Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilnius Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne viename savo interviu yra paminėjęs, kad mielai užsiimtų grožinės literatūros kūryba. Šį kartą kviečiame skaityti jo parengtą interviu apie literatūrą su sociologu ir rašytoju, knygos „Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorių prof. dr. Artūrą Tereškiną.  

Atmenu, kai 2007 m. įstojus į menotyros doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje nedrąsiai atvėriau duris auditorijos, kurioje vyko kultūros sociologijos seminaras doktorantams. Jį vedė prof. dr. Artūras Tereškinas. Jo tekstai man jau buvo pažįstami. Buvau skaitęs ir dar vargu ar tuo metu supratęs jo knygas „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001) ir „Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje“ (2002). Nedrąsu buvo įžengti į auditoriją, kurioje teko klausyti pagarbos verto mokslininko paskaitų. Tai buvo pirmasis ir labai įspūdingas mano susidūrimas su sociologija. Niekad nemaniau, kad sociologija gali būti tokia be galo įdomi.
Dar įdomiau man atrodė sociologijoje aptinkamos literatūrą primenančios įžvalgos, net metaforinės kalbos apraiškos. Buvau net pagalvojęs, kad visiškai su dideliu malonumu galėčiau iškeisti savo pradėtą disertacijoje gvildenamą temą į, pavyzdžiui, meno sociologiją.

Dar ir dabar galiu tvirtai pasakyti, kad prof. dr. A. Tereškino seminaruose ne tik sužinojau įdomių dalykų, bet ir daug išmokau. Praėjus dešimčiai metų, 2018 m. sutiktuvių naktį, man draugai padovanojo naujausią profesoriaus knygą – romaną „Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą“. Sausio mėnesį keliaudamas po Etiopiją, laiką leisdamas lėktuve profesoriaus knygą perskaičiau ir ji man paliko neišdildomą įspūdį.

Tad dėl šios priežasties ryžausi romano autoriui parašyti laišką ir pasisiūlyti susitikti, padiskutuoti ir parengti interviu. Aš panorau su skaitytojais pasidalyti mintimis ne tik apie naujausią jo kūrinį, bet ir apie literatūros fenomeną.       

Prieš pateikdamas mūsų pokalbio fragmentus noriu paminėti, kad prof. dr. Artūras Tereškinas yra sociologas, kultūros kritikas, rašytojas. 2000 m. apgynė daktaro disertaciją Harvardo universitete, JAV. Mokslinį darbą dirbo JAV, Švedijoje, Danijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu yra Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius ir VDU Socialinių tyrimų centro vadovas. Prof. dr. A. Tereškinas yra išleidęs dvi eilėraščių ir devynias akademines knygas, išspausdinęs daugiau nei šimtą straipsnių lyčių, seksualumo, socialinės atskirties, populiariosios kultūros temomis Lietuvoje, JAV, Švedijoje, Olandijoje, Vengrijoje, Latvijoje ir Ukrainoje. Jo mokslinė veikla įvertinta aukščiausiu akademiniu apdovanojimu – Lietuvos mokslo premija.

Kaip jau minėjau 2017 m. pasirodė profesoriaus pirmasis romanas „Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (leidykla „Kitos knygos“).   

– Artūrai, esate išskirtinis rašytojas. Jau daug metų tyrinėjate vis dar Lietuvai specifines ir net „pavojingas“ temas, susijusias su vyriškumu, seksualumu ir homoseksualumu. Kaip jūsų mokslinių tyrimų ir literatūrinių tekstų akiratyje atsirado vyriškojo seksualumo klausimai? Prisiminkite pirmąsias idėjas, jų įprasminimą tekste.
– Vyriškumo ir seksualumo temomis pradėjau domėtis studijuodamas JAV. Jos mane traukė asmeniškai, norėjosi pačiam išsiaiškinti, ką reiškia būti vyru skirtingose kultūrinėse aplinkose, kokios seksualinės normos mus verčia elgtis vienaip ar kitaip. Juolab kad paskutiniame XX a. dešimtmetyje, mano studijų metais, apie tai buvo labai daug rašoma ir kalbama. Tuomet sekiau akademines diskusijas apie intymumo formas, intymų pilietiškumą ir kintančias seksualumo praktikas.

