Baigiame prieš tris savaites pradėtą leidinėlio „Šiaulių miesto savivaldybės privalomi įsakymai (1918–1930 m.)“ apžvalgą.

35-asis privalomas įsakymas numato valgomųjų ledų gamybos bei pardavimo niuansus. Vienas iš jo paragrafų skelbia, kad „dirbtinių cheminių dažų naudojimas draudžiamas, galima vartoti tik natūralias vaisines esencijas“.

Ko gero, anuomet piliečių sveikata valdžiai rūpėjo labiau. Šiandien be cheminių dažų produktuose rasime vežimus kitokio šlamšto, kurių fone valgomieji dažai – tik menkniekis. Gal todėl sergame ligomis, apie kurias tada niekas nieko negirdėjo arba jos buvo iškaršusių senukų dalia.

Sparčiausiai auga kūdikių ir vaikų alerginių susirgimų skaičius. Štai 2005 metais Lietuvoje 1000 vaikų teko 73 susirgimai, o 2014 metais – jau 127. Pažįstama prekybininkė, dirbusi viename iš prekybos centrų, pasakojo ne kartą ir ne du mačiusi šitokį vaizdą: prie kasos pristumiamas vežimėlis su maisto produktais, o atžalėlė garsiai reikalauja nupirkti dar vieną prie kasos esantį saldėsį, nors ir taip vežimėlyje – čipsai, saldainiai, neaiškios kokybės saldieji gėrimai ir t. t. Milžiniškas kiekis. Arklį galima būtų pribaigti. Jokios uogos, jokio obuolio, morkos ar apelsino – gryniausia chemija.

Nusikaltusieji aukščiau cituotam įsakymui būdavo baudžiami 200 litų bauda. Nedera pamiršti, kad to meto darbininko mėnesio alga neviršydavo 170 litų.

36-ajame privalomame įsakyme gvildenamos kirpyklų darbo peripetijos. Vienas iš paragrafų draudžia kirpykloje laikyti minkštus baldus. Galima paklausti kodėl? Matyt, dėl minkštakrėslius pamėgusių parazitų. Nors šiandien tokius baldus rasime bene kiekvienoje kirpykloje arba, kaip dabar priimta vadinti, grožio salonuose.

Vėl kalbama apie tai, kad reikalinga kirpyklose pakabinti plakatus „Spjaudyti ant grindų draudžiama“. Nebejuokinga.

Prieš aptarnaudamas naują klientą, kirpėjas privalėjo su muilu mazgoti rankas. O kirpimo mašinėlė, skustuvas, žirklės bei šukos prieš vartojimą turėjo būti dezinfekuojamos spiritu. Šiandien, panašu, ši gera nuostata yra pamiršta. Dargi plintant tokiai pavojingai ligai kaip ŽIV ne visur skutimo priemonės yra dezinfekuojamos arba keičiamos...

Taip pat draudžiama šukuoti plaukus „volais arba šepečiais“. Greičiausiai todėl, kad juos sunkiau dezinfekuoti nei metalinius reikmenis.

Dar vienas draudimas – pirštais liesti skutimo metu padarytas žaizdas. Taip pat buvo draudžiama vartoti alūno akmenį bei gabalinį muilą. Matyt, sanitarijos sumetimais.

Odininkų mieste veikė 37-asis privalomas įsakymas, reglamentuojantis odų dirbtuvių ir sandėlių darbą. Štai 4-asis paragrafas byloja, jog „odų džiovinimas lauke draudžiamas“. Bet tai buvo seniai, tada, kai „buržujai ir kiti darbo žmonių išnaudotojai“ visiškai nesirūpino dirbančiųjų bei aplinkinių gerove ir sveikata. Vėliau, sovietų valdžios metais, žalių odų bazės kieme riogsodavo stirtos odų, skleisdamos savo neišpasakytą aromatą toli už teritorijos ribų. Yrančios organikos smarvė veik be paliovos dvelkė ir iš tuometinio „Elnio“ teritorijos, liudydama apie ypatingą partijos ir vyriausybės rūpestį tarybiniais žmonėmis bei aplinka.

