Šiandien neįprastai daug diskutuojama apie technologijas ir jų naudą visuomenei, tačiau nepakankamai daug dėmesio yra skiriama turiniui, kurį technologijos „perneša“ vartotojui. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus, dirbdamas penkioliktus metus Lietuvos aukštajame moksle, kasdien sutinka labai įdomių žmonių, iš kurių patys įdomiausi yra turinio kūrėjai. Šiandien jis džiaugiasi, kad vienas įdomesnių žmonių kartu darbuojasi Pramogų industrijų katedroje. Tad siūlome susipažinti su diskusija, kurią plėtojo doc. dr. R. Venckus ir Aistė Ptakauskė – neeilinio išsilavinimo, vizionieriška asmenybė, šiuolaikinio turinio kūrėja!  

Lektorę Aistę Ptakauskę galima drąsiai pristatyti kaip rašytoją, scenaristę, prodiuserę ir tarpkultūrinės komunikacijos specialistę. Ji sėkmingai darbuojasi tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Lekt. A. Ptakauskė yra išleidusi tris prozos knygas, į lietuvių kalbą išvertusi kanadiečių bardo Leonard’o Cohen’o romaną „Žavūs nevykėliai“, sukūrusi tarptautinio dėmesio sulaukusį dokumentinį filmą apie imigrančių gyvenimą Lietuvoje „Pasaulio virtuvė“.

A. Ptakauskė apsigynė televizijos, radijo ir kino meno magistro laipsnį Sirakūzų universiteto S. I. Newhouse’o viešosios komunikacijos mokykloje, kuri jau daug metų yra laikoma geriausia komunikacijos specialistų kalve Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Už savo kūrybą ir veiklą A. Ptakauskė yra pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą – Augustinio Griciaus premiją už geriausią metų prozos debiutą Lietuvoje, JAV senatoriaus J. William Fulbright stipendiją, Tarptautinio moterų ekonomikos forumo apdovanojimą „Iškili moteris, kurianti visiems geresnį pasaulį“ ir kt. A. Ptakauskės dokumentinis filmas „Pasaulio virtuvė“ įtrauktas į studijų programas net keliuose Europos universitetuose.

A. Ptakauskė nuolat kviečiama skaityti paskaitų ir vesti mokymų tiek Lietuvos, tiek užsienio universitetuose. Nuo 2015 m. ji vadovauja savo pačios įkurtai organizacijai „Pasaulio virtuvė“.

„Pasaulio virtuvė“ kuria ir vykdo socialiai atsakingo meno projektus (kuria filmus, spektaklius, vaizdo klipus) bei padeda žmonėms ir organizacijoms veiksmingai komunikuoti tarpkultūrinėse aplinkose.

Nuo 2016 metų „Pasaulio virtuvė“ vadovauja „Erasmus+“ projektui, kurio tikslas – padėti dėstytojams ir mokytojams visoje Europoje veiksmingai dėstyti savo disciplinas tarpkultūrinėms studentų grupėms. Projekto tyrėjų ir ekspertų komandą sudaro mokslininkai ir pedagogai iš VIVES universiteto Belgijoje, Roma Tre universiteto Italijoje, Airijos valstybinio universiteto Golvėjuje (Airijoje) ir Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvoje.

– Aiste, jūs prisistatote kaip turinio kūrėja (angl. creative content producer). Prieš keletą metų apie tokią veiklą net nemąstydavome, o Lietuvoje dar ir šiandien daug kam kyla klausimų apie šią veiklą. Tad noriu paklausti, kas yra turinio kūryba. Kokia turinio kūrėjo profesija? Kokiomis asmeninėmis ir profesinėmis savybėmis išsiskiria turinio kūrėjai?
– Labai paprastai tariant, turinio kūrėjai yra istorijų ir pasakojimų pardavėjai. Jie kuria pasakojimus ir istorijas, kurios įtraukia, intriguoja, pralinksmina ar pamoko ir gali būti transliuojamos televizijoje, kine, internetu, radijo bangomis, atsidurti spaudoje ar vaizdo žaidimuose, būti įrašomi muzikos studijose.

Visos turinio kūrėjų sukurtos istorijos yra jų intelektinė nuosavybė, tad kūrėjai turi teisę gauti už tas istorijas atlygį kaskart, kai jomis kas nors pasinaudoja (pavyzdžiui, parodo kino teatre, transliuoja radijo laidoje ar per televiziją). Intelektinės nuosavybės eksploatacija ir yra pagrindinis turinio kūrėjų pajamų šaltinis. Jie gauna atlygį ne už tai, kad sukūrė istoriją, o už tai, kad ta istorija pasirodė patraukli auditorijai, ir ši yra pasiruošusi susimokėti norėdama tuo pasakojimu dar ir dar kartą pasimėgauti.