Pirmieji mano straipsniai pasirodė kultūros žurnale „Metmenys“, kuris buvo leidžiamas Čikagoje ir kurį tuomet redagavo garsus lietuvių sociologas Vytautas Kavolis. Kai kurie iš jų skaitytojams pasirodė kontroversiški. Vienas iš tokių buvo straipsnis „Tautos kūnas ir kūno tauta: keletas falologizmų apie Maironio poeziją“, vėliau perspausdintas mano pirmojoje knygoje lietuvių kalba „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001). Buvau kaltinamas tuo, kad „neleidžiu Maironiui mylėti tėvynės“, kad tėvynės meilę paverčiau „iškrypusia meile“. Mylėti tėvynės nei Maironiui, nei kitiems neuždraudžiau. Pagrindinė straipsnio mintis buvo apie tai, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, nacionalinio atgimimo metu, tėvynės meilė plėtojosi išskirtinai vyriškoje aplinkoje, kurią aš vadinu homosocialine. Šioje aplinkoje egzistavo ir homoerotinis dėmuo, nors jį buvo mėginama nuslėpti ar jo nepastebėti.    

– Jūsų įžvalgos ir tyrinėjimai vyro seksualumo tema yra suguldyti knygose „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001) ir „Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje“ (2002)? Man susidaro įspūdis, kad tai vieni ryškiausių jūsų darbų. Kuo šios knygos yra viena kitą tęsiančios ir kuo jos skirtingos? Prisiminkite akimirkas, kai jos pasirodė viešumoje, kokio dėmesio ir kokių nuomonių sulaukėte?
– Nežinau, ar šios knygos yra ryškiausios. Kai kurie mano knygų kritikai ryškiausia vadina knygą „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“ (2011), kitiems labiau patinka „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013). Jūsų minimos knygos išskirtinės dėl to, kad jose pirmą kartą gilinamasi į visiškai neanalizuotas Lietuvoje temas, tokias, kaip kūno, sekso ir politikos ryšys, nacionalizmo ir popkultūros santykis, paraštinių intymumo formų plėtra viešumoje, vyriško kūno normos, socialinių fantazijų vaidmuo kuriant santykius tarp piliečių ir pan. Kai kurios iš šių temų ir iki šiol laikomos tabu.

Teigiamai į mano darbus sureagavo sociologai ir menotyrininkai. Daugiausia nepagrįstos kritikos sulaukiau iš lietuvių literatūros specialistų ir ultrakonservatyvių visuomenės veikėjų. Ir vieniems, ir kitiems kliuvo ne tik mano analizuojamos temos, bet ir mano tyrimų metodologija, pirmiausia tarpdisciplininis požiūris tiek į istoriją, tiek į literatūrą. Konservatyvūs analitikai „domisi“ manimi iki šiol. Jei neklystu, beveik visas mano akademines knygas yra recenzavęs davatkiškai konservatyvus žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“, ir visos recenzijos buvo neigiamos. Tai didžiulis įvertinimas man, kairiųjų politinių pažiūrų asmeniui.   

– Naujausia jūsų knyga „Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) yra paženklinta drąsa, nuogu atvirumu, kritika, ironija ir net meilės liūdesiu. Kas paskatino jus rašyti šią gana pikantiškai atvirą knygą? Kokie buvo pirmieji knygos gimimo momentai ir kaip knyga buvo priimta visuomenės?
– Man pačiam atrodo, kad romanas „Nesibaigianti vasara“ yra mano mokslinių tekstų apie seksualumą ir vyriškumą tęsinys. Sociologė Alina Žvinklienė šią knygą vadina „hibridine“, t. y. tokia, kurioje susilieja skirtingi grožinės literatūros ir mokslinio tyrimo žanrai.

Šį romaną kaip paprastą užrašų knygutę pradėjau rašyti seniai: paprasčiausiai užsirašinėjau tai, ką patyriau, perskaičiau, išgirdau iš kitų. Nebuvau tikras, ar tai virs knyga. Kai kurie mano draugai, perskaitę ištraukas, paskatino paversti šią užrašų knygutę romanu. Tą ir padariau. Jie ir yra labiausiai atsakingi už tai, kad romanas atsirado.   

Beveik visas knygos tiražas jau išpirktas, nors knyga išleista palyginti neseniai – 2017 m. spalį. Tai rodo, kad Lietuvoje yra skaitytojų, kuriems ši knyga įdomi.   

– O taip, patvirtinu, kad knyga tikrai įdomi, ir esu be galo dėkingas, jog mano draugai spėjo nupirkti ir man padovanoti Jūsų kūrinį iš pirmojo tiražo. Knygoje gausu necenzūrinių žodžių, kurie padeda įsivaizduoti pačias keisčiausias sekso situacijas, besaikio malonumo akimirkas. Ar nedvejojote dėl tekste prisodrintos necenzūrinės kalbos? Aš suprantu, kad keiksmažodžiai padeda įsivaizduoti nesuvaidintą tikrovę, bet juk šiam žingsniui reikėjo drąsos. Galiausiai – visas romanas prisodrintas homoseksualių nuotykių, nevaržomo ir nedievobaimingo sekso!
– Tikriausiai galima būtų sakyti, kad drąsos reikėjo kiekvienai mano knygai. Apskritai norint išgyventi Lietuvoje reikia nemažai drąsos ir pasiryžimo.

