facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lietuvos varpai
Varpas – Lietuvai šventas simbolis, laisvės ženklas. Vinco Kudirkos „Varpas“ budino lietuvių tautinę savimonę. Jis eilėraštyje rašė: „Tai skambink, „Varpe“! Tegul gaudims tavo  išilgai, skersai eina per Lietuvą!  Budink ir šauki graudžiu balsu savo, / O tas šaukimas perniek tenežūva!  Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...“

Vydūnas, aprašydamas varpo reikšmę žmogaus gyvenime, pabrėžė: „Tavo siela yra varpas.. Jis rašė: „Senieji Lietuvos žemdirbiai pristabdydavo arklą traukiantį kuiną, o mažų kaimelių bobutės nutilusios suklusdavo, kai per plačius laukus ir pievas nuvilnydavo artomos bažnytėlės varpo gausmai“, 1914 m.  Vydūnas sukūrė dramą „Jūrų varpai“, kurią Tilžės giedotojų draugija buvo numačiusi parodyti 1914 m. rugpjūčio 2 d. miesto parke, bet tam sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas (Vydūnas. „Jūrų varpai. Triveiksmė misterija. Tilžė, 1920. Išleista Vydūno draugijos užsakymu 2013). Tąkart, pasak Vydūno, „sumušiau kelis kartus didįjį Gongą. Ypatingai virpėjo vakaro tamsoje gramzdūs jo skambesiai po parką. Atsisveikinome. Vyriškių dauguma nebegrįžo iš karo.“ (Vydūnas. Tautinė mano amžiaus veikla. „Aukuras“, 1937, Klaipėda, p. 70). Minimas gongas primena tematika analogiškoje apysakoje „Slėpiningasis gaudulas“ aprašomą gaudulą – tai didelis metalinis diskas „skritulio pavidale, kur rytų žemėse vartojamas dievnamiuose kaip varpas“ (Vydūnas. Slėpiningasis gaudulas. Apysaka. „Naujovė“, 1915, nr. 1, p. 11).

Kaip priesaiką tautiečiai gyvenantys Amerikoje, 1919 m. už surinktus pinigus užsakė ir nuliejo Laisvės varpą, kurio šone įrašyti žodžiai: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, / Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Šis laisvės šauklys padovanotas Lietuvai ragino neužmiršti kelio į laisvę ir išlikti budriems. Varpai atgiję bažnyčių bokštuose, miesto rotušėse ir varpinėse skambantys varpai ir kariliono garsai žadina širdį, primena laiko vertę ir žmogaus gyvenimo prasmę, laisvės ir nepriklausomybės kainą, įvairias sukaktis ir jubiliejus, perduoda religines tiesas.

1991 m. Lietuvos ryšių ministerijos valstybinė įmonė „Pašto ženklas“ išleido voką su įrašu „Kovo 11 ATKURTA NEPRIKLAUSOMA LIETUVOS RESPUBLIKA“ ir pašto ženklą su Laisvės varpo atvaizdu.

2018 metai yra išskirtiniai – švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Šiam nepaprastos svarbos įvykiui pažymėti Lietuvos Monetų namai sukūrė bronzos medalį „Šimtmečio varpas“, kuris nuliedintas Karališkoje Nyderlandų kalykloje. Dvipusio gilaus reljefo medalio averse pavaizduotas varpas, užrašas ant jo skelbia: „SKAMBINK PER AMŽIUS VAIKAMS LIETUVOS, KAD LAISVĖS NEVERTAS, KAS NEGINA JOS“; medalio kraštuose išlietas užrašas: „SKAMBINK PER AMŽIUS  VAIKAMS LIETUVOS“. Medalio reverse – išlietas užrašas „LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMUI“, ąžuolo vainikas, kurio viduryje – „100 METŲ“, apačioje skaičiai – „1918–2018“. Medalio apskritimo dydis 38,61 mm.

2018 m. vasario 16-ąją projekte „Gloria Lietuvai“ Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga suskambės 100 vertingiausių Lietuvos bažnyčios varpų. Tikimės, kad ir Šiaulių bažnyčių varpai prisidės prie šios akcijos.