Svarbiausia turinio kūrėjo savybė – gebėti aktyviai stebėti ir klausyti. Posakis „Dievas mums davė dvi ausis ir vieną burną, kad klausytume dukart daugiau nei kalbėtume“ niekam kitam taip netinka kaip turinio kūrėjams. Kad mūsų istorijos sudomintų ir patrauktų, jos turi būti emociškai paveikios, intelektualiai stimuliuojančios ir būtinai originalios. O originalumas dažniausiai gimsta iš gebėjimo į visiems gerai pažįstamus reiškinius pažvelgti nauju kampu, rasti sąsajų tarp iš pažiūros nesusijusių dalykų, pastebėti po įpročių ir rutinos sluoksniu slypinčius raštus, labirintus ir struktūras. Didžiausias turinio kūrėjo profesijos žavesys yra ir didžiausias jos iššūkis – bet kas gali tapti naujos istorijos pradžia ir įkvėpimu. Tad reikia būti labai budriems!

Man kūryboje labai svarbus netikėtumo momentas. Pradėdama kiekvieną naują kūrinį, visada užsibrėžiu sau tikslą – atskleisti paslaptį. Kartais ta paslaptis gali būti vieša, pavyzdžiui, imigrančių patiriami iššūkiai lietuvių visuomenėje – lyg ir visiems akivaizdūs, bet kartu visų aktyviai ignoruojami. O kartais tai – skaudi, giliai mano herojų širdyse slepiama tiesa, kurios pripažinimas ir paviešinimas gali išlaisvinti ir juos pačius, ir visus kitus, kurie panašią tiesą slepia ne tik nuo pašalinių, bet ir nuo savo pačių akių.

Tiesa yra visa ko, ką kuriu, pagrindas. Ir aš kalbu ne apie faktinę tiesą: kas, kada ir kam įvyko. Man rūpi emocinė tiesa: kodėl mes mylime, nekenčiame ir bijome, taip stipriai bijome, kad apie kai kuriuos dalykus nenorime užsiminti net mintyse. Kaip tik šis emocinės tiesos aspektas, mano galva, bet kokią kūrybą priartina prie autentiškos gyvenimiškos patirties. Juk kai rytą lipame iš lovos, dienos scenarijus mums lyg ir aiškus: valgysime pusryčius, vesime vaikus į mokyklą, eisime į darbą, vakare – pas draugus, bet mes niekada negalime iš anksto nuspėti, kokias emocijas patirsime įgyvendindami šį, atrodytų, tokį banalų scenarijų.

Vienas netikėtas potyris (bet kas – telefono skambutis, naujiena socialiniame tinkle, orų pasikeitimas, vaiko šypsena) ir net ir pats banaliausias mūsų kasdienės rutinos elementas gali mus taip suerzinti, pradžiuginti ar nustebinti, kad būsime priversti į save pažvelgti naujomis akimis. Va, ta nuostaba, tas autentiškas emocinis išgyvenimas, kuris kasdien griauna mūsų saugios rutinos užtvankas, ir yra mūsų gyvenimo tiesa. Dėl tos tiesos aš kasdien iš naujo pasiryžtu kurti.

Kita labai svarbi turinio kūrėjo savybė – platus raiškos priemonių „repertuaras“. Kad savo istorijas galėtume papasakoti originaliai ir paveikiai, turime mokėti tiksliai ir meistriškai naudotis nemenku žodžių ir vaizdų bagažu. Tą bagažą reikia nuolat plėsti ir atnaujinti. Tad turinio kūrėjams privalu nuolatos mokytis – tiek lankantis mokymuose ir paskaitose, tiek skaitant ar žiūrint kolegų darbus, bet svarbiausia – nuolatos dirbant ir bandant naujus raiškos priemonių derinius. Praktika yra geriausia turinio kūrėjų mokytoja.

– Jūsų biografija išties ryški ir tikrai susijusi su turinio kūryba bei komunikacija. 2010 m. studijavote S. I. Newhouse’o viešosios komunikacijos mokykloje Sirakūzų universitete, Niujorke (JAV). Tikėtina, kad tuomet, studijuodama televizijos, radijo ir kino meną ir įgydama magistro laipsnį, gavote reikiamų gebėjimų dirbti turinio kūrimo srityje. Tad papasakokite apie savo studijas JAV, apie ten įgytas ir profesinėje praktikoje taikomas žinias.
– Sirakūzų universiteto S. I. Newhouse’o viešosios komunikacijos mokykla jau daug metų pripažįstama geriausia komunikacijos specialistų kalve Jungtinėse Amerikos Valstijose ir ji pateisina šį titulą.