Ne kartą įvairiuose interviu esu minėjęs, kad gyvename baimės, bauginimo ir gėdinimo visuomenėje. Bauginant ir gėdinant žmones lengviausia juos kontroliuoti. Baimės ir gėdos jausmus puikiai išnaudoja visi tie, kurie mus mėgina valdyti: ar tai būtų Seimo nariai, ar viešieji moralistai, kuriuos aš vadinu viešosiomis davatkomis. Todėl nebijoti, būti atviram, aprašyti herojus, turinčius savitas seksualines biografijas, –  nemenkas iššūkis.

Manau, kad „Nesibaigiančioje vasaroje“ su juo susidorojau. Mano romano veikėjai, nesislapstydami už kitų nugarų, įsimyli, mylisi, užsiima seksu, keikiasi, išsiskiria, gedi nelaimingos meilės, išgyvena seksualines nesėkmes.   

Necenzūrinės kalbos „Nesibaigiančioje vasaroje“ nėra per daug, ji naudojama „tiesiai šviesiai“ aprašyti seksualinius susidūrimus ir patirtis. Vienas pažįstamas, dirbantis knygų leidybos srityje, man sakė, kad šiuo romanu sukūriau savitą sekso ir seksualumo žodyną, kuris bus naudingas ir ateityje rašantiems apie seksą lietuvių kalba.   

– Susidaro įspūdis, kad pagrindinis knygos herojus yra besaikis kūniškojo malonumo ieškotojas, tačiau pakankamai intelektualus; galiausiai apstu knygos puslapių, kuriuose išskleidžiamas jo begalinės vienatvės, gilios ir ilgesingos meilės žemėlapis. Kaip visos šio sudėtingo veikėjo pusės telpa viename gyvenime, vienoje siužeto linijoje, viename nuotykyje? Kiek šio daugiabriaunio veikėjo yra kiekviename iš mūsų, nepriklausomai nuo skirtingos lyties ar seksualinio potraukio?
– Neabejoju, kad dauguma iš mūsų yra išgyvenę kažką panašaus, ką patiria romano herojus Raimundas. Nors jo istorija specifinė, nelaimingas įsimylėjimas, mylimojo praradimas, jo gedėjimas veikiausiai pažįstamas daug kam, nepaisant jų lyties ar seksualinės orientacijos.

Žinoma, yra žmonių, kurie negali patirti įsimylėjimo pojūčio, esu tokių sutikęs. Jie teigia, kad meilė – tai perteklinė emocija ir kad partnerystes bei šeimas galima kurti ir be šios emocijos.

Tačiau „Nesibaigiančios vasaros“ herojus su tuo nesutinka. Siekdamas įveikti jį kankinantį nelaimingą įsimylėjimą, jis pasineria į nenutrūkstamą seksualinių nuotykių pasaulį, kuris ir intriguojantis, ir šiek tiek banalus, ir pavojingas, ir paguodžiantis. Herojus jam atsiduoda visu kūnu norėdamas dar kartą patirti kažką panašaus į tai, ką jautė prarastam savo meilės objektui.   

Kita vertus, kaip teisingai pastebėjote, pagrindinis „Nesibaigiančios vasaros“ veikėjas yra ir gana intelektualus: jis ne tik užsiima seksu, bet ir reflektuoja kiekvieną savo seksualinį susitikimą. Šiam vyrui seksas – ne tik netikėtų malonumų, bet ir skirtingų jausmų – praradimo, ilgesio, džiaugsmo, pasišlykštėjimo, pykčio ir įniršio – šaltinis. Jis nuolat svarsto, ką reiškia rizikuoti siekiant užmegzti intymius kontaktus su kitais žmonėmis, kodėl jo meilės fantazijas dažnai persekioja nesėkmės ir kaip išsigelbėti nuo nevilties visuomenėje, kurioje seksualinis intymumas gali tapti prievartos ir kontrolės įrankiu.  

