Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus aktyviai kuria fotografijos meną ir jį pristato Lietuvos bei užsienio meno galerijose ir muziejuose. Tačiau ne daugelis žino, kad jis yra ir videomeno kūrėjas. 2018 m. kovo 3 d. Berlyne buvo atidaryta dviejų autorių paroda „Baltijos pasirodymas“ („Baltic Appearances – Baltische Erscheinung“). Vokiečių fotografas Klausas W. Eisenlohras demonstravo naujausią eksperimentinės fotografijos ciklą, sukurtą lankantis Baltijos valstybėse, o doc. dr. R. Venckus – 2004–2018 m. sukurtus videofilmus. Paroda atidaryta galerijoje „World in a Room“ (Brunhildstraße 7, 10829 Berlin-Schöneberg, Vokietija). Ją galima apžiūrėti iki gegužės 5 d. Kviečiame susipažinti su doc. dr. Remigijaus Venckaus įspūdžiais apie parodą ir savikritine analize apie savo videomeno kūrybą.

Nuo 2013 metų visi pastebi mano kūrybą eksperimentinės fotografijos srityje. Nuo 2015-ųjų aš taip pat daug dirbu aukštojo mokslo studijų vadybos srityje. Retas kuris žino, kad nuo 2002 m. iki 2013 m. intensyviai kūriau videomeną, o tiksliau – videofilmus. Prieš penkerius metus nusprendžiau atsisakyti šios kūrybos srities ir labiau savo laiką skirti fotografijai. Deja, 2017 m. mane pasiekė žinia, kad vokiečių menininkas Klausas W. Eisenlohras bando su manimi kontaktuoti dėl mano videomeno kūrybos. Esu dėkingas fotografijos kritikui doc. dr. Tomui Pabedinskui, kad jis mus suvedė su puikiu fotografijos praktiku.

Netrukus, lapkričio mėnesį, skrisdamas dėstyti į Portugaliją užsukau į Berlyną. Kartu su vokiečiu fotografu ir galerijos „World in a Room“ vadovu Horstu Schonigu praleidome visą pusdienį diskutuodami apie parodos koncepciją. Keista, nors videomeno kūrybai skyriau dėmesio tik kaip pedagogas, nes 14 metų videomeną dėsčiau universitetuose (Vytauto Didžiojo universitete, Šiaulių universitete), vis dėlto kolegos iš Vokietijos privertė į savo videokūrybą pažvelgti naujai. Jų susidomėjimas po penkerių metų pertraukos privertė sukurti naują videofilmą ir taip grįžti prie apleisto kūrybos lauko. Tikriausiai neįmanoma pabėgti nuo tikrosios savo pradžių pradžios…

Tiek aš, tiek K. W. Eisenlohras – mes abu – jau ilgą laiką darbuojamės eksperimentinio medijų meno lauke: ne tik kuriame, bet ir kuruojame meno renginius, skaitome paskaitas ir vedame praktinius seminarus apie medijų kultūrą ir meną įvairiose mokslo institucijose. Tikriausiai dėl to mes labai greitai susikalbėjome dėl parodos koncepcijos ir eksponuojamų kūrinių.

Parodoje eksponuojamą fotografiją ir videomeno kūrybą sieja Baltijos šalys ir gyvenimas jose. Visi žiūrovams pristatomi kūriniai yra sukurti šiame regione. Atvaizduose dominuoja žmogaus figūra ir urbanistinis peizažas. Mano videofilmuose pastebimas visiškai nespecifinis ir nereprezentatyvus lietuviškas urbanistinis peizažas: jis minimalus, dažniausiai dengiamas sniego. Urbanistiniai peizažai komponuojami kartu su manuoju atvaizdu ir balsu. Tokiu būdu aš vykdau ne tik visuomenės kritikos funkciją, bet ir iš naujo patikrinu save. Galiu tik numanyti, kad mano videofilmų biografiniai motyvai labiausiai sudomino kolegas iš Vokietijos.

Kitokia yra K. W. Eisenlohro kūryba. Ji gal net kiek mažiau personifikuota. Neseniai keliaudamas po Šiaurės Europą K. W. Eisenlohras fotografavo trijų Baltijos valstybių sostinių urbanistinę aplinką. Nuotraukose užfiksuotos viešosios erdvės ir jose įkomponuotos skulptūros, atsitiktiniai praeiviai ir jų paliekami gyvenimo pėdsakai. Fotografijos komponuojamos po tris, taip ne tik skaidant ciklą į atskiras dalis, bet ir jose akcentuojant dienos ir nakties kaitą. Daugelį kadrų sukurti judesyje, kuriame negyvi žmonės  (t. y. jų atvaizdai skulptūrinėse formose) kartais pradeda judėti ir atrodyti esą labiau tikresni nei už bet kokį nepažįstamą praeivį. Tikriausiai tai mane ir žavi K. W. Eisenlohro naujajame fotografijų cikle.

