facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vasario 16-oji Šiaulių universiteto (anksčiau Inžinierių namų) Baltojoje salėje iškilmingai paminėta jau 1989 m. vasario 13 dieną. Svarbiausias minėjimo organizatorius – Dviračių gamykloje dirbęs inžinierius, dabar jau pensininkas Jonas Grigaliūnas kartu su bendraminčiais inžinieriais nutarė viešai pirmą kartą atšvęsti svarbiausią valstybės šventę. Inžinierių namų vadovas Vaclovas Vingras sutiko priimti, o tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto docentas Stasys Žalalis – dalyvauti kartu su dainininkais iš įvairių miesto chorų, iš kurių vėliau susibūrė „Bičiulių“ choras.

Tad spausdiname J. Grigaliūno prisiminimus apie tai, kaip visa tai vyko.

1988 metų rudenį jau pakankamai didelė dalis lietuvių buvo dvasiniame tautiniame pakilime. Dalis žmonių jau buvo susipažinę su Šapokos parašyta Lietuvos istorija. Pradėjau domėtis, klausinėti jaunimo ir vyresniojo amžiaus žmonių apie tai, kas ir kaip prisimena mūsų Tautai itin svarbią istorinę datą – Vasario 16-ąją. Mano liūdesiui, nedaug atsirado, kurie žinojo ir matė, kaip toji data būdavo švenčiama. Tas reiškinys paskatino, kad jau pats laikas vėl pradėti švęsti, propaguoti lietuvio sielai brangią datą.

Parašiau šventės programą, supažindinau keletą tautiškai nusiteikusių, inteligentiškai mąstančių inžinierių (dauguma jų dar – gyvųjų tarpe). Visi jie tą idėją entuziastingai palaikė ir pažadėjo prisidėti prie šventės organizavimo. Parinkau keletą lietuviškų patriotiškų dainų, pasiskolinau su lietuvišku šriftu rašomąją mašinėlę, atspausdinau šešis egzempliorius per kopirką. Perrašiau tiek pat egzempliorių V. Kudirkos tautinės giesmės.

Anuo metu Šiaulių inžinierių namų vadovu dirbo inteligentiškas, tautiškai nusiteikęs žmogus – Vaclovas Vingras. Su tuo sumanymu ir paruošta programa supažindinau V. Vingrą. Mūsų džiaugsmui, gavau atsakymą, kad galėsim surengti šios istorinės datos minėjimą Šiaulių inžinierių namų mažojoje salėje. Su visa tai buvo supažindintas Šiaulių pedagoginio instituto docentas, „Bičiulių“ choro vadovas maestro Stasys Žalalis. Ir vėl džiugi žinia – Maestro sutiko su savo vadovaujamu choru dalyvauti pirmajame sovietinių laikų Vasario 16-osios minėjime. Apie visa tai buvo informuoti Šiaulių miesto, ir ne tik Šiaulių, inžinieriai. Buvo pakviesti ir kitų sričių inteligentai. Kiek pamenu, dalyvavo pedagoginio instituto docentas Vytenis Rimkus (dabar Šiaulių universiteto profesorius, Šiaulių miesto garbės pilietis, keleto knygų autorius).

1989-ųjų vasario 16-sios dienos pavakarys. Šiaulių inžinierių namų mažoji salė pilna šventiškai nusiteikusių inteligentiškų žmonių. Maestro Stasys Žalalis į salės sceną pakviečia savo choristus. Trumpai lakoniškai paskelbiama apie Vasario 16-sios šventės minėjimo pradžią. Perskaitomas nepriklausomybės aktas ir įvardijamos visų signatarų pavardės. Salėje jau jautėsi didžiulis susijaudinimas, dvasinis pakylėjimas. Choras ir visa salė gieda: „Lietuva tėvynė mūsų…“

Žiūrint nuo scenos į salę, matėsi toks vaizdas, kurio gyvenime ne mačiau ir nesitikėjau matyti. Beveik per visų dalyvių skruostus riedėjo ašaros, giedant šią Tautinę giesmę – Lietuvos himną, himną, kuris viešoje, valstybei priklausančioje įstaigoje buvo išgirstas po 50 metų. (1949 metais tą himną dar teko girdėti per radiją).