– Sociologinis, homoerotinis romanas – kaip jūs apibūdintumėte šį žanrą? Kokie jo skiriamieji bruožai, koks sociohomoerotinio romano skaitytojas ir kas jums yra sociohomoerotinė kalba? Kaip šis žanras tapo jūsų kūrybos dalimi?
– Jau minėjau, kad tai hibridinis arba „sumaišytų žanrų“ romanas. Pats jį laikyčiau erotiniu-intelektualiniu romanu. Anglakalbiai „Nesibaigiančią vasarą“ tikriausiai vadintų intelektualia erotika. Jame tikrai daug atviro sekso, bet kartu nemažai sociologinių apmąstymų apie tai, ką reiškia būti vyru, užsiimančiu seksu su vyrais, kaip išgyventi visuomenėje, paremtoje gėda ir baime, ir kokiais būdais išlaikyti optimizmą beviltiškumo ir nesėkmių atmosferoje. Šis žanrų sumaišymas leido man atsiskleisti ne tik kaip sociologui, bet ir kaip pasakotojui. Visada buvau įsitikinęs, kad mokslininkas, kaip ir rašytojas, turi mokėti įtaigiai papasakoti istoriją.

Kas šio romano skaitytojas? Kaip teko įsitikinti, jis labai įvairus – nuo heteroseksualių moterų, kurioms įdomus vyrų seksualumas, iki homoseksualių ir biseksualių vyrų, kurie mėgina knygoje atpažinti save. „Nesibaigiančios vasaros“ skaitytojai – visi tie, kurie domisi seksualumo klausimais ir kuriems nepriimtinas seksualinis dviveidiškumas. Tai atviri, kūrybingi, drąsūs žmonės.   

– Niekam ne paslaptis, kad rašote puikiai, kad žodžiai jūsų sakiniuose pinasi į nuostabias vaizduotę įaudrinančias pynes. Kaip jūsų gyvenime atsirado literatūra? Kiek vingiuotas ir sudėtingas buvo kelias, besidriekiantis nuo mokslininko iki rašytojo? Ar niekada nekilo noras labiau ir intensyviau pasukti link romanų rašymo?
– Skaitymas ir rašymas – viso mano gyvenimo palydovai. Mano tėtis išmokė mane skaityti labai anksti: būdamas vos ketverių jau skaitinėjau vaikiškas knygas. Kai man sukako septyneri, pradėjau rašyti eilėraščius apie gamtą ir gyvūnus. Telšių Žemaitės vidurinėje mokykloje, kurią baigiau, lietuvių kalbos mokytojos dažnai garsiai skaitydavo mano rašinius kaip pavyzdį kitiems mokiniams. Rimčiau literatūra ėmiau domėtis būdamas penkiolikos. Tada Telšių rajono laikraštis „Komunizmo švyturys“ ėmė spausdinti mano eilėraščius ir rašinius. Netrukus mano eilėraščiai pasirodė ir sovietiniais laikais plačiai skaitomame žurnale „Moksleivis“.

Savo bakalauro ir magistro studijas taip pat susiejau su literatūra: Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavau lietuvių literatūrą ir kalbą. Planavau tapti literatūros tyrėju. Gyvenimas ir studijos JAV šiek tiek pakeitė mano pasirinkimą: mane ėmė labiau dominti kultūrinės studijos, socialinės teorijos ir kultūros istorija. Tačiau literatūra, kad ir anglakalbė, visada buvo šalia.   

Be abejo, labai norėčiau daugiau laiko skirti literatūrai ir romanų rašymui. Tikrai turiu apie ką papasakoti. Tikiuosi, kad rašytojo ir mokslininko darbus ilgainiui bus vis lengviau suderinti.   

– Pabaigai noriu paklausti apie jūsų kūrybos planus? Koks šiuo metu romanas (arba moksliniai tyrimai) gimsta jūsų mintyse ir kada jį galėsime išvysti? Ar Jūs tikrai esate laimingas kurdamas ir mąstydamas literatūros kalba ir kas jums yra laimė?
– Kaip ir anksčiau, kartu su kolegėmis sociologėmis tyrinėju socialinę nelygybę ir socialinę atskirtį. Šiuo metu gilinamės į skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingos socialinės padėties šeimose egzistuojančias nelygybes.

Turiu ir literatūrinių planų. Esu pasirengęs užbaigti pusiau autobiografinį romaną apie savo nuotykius JAV. Taip pat norėčiau parašyti romaną apie Lietuvos akademinį gyvenimą. Tai būtų komedija-detektyvas, kupinas ne tik kraują stingdančių žmogžudysčių, bet ir komiškų charakterių.   Man patinka rašyti, keliauti, skaityti, klausytis kitų žmonių gyvenimo istorijų ir jas analizuoti. Visa tai suteikia pasitenkinimo, kurį galbūt ir galima pavadinti laime.   

– Dėkoju, profesoriau, už puikius atsakymus. Jūsų pavyzdys tikrai įkvepia kurti drąsiai, juk išties kūryboje reikia drąsos, bet ne kompromisų.Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Asmeninio archyvo nuotr.