Jau minėjau, kad daugumos mano videofilmų (priešingai nei fotografijų) pagrindinis herojus esu aš pats. Taip aš reflektuoju savo ryšį ne tik su artimais man žmonėmis, bet ir su pačiu menu, su urbanistine aplinka, vietos politikos ir socialinio gyvenimo normomis, vertybių kaita.

Viename paskutinių mano sukurtų videofilmų „Mano Sėkmės istorija” (2013) aš retoriškai savęs klausiu – kas aš esu. Atsakymo nepateikiu, bet filmo siužetinę liniją išvystau aktualizuodamas nesėkmingų savo gyvenimo etapų faktus. Pretekstas kurti šį filmą buvo disertacijos rašymas – vienas sudėtingiausių mano gyvenimo momentų. Likdamas vienas su savimi ir nuolatos lankomas nesėkmių ėmiau registruoti savo mintis, analizuoti savųjų nesėkmių atvejus ir netgi kelti klausimą – kas nutiktų, jei šios nesėkmės mane būtų aplenkusios. Filmo reziumė – visos nesėkmės yra ne kažkieno, bet mano ir jos kaip mano kūno oda turi būti priimamos ir sugyvenamos.

Kadangi šis videofilmas („Mano Sėkmės istorija”) yra paženklintas labai ryškia Lietuvos socialine kritika ir labai asmenišku požiūriu bei išgyvenimų analize, aš nusprendžiau jo niekada nerodyti Lietuvoje. Buvau net nusiteikęs jo nedemonstruoti ir užsienio meno erdvėse, bet K. W. Eisenlohr’as jį išskyrė kaip labai ryškų kūrinį ir įtikino videofilmą eksponuoti Berlyno meno ir kultūros erdvėje. K. W. Eisenlohr’as apie mano filmą pateikė savo nuomonę: „[…] šiame kūrinyje savasis aš (R. Venckus) žvelgia į save tarsi kito akimis, kritiškai vertina savo kūrybą, lemiančią kardinalius pokyčius profesinėje veikloje ir jį supančioje visuomenėje. Jis (t. y. R. Venckus) yra vienas ryškesnių vyriškų aktų kūrėjų Lietuvoje, kuris neretai sulaukdamas pasipiktinimų ir pasipriešinimų kas kartą tampa dar labiau drąsesniu kūrėju. Videofilme „Mano sėkmės istorija“ autorius kritikuoja savo paties ir savosios šalies ryšius su Europos Sąjunga ir sudėtingu postsovietinės tapatybės palikimu.“ Turiu pastebėti, kad šį videofilmą kūriau tikrai ilgai, ir ne ką ilgiau jam specialų garso takelį sukūrė elektroninės muzikos kūrėjas šiaulietis Kęstutis Venskūnas-Fingus. Už nuostabų garso takelį esu vis dar jam dėkingas.

Kitame parodoje pristatomame kūrinyje „Pasiklydęs veiksme“ (2010) žiūrovas ekrane mato stambiu planu nufilmuotas besikeičiančias ir įnirtingai purtomas galvas. Šis mano kūrinys Lietuvoje buvo parodytas tik porą kartų. Jį galima suvokti kaip nuolatinį esamosios situacijos (kuri nėra griežtai įvardyta) neigimą ir nesutikimą su primestu socialiniu vaidmeniu.  Kaip pastebi kolega K. W. Eisenlohras kūrinys verifikuoja net ir portreto žanrą. Klasikinėje kūryboje portretas reprezentuoja išskirtinės asmenybės bruožus, tačiau nufilmuotas įnirtingas galvos purtymas reprezentuoja gerokai daugiau nei neigimą, gerokai daugiau nei kitimą. Mano kūrinys demonstruoja nepastovią šiuolaikinio žmogaus tapatybę, o gal ir net neegzistuojančią?…

Berlyno bendruomenei pristačiau naujausią savo videofilmą „Laiškas“. Tai šokio filmas, kuris jungia spektakliui būdingą sceninį šokėjo pasirodymą su viešąja miesto erdve. Aš tokiu būdu ne tik aktualizuoju privačią ir viešą jausmų dramą, bet ir tai, ką mes vadiname nuoširdžiu jausmu. Man visiškai nesvarbu, kaip šį jausmą pavadinsime. Videofilme panaudojau garso takelį iš 2010 metais kartu su K. Venskūnu-Fingus sukurto garso performanso „Uždraustojo vaisiaus litanija“. Anuomet gyvenau Šiauliuose, kur pavasariais vykdavo medijų meno festivalis „Enter“. 2010 m. vykusio festivalio tema buvo garso menas. Nusprendęs dalyvauti renginyje parašiau poeziją ir pareiškiau K. Venskūnui-Fingus, kad noriu ją sudainuoti. Repetavome tris savaites, kol galiausiai 2010 m. balandžio 23 d. meno bendruomenė išvydo mane ne tik stovintį prie mikrofono, bet dar ir dainuojantį. Tai buvo tarptautinio medijų meno festivalio „Enter 8“ pasirodymas.

