Kurtuvėnų mokyklos direktoriaus Liudo Baltučio prisiminimų takais
Taip jau susiklostė mano vaikystė, kad turėjau laimės nuolat klausytis įdomiausių savo tėvelio Liudo Baltučio pasakojamų „pasakų“. Tos pasakos buvo rimtos – „Grafas Montekristas“, „Kovos už Klaipėdos išvadavimą“, „Kovos su plėšikais bermontininkais“…

Gimiau ir gyvenau Kurtuvėnų mokykloje. Dažnokai pas tėvelį lankydavosi generolas S. Raštikis bei kiti draugai, daugiausia – šauliai. Stengdavausi įsidėmėti jų kalbas. Vakarais  prašydavau Tėvelio vėl ir vėl kartoti man įdomiausias pasakas. Eidavome kartu į  Kurtuvėnų kapines, kur buvo palaidoti partizanai. Su mokiniais sodindavau eglaites prie kapų. Gerai atmintin įkrito keturi kapai, bet prisimenu ir kitus...

Sovietmečiu, dirbdamas įdomų inžinerinį darbą, paslapčia rinkdavau informaciją tėvelio pasakotų tikroviškų istorijų temomis. Nuodugniai peržiūrėjau Mokslų akademijos, Vilniaus universiteto, Kauno, Šiaulių ir kitų bibliotekų archyvus. Rinkau straipsnius apie dominančius Lietuvos istorijos dalykus, kalbėjausi su gyvais įvykių liudininkais. Tik visąlaik ramybės nedavė mintis – kodėl taip greitai pamirštame mūsų tėvų ir protėvių pastangas ir aukojimąsi už Lietuvos nepriklausomybę, jų kovas, kad mes, paprasti piliečiai, būtume saugesni?

Pamąstykime. Kovos su bermontininkais. Ar žinome, kaip būrelis Šiaulių apylinkių mokytojų, aukštesniųjų klasių moksleivių, apsiavę naginaitėmis, išdrįso priešintis gerai apginkluotai, profesionaliai ir skaitlingai kariuomenei. Koks čia fenomenas?

1919 metų mokytojai kovose su bermontininkais
1919-ieji. Nepriklausomybės pradžia. Lietuva mažai raštinga. Nuošaliose kaimo trobelėse daraktoriai moko vaikus lietuvių kalbos iš maldaknygių. Tokia buvo ir mano senelė Felicija Gilienė. Išsaugojau Jos maldaknygę ir Jos rašto faksimilę.

Knygnešiai, rizikuodami gyvybe, slaptais takais neša tautiečiams lietuviškas knygas. Lietuvai reikia Šviesos.... Ir štai būrys Šiaulių krašto jaunuolių (Ambrasaitė Teklė, Andrulis Domininkas, Balčiūnas Antanas, Baltutis Liudas, Bortkevičius Petras, Bubinas Donatas, Butkutė Morta, Domeika Stasys, Gičkaitė Vanda, Grušeckaitė Aldona, Ivaškevičaitė Bronė. Jakelaitė Ida, Navickas Vladas, Rizgevičiutė Jadvyga, Rutkus Martynas, Skerstonas Kazys, Stonkus Antanas, Stulgaitis Vincas, Tiškus Bronius, Vainbergaitė Kotryna,Vytaitė Emilija) 1919 m. susirenka ką tik įsteigtoje mokytojų seminarijoje, dabartinio Šiaulių universiteto Menų fakulteto pastate, į pirmuosius Šiaulių mokytojų vasaros kursus, kad įgytų mokytojo profesiją. Juk jie jau mokytojauja kaimo mokyklėlėse, tik jų išsilavinimas – mokslas Viekšnių, Kuršėnų gimnazijose ar kitur ir įgytas tik rusų kalba. Paskaitykime 1919 m. vasaros mokytojų kursų seminaristo Liudo Baltučio (1897–1954) kelių dalių straipsnį, publikuotą kovų su bermontininkais dešimtmečio proga laikraštyje „Šiaurės Lietuva“ (1929, nr. 1).

