facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lietuvių tauta yra maža.
Jai itin reikalinga eiti su kūrybos žengimu.
Vydūnas

Tų, kurie bent kiek rūpinasi tautos dvasine kultūra, negali nejaudinti žymaus filosofo ir rašytojo Vydūno (tikroji pavardė – Vilhelmas Storosta, 1868–1953) veikla ir kūrybos intencijos – būti „tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Kūrybinės veiklos pradžioje rašytojas pasirašinėjo tikrąja – Storostos Viliaus pavarde, pseudonimais Aidas, Aldas, Keliauninkas, Manas, Strazdelis, Skrolukas J., Swirplys J. ir kriptonimais A, A. L., Mn., F. M., L. A., R. L., St. L., Vdn., Vds., W. St. ir kt., nuo 1907 m. – Vydūnas.

Nuo 1925 m. buvo tarptautinės rašytojų organizacijos PEN CLUB garbės narys (iki pat 1969 m. buvo vienintelis į PEN priimtas lietuvis), Kauno universiteto filosofijos garbės daktaras (1928 m.), Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys (1933 m.). Parašė 12 filosofinių veikalų, sukūrė daugiau kaip 30 filosofinio turinio dramų, istoriosofinių darbų, išvertė senovės indų filosofinę poemą „Bhagavadgitą“ (1947 m.) ir kt.  

Vydūnas ir Šiauliai
Vydūnas susijęs su Šiauliais, ne kartą čia skaitė paskaitas, dalyvaudavo susitikimuose su gimnazistais ir mokytojais Šiaulių berniukų gimnazijoje, kitose švietimo ir kultūros įstaigose. Vydūno kūriniai buvo statomi Šiauliuose.

1910 m. gruodžio 4 d. vieno veiksmo drama „Ne sau žmonės“ („Prabočių šešėlių“ II d.) buvo pastatyta Šiaulių „Varpo“ salėje (režisierė S. Jakševičiūtė-Venclauskienė). 1911 m. Šiauliuose buvo pastatyta vienaveiksmė Vydūno komedija „Piktoji gudrybė“. Spektaklį režisavo Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė. Vydūnas S. Venclauskienę žavėjo ne tik savo kūryba, bet ir savąja gyvenimo filosofija, todėl buvo jų namuose dažnas svečias, tapo dukros Gražbylės krikštatėviu, pats sugalvojęs ir vardą.

Vydūnas bene pirmąkart lankėsi Šiauliuose prieš 100 metų, dar 1918 m. Šiaulių teatro artistai mėgėjai Vydūną, kaip autorių, pakvietė peržiūrėti ir kartu aptarti spektaklį, pastatytą pagal jo dramą „Ne sau žmonės“ (parašytą 1901 m.). Vydūnui atvykus į Šiaulius, įvyko spektaklio premjeros peržiūra ir aptarimas, taip pat jo susitikimas su žymiais to meto Šiaulių miesto kultūros veikėjais. Susitikimas vyko pedagogės ir aktorės Stasės Jakševičiūtės-Venclauskienės bute, kur be šeimininkų Stasės ir Kazimiero Venclauskių, dar buvo A. Povylius. Iš viso keliolika žmonių. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma fotografija iš šio susitikimo Šiauliuose su Vydūnu.

1920 m. įkurta „Kultūros“ bendrovė 1924–1926 m. Šiauliuose organizavo Vydūno paskaitas. 1922 m. Šiauliuose pirmąkart pastatyta Vydūno drama „Žvaigždžių takais“ (režisavo S. Jakševičiūtė-Venclauskienė).

1923 m. režisierius A. Sutkus Tautos teatre pastatė Vydūno „Žvaigždžių takus“. Dekoracijas šiam spektakliui sukūrė dailininkai G. Bagdonavičius ir V. Bičiūnas.