Apie, savo nelaimei, pro tuometinį „Maistą“ vingiavusį bei dvokusį kilometrą prieš vėją Kulpės upelį – ir kalbėti nebereikia. Tuo tarpu 1927 metų Šiaulių savivaldos įsakyme rašoma, jog „visos atmatos ir skysčiai... negali būti leidžiami į sravatekius, griovelius, upelius, ežerą, bet turi būti renkami į specialiai įtaisytus baseinus su nepermirkstamomis sienomis arba į bosus ir išvežamos už miesto. Miesto Valdyba gali leisti skysčius leisti į ežerą, griovius ir upelius su sąlyga, kad skysčiai anksčiau būtų išvalyti filtruose. Išvalytas vanduo neturi turėti kvapo, turi būti skaidrus ir neužterštas...“ Buvo numatyta ir nuolatinė nuotekų kontrolė.

Et, neprotingi buvo tie buržujai. Nemokėjo gyventi. Štai sovietmečiu visos „atmatos“ bei sunkieji metalai be perstojo liejosi į Talkšą, į Kulpę... Ir niekam galvos dėl to neskaudėjo.

38-uoju privalomu įsakymu Šiaulių mieste ribojamas transporto svoris. Buvo draudžiama važinėti mieste krovininiais automobiliais, kurių pačių ir jų vežamas svoris viršija 8 tonas. Be to, rudenį ir pavasarį, polaidžio metu, buvo stabdomas eismas. Matyt todėl, kad sunkiasvorės mašinos ratais negadintų pabiurusių miesto kelių ir gatvių. Neklaužadoms grėsė rimtos baudos – iki 300 litų.

Šiaulių miesto burmistro J. Sondeckio ir sekretoriaus B. Bubino pasirašytame privalomame įsakyme Nr. 39 numatoma skudurų sandėliavimo ir prekybos tvarka. Daug dėmesio skiriama dirbančiųjų higienai. Neaišku tik, kas tie „skudurai“, jog dėl jų prireikė kurtį įsakymą? Vargu ar tai audinių atraižos nešvarioms rankoms nusivalyti, kokių rastume dažname garaže arba dirbtuvėse. Labiau tikėtina, kad tai audiniai, tekstilės gaminiai, visokie drabužiai. Juk ir šiandien mieste kas antra trečia krautuvė prekiauja tuo gėriu...

Miesto arbatinių, valgyklų, aludžių ir traktierių darbą reglamentuoja kitas Šiaulių miesto valdybos įsakymas. Įdomu, kad arbatinę arba valgyklą galima buvo atidaryti ir bute, jeigu tik jį Miesto valdyba pripažino tinkamą. Nežinia, ar gretimų butų gyventojams teikė džiaugsmo už sienų šurmuliuojanti publika bei stumdomos kėdės, bet ką jau čia. Įsakymas yra įsakymas.

Kaip ir kituose, šiame įsakyme taip pat daug dėmesio skiriama švarai ir higienai, smulkiai nurodoma, kaip ir kur laikyti maisto produktus, kaip plauti indus, stalus, kaip vėdinti patalpas, duodami parėdymai dėl dirbančiųjų sveikatos ir pan. Be abejo, nepamirštos ir spjaudyklės...

O 1928 metų kovo mėnesį priimtame įsakyme šnekama apie pieno ir jo produktų prekybą. Be abejo, leidžiama prekiauti tik geros kokybės pienu arba jo produktais.

„Pienas ir visi pieno produktai negali būti užteršti, turėti pašalinių priemaišų ir būti falsifikuoti“, – sakoma viename iš paragrafų. Laimingi pirkėjai! Jie dar nežinojo, kas yra „grietinės ir augalinių riebalų mišinys“ arba „sūrio produktas“... Pateikiamas visas sąrašas gyvulių ligų, kurias nustačius pieną pardavinėti buvo draudžiama. O štai sergančių snukio ir nagų ligomis karvių pieną leista parduoti jį prieš tai pavirinus.