Žmogžudystė ties Ūkio banku
1919 metų vasara tvanki visoje Lietuvoje, o ypač Šiauliuose. Visur kyšo karo sugriautų pastatų liekanos. Grindinys duobėtas, šaligatviai išdraskyti. Jais šliaužioja būriai kolčakų ir bermontininkų. Kur ne kur matyti vienas kitas Lietuvos kareivėlis.

Vieną liepos turgadienį du bermontininkai prieina prie moterėlės sviesto pirkti, pasiima jo kilogramą, meta vieną markę ir nori pasišalinti... „Sustok, tamsta, juk sviestas kainuoja dešimt markių – arba sumokėk, arba grąžink sviestą!“ – suriko tuo momentu prie jų priėjęs Lietuvos kareivis. Vokietis, nieko nelaukdamas, paleido kareiviui į krūtinę šūvį ir nubėgo... Kareivėlis sukniubo ant sugriauto namo pamatų. Nekaltas lietuvio kario kraujas raudona spalva paženklino griuvėsių liekanas. Jis krito priešais Ūkio banką, kur dabar Dargužo krautuvė; tuomet toje gatvėje nebuvo nė vieno namo.

Subruzdo žmonės, sujaudinti baisios žmogžudystės, bet dar daugiau sujudo mūsų komendantūra. Šį įvykį ji įvardijo kaip casus belli ir tuoj už cerkvės mūrų ir kitose vietose pasimatė būriai šalmuotų karių. Bet vis dėlto jų buvo be galo mažai didelėje bermontininkų jūroje. Visą dieną ir naktį žmonės įsitempę laukė įvykių baigties, bet išaušusi graži naujo ryto dienelė įtampą sušvelnino, nuramino susijaudinusius žmones. Šis įvykis jautresniems žmonėms atvėrė akis: buvo aišku, kad po šios žmogžudystės reikia laukti didesnių netekčių.

Po kelių dienų mokytojų kursų vedėjas Jonas Murka prabyla į mus, karštais žodžiais ragindamas viską metus mokytis ginklą vartoti, nes atėjusi valanda ginti Tėvynę... Kursantai labai jautriai reagavo į savo mokytojo žodžius. Ir ne tik vyrai, bet ir panelės mokytojos užsirašė į gynėjų gretas. Tuoj prasidėjo kariška mankšta. Pirmiausia gimnazijos koridoriuje, o paskui ir kieme. Šautuvų atnešdavo mums kareiviai, o apmokydavo leitenantas Milašius.

Pirmasis šautuvą pagriebė mokytojų partizanų būrio organizatorius J. Murka, dejuodamas: „Gėda man, nemoku su juo apseiti…“

Kai mes mankštindavomės gimnazijos kieme, prie vartelių stabteldavo demoniški veidai. Tai bermontininkai… Atrodė, kad jie šypsosi, bet iš tikrųjų siuto, nes už geležinkelio dar treniravosi mūsų naujokai. Viskas erzino bermontininkus.

Vieną naktį kulkosvaidžiai ir granatų sprogimai nutraukė ramybę. Tik prieš aušrą nutilo. Pasirodo, vokiečiai puolė mūsų kareivines, norėdami nuginkluoti, bet jiems nepasisekė.

Nepavykęs puolimas
Gatvėmis traukia ilgiausia procesija. Visas miestas iškilmingai laidoja apie 10 aukų. Pakely joms lenkiasi jų žudikai bermontininkai. Nors ir liūdime, bet jaučiame, kad mes – šeimininkai, o ne jie. Greitai mūsų mokytojų kursai baigiasi ir išsiskirstome vildamiesi, kaip nors padėti kariaujantiems mūsų vaikinams. Aš įsidarbinau Šiupylių mokykloje.
Apie lapkričio 10 d. atvažiuoja pas mane kažkoks simpatiškas vyrukas. Diena buvo šalta, skardžiai dundėjo ratai.