Šiaulietė aktorė Potencija Pinkauskaitė (1897–1984) susižavėjo Vydūno dramomis. 1924 m. Tautos teatre sukūrė Grožvydos vaidmenį Vydūno „Vaidilutėje“. Aktorės P. Pinkauskaitės apie 1980 m. užrašytuose prisiminimuose „Vydūno Grožvyda rašoma: „Kaip kiekvienas, taip ir aš be abejonės, turiu iš visų man brangių vaidmenų brangiausiąjį – tai Grožvyda iš Vydūno veikalo „Vaidilutė“. Šią trilogiją buvau perskaičiusi ne vieną kartą, ir Grožvydos vaidmuo mane nepaprastai žavėjo. Neretai sapnuodavau ją vaidinanti. Ir toksai sutapimas: autos teatro režisūra pavedė man Grožvydos vaidmenį tartum atspėdama mano slaptąją svajonę. Ilgai išstovėjau prie skelbimų lentos, kur kabojo vaidmenų paskirstymas. O sugrįžusi į namus paėmiau į rankas daug kartų mano skaitytą veikalą, priglaudžiau prie širdies... Ir nuriedėjo džiaugsmo ir baimės ašara. O sukniubusi pabučiavau pirmąjį veikalo puslapį... Pažiūrėjęs vieną vaidinimo spektaklį Vydūnas, saulėtai ir spinduliuojančiai prabilti mokėjęs, pasakė: „Dalinkie kūrybinę ugnelę žmonijai, kaip Grožvyda amžiną ugnį tautai dalino“. Šie Vydūno žodžiai ir Grožvydos vaizdas, sutapatinti širdyje, lydėjo mano kūrybos žygius per visą gyvenimą“ (Sutkus A. „Vilkolakio teatras“. Vilnius, „Vaga“, 1969, p. 289-290).

1924  sausio 19 d. Vydūnas Šiaulių valdžios gimnazijos salėje (Kuršėnų gatvėje)  skaitė paskaitą „Gyvybė ir kultūra“. Tų pačių metų sausio 20 d. toje pačioje salėje Vydūnas skaitė antrąją paskaitą „Lietuvių tautos kultūra“ (Vydūno paskaitos. „Šiaulių naujienos 1924 sausio 18, p. 2).

1924 m. sausio 19 d. Šiaulių berniukų gimnazijos salėje (Kuršėnų g.) Šiaulių šaulių moksleivių būrys suvaidino Vydūno triveiksmę pasakos dramą „Žvaigždžių takais“. Šio vaidinimo peržiūroje dalyvavo ir pats kūrinio autorius – Vydūnas.  Tą pačią dieną, sausio 19 d. Šiaulių mokytojų seminarijos sporto ratelio „Vairas“ mergaičių skyrius Seminarijos salėje vaidino Vydūno misteriją „Sigutė“. Vaidinimui dekoracijas sukūrė G. Bagdonavičius (Vakarėlis. „Šiaulių naujienos“, 1924 sausio 25, p. 3).

1925 m. sausio 10 d. ir sausio 11 d. Vydūno paskaitos buvo surengtos. Šiaulių berniukų gimnazijos salėje („Šiaulių naujienos“ 1925 sausio 9 d., p. 1).

1927 m. žiemą Vydūnas vėl lankėsi Šiauliuose ir čia skaitė paskaitą Šiaulių berniukų ir mergaičių gimnazijos mokiniams pilnutėlėje salėje. Paskaita užtruko apie pusantros valandos. V. Vaitekūnas prisiminimuose apie šią paskaitą rašė: „Vydūnas – žilstelėjęs, savo tradiciniu lengvu, laisvu, bet ne puošeivišku apdaru, smulkaus kūno sudėjimo, gyvas, judrus, santūrus, lengvos sportiškos eisenos – skaitė be jokio rašto ar pasirašyto planelio ir nesikartojo. Vengė sauso pamokslavimo, stengėsi kalbėti populiariai. Nuoširdžiai norėjo paveikti klausytojus, būti jų suprastas, bet nesistengė piršti savo idėjų, visai nesirūpino savo „parapijos“ ar jos regulos platinimu. Visą laiką auditoriją laikė prikaustęs prie savo akių, gerų ir besišypsančių. Man patiko jo ori laikysena (ne pompastiška!). Ramus, nuoširdus, epiškas pasakojimas, savotiška kalba, posakiai. Kalbėjo apie dvasios ir kūno savitvardą. Nors daug laiko prabėgo, bet dar šiandien prisimenu jo mintį, kad žmogus iš savo vidaus teauga“ (Vincentas Vaitekūnas. „Rinktiniai kraštotyros darbai“. Šiauliai, 1996, p. 237–238).          

