facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vasario 23-ioji anuomet buvo Tarybinės armijos ir karinio jūrų laivyno diena. Tačiau, išskyrus kariškius, mažai kas ją švęsdavo pagal „tiesioginę paskirtį“. Didžiajai daugumai ši diena buvo „Vyrų diena“, nes moterys turėjo Kovo 8-ąją, o vyrai – nieko. Taigi nuskriausti… Todėl jie būdavo sveikinami su „Vyrų diena“. Vyresni, kaip buvę kariai, jaunesni – kaip būsimi kareiviai. Moteriškės susimetusios pripirkdavo gvazdikų, vyrai surengdavo suneštines vaišes. Grandiozines. Dažnai trukdavusias iki paryčių.

Pasikeitė gyvenimas. Dabar vaikinukai tarnauja savo šalyje su savo tautiečiais. Palyginti su tarybine kariuomene, jų buitis, apranga, ginkluotė, valgis ir kt. tiesiog aukštumoje. Bet ne visi nori tarnauti, bando išsukti uodegas… Sunku esą… Pampersų kartos jaunimas sunkumų nemėgsta – tai ne telefono mygtukus spaudyti ir ne kompiuterinio žaidimo herojumi būti… Anuomet už tarnybos vengimą grėsė reali baudžiamoji atsakomybė. Ir visuomenėje vyravo kitoks požiūris. Mano draugo mama, kalbėdama apie savo žentą, vis kartojo, jog vyras be armijos niekam netikęs, net lovos nemoka pasikloti…

***
1976 m. lapkričio 22-oji. Viskas buvo nerealu. Kaip kad vaidinama scenoje arba kaip kino filmas. Ir oras nekasdieniškas. Atrodė, tereikia tik pasisukti ir pasakyti išlydintiems: „Na, užteks komedijų, grįžkime!“ – ir visi būtų su tuo sutikę, ir visi būtume grįžę, niekas nenustebtų ir nieko neklausinėtų. Bet... kad ir kaip neįtikėtina, nerealu, fantastiška – aš būsimasis kareivis. Mano pavardė kažkur figūruoja sąrašuose, išrašytas karinis bilietas, man tuoj bus verdama kareiviška košė, paruošti ilgaauliai kerziniai batai. Taip... Laikas skaičiuoja paskutines nerūpestingos jaunystės akimirkas ir kiekvienas žingsnis, nori tu šito ar ne, vis labiau tolina nuo jos.

Rudens saulė šildo pavargusią žemę. Šlept šlept, šlepsi žingsniai. Šlept, šlept. Keista, tuo metu apie armiją mažai galvojau. Svarbiau – ką veiksiu sugrįžęs. O palydos atrodė kaip sapnas, iš kurio netrukus atsibusiu.

Žingsniai šlepsi. Į parankę įsikibusi giminaitė, kuri neseniai išlydėjo į armiją būsimąjį savo vyrą, iš paskos eina mano brolis su pilnu lagaminu, mama ir teta... O draugai, kurie išėjo į armiją prieš savaitę arba dvi, jau parašė laiškus namiškiams: vienas marširuoja grindiniu kažkur Kaliningrado srity, kitas – Baltarusijoje, o dar vienas net į Chabarovską (Tolimieji Rytai) pataikė. Kur mane nusvies likimas?

Štai ir suminta aikštė Talkšos ežero pašonėje prie senų kapinaičių. Mirga minia. Kur ne kur lyg raudonikiai tarp samanų kyšo milicininkų kepurės. Triukšmas, klegesys. Vienu metu barškina įvairiausias melodijas gitaros, verkia armonikos, žviegia akordeonai. Staugiantys girti balsai susilieja į vientisą kakofoniją. Vieni šlaistosi po minią ieškodami bičiulių ar pažįstamų, kiti – šiaip sau, iš nuobodulio, o gal ieško priešų sąskaitoms suvesti? Kas ten juos besupaisys? Aišku nebent tai, ką gali atlikti tuoj, nepalik po dvejų metų, nes per tiek laiko gali pamiršti savo buhalteriją.