Vyrukas įsmeigė į mane rimtas akis ir tarė:
– Tamsta būsi Baltutis?
– Taip, aš.
– Kiek partizanų turite?
Prisiminiau savo vado J. Murkos žodžius – „Gėda, man gėda!“ Mat aš, nors ir buvau išmokęs ginklą vartoti, bet ramiai sau sėdėjau.
– Nieko pas mus nėra, – atsakiau. – Jei reikia...
– Žinoma, bičiuli, MES, mokytojai, pirmieji turime parodyti, kaip mokame ginti Tėvynę...
Čia jo akys piktai sužaibavo, išsitraukė butelį, proklamacijų:
– Išklijuok visoje apylinkėje. Kai būsim reikalingi, šaukitės į mus – gruzdiečius. Kai prireiks, kreipsimės mes į jus. Sudie... Atvyk pas mane, svarbu.

Nuvykau į Gruzdžių mokyklą, kur radau tik vieną mokytoją – U. Klupšaitę. Ji, lyg nujausdama baisią nelaimę, buvo labai susikrimtusi. Pasakojo: „Stasys išvyko... Išvykdamas valandėlę rymojo rankomis pasirėmęs, apsiverkė ir tarė: „Sudie... Tėvynė šaukia... Jei negrįšiu...“ Išėjo ir žuvo lapkričio 19 d. Smilgiuose. Jis – Stasys Kelpšas. Nors tik vieną kartą jį temačiau, bet jo rimtas, stiprią valią demonstruojantis veidas kaip gyvas tebestovi atminty.

Apie lapkričio 23 d. į Šiupylių mokyklą atvyko jau minėtasis J. Murka ir pradinių mokyklų inspektorius K. Ubeika. Pirmasis buvo labai susierzinęs ir nuvargęs, o antrasis –  energingai ir karingai nusiteikęs:
– Ar daug jūsų? – klausia vėl.
– Aš vienas, – dabar jau drąsiai atsakiau.
– Ryt vyk į Amalius, prisijunk prie Šemetų ir užpulkit Amalių žandarus, – įsako J. Murka ir bejėgiškai atsigula ant sofos...
– Ko jis toks susijaudinęs? – klausiu K. Ubeikos.
– Smilgiuose žuvo jo mylimiausias mokinys – Kelpšas. Be to, nemažai mudu apkeliavome... Jis jau kojų nebepavelka...

Nutraukiau jam batus; kojinės buvo kruvinos – oda nutrinta. Sesuo (Ona Baltutytė-Kyburienė – R. B.) perrišo žaizdas...

Dabar supratau, kad įsakymas vykti į Amalius tarsi būsimas atpildas už S. Kelpšą. Pasikviečiau Viktorą Jatulį ir išvažiavome į Amalius.

Kieme, prie mokyklos, kažkas rūko. Pirmas pasitaikęs žmogus mums paaiškino, kad ką tik Šemetai užpuolė žandarus ir suėmė. Jų buvo net septyni (tarp jų – seržantas). Vienas pašautas vokietis pabėgo į stotį. Partizanai buvę tik trys ir labai jauni, bet stori vokiečiai nusigandę. Žmogus tvirtino, kad vokiečius jie nusivarę į mišką ir sušaudę. Gurguolę uždegę, o arkliais išjoję į Telšius. Kaip iš tikrųjų buvo, nebesužinojau, nes tuo laiku pribuvo daugiau vokiečių, kurie suėmė mokytoją Balčiūną ir dar keletą gyventojų. (Vėliau sužinojau, kad tie suimti vokiečiai buvo „nugabenti į belaisvę“).