1930 m. balandžio 28 d. „Lietuvos vaiko“ draugijos kvietimu Vydūnas Šiauliuose, Mergaičių gimnazijos salėje skaitė dvi paskaitas: „Tėvai ir vaikai – vieni antrųjų lemtis“ ir balandžio 29 d. „Vaikų auklėjimas ir tikyba“ (Vydūno paskaitos. „Mūsų momentas“ 1930 balandžio 26, Nr. 6, p. 4, „Šiaurės Lietuva“, 1930 balandžio 26).

1934 m. kovo 4 d. A. Krauso iniciatyva Šiaulių berniukų gimnazijoje įvyko Gyvulių globos draugijos surengta dr. Vydūno paskaita „Žmogus ir gyvulys“ („Žmogus ir gyvulys“. Iš dr. Vydūno paskaitos. „Šiaulių žinios“, 1934 kovo 11, nr. 8, p. 2).

1934 m. gegužės mėnesį Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojai ir mokiniai surengė išvyką ir tų pačių metų gegužės 20 d. aplankė Vydūną Panemunėje. Šioje išvykoje dalyvavo mokytojai A. Krausas, P. Orintaitė, K. Paulauskas, S. Anglickas ir Šiaulių berniukų gimnazijos gimnazistai. S. Anglickis apie šią išvyką savo prisiminimuose rašė: „Dar kartą mačiau Vydūną labai įsidėmėtinoje vietoje – Panemunės sodelyje prie Tilžės tilto. Atsitiko šitaip. 1933 m. baigiau Kauno universitetą ir pavasarį įsidarbinau Šiaulių berniukų gimnazijoje, o pasibaigus mokslo metams su mokiniais padarėme ekskursiją autobusu į Klaipėdos kraštą. Per Tauragę nuvykome iki Pagėgių, o iš ten – iki Panemunės.

Nuėjome iki pusės Tilžės tilto (toliau jau buvo Vokietija) ir apžiūrėjome tą vietą, kur hitlerininkai buvo pakorę žemaičio iškamšą. Vieną praeivį paprašėme, kad pakviestų iš Tilžės Vydūną. Neilgai trukus pasirodė ir jis pats. Nuo tilto nuėjome atgal, į panemunės sodelį. Čia susėdome ant suolelių, fotografavomės ir ilgokai šnekučiavome“ (Anglickis S. Žodis, augęs iš žemės. „Varpai“ 1997, p. 54-55).

1937 m. lapkričio 8 d. Vydūnas atvyko į Šiaulius ir apsistojo pas valstybinės gimnazijos direktorių J. Kartaną. Lapkričio 9 d. Vydūnas berniukų gimnazijoje skaitė paskaitą. Jis kalbėjo apie žmogaus kūną, jo aprūpinimą maistu, kūnui kenksmingus alkoholį ir rūkymą, girtuokliavimo žalingumą visai tautai. Taip pat Vydūnas kalbėjo apie teigiamą mokslo įtaką žmogui, apie tautiškumą, tautos uždavinius. Pasak Vydūno, svarbiausi tautos uždaviniai yra kova su blogiu, girtuokliavimu, saugotis ligų ir visur, kur tik galima, aktyviai reikštis – mene, kalboje ir kt. (Dr. Vydūno paskaita. „Įdomus mūsų momentas, 1937 lapkričio 14, p. 3). Tų pačių metų lapkričio 10 d. rašytojas susitiko su Šiaulių berniukų gimnazijos moksleiviais literatais ir ta proga taip pat skaitė paskaitą. Porą dieną paviešėjęs Šiauliuose Vydūnas traukiniu išvyko į Kupiškį.  1937 m. lapkričio 14 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ buvo išspausdinta trumpa informacija apie filosofo ir rašytojo viešnagę Šiauliuose „Dr. Vydūnas Šiauliuose“ ir Vydūno fotografija (Dr. Vydūnas Šiauliuose. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 lapkričio 14, p. 1).