Ragauti pieną ir jo produktus buvo galima tik su savimi atsineštais šaukštais, į juos įpilant bandomuosius pavyzdžius: „Draudžiama pirkėjams parduotuvėse ar prekyvietėje ragauti pienas ir jo produktai iš vartojamų pienui pilstyti saikų, semtuvų arba pavilgant pirštą pieno inde.“ Galima spėti, kad toks ragavimo būdas tarp šiauliečių buvo paplitęs todėl, kad šaukštus reikia nepamiršti nešiotis, o nuosavi pirštai kaip ir „nešiojasi“ patys.

Draudžiama buvo vežti pieną iš vietovių, kuriose siaučia užkrečiamos žmonių ar gyvulių ligos. Mūsų laikais neteko girdėti, kad, tarkime, dėl gripo epidemijos neleistų prekiauti maisto produktais...

12-asis paragrafas apibūdina sviesto kokybę ir kt. Iš dalies jame sakoma, jog svieste turi būti ne mažiau kaip 80 proc. riebalų. Nustatoma ir rūgštingumo riba. Taip pat sakoma, kad griežtai draudžiama dažyti sviestą žalingais žmonių sveikatai dažais (anilo ir metalų). Matyt, panašių atvejų būdavo, ir ne vienas. Tačiau to nė iš tolo negalima lyginti su dabar vykstančiu masišku maisto produktų „dažymu“!

Pabrėžiama, jog karvės sviestas, be druskos, negali turėti kitokių konservuojančių priemaišų, varškės gabalėlių ar kitokių pašalinių medžiagų: baltymo, miltų, krakmolo, sodos ir kt. Sviestą leista vynioti į švarų popierių arba pergamentą.

„Sūris užginta yra pardavinėti: 1) iš nesveiko sveikatai pieno padarytas, 2) apipuvęs, apipelėjęs, 3) nudažytas žalingais dažais ir 4) bendrai žmonėms nesveikas.“ Ką reiškia „bendrai nesveikas“ – nesiimu spręsti. Regis, tai toks prastas sūris, kurio apibūdinimui nepakanka prieš tai išdėstytų trijų punktų. O štai „apipuvusio, apipelėjusio“ sūrio atžvilgiu mūsų amžininkai tapo kur kas liberalesni: minėtieji sūriai turi didžiulę armiją mėgėjų ir kainuoja neretai gerokai brangiau už įprastus. Žmonių skonis su metais pasikeitė, tik neaišku, ar į gerąją pusę.

42-uoju privalomu įsakymu rūpinamasi saldainių, sirupo, šokolado, marmelado, dirbtinio medaus, vaisių sulčių ir giros dirbtuvių darbu. Matosi, jog su metais sanitarinė zona kiek prasiplėtė: „Arčiau kaip 10 metrų nuo dirbtuvės neturi būti išviečių ir pamazgoms duobių.“ Ar žinojo gerbiamas burmistras, kad musė yra toks gyvis, kuris per parą gali nuskristi net 7 kilometrus, pernešdamas pavojingus žmonių sveikatai ligų sukėlėjus? O dešimt metrų per parą įveiks net visiškai nugeibusi musytė...

Aukščiau minėtus gaminius draudžiama dažyti anilino dažais ar dėti į juos sacharino. Juose neturi būti konservuojančių dalykų (konservantų, –  aut. past.), tokių kaip salicilo (aspirinas) ar boro rūgštis ir kt. Ką ir besakyti, skurdus cheminių papildų arsenalas, lyginant su mūsų dienomis! Ir solidžios 300 litų baudos pažeidėjams numatytos. Nesapnavo turbūt J. Sondeckis, kad nepraeis nė šimtas metų ir cheminio šlamšto jo proanūkių maiste bus daugiau negu paties maisto. Ir niekas nusikaltusiųjų šiam potvarkiui nebaus, niekas neprotestuos ir kad žmonės it zombiai bus įpratinti valgyti tai, kas visai nevalgoma.