Po to dar ilgokai visi dalyviai mirtinoje tyloje stovėjo lyg apstulbę. Maestro Stasys Žalalis pasakė keletą itin gražių, prasmingų minčių ir choras kartu su visais dalyviais dainavo senoviškas lietuviškas patriotines dainas. Pastebėta, kad dalis, ypač jaunų choristų, tų dainų, gal ir himno nemokėjo, o gal kai kuriems net neteko girdėti. Maestro dainuojantiems įspūdingai akompanavo sena, liaudies pamėgta armonika. Šventė tęsėsi iki vėlumos. Šventei baigiantis buvo paprašyta, kad maestro ir jo dainorėliai prisiektų sau ir Tautai – kasmet kartoti Tautai svarbiausios šventės minėjimą. Dalyviai skirstėsi su jausmu, kurio neįmanoma apibūdinti, su jausmu, lyg tai ką tik gimę. Būtina pareikšti didžią pagarbą ir visuotinį dėkingumą maestro Žalaliui ir jo dainorėliams, kad jau 18 metų kasmet šventai vykdo garbingą priesaiką.

Praėjus ketveriems metams, berods, buvo 1993 metai, Šiaulių inžinierių namų baltojoje salėje „Bičiulių“ choras eilinį kartą garbingai vykdė pasižadėjimą, o salėje buvo tik 11 dalyvių, dauguma jų – inžinieriai, ir visi iki vieno baltais plaukais.

Gėda, neapsakoma gėda prieš Tautos garbę. Šiaulių inžinierių vardu nuolankiai atsiprašiau Maestro ir dainorėlių. S. Žalalis visų choristų vardu dar kartą prisiekė, kad vis tiek kasmet atliks savo priedermę, nors salė bus visai tuščia. Po to tokių gėdingų atvejų lyg tai ir nebuvo, tikėkimės, kad ir nebebus.

Prisiminkime, gerbkime garbingą Tautos praeitį, o ypač svarbu, kad pagarba mūsų istorijai liktų širdyse tų, kurie gyvens po mūsų. Šiauliai, 2006 (www.daugauki.me)

Toliau parašyta šnekamąja kalba 2007 metų vasario 14 dienos vakare, grįžus į namus, 18-tą kartą pagerbus šventę universiteto Baltojoje salėje.

Taigi, Tautinė vėliava, himnas ir tautiškumas okupacijos metais niekada nebuvo pamirštas, o prasidėjus atgimimui, 1988 metais pradėjau teirautis, kas moka V. Kudirkos tautinę giesmę – Lietuvos himną. Žmonių, gimusių dar nepriklausomos Lietuvos metu, sakyčiau, radau žinančių tekstą ir šiek tiek mokančių himną giedoti. Keturiasdešimtmečių tarpe – vos keletas šiek tiek žinojo. Žinojo tik tie, kurie buvo pasiekę aukštą humanitarinį išprusimą ir meilę savo Tautai. Šie faktai, tarp visų kitų Tautos nudvasinimo, nutautinimo aspektų, mane visais laikais labai skaudino. Prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje jau buvo iškelta Trispalvė, prasidėjęs išsilaisvinimo Sąjūdis.

Patikimesniems kolegoms pareiškiau mintį, kad gal jau metas sukviesti inžinierius švęsti Vasario 16-osios, dabar gal jau nebedrįs bausti ir nebesodins į kalėjimą. Visi sulig vieno pritarė ir kiekvienas buvo maloniai sujaudintas dėl tokio pasiūlymo. Menu šviesios atminties a. a. Arijus Žigunis pateikė gerų patarimų, pasiūlymų dėl minėjimo organizavimo. Nebesikartosiu, kas įvardyta straipsnyje, padrikai pagarsinsiu mintis, kurių ten nėra, gal kai ką ir paryškinsiu.