Studijuoti tenka intensyviai, atliekant daug praktinių užduočių, o vietoj magistrinio darbo reikia atlikti praktiką kūrybinių industrijų sektoriuje. Maža to, kad studijų ciklas susideda iš rudens, pavasario ir dviejų vasaros semestrų, kurie eina vienas po kito be jokios pertraukos. Žiemos pradžioje dar būna ir žiemos semestras, kurio metu visi studentai važiuoja į garsiausias Los Andželo ir Niujorko turinio kūrimo kompanijas („Warner Bros“, „ABC“ ir panašiai), kad „iš vidaus“ susipažintų su jų veikla.

Kalbėdama apie S. I. Newhouse’o viešosios komunikacijos mokyklą, žodį „kalvė“ naudoju labai sąmoningai.

Studijuojant šioje mokykloje, didžiąją laiko dalį tenka praleisti studijose ir filmavimo aikštelėse. Dėstytojai čia atlieka mentorių ir patarėjų funkciją, o pagrindiniai mokytojai yra bendramoksliai ir mūsų pačių klaidos.

Neišdildomą įspūdį man padarė mokyklos filosofija, kurią dekanas pristatė pačioje mokslo metų pradžioje: „Kurti jus išmokys gyvenimas, o mes jus mokysime profesionalaus požiūrio į jį.“

Darbo etikai ir procedūroms studijų metu buvo skiriama itin daug dėmesio. Visus darbus buvo privaloma atlikti laiku ir tikrai nepakakdavo mesti užduoties, pabandžius ją atlikti vos vieną kartą. Darbus taisyti reikėdavo tol, kol rezultatas tenkindavo tiek autorius, tiek bendramokslius, tiek dėstytojus. Paskaitų lankymas buvo privalomas (10 proc. paskaitų praleidęs studentas galėjo būti šalinamas iš universiteto be jokio įspėjimo), o pažymys priklausydavo ne tik nuo užduočių atlikimo, bet ir nuo dalyvavimo diskusijose paskaitų metu. Visi dėstytojai laikėsi jau nuo Antikos laikų žinomo principo, kad ginčuose (o tiksliau – diskusijose) gimsta tiesa. Į diskusijas reikėdavo ateiti pasiruošus – tiek perskaičius profesinę literatūrą, tiek susipažinus su „karščiausiomis“ šiuolaikinėmis kūrybinių industrijų aktualijomis. Tad skaityti reikėdavo daug.

S. I. Newhouse’o viešosios komunikacijos mokykloje mus mokė mokytis ir kritiškai mąstyti. Šioje mokykloje man įskiepytas profesionalus požiūris į turinio kūrimą ir nepriekaištinga darbo etika man ir dabar padeda nesuklupti ir įveikti bet kokius profesinius iššūkius.

– Šiandien komunikacijos studijos, komunikacijos tyrimai ir komunikacijos praktikos yra ypač svarbios. Kaip manote, kokios buvo priežastys komunikacijos tapsmui viena svarbiausių šiuolaikinio žmogaus gyvenimo palydovių?
– Princetono universiteto profesorius Peteris Singeris yra pasakęs: „Internetas, kaip ir garo variklis, yra toks technologinis išradimas, kuris pakeitė pasaulį.“ Būtent skaitmenizacija ir interneto prieinamumas bet kuriam pasaulio gyventojui išryškino komunikacijos svarbą mūsų profesiniuose ir asmeniniuose gyvenimuose. Net ir tolimiausiame planetos kampelyje gyvenantis draugas ar kolega mums yra pasiekiamas vienu klavišo spustelėjimu. Internetas kiekvienam iš mūsų tarsi suteikia savotišką virtualų garsiakalbį, per kurį galime trimituoti visam pasauliui apie save ir savo darbus. Bet kuo daugiau „trimitininkų“, tuo daugiau triukšmo. Kad per tą triukšmą būtume išgirsti, savo komunikaciją turime labai gerai apgalvoti. Kieno mes norime būti išgirsti? Ką tiksliai norime jiems pasakyti? Kokias komunikacijos priemones turime pasirinkti, kad mūsų žinutė pasiektų ir paveiktų mūsų adresatą? Viena vertus, internetas mums atveria beribes komunikacijos galimybes su visu pasauliu. Kita vertus, negalima nė minutei pamiršti, kad šias galimybes turime ne tik mes, bet ir dar septyni milijardai pasaulio gyventojų. Septyni milijardai – didžiulė konkurencija, kuri apie komunikaciją mus verčia mąstyti kaip niekada daug ir kaip niekada strategiškai.

– Pabandykime pafantazuoti. Kokią jūs regite komunikaciją ir turinio kūrybą rytojaus aušroje? T. y. ko iš turinio kūrėjų ir vartotojų reikėtų tikėtis ir laukti netolimoje ateityje?
– Naujausias turinio kūrimo tendencijas šiuo metu diktuoja du pagrindiniai veiksniai – konvergencija ir vertės kūrimo svarba vartotojui.