1937–1939 m.  Šiaulių berniukų gimnazijoje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė Viktoras Katilius (1910–1993). Jis apie susitikimus su Vydūnu Šiaulių berniukų gimnazijoje prisiminimų knygoje „Židiniai ir žmonės“ rašė: „Tai, kad per 700 metų Mažojoje Lietuvoje išliko lietuvybė, kurios orbitoje Vydūnas buvo žymus mažlietuvos veikėjas ir auklėtojas, kėlė mūsų pagarbą jam. Ir štai Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojų kambaryje, o paskui ir salėje stovėjo prieš mus šita asketiška, apsitaisiusi tokiu liesu kūnu, lyg kas būtų nutraukęs jam pusę kraujo, asmenybė. Į šį Mažosios Lietuvos rašytoją ir auklėtoją anais įsisiautėjusio germaniškojo hitlerizmo metais negalėjome žiūrėti kitaip kaip su mielai prisiimama pagarba“ (Katilius V. Židiniai ir žmonės“, Vilnius: „Vaga“, 1997, p. 296).

1938 m. kovo 11 d. Karaliaučiaus krašto finansų tarnyba apkaltino Vydūną finansiniu sabotažu. To nepagrįsto kaltinimo pagrindu buvo iškelta byla, ir  1938 m. kovo 11 d. Vydūnas buvo areštuotas. V. Katilius, reaguodamas į šį neteisėtą Vydūną sulaikymą 1938 m. kovo 20 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ išspausdino straipsnį „Liūdnas Dr. Vydūno jubiliejus“. V. Katilius rašė: „Kuo galėjo jis (Vydūnas – J. N.) nusikalsti? – Žmogus, kuriam kova fizinėmis jėgomis ir prievarta nebuvo pažįstama nė iš vardo? Žmogus, kuris skelbia ir vykdo griežtą atsisakymą mėsos vien dėl to, kad per mėsą galį įsunkti į savo kraują gyvulišką smurto palinkimą? Kuo galėjo jis nusikalsti?

Neseniai Vydūnas lankėsi ir Šiauliuose, sakė paskaitas parengtas visada vienam ir tam pačiam taurinimo tikslui. Nevienam teko matyti tą ypatingą, net išore skaidrų, spinduliuojantį veidą, girdėti galingus, bet santurius žodžius, pajusti iki pat gelmių taikią, nei senatvės, nei išdžiu kovo vusio kūno nenuvargintą sielą“ (Katilius V. „Liūdnas dr. Vydūno jubiliejus“. Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. kovo 20, p. 3).

Vienas platesnių straipsnių „Kaip suprasti Vydūną“ pasirodė 1943 m. Vydūno 75-mečio proga Šiauliuose leidžiamame almanache „Varpai“. Jo autorius Mažosios Lietuvos filosofo kūrybos gerbėjas Pr. Merkelis. Paskutinysis Lietuvoje skelbtas Vydūno straipsnis  „Didžioji žmonijos valanda“ taip pat pasirodė 1944 m. „Varpų“ almanache („Varpai“. Šiauliai, 1944, P. 315-319).

Vydūnas Šiauliuose bendravo su advokato Kazimiero Venclauskio šeima, Šiaulių berniukų gimnazijos direktoriumi J. Kartanu, mokytoju J. Rimkumi ir ypač glaudžiai su šios gimnazijos mokytoju A. Krausu.

