facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pabūkime kartu –  –
Tu – susimąstymas po skausmo valandų, – tokiais žodžiais Eleonora Eglė Prėskienienė kreipiasi į tylųjį liūdesį viename savo eilėraščių iš poezijos rinkinio „Širdies varteliai“, pristatyto šiauliečiams vasario 20-osios popietę Universiteto bibliotekos konferencijų salėje, kur vyko jau 144-ieji  „Tekstų skaitymai“.

Dvigubo renginio (knygos sutiktuvių džiaugsmo ir susimąstymo, grįsto prisiminimais) iniciatoriai, moderatoriai  ir / ar organizatoriai – prof. Džiuljeta Maskuliūnienė, buvusi Eglės Prėskienienės studentė, prof. Bronius Prėskienis, kurį knygos redaktorius Stasys Tumėnas (jaunesnysis) tą vakarą įvardijo „vaistininku“ dėl kruopštaus, tikslaus, smulkmeniško požiūrio į kiekvieną teksto žodį ir raidę...   

Kaip sako psichologai, liūdesys – dvasinio skausmo, gailesčio jausmas, kylantis dėl netekties ar ko nors stokos, padedantis pajusti natūralią laiko tėkmę, skatinantis atsisakyti iliuzijų, susitaikyti su likimu. „Pabūkime kartu kaip du seni draugai“, – kviečia autorė savo būsenos spalvintoją  eilėraščio „Liūdesys“ fraze.

Kaip dažnai jiedu draugavo, niekas tokios statistikos tą literatūrinę popietę nepateikė, tačiau iš Šiaulių dramos teatro aktorių – tikrų tikriausių Eglės bičiulių –  Nomedos Bėčiūtės, Juozo Bindoko ir Vlado  Baranausko meniniam skaitymui pasirinktų eilėraščių „tas senas draugas“ išnirdavo pačiais įvairiausiais žodžių junginiais: „Išdžius upelis, tu tikėk, / Ir niekad, niekad nekalbėk / Apie dienas, kada linksmai / Čiulbėjo grįžę vyturiai“ (iš knygos  I skyriaus „Pasaulis baltas mano“; 1950 03 24 dienoraščio įrašas),  „Aš girdėjau – sako, akys miršta / Dar prieš tai, kai sąmonė pražus, / Dar širdis gyvena, kaunas, niršta. / Aš manau, kad taip ir meilė miršta / Su akim, o tik paskui žmogus“ (iš II skyriaus „Kambarių tyloje“), „Palaimink, Viešpatie, / Dar vieną potvynį ir žaibą, / Tegul vanduo su ugnimi / Nuplaus, nuskaidrins sielą –“  (iš III skyriaus „Vitražas lange“) ir t. t.

„Aš nelabai mėgstu moterų poeziją,  –  kalbėjo prof. Kazimieras Župerka, Vasario 16-osios proga  Prezidentės apdovanotas Riterio kryžiaus kavalieriaus ženklu. – Mieliau skaitau Marcelijų Martinaitį, Aidą Marčėną ar Joną Strielkūną. Mano santykis su Eglės Prėskienienės knygomis visai kitas – ji savas žmogus“. Ir paaiškino, kad į akis krenta trys jos poezijos dalykai: žodis, mintis, jausmas.  Žodžių grožiui iliustruoti buvęs Eglės studentas prof. K. Župerka pasirinko eilutes: „Laimė trapi, – / Tai ledas / Lūžtantis ledas, / Šlapdribos migloje, / Debesų pilkume / Žemės rūkas –  / Byranti dygliuota šarma“. Minties grakštumą pabrėžė atkreipdamas dėmesį, kaip nuo akių (mirties temos) pereinama prie meilės (gyvybės temos) ir tokiu šuoliu išreiškiamas dvasios liūdesys. Eilių nuotaika it banguota jūra: „ Ir laukiu audros, / Pašėlusio aš laukiu uragano,  – / Vėl suliepsnos / Raudona rožė mano“; „O kaktusas netikėtai / Įžiebė pavasarinę ugnį. / Lyg žaizda didėja žiedas, / Jaučiu spyglius tarp pirštų“.

Iš turiningo prof. Dž. Maskuliūnienės skaityto pranešimo atmintin įsirėžė keturių knygos skyrių komentarai: I dalyje, pradedant 1949 m. rašytomis eilėmis, įžvelgiama epigoniškumo (žymių poetų mėgdžiojimo) bruožų, II dalyje publikuojamos ekspromtu sueiliuotos mintys, trumpai, žaismingai sudėliotos emocijos ant pačių įvairiausių popierėlių, pvz., autobuso bilieto, III dalyje visu grožiu išsiskleidžia Eglės poetinis talentas, pateikiant eilėraščių ciklus: „Laukimas“, „Ties paukščių tako langais“, „Buvimo spinduliai“ ir Dedikacijų eilės“; IV dalis – pakartotas anksčiau publikuotas ciklas „Akimirkos“. Ir prelegentės išvados: E. Prėskienienė turėjo gerą meninį skonį; ji juto grožį, mokėjo atskirti, kas estetiška; ji – paslaptinga asmenybė...