Žiūrėk, vienas parkritęs guli, o keliese supuolę jį spardo. Milicininkas per saugų atstumą bando apeliuoti į mušeikų sąžinę. Ir gerai daro: kam gi malonu grįžti į šeimos židinį su mėlyne paakyje arba be kelių dantų? Auksas nūnai brangus!

Atvažiuoja autobusai. Iš kažkur išdygsta du mano kaimynai nešini nugerto vyno buteliu… Minia metasi link duris pravėrusių autobusų, nunešdama kaimynus it upės srovė pernykščius meldus. Atsisveikinu su saviškiais.

Prie autobusų grūstis lyg turguje. Galima pagalvoti, kad visi velniškai ištroškę tarnauti... Per langus lenda bagažas, šturmuojamos durys, o susirinkę draugeliai šaukia, švilpia, kaukia – triukšmo daugiau nei kylant reaktyviniam lėktuvui. Autobuso „PAZ“ šonai braška. Dar keli reisai ir jam galas. Gausesnės išlydinčiųjų grupės savo vienmečius į autobusą neša net ant rankų, girdi, tu, brolyti, tarnauk, o tavo mergaitė palieka mums. Nebijok, mes ją prižiūrėsime! Vargais negalais patenku į autobusą, kuris nuo minios spaudimo, kaip vienu metu pasirodė, svyra ant šono...

Pagaliau pajudame. Artimuosius praryja šurmuliuojanti ir pamišėlių balsais rėkianti minia. Apsukę ratą mieste (mėtome pėdas, tik nelabai aišku, nuo ko?) atvažiuojame į karinį komisariatą.

Čia dvi per daug išgėrusias, nerimstančias sielas atiduoda blaivyklos globai. Kitiems gi atiduoda karinius bilietus. Sėdime sausakimšame karinio komisariato (Dvaro gatvėje) pusrūsyje. Iš pradžių visokie instruktažai, po to lyg ir laukiame dviejų vėluojančiųjų… Dar po kelių valandų pajudame į Vilnių. Sutemo. Krinta pirmasis sniegas. Dideliais „šuns kąsniais“. Šlapdriba. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokštas buvo paskutinis akcentas, kuris matėsi mums tolstant nuo Šiaulių...

***
Kelyje užsimezga pažintys. Su naujais pažįstamais lošiame kortomis. Kiti snūduriuoja, susimąstę tyli arba geria degtinę. Lydintis karininkas po kelių nesėkmingų bandymų „įvesti tvarką“ nusisuka ir nebekreipia į mus jokio dėmesio. Už šitokį gerumą jam išrašoma sklidina stiklinė degtinės. Priima dovaną. Neatsisako. Savas. Ukmergėje išlipame savais reikalais, ir vėl kelias.

Štai ir Vilnius. Sostinėje pasitiko ne itin svetingai: išrikiavo visus buvusio vienuolyno kieme ir ėmė apžiūrinėti mūsų negausią mantą. Beje, jau kelintą kartą! Šį sykį liepė atiduoti alkoholinius gėrimus, odekoloną, peilius ir net skutimosi peiliukus. Eina vadinamieji VV (Vnutrenyje voijska – vidaus kariuomenė), naršo po mūsų krepšelius. Kito sakvojažas per tas apžiūras, žiūrėk, jau dvigubai palengvėjo...

Skutimosi reikmenis vis dėlto išsaugojau. Kiti gi atidavė gražiuoju arba surado kur paslėptus. Po pusvalandžio nuveda į kareivines… Iš tikrųjų tai didžiulį sandėlį primenančios, apleisto vienuolyno patalpos su triaukščiais gultais. Visiška antisanitarija.

Vidurnaktis. Kažkur rodomas filmas, tačiau ten patekti – jokių galimybių – per daug žiūrovų. Kita vertus, ir didelio noro po tokios kelionės nebėra: kūnas reikalauja poilsio.

Deja, apie poilsį galima tik pasvajoti. Mediniai trijų aukštų gultai perpildyti. Net ant žemės vietos nebėra. „Kareivinėse“ sklando dūmų kamuoliai, triukšmas, girtų balsai. Kas geria, kas knarkia, kas dainuoja. Kvapas tvyro nenusakomas. Aišku viena: deguonies čia mažiau negu Marse.