A. Krausas – Vydūno pasekėjas
Pedagogas, vegetarizmo propaguotojas Antanas Krausas (1905–1970) gimė 1905 gegužės 10 d. Sedoje, Mažeikių r. 1925 m. baigė Telšių gimnaziją. Gimnazistu būdamas įsteigė Sedos kultūros ratelį ir leido neperiodinį laikraštį „Šaltinis“ (1923–1925), priklausė dr. V. Kudirkos literatūros būreliui bei vegetarų draugijai (nuo 1920 m.). Leido vegetaro laikraštį „Širdies liepsna“ (1923–1925). Sedoje 1923 m. įsteigė viešąją biblioteką. 1930–1937 m. buvo vokiečių kalbos mokytoju Šiaulių berniukų gimnazijoje. A. Krausas dalyvavo Šiaulių esperantininkų draugijos, 1931 m. Šiauliuose įregistruotos vegetarų draugijos veikloje. Jis laikė bibliotekėlę, iš kurios buvo galima pasiskolinti knygų ir laikraščių (užsienio kalbomis) apie vegetarizmą. A. Krausas Šiauliuose priklausė Gyvulių globos draugijai ir buvo jos sekretorius (1932–1937 m.), įsteigė pirmąjį Lietuvos moksleivių Gyvulių globotojų ratelį Šiaulių berniukų gimnazijoje ir 1936 m. išleido gyvulių globos antologiją „Mūsų bičiuliai“.  

A. Krausas buvo vienas aktyviausių Vydūno mokymo pasekėjų Šiauliuose. Pirmąją Vydūno knygą už auksiną 20 skatikų jis nusipirko 1920 m. pavasarį, dar būdamas Telšių gimnazijos moksleivis. Susidomėjęs šia knyga, daugiau rašytojo veikalų jaunuolis parsisiųsdino iš „Rūtos“ leidyklos Tilžėje. Taip A. Krausas tapo Vydūno gerbėju iki pat gyvenimo pabaigos.  A. Krausas būdamas Vydūno pasekėju, jo filosofiją ir gyvenimo meną Šiauliuose stengėsi įskiepyti mokiniams, visuomenei. A. Krauso iniciatyva Vydūnas ne kartą buvo atvykęs į Šiaulius. Tarp Vydūno ir A. Krauso užsimezgė glaudūs ryšiai. Vydūnas A. Krausui siųsdavo savo rankraščius gramatiškai pataisyti, t. y. jo raštų kalbą priartinti prie lietuvių bendrinės literatūrinės, sunormintos kalbos (Bražas A. Vydūnas, Šiaulių kraštas, 1993 kovo 13 d., p. 4).

Tarpukariu, dirbdamas Šiaulių gimnazijos direktoriaus pavaduotoju, A. Krausas mieste įkūrė Vydūno knygų sandėlį ir iš jo aprūpindavo visą Lietuvą. Siekiant išplatinti Vydūno knygas buvo platinami lapeliai, kuriuose buvo nurodytas platintojo A. Krauso  adresas (Šiauliai, Dvaro g. 102). Pirkti Vydūno knygas dažniausiai buvo raginama norint suteikti autoriui paramos, kurios jam prireikė po „Rūtos“ vadovės M. Raišukytės mirties. Prekyba Vydūno kūriniais nebuvo nei intensyvi, nei pelninga (Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga: Lietuviškos knygos raida 1547–1940). Baltos lankos, 1996, p. 663-664). Pasak S. Anglickio, A. Krausas savo bute Šiauliuose buvo įrengęs Vydūno raštų sandėlį. Čia jie buvo pargabenti iš Tilžės, kad hitlerininkai nekonfiskuotų ir nesudegintų. Jis sudarinėdavo tų raštų komplektus ir pardavinėdavo. A. Krausas garsėjo kaip Vydūno pasekėjas, vegetaras (Anglickis S. „Žodis, augęs iš žemės. „Varpai 97, p. 58).

A. Krausas populiarino Vydūno kūrinius. Jis to meto spaudoje paliko geros Vydūno knygų ir architektonikos liudijimą. A. Krausas pastebėjo Vydūno leidinio „Jūratė“ viršelių sąskambį su kūrinio turiniu: „Jie (viršeliai – J. N.) melsvai žali, kaip pačios jūros bangos“ (Krausas A. Lietuvos aidas, 1935 balandžio 16, p. 6).