Šiandien aš tikrai atmenu priežastis, kurios anuomet mane privertė sukurti performansą keistu pavadinimu, nurodančių į Bibliją. Prieš mėnesį Šiaulių katedroje šalia paradinio įėjimo prieš prasidedant Velykinėms mišioms regėjau senyvas moteris. Senolės agitavo kiekvieną Lietuvos pilietį išreikšti savo nuomonę ir pasirašyti po dokumentu, kuriame siekiama uždrausti homoseksualų eitynes Lietuvos sostinėje.

Kai kurie, o gal net dauguma visuomenės veikėjų, šviesuolių, politikų ir pedagogų, jau ilgą laiką siekia uždrausti, bet kokį laisvą žodį, bet kokią žmogaus teisę į savo prigimtį;  siekiama uždrausti žodį apie teisę į lygiavertį socialinį statusą. Jau seniai nepaisoma demokratinės ir laisvos tautos idėjos. Kasdien mosuojama / šmėžuojama šventųjų pavidalais. Kasdien manipuliuojama ir prisidengiama jų tyromis gyvenimo istorijomis. Siekiama uždrausti net kalbėti apie seksualinių tapatybių įvairovę, o ką jau kalbėti apie lygybę. Mano, kaip demokratinės Lietuvos piliečio, tikslas – įvaldytomis savosiomis arba naujai atrastomis raiškos priemonėmis kvestionuoti esamąją tikrovę, prisidėti prie jos tobulinimo, siekti teisinės lygybės tarp žmonių, kurie gimė ir gyvena mūsų šalyje.

Praėjus 8 metams aš ir vėl grįžau prie anksčiau sukurto garso takelio. Jį pritaikiau naujam videofilmui „Laiškas“. Naujasis kūrinys neturi jokios panašios ar adekvačios prasmės, kuri buvo išplėtota anksčiau sukurtame garso performanse. Naujausiame kūrinyje labiau prabylu apie meilę be ribų, be sienų, be draudimų. Apie meilę, kuri nepatogi, kuri žeidžia, bet vis tiek yra sava ir tuo nuostabi. Tai meilė, apie kurią kalbama Biblijoje: „(1) Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. (2) Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. (3) Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. (4) Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. (5) Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, (6) nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. (7) Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. (8) Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13,2: Plg. Mk 11,23;1 Kor 13,4-13,7).

Labai džiaugiuosi, kad prie šio filmo kūrimo prisidėjo mano studentas Denis Stech, kuris yra puikus modernaus šokio atlikėjas, šiuo metu šokantis net A. Cholinos kuriamuose spektakliuose. D. Stech sutiko sudalyvauti projekte iš karto, vos tik jam apie tai užsiminiau. Šokio motyvai jo mintyse gimė labai greitai.

Nufilmavus šokį kilo naujas iššūkis: reikėjo atrinkti nufilmuotą medžiagą ir komplektuoti vientisa filmo forma. Vis dėlto labai griežtas sąlygas montažui padiktavo muzikinis ritmas. Apie savo patirtį įgytą filmuojantis D. Stechas teigia: „Dalyvavimas šiame videofilme man buvo puiki patirtis, o šokti nedideliame rūsyje man buvo begalinis iššūkis. Aš manau, kad mums viskas pavyko gana neblogai. Ačiū mano dėstytojui už galimybę būti parodos Berlyne dalimi ir tikiuosi, kad tai tik bendradarbiavimo pradžia!“ (Visą videofilmą, kaip ir kitus doc. dr. r. Venckaus videokūrinius, galite pažiūrėti  http://en.venckus.eu/video/)

Vis dėlto aš turiu pripažinti, kad labai dažnai kuriu analizuodamas medijų technologijas. Aš nepaliaujamai ieškau naujos tinkamiausios medijos, kuri leistų perteikti savąjį kūrėjo santykį su laiku, erdve ir atmintimi. Kūrybos centre visuomet svarbiausias yra atminties klausimas. Tad šiuo atveju aš savo kūryboje taip pat bandau rasti atsakymą į klausimą, kas šiandien yra žmogus ir jo atmintis. Galiu drąsiai pasakyti, kad paieškose mano menas tampa asmenine ne tik medijų, ne tik atminties, bet ir savianalizės forma. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar kūrinyje aš kalbu apie meilę ar apie mirtį. Bet kuriuo atveju, kad pajaustum ir vertintum, yra reikalinga atmintis, nuolatos dalyvaujanti tikrovėje kaip mirties ir gyvenimo tarpininkė.