O šalimais kažkas Klaipėdos vardu Panevėžiui duoda nemokamas bokso pamokas, o ten Vilnių gyvenimo tiesų moko Kaunas. Arba Lietuvos didmiesčiai kumščiais ir kojomis aiškina atsilikusiam Lietuvos kaimui, kad čia jų valdžia. Beje, skaitytojui noriu priminti, jog tokie miestai ir miesteliai, kaip Šilutė, Kelmė, Kuršėnai, Alytus.... irgi yra pats tikriausias kaimas!

Aišku, valdžia yra tų, kurių esama daugiau, kas seniau atvyko. O jeigu prie kokio pavargėlio šilutiškio arba raseiniečio prisikabino „valdžia“, geriau dėkis nieko nematąs – tavo dantys irgi ne iš titano. Su valdžia, kas to nežino, reikia sugyventi!

Tarp naujokų beveik be perstojo zuja VV – tie patys šiaurietiškos išvaizdos vidaus kariuomenės kareiviukai. Iš vieno išprašo rūkytos kaimiškos dešros grandį, kitas gi traukia rūpestingai mamos į laikraštį suvyniotus lašiniukus... O tas, kuris prašomas neištraukia nieko, čia pat pamokomas – nėra ko vienam ėsti! Jie juk irgi išalkę! Jeigu jau iš tavęs ką rekvizavo, protingiausia nusiraminti, jog persivalgymas kenkia. Ir, žinoma, nebandyk skųstis ar ieškoti teisybės: liksi visų nesuprastas. Pagal nerašytus kriminalo įstatymus kaltas yra tas, kuris skundžiasi, o ne tas, kuris apiplėšė... Ir dėl to, panašu, niekam klausimų net nekyla…

***
Pirmą naktį su daugeliu likimo draugų praleidome ant grindų. Ramybės nebuvo. Vos spėji sumerkti akis, jau ir žadina kareiva su raudonais antpečiais:  „Kelkis, nėra ko ant grindų drybsoti, sušalsi.“ – „O kur man dingti?“ – klausi „angelo sargo“. – „Pasiieškok vietos, negi aš turiu tau surasti?” – išpučia akis. Vienas, menu, netgi padėjo keletui mūsiškių surasti vietą… Susimokėjo už tą gerą maisto produktais ir patenkinti išsitiesė ant medinių gultų. Kad ir kietos tos lentos, bet vis ne ant žemės, kur ant tavęs miegančio gali koks besišlaistantis užlipti. O ir šilčiau. Pasisekė vyrams? Kur tau. Vos tik VV kareivukas nuėjo, pašoko niuktelėti į šoną arba nuo spyrių į kojas: „Ei, jūs, išperos, garuokit iš čia!“ – „Bet gi...“ – vyrai bandė jei ir ne prieštarauti, tai bent paaiškinti. – „Be kalbų! – paliepė kategoriškas balsas. – Ar žinot, kas čia?!“ Aišku, ne. Kur gi čia žinosi... „Čia Klaipėda!“ Suprask, esat ne iš ten. Klaipėda tai Klaipėda. Ką gali keli prieš visą didmiestį?

Pasivalkiojęs ir radęs į tualetą nuėjusio paliktą šiltą vietelę, naujokas vėl gulasi ant grindų. Kad ir pripėduotą, prispjaudytą, primėtytą nuorūkų. Po kelių minučių istorija kartojasi: „Kelkis, ko čia drybsai, sušalsi...“