A. Krausas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pasitraukė į Vakarus ir apsistojo Vokietijoje. Ten buvo įvairių gimnazijų direktorius.1945 m. karo audrų nublokštas Vydūnas atsidūrė pabėgėlių lageriuose Vakarų Vokietijoje ir ten buvo beviltiškoje būklėje, badavo. 1946 m. rugpjūčio 14 d. mokytojas A. Krausas Liubeko ligoninėje aplankė Vydūną  ir jį kartu su kitais lietuviais advokatu Indreika, V. Pauža, Stalioraičiu ir rašytoju F. Kirša globojo.  Yra išlikusi I. Petniūno 1946 m. nuotrauka, kurioje nufotografuotas Vydūnas su bičiuliu ir globėju A. Krausu. Vydūną iš ligoninės atsiėmė lietuvių rašytojas F. Kirša, o priglaudė A. Krausas. Tremtyje A. Krausas globojo savo mokytoją Vydūną. A. Krausas, įtakotas Vydūno, spaudai parengė knygelę „Gyvulių draugas“ (Detmold, 1946, 32 p.). 1946 m. rugsėjo 4 d. Vydūnas, A. Krausui rūpinantis, palieka ligoninę ir F. Kiršos lydimas išvažiuoja į anglų zonoje buvusį Detmoldą. Ten Vydūnas gyveno iki mirties. Vydūnas prieš pat Antrąjį pasaulinį karą pradėjo versti Bhagavadgitą, o baigė jau jam prasidėjus. Detmolde 1947 m. šį vertimą išleido Lietuvių skautų brolijos vadija. 1947 m. gegužės 25 d. Vydūnas šio leidinio įžangoje rašė: „Nepaprastų mano vartojamų žodžių ir apskritai kalbos taisyklingumui prižiūrėti ir pataisyti, kur tai reikalinga, padėjo man mano bičiulis Antanas Krausas. Jis pasirūpino ir šio vertimo atspausdinimu. Už tai sakau jam nuoširdžiausią ačiū.“ (Vydūnas. Raštai III t. Vilnius: „Mintis“, 1992, p. 412).

A. Krausas 1949 m. persikėlęs į Australiją 1951 m. įkūrė lietuvišką mokyklą, platino lietuviškas knygas ir rūpinosi, kad Australijos lietuviai neužmirštų lietuvių kalbos. Jis buvo Lietuvių enciklopedijos generalinis atstovas Australijoje, bendradarbiavo išeivių spaudoje, ir populiarino Vydūno mokymą ir filosofiją ir jo leidinius, rašė knygą apie Vydūną. A. Krausas svajojo išleisti visus Vydūno raštus, bet šio savo sumanymo nespėjo įgyvendinti (Krivickas J. Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851–1991). Kaunas: „Šviesa“, 1991, p. 75).

Išsaugojant Vydūno atminimą Šiauliuose
Šiaulių „Aušros“ muziejus saugo Vydūno raštų ir laiškų rinkinį. Tai jo laiškai rašyti 1924–1936 metai, pedagogui, kraštotyrininkui Matui Untuliui (1889–1952). Šie laiškai atskleidžia Vydūno, kaip filosofo ir rašytojo dvasinį pasaulį, jo pažiūras į lietuvių tautą, draugystę, gyvenimą. Viename iš savo laiškų, rašytų M. Untuliui 1936 m. iš Berlyno, jis rašo: „Siunčiau iškeliaudamas iš Tilžės naujausią savo veikalą. Spausdinimo klaidas ištaisyti, bet ir kalbą gerinti man gelbėjo Šiaulių vald. gimnazijos vicedirektorius Antanas Krausas“. Vydūnas laiškuose M. Untuliui taip pat perduoda linkėjimus ir sveikinimus Šiauliuose gyvenusių Vaineikių šeimai (Seliugina O. Kovojęs už dvasinį tvirtumą: Vydūno 120-osioms gimimo metinėms. „Raudonoji vėliava“, 1988 kovo 25, p. 3).