Šiaulių inžinierių namų tuometinis vadovas p. Vaclovas Vingras pasiūlymo neatmetė, bet iškart sutikimo nedavė. Aš, ir ne tik aš, supratau, kad komunistinei valdžiai priklausanti valstybinė įstaiga, išlaikoma valstybės, bus panaudota prieš tos valstybės imperinę nuostatą, gali būti nepriimtina. Po kurio laiko p. V. Vingras atsakė, kad vasario 16 dieną inžinieriai gali rinktis Inžinierių namų mažojoje salėje. Derinant šį straipsnį, p. V. Vingras sakė, kad jam nereikėjo gauti leidimo ir nereikėjo nė su kuo derinti.

Gavus maestro docento Žalalio ir Vingro sutikimą, parašiau trumpą programą, perdaviau tautiškai nusiteikusiems Šiaulių inžinieriams, kad kiek galima plačiau išplatintų inžinierių tarpe. Plačiąją visuomenę nedrįsau kviesti, nes salė maža gali atsitikti, kad inžinieriams neužteks vietos.

Tuo metu tautiškai nusiteikusių žmonių jau buvo nemažai. Kaip jau minėta, salė buvo pilnut pilnutėlė. Buvo keletas šviesuolių iš Pedagoginio instituto, vienas iš tokių – politinis kalinys Vytenis Rimkus, dabar profesorius, Šiaulių miesto garbės pilietis ir dar keletas svečių – šviesuolių. Parinkau keletą tautinių patriotiškų dainų, kurios viešose vietose nebūdavo dainuojamos, todėl ir ne visi jas mokėjo. Pasiskolinau lietuvišku šriftu rašomąją mašinėlę – Šiaulių dviračių Variklių gamyklos techninis skyrius neturėjo, nes visa dokumentacija ir susirašinėjimas buvo valstybine rusų kalba (asmeniškai aš dėl lietuviškumo turėjau priekaištų ir skaudžių priekaištų iš atitinkamų valdžios instancijų). Ant plono popieriaus parašiau šešis egzempliorius dainų. Du egzempliorius perdaviau Žalalio dainorėliams, tris padalinau salėje.

Sugiedojus himną, maestro su senovine lietuviška armonika komponavo, visi dalyviai su pakilia nuotaika itin gražiai padainavo visas pasiūlytas dainas ir dar daug kitų. Iki to įvykio nepamenu, nepastebėjau tokio laisvo, nuoširdaus, nuotaikingai susijaudinusio minios elgesio. Skirstytis niekas nenorėjo.

Šiandien aš, laisvos Lietuvos, Europos Sąjungos pilietis, nesuprantu, kodėl taip retai ir tik itin oficialiose vietose ir tik ypatingais oficialiais atvejais dabar giedamas himnas. Giedančiųjų veiduose nebematau balto jaudulio, dvasinio pakylėjimo, nors ir laikino, – kaip ne būtų liūdna, kai kurių veiduose, giedant himną, matosi dvasinis snaudulys. Paklaustas, kam gaištu laiką, rašydamas tokius straipsnius, jie dabar nebe aktualūs ir niekam neįdomūs, nežinau ką atsakyti! Taip. Sutinku su realybe. Tikiu, kad kultūros tarnai, istorija besirūpinančios valstybės išlaikomos tarnybos vargu ar susidomės Tautos praeitimi, lietuvių veiksmais, kopiant į slidų nepriklausomybės kalną. Priminkim mūsų palikuonims kokiomis pastangomis jie šiandien – Lietuvos Respublikos piliečiai, o ne литовская губерния gyventojai, kalbantys ir rašantys ana valstybine kalba!

2008 metų programa
Programa ir prisiminimai apie Lietuvos Nepriklausomybės dienos minėjimą po 90-ties metų (1918-2008)

Ši redakcija suderinta su pagrindiniais dalyviais ir su pirmos šventės 1989 m. sudomintais asmenimis bei įvertinti visų pasiūlymai.