Ech, ir nerami buvo naktelė. Gal porą valandų nusnaudžiau. O kitam ir šito neteko... Šauktinių šimtai. Visi miegoti nori.
Tačiau šaukiamųjų „pramogos“ tuo nesibaigia. Žiūrėk, be visa ko, dar eina toks raudonais antpečiais padabintas kareiva ir žadina miegančiuosius, nepriklausomai nuo to, kur tie guli: ant grindų ar ant gultų. Pagal kokį principą jis išsirenka aukas, sunku būtų pasakyti. „Gal nori persimesti sambo ar dziudo?“ – geraširdiškai šypsodamasis siūlo prabudusiam ir situacijoje nesusigaudančiam naujokui. Na, koks gi asilas norės tokių pramogų, jeigu jau ir ant kojų nebesilaikai – sportas nebe galvoje. Ir metas čempionatui ne pats tinkamiausias – 4 valanda ryto... „O tu gerai pagalvok, gal vis dėlto nori?“ – neatlyžta kareiva. (Girdi, paskui nesigailėk, kad praleidai puikią progą pramankštinti užtirpusiais kojas!) Na, bet jeigu tu tikrai nenori sportuoti, žinokis... Jis – žmogus šiaurietis... čiukčius... neįkyrus. Galima sakyti, džentelmenas. Eina prie kito, žadina ir siūlo tą patį... Taip ir nesupranti, kas užėjo: noras pasipuikuoti prieš naujoką ar stačiai čia kažkokia priemonė prieš snaudulį?

***
Tie, kas dieną išsimiegojo, vakarop ima organizuoti išgertuves. Tačiau atsargos, jeigu tokios ir buvo, seniausiai pasibaigė. Yra kas čia skaičiavo jau antrą trečią savo buvimo savaitę. O kaip nusipirksi, jeigu aplink aukštos mūro tvoros, o prie vartų stovi ginkluoti sargybiniai? Tada belieka kreiptis į VV kareivius. Krautuvėje degtinės butelis – 3 rubliai ir 62 kapeikos. O su servisu ir pristatymu ištroškėliai kareiviams moka 25 rublius. Ir tie neatsisako pagelbėti. Kur jau! Pelningesnio užsiėmimo net Amerikoje nesugalvosi: nueini į parduotuvę ir apie šimtas rublių „atlieka“. Kone mėnesio alga. Vienas toks apsukrus „verslininkas“ apsuko kai kuriuos mūsiškius: prisistatė, kaip vietinis, surinko pinigus, o naktį išvyko su naujokais nežinoma kryptimi, kurių jis su karininku buvo atvykęs pasiimti.

Rytą tą margą minią performuoja į būrius, o be to, praeiname dar krūvą visokių kitokių patikrinimų: tempi mantos likučius ir sėdi kelias valandas kieme. Lapkričio pabaigoje orai nelepina. Bet kam tai įdomu? Paskui, po komandos, vėl strimgalviais visi puola į vidų susirasti geresnę vietą. Lagaminas kliūva, trukdo, o palikti negali – neberasi. Veikia bufetas: jei turi pinigų, gali pasistiprinti. Kitaip valgysi tai, ką atsivežei arba nieko nevalgysi... Į „oficialiąją programą“ maitinimas neįtrauktas.

Kitas, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to pradeda tąsytis ir spardytis, apsiputoja... Žinovai tvirtina, esą tai epilepsija. Tokiems yra vilties išvengti tarnybos, žinoma, jeigu tik liga nesimuliuojama. „Artistų“ čia irgi pakanka… Ne itin malonus vaizdas. Prieina kareiviukai, čiumpa už galūnių ir išvelka nelaimėlį lauk. Kas toliau su juo dėdavosi, galima tik spėlioti. Nors pastate daug išdaužytų langų, tačiau oras slogus: šitiek liaudies!

***
Paskui prieš pietus veda sostinės gatvėmis į pirtį. Čia laukiame savo eilės. Renka po 30 kapeikų kirpėjams už darbą, nors, mūsų giliu įsitikinimu, alga kirpėjams turėtų pasirūpinti partija ir vyriausybė. Pirtis kaip ir pirtis, tik kitas žiūrėk ir sušlapti kaip reikiant nespėja – laiko vandens procedūroms skiriama gal 5–10 minučių. Pinigus nešuosi su savimi, polietileniniame maišelyje, paslėptame muilinėje po muilu, nes dar namuose teko girdėti, kad naujokų kišenės, tiems besimaudant, iškraustomos...