„E. Prėskienienė kūrėja pačiomis įvairiausiomis prasmėmis, – sakė Stasys Tumėnas (vyresnysis). – Ji ne tik jausmingų ir muzikalių eilių kūrėja. Ji –  daugiabriaunė asmenybė: vadovėlių pradinių klasių mokiniams, metodinių priemonių studentams, didaktinių ir publicistinių straipsnių autorė. Rinkinį „Širdies varteliai“ praturtina jos tapybos darbų kopijos. Žinoma, knygai meninio ir pažintinio  svarumo  teikia rankraščių faksimilės“.

Sužavėjo  doc. dr. Jūros Vlado Vaitkevičiaus įsiliejimo į „Tekstų skaitymų“ temą nepakartojamumas. Atsivertė savo pirmąją poezijos knygą „Sielos virpesiai“ (2002) ir skaitė E. Buivydaitei-Prėskienienei „Akimirkų“ pasirodymo proga dedikuotą to paties pavadinimo savo eilėraštį, kuriame minimi jos eilių „personažai“ – Artumas, Ilgesys, Laukimas ir optimistiškai sakoma: „Ir liesis žodžiai kaip šampano putos, / Glaustysis posmai prie širdies karštos, / Ir vėl atgimus tarsi feniksas iš balto rūko / Akimirkas barstysi gyvenimo brandos“.  Kita J. Vlado dedikacija Eglei turi paantraštę „Pro memoria“ (2011 04 19): „Nedaug tenorėčiau – akimirkos   vienos, / Kad grįžtų, priglustų, paliestų mane. / Pavasario saulė nešildo, tik gelia, / Ilsėkis, Eglele, dvasia – nemari“  („Rudens šešėliai metuose nugulę“, 2012). Septyniaposmį eilėraštį „Eglės aidas“ („Taip laša gyvenimas“, 2017) autorius,  sukeldamas žavesio šoką, išdainavo. Be kitų dalykų, joje prisimenami bendravimo fragmentai, kai pats Jūra Vladas dar neposmavo savo minčių („Tuomet ir posmai liejos per kraštus, / Sutikusi mane – žavėdavai, / O aš galvojau, – kiek tai truks? / Gal amžinybę? Bet pabėgdavai) ir lemiamas kolegės poveikis jam pačiam (Ir nesakau „sudie“, tu širdyje, / Ir kartais posmuose ataidi.../ Aš tavo aidas mano lemtyje, / Dėkoju, kad buvai ir tebeaidi“).

  Prof. Vytautas Gudonis, gausiam susirinkusiųjų  būriui  pristatytas kaip masonas, pabrėžė apsiribosiąs vienu sakiniu, būtent, esąs laimingas, kad teko bendrauti su Egle, esąs turtingas, nes galėjęs pasišildyt jos „buvimo spinduliuose“. Ir tarė „ačiū“  prof. B. Prėskieniui, tapusiam ištikimybės simboliu žmonos atminimui.

Visus linksmai nuteikė aktoriaus J. Bindoko dzūkiškai sekta pasaka apie du  šeimą kuriančius jaunuolius, kurių visas turtas – „andarokas ir žiponas“. Gilią potekstę slepianti pasaka  ne tik dzūko dovana dzūkui, bet ir susirinkusiesiems pamąstyti...  Vėliau N. Bėčiūtė ir V. Baranauskas pasakos adresatui  Broniui įteikė originalią  dovaną – „Kurtinio ašarų“.

Iš pasisakymų, kaip antros svarbos dalykas, susiklostė įdomus faktas apie Prieskienienės vardų vartojimą:  Eglė – kasdienis, Eleonora – iškilęs į paviršių, jos savininkei pradėjus kurti / publikuoti eilėraščius, Lionė – vaikystės ir studijų laikų asmenvardis. O kaip ji pasirašinėdavo į užsienio spaudą siunčiamus kūrinius, niekas negalėjo pasakyti. Matyt, liks paslaptis „ant visajaus“.

Buvo demonstruojami atskiri fragmentai iš E. Prėkienienės „Akimirkų“ pristatymo 2002 m. Universitete. Dėmesys sukoncentruotas į knygos autorės pasisakymus, replikas. Atrodo, kad ji buvo čia, su mumis, stebėjome jos manieras, mielą šypseną, klausėmės žodžių – buvome drauge. Kažkas tą popietę išsitarė: „Ji mato dovaną – „Širdies vartelius“. Ir labai džiaugiasi knyga bei mumis, susirinkusiais pagerbti jos atminimą“. Ir filmo, ir skaitomų tekstų, ir pasisakymų akimirkos  kryptingai rutuliojo atsakymą į straipsnio pavadinimo retorinį klausimą.

Gražaus renginio „Tekstų skaitymai“ pabaigoje prof. B. Prėskienis pasidžiaugė dailininkės Sigitos Valančiūtės, techninės redaktorės Lauros Vilkanauskienės įdėto triūso rezultatu, būtent, skaitytojo akį traukiančio eilių rinkinio abiejų viršelių vizualumu,  aukštu maketavimo lygiu. Be abejo, kaip paskutinė renginio frazė  giliai kiekvieno dalyvio širdy  nusėdo Broniaus padeklamuotas Eglės posmas:
Nelauk manęs,
Aš neateisiu,
Už lango laikas liūdi
Ir plakasi į stiklą
Lietaus lašai šalti.

2018 02 22 05

Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.

Į viršų