Varpai Šiauliuose (XV a. – XXI a. pr.)
Šiaulių bažnyčių varpai
Šiaulių varpai turi savo istoriją. Jie daug ką gali papasakoti apie mūsų praeitį, dabartį, ateitį. Laimingas miestas, kuris gali mėgautis tikrų varpų skambesiu savo bažnyčių bokštuose, laimingi tie žmonės, kurie klauso ir girdi varpų skambesį ir atsiliepia į jų kvietimą. Prieš daugiau kaip 570 m. Šiauliuose atsirado pirmoji varpinė ir varpai. Seniausias žinomas Šiaulių varpas buvo nuliedintas 1516-aisiais. Jis kabojo senojoje medinėje Šiaulių bažnyčioje ir buvo perkeltas į 1634 m. pašventintą Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus mūrinę bažnyčią.  

Šiaulių varpai, ypač bažnyčių, turi savo istoriją. Apie juos yra užrašyta įvairių pasakojimų, legendų, padavimų. Viename iš jų – „Bažnyčios varpai ežere“ – pasakojama, kad Šiaulių bažnyčioje buvo du dideli varpai, du bičiuliai, kurie turėjo vardus Jonas ir Kundrotas. Švedai norėjo išvežti varpus į savo kraštą. Vežė vieną varpą, Joną, žiemos metu per ežerą ir įlūžo. Kai bažnyčioje imdavo skambinti likęs varpas, jis sakydavo: „Jonai, Jonai, Jonai...“ Ežere kitas varpas dusliai atsiliepdavo: „Kundrot, Kundrot, Kundrot...“ Kartą klebonui prisisapnavo: jei surengtų iškilmingą procesiją su visomis bažnytinėmis apeigomis, paskendęs varpas išplauktų į ežero pakrantę. Ir išėjo kunigai su bažnytiniais rūbais, kryžiais ir žvakėmis laukti pasirodančio varpo. Varpas trumpam iškilo iš vandens, bet ir vėl nuskendo. Pasirodo, procesija viską turėjo, tik žvakių gesintuvą buvo pamiršę. Kai naras nusileido į ežero dugną, pamatė, jog ant varpo šerdies apsivijęs žaltys tūno, iškelti neleidžia (Prieiga internete http://grazitumano.lt/wikiindex.php/Padavimai).

Tarpukariu kraštotyrininkas ir fotografas Balys Buračas užrašė padavimą apie bažnyčios varpus, išgirstą iš netoli Šiaulių gyvenusio 90 metų dievdirbio Norvaišos. Šis pasakojo: „Šiaulių ežero vietoje stovėjo puiki bažnyčia ir vienuolynas.

Bažnyčios garsūs varpai girdėdavosi per dvi tris mylias. Kartą atsitiko baisi nelaimė, mat to vienuolyno vienuoliai labai sunkiai nusikalto Dievui ir jau niekaip nebegalėjo jo permaldauti, todėl jie visi kartu su ta bažnyčia nugrimzdę skradžiai žemės. Toje vietoje, kur stovėjo vienuolių bažnyčia, atsirado Talšos ežeras. Kai kada gerai įsiklausius, sako, galima esą girdėti vandenyje varpais skambinant. Žuvininkų kaimo piemenys, kai tik nusivaro karves paežerėn, tai visada klausosi, bene išgirs ežere graudų varpų skambėjimą“ (Buračas B. „Pasakojimai ir padavimai“. Vilnius: Mintis, 1996, p. 188).

Vienas seniausių Šiaulių krašto varpų (iš XV a.), papuoštas gotikinio stiliaus užrašu su smulkiu ornamentu, skamba Kelmėje, Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, bet jis buvo nulietas ne Lietuvoje. Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo uždrausta skambinti varpais. Dekoratyviniais frizais, ornamentais, figūriniais reljefais ir kartušais išpuošti varpai – didelė kultūros vertybė, reikšmingas meno ir technologijos istorijos paminklas. Svarbiausios varpo dalys: pakaba, karūna, liemuo, liežuvis, burna ir kt.  Sakoma, kad, jei varpo skambėjimo trukmė dvidešimt dvi sekundės, varpas vertas savo vardo, jei skamba mažiau nei aštuoniolika sekundžių, jis prastas, o jei siekia trisdešimt – puikus. Katalikai siūbuoja patį varpą, ortodoksai – varpo liežuvį. Varpus veikia staigios oro permainos, temperatūrų svyravimai.

