve. Kuo toliau ir ilgiau aš keliauju, tuo labiau pradedu suprasti miestą, kuriame aš gyvenu ir iš naujo perkonstruoju savo ryšius su konkrečia savo gyvenamąja bendruomene. Kiekviena kelionė lemia visiškai kitokias mano reakcijas ir priverčia savo inspiracijas skleisti aplinkiniams naujose meno kūrinių kolekcijose. Taip aš mobilizuoju visus savo receptorius, leidžiančius patirti pačius įvairiausius kontrastus ir juos reflektuoti vienu metu kultūros kritikos ir meno kalboje.
Doc. dr. Remigijaus Venckaus parodą „Etiopijos kelias“ galite aplankyti Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3, Telšiai), paroda veiks iki kovo 31 d. Doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su jo komercinės fotografijos veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie skaitomus seminarus galite sužinoti –www.seminar.venckus.eu. Pageidaujantys gali autoriui pateikti komentarus el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Remigijaus VENCKAUS archyvo nuotr.