P R O G R A M A (sudaryta 2008 01 25):
Jau 20 kartą jubiliejinis paminėjimas, kai docento Stasio Žalalio vadovaujamas choras pirmą kartą sovietmečiu šventė Valstybės atkūrimo dieną ir 90-mečio sukakties jubiliejinis paminėjimas įvyks 2008 metų vasario 13 d. (trečiadienis) 18 val., Šiaulių universiteto centriniuose rūmuose, Vilniaus g. 88

Sąlygos, eiga:
* Pirmosios dvi eilės kėdžių užtraktuotos, padėti užrašai „Užimta“;
* Visi kalba tik per mikrofoną (taip, kaip buvo 1989 metais). Pasisakymų trukmė – apie vieną minutę;
* Siūlomas choro išsidėstymas: Pirmoje eilėje sustoja partizanų ansamblis „Vidurnaktį nežuvę“, toliau – visi chorai;
* Aktorė Olita Dautartaitė pasiūlo, kad vienas iš to istorinio įvykio dalyvių perskaitytų šį tekstą tiksliai taip, kaip buvo 1989 metais. Aktorė, prieš perskaitant tekstą, papasakoja kokios tada buvo istorinės sąlygos (priede yra įvardyti objektyvūs faktai):
„Dar 1988 metų rudenį keletas inžinierių pradėjo ruošti programą, kaip reikėtų pirmą kartą Šiaulių inžinierių namuose atžymėti Lietuvos valstybės gimtadienį. Inžinierių namų vadovas V. Vingras sutiko įsileisti į salę, pedagoginio instituto docentą, choro „Bičiuliai“ vadovas S. Žalalis sutiko dalyvauti. Vakare, po darbo salėje prie staliukų nebebuvo laisvų vietų. Choristai išsirikiavo pakyloje. Iš Šapokos istorijos buvo perskaitytas 1918 metų Nepriklausomybės aktas, pagarsintos signatarų pavardės, prisiminta, kad po pasirašymo signatarai atsistojo ir giedojo Lietuvos V. Kudirkos tautinę giesmę. Po to choras užgiedojo Lietuvos himną. Beveik visi dalyviai stovėjo su ašaromis akyse. Baigiant giedoti, kai kuriems ašaros riedėjo per skruostus. Pagiedojus visi ilgai stovėjo mirtinoje tyloje“.
* Po šio pagarsinimo choras ir visa salė gieda himną;
* Aktorė pristato PARTIZANŲ chorą;
* Choras dainuoja Lietuvos partizanų himną;
* Po to partizanų choro vadovas pristato chorą, paskelbia kitas dainas;
* Padainavę partizanai susėda į pirmą eilę;
* Kalba aktorė;
* Pagrindinis choras dainuoja vieną dainą; • Kalba docentas maestro S. Žalalis (pageidautina, kad papasakotų ano meto jausmus, ar tai jo chorui buvo pirmas himno giedojimas valstybei priklausančioje įstaigoje ir dar esant stipriai sovietinei valdžiai ir t.t.). Maestro pasisakymui laikas neribojamas;
* Dainuojama sekanti daina;
* Kalba aktorė;
* Groja akordeonas;
* Dainuojama sekanti daina;
* Pasisako vienas choro dalyvis;
* Groja akordeonas;
* Prieš dainas, dainuotas 1999 metų vasario 16 dieną („Palinko liepa šalia kelio“, ir Maironio „Oi neverk, motušėle“), vienas iš pirmos, dabar jau istorija tapusios, šventės dalyvių pasiūlo ar yra nuomonių, kad gal aktorė meniškiau, emocingiau ir tiksliai perskaitytų šį, pirmą kartą tarybiniais metais švęstos šventės, tekstą. Po šio teksto aktorė dar ir papildo savo mintimis, primena;
* Kalba aktorė;
* Dainuojamos dvi (ar daugiau) dainos, kurias tada dainavo choras kartu su visa sale, maestro akomponuojant su ta pačia senoviška armonika (tada buvo paruoštos 5 dainos): „Palinko liepa šalia kelio“, J. Maironio „Neverk, motušėle“ ir kitos;
* Būtų gerai, kad chorai pasiruoštų dar keletą dainų dainuoti su salėje esančiais dalyviais – taip, kaip buvo tada, nes salė, dalyviai nenorės skirstytis.
* Po tų dviejų dainų kažkuri iš chorisčių ar choristų dar kartą trumpai papasakoja savo įspūdžius apie tą šventę ir kaip kitose šventėse dainuodavom, dalindavomės mintimis susirinkę inžinierių namų posėdžių salėje, susėdę už ilgo stalo ir pakviečia visus tęsti Valstybės gimimo dieną amžinai po mūsų.

Į viršų