Pirmoji varpinė ir pirmieji varpai Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje
Bene pirmosios žinios apie varpus Šiauliuose siekia XV a. Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila 1445 m. pastatydino pirmąją medinę Šiaulių bažnyčią. Ji buvo be aukšto varpinės bokšto. Medinė varpinė stovėjo atskirai, prie pat mūrijamos naujos bažnyčios. Joje buvę du mažesni varpai, o trečias, didžiausias, kabojęs šalia, prie mūrinės bažnyčios, kuriai ir buvo skirtas šis varpas 1621 m. vizitacijos akte dar nurodoma, kad šis varpas išliedintas 1619 m. Šiaulių valdytojo, pastangomis (Jurkštas V. P. Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios varpai  ir vargonai. „Varpai“, 1993 (7), p. 67–69; Šiaulių katedra: istorija, architektūta, dokumentiniai ir ikonografiniai šaltiniai (sud. Tomas Butautis, Vilija Ulinskytė-Balzienė). Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2009,  p. 17).

1634 m. iškilmingai pašventinta mūrinė Šiaulių bažnyčia ir jai suteiktas šv. Petro ir Pauliaus vardas. Mūrinės bažnyčios aukštame bokšte nuo miesto pusės kabojo keturi varpai. Be varpo, skirto šv. apaštalams Petrui ir Pauliui, 1635 m. įtaisytas varpas, nulietas kun. P. Tarvainio lėšomis, turėjo užrašą: „Petrus Tarvaynia, Parochus Szaulensis decanus Sam[o]g[it]a“ („Petras Tarvainis, Šiaulių klebonas, žemaičių dekanas“). Trečiasis varpas buvo be užrašo, tik su 1516 m. data. Bokšte buvo dar ir ketvirtas varpas, vadinamas signatūra (Jurkštas V. P. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpai ir vargonai. Varpai, 1993 (7), p. 66–67).       

1676 m. dokumente užrašytas didysis varpas, dovanotas J. Valavičiaus ir pavadintas bažnyčios globėjo vardu. Bokšte glaudėsi ir valandas mušantis įrenginys su varpu, vadinamu cimbalum.  1676 m. vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčioje už Didžiojo altoriaus paskliautėje kabojo „besisukiojantis geležies gabalas, kuriuo anksčiau skambindavo per liturgines apeigas ir iškilmingas procesijas“, „geležinis ratas su 24 varpeliais, seniau skambinamais per Švč. Sakramento išstatymą“. Kaip nurodo V. P. Jurkštas, tai unikalus, kitur Lietuvos bažnyčiose XVII a. nesutinkamas muzikos instrumentas. Šiaulių bažnyčioje tuo metu turėtas ištisas varpų komplektas, kurio pakako patenkinti įvairiausius liturginių apeigų reikalavimus. 1682 m. suremontuotas didysis bažnyčios varpas.

Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios vizitacijos aktuose dar smulkiai išvardijami ir mažesnieji žalvariniai varpeliai, vartoti įvairių liturginių apeigų metu: 1725 m. be 5 bokšto varpų, dar buvo 1 pora varpelių prie altorių, 3 mažesni varpeliai, 1 pusvarpelis, 1 varpelis prie aukų dėžės, 1 prie mokyklos (bursos), 1 prie ligoninės (špitolės), 1 didesnis, bet sugadintas varpelis. 1738 m. buvo keturi varpai. Dar bažnyčioje buvo: 1 pora varpelių prie altorių, 2 poros didesnių, po vieną prie aukų dėžės, mokyklos ir ligoninės, signatūrinis varpas (sudvejintas) sugadintas ir nevartojamas (1676 m. vasario 23 d. Šiaulių bažnyčios aprašymas, parašytas Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco vizitacijos metu, l. 183; Jurkštas V. P. Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpai ir vargonai“, p. 68–69;  Šiaulių katedra, p. 19, 34).