43-asis privalomas įsakymas apsprendžia keleivinio transporto darbą. Pavyzdžiui, visų rūšių automobiliuose draudžiama vežioti asmenis, sergančius užkrečiamomis ligomis, neblaivius, sprogstamas ar greit užsidegančias medžiagas. Draudžiama tai draudžiama, bet kaip žinoti, kuris iš keleivių serga gripu, tuberkulioze ar kita kvaraba, jeigu jis pats tuo nepasigiria? Ir alaus pas gimines išgėręs žmogelis, pasirodo, pirmiau turėjo išsiblaivyti, o tik tada keberiotis į autobusą... Sektinas pavyzdys! (Čia dabartinei Lietuvos valdžiai, – aut. past.)

Autobusuose būdavo nerūkoma, o šunis (su antkakliais ir pavadžiais) būdavo galima vežti kitiems keleiviams neprotestuojant. Labai jau nekonkretus parėdymas, nes, žiūrėk, šiandien bendrakeleiviai gerai nusiteikę ir neprotestuoja dėl tavo šunėko, o grįžtant jau kiti ims piktintis... Ir kas tada? Palikti gyvūną ar drauge laukti kito autobuso, kuris pasirodys po pusdienio ar po dienos? O kur garantija, kad jame važiuojantys bus draugiškesni tavo augintiniui?

1930 metų pavasarį paskelbtas privalomas įstatymas Nr. 44, liečiantis viešų pirčių ir vonių darbą. Taigi numatyta, kad prausyklose ir peryklose („vanoklėse“) grindys turi būti cementinės su mediniu apklotu. Lentynos ir suolai turi būti kasdien plaunami karštu vandeniu su muilu ir šarmu, o suolai laukiamuosiuose kambariuose, kaip ir baldai drabužinėse, nudažyti baltais aliejiniais dažais. Pirčių sienos bei lubos turėjo būti balinamos ne rečiau kaip 4 kartus per metus. Galima didžiuotis, kiek daug dėmesio mūsų proseneliai skyrė švarai, tvarkai, higienai.

Kiekvienoje bendroje pirtyje turi būti įtaisyti „švirkštai“. Tik nemanykite, kad miesto valdžia rūpinosi narkotines medžiagas vartojusių asmenų gerove – šitaip anuomet būdavo vadinami dušai.

9-asis paragrafas draudė pirtims naudoti medines vonias, o tik emaliuotas, koklines bei cementines (dvelkia egzotika).

Pirtyse būdavo draudžiami „visokie vaistų įsitrynimai“. Reikėjo drausti. Aplinkiniams uostyti kamparo ar valerijono šaknies antpilo garus – malonumas ne per didžiausias...

O 10-asis paragrafas nurodo, jog prie kiekvienos pirties turi būti „šviesi, gerai ventiliuojama išvietė“. Taigi pirtis su patogumais. Reikia tai reikia, nes, pasak statistikų, per savo gyvenimą kiekvienas iš mūsų šioje įstaigoje praleidžiame apie trejus metus. Labai svarbu, kad būtų šviesi, kad ventiliuojama, kad beskubėdamas kur neįmintumei, kad grįžęs iš pirties kvepėtumei muilu ir vanta. Ak, kokie įžvalgūs buvo ano meto įsakymų leidėjai!

Ir mūsų savivaldos galvoms reikėtų atminti, kad jų potvarkius bei parėdymus praėjus šimtui metų gali komentuoti ir vertinti jau kitas ironiškai nusiteikęs rašeiva. Tad iki malonių susitikimų mūsų dienraščio puslapiuose po šimtmečio!

2018 02 09 03

Privalomas įsakymas Nr. 44 reglamentavo mieste veikusių viešųjų pirčių darbą.
Autoriaus nuotr.

Į viršų