Šiauliuose, Sukilėlių kalnelyje, paminklo sukilėliams kairėje auga ąžuolas. Jį maždaug 1934 m. pasodino čia apsilankęs Vydūnas. Vydūno metais tikslinga būtų prie šio ąžuolo pastatyti informacinį stulpelį su nuorada, kad šį medį pasodino filosofas ir rašytojas Vydūnas. Viena Šiaulių miesto gatvių pavadinta Vydūno vardu.

Grafikas Amalijus Narbutas sukūrė linoražinį „Vydūnas“, kuriame išraižyti Vydūno žodžiai „Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį...“ 1989 m. pagal šį linoraižinį 1000 egz. tiražu „Periodika“ išleido plakatą. Šis A. Narbuto kūrinys eksponuojamas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos periodikos skaitykloje.

2004 m. birželio 10 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įvyko vakaras-susitikimas „Vydūnas vakar, šiandien, rytoj“. Jame dalyvavo iš Šiaulių rajono Kurtuvėnų krašto kilęs, Vydūno draugijos pirmininkas, dr. prof. V. Bagdonavičius, psichologė R. Palijanskaitė, operos solistė A. Liutikaitė, draugijos nariai ir Vydūno mokymo sekėjai.    
2010 m. kovo–balandžio mėnesiais Šiaulių universiteto Retų spaudinių skaitykloje veikė paroda „Vydūno gyvenimo keliu“, skirta filosofo ir rašytojo Vydūno 145-osioms gimimo metinėms.       

2016 m. Šiauliuose, Vilniaus gatvėje pastatyta Dariaus Augulio skulptūra „Meilės varpas“ su varpu, ant kurio iškalti Vydūno žodžiai „Iš kur varpų garsai pareina“.

2016 m. lapkričio 29 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Konferencijų salėje surengtas renginys „Vydūnas Lietuvai ir Šiauliams. Jo metu Vydūno draugijos pirmininkas T. Stanikas skaitė pranešimą „Vydūnas Lietuvai“. Vyko apskritojo stalo pokalbis „Vydūno sąsajos su Šiauliais“, kuriame dalyvavo D. Augulis, R. Margevičienė, J. Nekrašius, prof. V. Rimkus, V. Vingras ir kt.

2017 m. lapkričio 7 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Konferencijų salėje įvyko žurnalisto Leono Stepanausko knygos „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties“ pristatymas. Šiame renginyje dalyvavo knygos autorius L. Stepanauskas, Vydūno draugijos pirmininkas T. Stanikas ir kt. renginį vedė Vydūno draugijos narė J. Gedminienė.    

2018 m. sausio 25 d. Šiaulių Gegužių progimnazijoje organizuota  tęstinė visuminio ugdymo respublikinė metodinė-praktinė konferencija „Visuminis ugdymas: akademinio ir dorovinio ugdymo pusiausvyros svarba švietime“, skirta Vydūno 150-osioms gimimo metinėms bei Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti. Konferencijos metu buvo atidaryta Vydūno alėja Gegužių progimnazijoje (Vydūno alėjos įkūrimo iniciatorė – progimnazijos direktorė S. Baranauskienė).

Šiauliuose aktyviai veikia Vydūno draugija, kuriai mieste atstovauja šio draugijos tarybos narė J. Gedminienė ir kiti draugijos nariai, Vydūno ir Ajurvedos klubas, propaguojantis sveiką gyvenseną ir filosofo idėjas, kurioms daug dėmesio skiria šio klubo vadovas S. Dragūnas.

2018 03 09 04

Plakatas pagal dail. Amalijaus Narbuto linoraižinį „Vydūnas“. 1989 m.
Kūrinio originalas saugomas Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje.

2018 03 09 06

Vydūno eilėraščio „Esmi“ faksimilė.
Iš J. Nekrašiaus archyvo

 

Į viršų