Toliau eilė „kirpykloje”. Jei kas nori kirptis plikai, tai vienam iš dviejų „kirpėjų“ papildomai duoda rublį. Neduosi – nukirps kaip aviną, „laiptais”. Geriau jau tą rublį paaukoti. Atėjus mano eilei kirptis, duodu net du rublius ir prašau, kad nukirptų „labai trumpai su užkirtimu“. Nučvakija kaip mat. Kalboms čia nėra laiko. Ir kerpamos ne tik šauktinių galvos… Be paliovos aidi „kirpėjų“ komandos: „Į kairę ranką paimk savo b... (čia seka į jokią kalbą neverčiamas žodis)... įtempk...“ Suūžia kirpimo mašinėlė. Vienas, du, viskas. Po tarpukojį pamakaluoja ant pagalio apvyniotu skuduru su dvokiančiu dezinfekuojančiu skystimu. Sekantis! „Sekančio“ galva kerpama su tuo pačiu instrumentu, kaip ir prieš tai ėjusio intymiosios vietos... Ir vėl girdisi komandos: „Paimk! Įtempk! Sekantis!“ Gerai kad bent mašinėlė elektrinė, nes rankinės peša. Šitokia depiliacija būtų baisiau net už gestapo kankinimus. Stovi, stebi viską ir nebežinai, ar juoktis, ar stebėtis, ar verkti...

Išėję po pirties į lauką, vienas kito nebepažįstame. Mano 2,30 rublio kainavusi šukuosena (aštuonetą kartų brangesnė negu paprastai) atrodo lyg ukrainiečių nacionalinio herojaus Taraso Bulbos. Kad ją kur devynios! Bet už tai galima pasijuokti iš kitų.

Sugrįžus į „kareivines“ dar reikėjo praeiti komisiją. Medicininę, žinoma. Turėjau nesveikų dantų, maniau, savo kojomis iš dantistės kabineto nebeišeisiu – juk jau spėjau prisižiūrėti, kokie čia įdomūs dalykai dedasi. Tačiau susikalbėjau. Geraširdė moterėlė pasitaikė. „Nepastebėjo“.

Vėl vakaras. Mane ir dar vieną naujoką kviečia prie vartų. Negi paleis? – sunerimstu. Būdavo, kad nukirpę ir palaikę keletą dienų, šauktinį dėl kažkokių priežasčių paleisdavo namo pusei metų – iki kito šaukimo. Bet jei jau nukirpo, geriau tarnauti. Tais laikais buvo madingi ilgi plaukai. Ir aš turėjau gaurus iki pečių. O dabar taip madingi skustagalviai trumpaplaukiai anuomet atrodė juokingai... Taip, įnoringa poniutė yra mada! Bet manęs tąsyk nepaleido, tik kažkokias sunkias dėžes su ginklais dviese padėjome iškrauti. Dar nežinojau, kad su tuo vaikiu teks praleisti 25 ilgus tarnybos mėnesius. Bet tai jau būtų kitas pasakojimas.

***
Vakarop mūsų būrį vėl šaukia į kiemą. Atvyko „pirkliai“. Taip buvo vadinami dalinio, kur išveždavo naujokus, atstovai. Paaiškėjo, kad vykstame tarnauti į Pamaskvę, Reutovo miestą. Ryt anksti visiems būti pasiruošus.

Miegas nebeėmė. Kad tik greičiau iš to pragaro ištrūkus!

Guli, o čia koks butelis skrieja prošalį: „Ūūū...“ Lyg apuokas naktį. Bumt. Nukrenta netoli. Paimi ir sviedi į kitą tamsų kampą. Negerai, bet pamatys – turėsi problemų. Kad nors pilnas būtų...

Anksti rytą mus išrikiavo ir nuvedė į geležinkelio stotį. Sulipome į paskirtus traukinio vagonus. Ir čia ta pati kamšatis, bet žinojome, kad jau nebeilgam...

Trūktelėjo šilumvežis. Graudžiai sužvangėjo sąstato vagonai...

Sudie, Lietuva! Pasimatysime po dvejų metų!

Į viršų