Dar visai netolimoje praeityje buvo sunku įsivaizduoti, kad knygos nereikės eiti į knygyną, o norint pasižiūrėti filmą visai nebus būtina eiti į kino teatrą. Dabar bet kokio pobūdžio turinys (knygos, filmai, televizijos laidos, muzika, vaizdo žaidimai) nesunkiai telpa į mūsų kompiuterius, planšetes ar telefonus.

Turinio kūrėjai neišvengiamai turi į tai atsižvelgti. Vietoj to, kad susikoncentruotų į turinio kūrimą vienam konkrečiam komunikacijos kanalui, jie turi galvoti, kaip sukurti tokį turinį, kuris galėtų „veikti“ keliuose kanaluose vienu metu. Turinio kūrime vis dažnesnis tampa transmedialumas – turinio „išskirstymas“ po skirtingus komunikacijos kanalus. Paprastai tariant, kad suprastų visą istoriją, vartotojas turi „susirinkti“ skirtingas jos dalis iš skirtingų komunikacijos kanalų. „Sostų karai“ galėtų būti geras transmedialumo pavyzdys: kad iki galo suprastum šį daugiasluoksnį pasakojimą, turi ne tik pasižiūrėti serialą, bet ir paskaityti knygas, susipažinti su kritikų atsiliepimais, pasižiūrėti vaizdo įrašus ir interviu su turinio kūrėjais iš filmavimo užkulisių, prisijungti prie kokio nors „Sostų karų“ gerbėjų forumo. Manau, tokio tipo pasakojimų ateityje tik daugės.

Kita svarbi tendencija: kuo daugiau turinio sukuriama, tuo mažiau vartotojams patrauklus akivaizdžiai reklaminis turinys. Vartotojai tampa vis išrankesni. Jiems visiškai nebeįdomus aprašomojo pobūdžio turinys, kuris tiesiog liaupsina vieno kokio nors reiškinio savybes. Bet kokiame straipsnyje ar vaizdo klipe vartotojai ieško vertės sau. Tad turinio kūrėjai turi galvoti ne apie tai, kaip informuoti vartotoją, o apie tai, kaip suteikti jam ar jai naudos. Didieji pasaulio prekių ženklai labai gerai supranta šią naują tendenciją. Pavyzdžiui, „Ikea“ savo įvaizdinėse reklamose kalba apie šeimos vertybes ir tarpasmeninių santykių svarbą, o jų logotipas šmėsteli tik pačioje vaizdo klipo pabaigoje.  Kuo labiau augs konkurencija turinio kūrimo srityje (o ji tikrai augs!), tuo labiau turinio kūrėjai turės koncentruotis į naudą vartotojui, o ne vien į vartotojų informavimą ar smulkmenišką kokio nors reiškinio savybių apibūdinimą.

R. V.: Esate unikalus žmogus. Esate parašiusi scenarijų, režisavusi filmus, publikavusi knygas ir t.t. Kaip visa tai telpa Jumyse?

A. P.: Žmogaus potencialas yra neišsemiamas. Mes visi gimstame su daug talentų, bet mūsų šeima, mokykla, visuomenė kažkodėl iš paskutiniųjų mus stengiasi priversti susisiaurinti, susimažinti, „specializuotis”, lyg būtume kažkokio didelio konvejerio viena maža funkcija. Bet gyvenimas –ne konvejeris. Gyvenimas – nuolatinis kūrybinis procesas. Mes kiekvieną dieną kuriame save iš naujo, ir kiekviena diena – galimybė atskleisti naują savo talentą, išnaudoti dar nepanaudotą savo potencialą. Aš tai darau su dideliu džiaugsmu ir stengiuosi padėti tai daryti kitiems – savo studentams, klientams, kolegoms, publikai.

R. V.: Dėkoju už puikias įžvalgas ir tikrai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tokių žmonių kaip Jūs, kurių kuriamas ir analizuojamas turinį formuoja šiuolaikišką kultūrą. Skaitytojai apie projektą „Pasaulio virtuvė“ gali plačiau sužinoti apsilankę interneto svetainėje http://www.pasauliovirtuve.org. Taip pat primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Dokumentinio filmo „Pasaulio virtuvė“ filmavimo aikštelėje su garso operatoriumi Vidmantu Blažiu.
Vidmanto SAMUOLIO nuotr.

Dokumentinio filmo „Pasaulio virtuvė“ filmavimo aikštelėje su filmo heroje Keisha Laraine Ingram.
Vidmanto SAMUOLIO nuotr.

Dokumentinio filmo „Pasaulio virtuvė“ filmavimo aikštelėje su filmo heroje Aminat Saijeva.
Vidmanto SAMUOLIO nuotr.