Kolega vokiečių fotografas K. W. Eisenlohras demonstruoja fotografijų seriją, sukurtą lankantis Baltijos šalyse, 2014 m. nuotraukose užfiksuotos miestų erdvės ir žmonės yra neįprasti ir neprimena jokių turistinių fotografijų. Fiksuodamas pastatus, žmones, jų kasdienes veiklas menininkas pastebi šiuolaikinį gyvenimą, kuris save „išduoda“ vieningoje tradicijos ir (post)modernybės jungtyje. Nuotraukose įamžinti skulptūrų atvaizdai, taip negyvą materiją labiau sugyvinant, nei ji egzistuoja iš tikro. Taip skulptūrų figūros, viena vertus, sužavi žiūrovą nauju materijos perteikimu, antra vertus, nuvilia, nes autorius negrindžia tipiškos gatvės fotografijos kanonų. Tad šiuo atveju galima teigti, kad „žmogiškųjų figūrų“ portretai pateisina ir nuvilia daugelio žmonių lūkesčius, susijusius su noru matyti įprastą gatvės reprezentaciją ir pastebėti ne ką nors nauja, bet atpažinti esamą vietą. Tačiau būtent tuo K. W. Eisenlohras ir yra įdomus, jis intuityviai ir savireflektyviai atsigręžia net į nesenąją Baltijos šalių istoriją.

Metodiškai ir nuosekliai K.W. Eisenlohras savo kūryboje naudoja fotografijos, filmo ir naujųjų medijų priemones bei nuolatos revizuoja medijų meno teoriją. Kūryboje jam svarbiausi urbanistinės erdvės pokyčiai, galimybė tirti privatumo ir viešumo ryšius bei konfliktus. Jo fotografija rodo, kad atvaizdai gali tinkamai perteikti ne tik urbanistines erdves, bet ir jomis ženklinti pavienių žmonių išskirtinius ryšius su juos supančia socialine aplinka. Menininkui svarbu, kad jo kūryba būtų suvokiama kaip komunikacijos priemonė.

Kurdamas filmus, rašydamas esė ir fotografuodamas K. W. Eisenlohris išradingai žengia į kitokios ikonografijos diskursą, apimantį žmonių santykius su miesto erdve tarsi gyvu organizmu. Jis jau daug metų kuria filmus ir meno projektus viešose erdvėse Berlyne, Stambule, Helsinkyje, Čikagoje, Hanoveryje, Poznanėje, Štutgarte ir Reimse. Jau kurį laiką kuruoja tarptautinę programą „Directors Lounge“, kurioje yra pristatomi garsių medijų meno kūrėjų darbai, taip pat Berlyno medijų meno festivalyje kuruoja Urbanistinių tyrimų programą. K. W. Eisenlohris dėsto Gilberto Bosques fotografijos centre, Berlyne.

Plačiau su doc. dr. R. Venckaus kūryba galite susipažinti jo interneto svetainėje www.venckus.eu; apie Klaus W. Eisenlohr galite sužinoti daugiau apsilankę jo interneto svetainėje www.kw-eisenlohr.de. Paroda „Baltijos pasirodymas“ veiks iki gegužės 5 d. galerijoje „World in a Room“ (Brunhildstraße 7 10829 Berlin-Schöneberg, Vokietija; https://www.worldinaroom.de). Galerijos darbo laikas: penktadieniais – šeštadieniais, 14–18 val.  

Informuojame, kad doc. dr. Remigijus Venckus šiais metais atidaro dvi dideles autorines parodas Lietuvoje. Šiandien (kovo 9 d.) jo naujausias dokumentinių fotografijų ciklas „Etiopijos kelias“ 17 val. pristatomas Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3). Kovo 30 d. fotografijų paroda „Dienoraščių vietos 3“ bus pristatyta Ignalinos krašto muziejuje (Ateities g, 43, Ignalina).

Doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo fotografo komercinę veiklą galite sužinoti – www.foto.venckus.eu, o apie skaitomus seminarus – www.seminar.venckus.eu. Rubrikos autorius labai tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.  Nuotraukos www.venckus.eu  www.kw-eisenlohr.de