Mudu su Jatuliu, tam gerajam žmogui padedant, suspėjome pasitraukti. Grįžęs iš Amalių, pranešiau, ką matęs. J. Murką palydėjau Šakynos link, o K. Ubeika – nežinau, kur iškeliavo. Atsimenu, kad jis daug tikėjosi iš savo žinioje turimų mokytojų, ypač iš K. Klupšo, kuris mokytojavo Kurtuvėnuose ir turėjo stiprų partizanų būrį.

Proklamacijos ir partizano žūtis
Gaila buvo žuvusio  S. Kelpšo, suimto mokytojo Balčiūno, kuriam grėsė mirtis. O už vis liūdniau buvo, kad mano proklamacijos, kurias išlipinau visoje apylinkėje, dar nepadarė žmonėms įspūdžio, nors ten buvo raginama be pasigailėjimo mušti kraugerius vokiečius. Tik drąsus Šemetų žygis, garbingas S. Kelpšo žuvimas sujaudino žmones, ypač gruzdiečius.

Vieną dieną priplūsta vokiečių visi Šiupyliai ir ima plėšti. Pamatęs daugybę vokiečių, supratau, kad blogai padariau dienos metu išklijavęs proklamacijas, nes atsirado toks, kuris perskaitė... ir pradėjo ieškoti kaltininko. Mano laimei, Šliūpo tėvynėje neatsirado išdaviko, nors kitur, pav., Kurtuvėnuose vienas išdavikas surašė visus partizanus – ir grafo Pliaterio, ir mokytojo Klupšo. Ir iš jų, kurie buvo namuose pasilikę, šešis sušaudė. Bet tas nelaimės nešėjas buvo vokietis.

Po to apiplėšimo sujudo visi piliečiai – senas ir jaunas. Visi griebėsi ginklo. Labiausiai pasižymėjo šie kaimai: Šiupyliai, Lukošaičiai, Rakandžiai. Ir Mažeikiai. Pajutę kur vokiečius, kaimai vieni kitiems skubėdavo į talką ir bendrai atsilaikydavo. „Vienas už visus, visi už vieną“, – tokiu šūkiu vadovavosi tada energingi Šliūpo gimtinės vyrai. Ties Maniušiais ir Verbūnais nuolatos tarškėjo kulkosvaidžiai ir kitų ginklų šūviai, bet visados bermontininkai būdavo gruzdiečių atmušti. Iš mūsų Šiupylių žuvo tik vienas partizanas, kilęs iš Lukošaičių kaimo. Bendromis jėgomis iš to kaimo vokiečiai buvo išstumti.

Persekiojami jie traukėsi, bet vienas pasislėpė žabuose. Prisiartinus partizanui Petrylai, nušovė jį, o pats pabėgo.

Teko girdėti pasakojimų ir apie J. Murką. Palikęs Šiupylių mokyką, eidamas su jį lydinčiu partizanu, J. Murka sutikęs bermontininką. Suėmęs, nuginklavęs, varęs į Gruzdžius, šautuvą į nugarą įrėmęs, ir vis kartojęs: „Galas tau, vokieti, galas tau!“ Bet kai Gruzdžių partizanai perėmė vokietį į savo rankas ir pradėjo svarstyti jo likimą, suminkštėjo pedagogo širdis. Ir taręs: „Vyručiai, kraujas ne vanduo, nepadarykit ką bloga“.

Nors nedaug ką nuveikiau, bet džiaugiuos, kad ir aš, kaip daugelis tų laikų mokytojų, nors maža dalele prisidėjau prie mūsų Tėvynės gelbėjimo.

2018 02 09 30

Užrašai ant Kurtuvėnų mokyklos sienos.
Autoriaus archyvo nuotr.

2018 02 09 29

1919 11 29 žuvusių partizanų – Vacio Rosino, Tomo Burbos, Petro Burbos, Jono Birgilos – kapas Kurtuvėnuose.
Autoriaus archyvo nuotr.

Į viršų