1762 ir 1795 m. Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios inventoriuje minimi 5 bokšto varpai, o šeštasis, matyt, „signorėlis“ (bažnyčios varpelis), kabojo prie zakristijos (1762 m. Šiaulių klebonijos inventorius, įrašytas į Žemaičių žemės teismo knygą, LVIA, f. SA, b. 14985, l. 1550. 1800 m. vizitacijos akte rašoma, kad naujai suremontuotame bokšte yra 3 varpai ir „signorėlis“11. (1800 m. rugpjūčio 9 d. Šiaulių parapinės bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap., b. 264, l. 198).

1820 m. minimi vėl 5 bokšto varpai. Dar vienas kabojo prie zakristijos. 1836 m. Šiaulių parapija už 140 rublių įsigijo du bažnyčios varpus. 1841 m. bažnyčios bokšte buvo 5 varpai. 1844 m. vizitacijos akte buvo 4 varpai, nurodyti netgi jų dydžiai. Didžiojo apimtis (apskritimo ilgis) – 6,5 uolektys (apie 3,6 m), o skersmuo – 2 uolektys (apie 1,2 m). Mažesnio varpo dydžiai – 3,5 uolektys (apimtis) ir 1 uolektis (skersmuo). Kitų dviejų varpų nurodyti svoriai – 415 ir 280 svarų. Taip pat buvo minėtas signatūrinis varpas ir 14 mažesnių įvairaus dydžio varpelių zakristijoje ir prie altorių (1844 m. Šiaulių parapinės bažnyčios vizitacijos aktas, Lietuvos valstybės centrinis archyvas (toliau – LVCA), f. 1671, ap. 4, b. 44, l. 198; Jurkštas V. P. Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpai ir vargonai, p. 68–69).

M. Hriškevičius 1850 m. rankraštyje „Šiaulių ekonomijos...“ apie šiuos varpus rašo: „Šiaulių bažnyčia turi ant savo bokštų keturis didesnius varpus ir vieną signaturką. Ant didžiausio varpo liudija, kad po gaisro jis buvo taisomas klebono M. K. Liauksmino. 1682 m. – signaturka nuo tų pat metų – vieni varpai turi ant savęs 1689 m. – Du perlieti iš senesnių varpų 1817 m. administratoriaus kunigo Jurgio Tverijonausko rūpesčiu (Hriškevičius  M. Šiaulių ekonomijos kada tai karališkų stalavų gėrybių (dvarų) istoriškas aprašymas, 1850. M. Davainio-Silvestravičio 1905 m. vertimas iš lenkų k. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAB RS), f. 267, b. 3709).
1880 m. liepos 8 d. per audrą žaibas trenkė į bažnyčios bokštą ir sudegino medinę viršūnę. Tada buvo smarkiai sugadintas laikrodžio mechanizmas, nukentėjo ir varpai (Budreika E. Pirmasis pokarinis architektūros paminklo restauravimas, „Statyba ir architektūra“, 1969, nr. 11, p. 24–26).

1912 m. išlietas naujas varpas, kuris, kaip ir kiti, pražuvo ar buvo išgabentas per Pirmąjį pasaulinį karą. Karo metu iš Šiaulių rusai išgabeno visus senuosius bažnyčios varpus ir jų negrąžino Šiaulietis mokytojas Jaroslavas Rimkus, J. Šiliečio slapyvardžiu, 1922 m. Kaune išleido savo piešinių albumą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. Paveikslėliuose ir trumpuose aprašymuose“. Jame jis prie piešinio „Nepaprasti tremtiniai“ vaizduojančio kaip iš Lietuvos išvežami varpai, rašo „Aibėj Lietuvos turtų, evakuojamų Rusijon, buvo ir bažnytiniai varpai, kuriuos reikėjo gelbėti nuo vokiečių, kad šie neperlietų jų į šovinius. Tūkstančiai tų varpų, kurių buvo labai senų ir brangių, išvežta į Rusiją ir sumesta įvairiose vietose be pastogės ir priežiūros“. Taip Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia liko visiškai be varpų.

Bus tęsinys

2018 02 09 24

Šv. Jurgio bažnyčios varpai.
J. Nekrašiaus nuotr.

Į viršų