Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems gerai pažįstamą šiaulietį Gediminą Beržinį, skirdamas jam kultūros chuligano epitetą. Šį kartą siūlome susipažinti su doc. dr. R. Venckaus parengtu interviu su kultūros chuliganu G. Beržiniu.

Kai kreipiausi į G. Beržinį prašydamas atsakyti į klausimus ir pirmiausia pateikti pagrindinę informaciją, būsimasis pašnekovas atsiuntė susimąstyti verčiantį tekstą: „Suprasti begalybę – ši frazė nusako idėją, kad drugelio sparnai gali sukurti nedidelius pokyčius atmosferoje, kurie gali pakeisti tornado kelią arba jį užlaikyti, pagreitinti ar netgi sutrukdyti jo atsiradimą tam tikroje vietovėje. Mosuojantys sparnai vaizduoja mažus pokyčius pradinėse sistemos sąlygose, kurie sukelia įvykių grandinę, vedančią prie didelio masto permainų. Drugelis nesukelia tornado tuo požiūriu, kad suteikia jam energijos, bet sukelia tornadą tuo atžvilgiu, kad jo sparnų mostas yra esminė dalis pradinėse sąlygose, sukuriančiose tornadą (jei drugelis nesumosuotų sparnais, sistemos trajektorija galėtų būti visiškai kita ir tornadas nesusiformuotų).“
G. Beržinį pažįstu gana senokai. Pradėjome bendrauti, kai dar buvau bakalauro studentas. Kūrėjas mane priversdavo stabtelėti regint jo menines, socialiai angažuotas akcijas. Jo kūryba man visuomet atrodė aktuali, socialiai kritiška ir ypač reikalinga. Galbūt dėl to aš gana greitai pradėjau bendrauti su G. Beržiniu.

Šiuo metu kūrėjas yra aktyvus tapytojas. Jo kūryba pristatoma Lietuvoje ir užsienyje. Dėmesį patraukia tapybos originalumas, abstrakčiosios formos grynumas, plėtojamas vadovaujantis savaisiais dėsniais. Filosofijos profesorius dr. Gintautas Mažeikis pastebi: „Beržinio tapybos kūriniai yra anapus akademinės tvarkos ir taisyklių. Gedimino mąstymas ir kūryba atviri priešybėms. Gediminas tapo žaisdamas, net jei dėl to reikia perlipti per akademiškų tapytojų įsitikinimus, kad taip galima arba ne. Žaidimas atkeliauja iš tokios senovės, kurios nebeprisimena jokie žmonijos raštai ir dovanoja žmogui neretai daugiau nei duona ir vynas. Žaidimai atveria giliausias ir seniausias būties plotmes ir pralenkia seksualinį geidulį ar sadistinius troškimus. Žaidimo pirmapradiškumas susiliejęs su džiugiu atvirumu kasdienybei ir būčiai yra pagrindinė Gedimino spalvų pasirinkimo, tapymo, kaitos taisyklė. Veikiau tai ir ne taisyklė, o išraiška, ekspresija“ (Prieiga internetu: http://www.umi.lt/parodos/buties-dziaugsmas/).

Pažįstant G. Beržinį ir antrinant prof. dr. G. Mažeikiui galima panašiai kalbėti ir apie kūrėjo menines akcijas, nepalikusias nė vieno abejingo žiūrovo, neprasprūdusias pro žiniasklaidos akiratį. Būtent šį žaidybinį-chuliganinį kūrėjo vaidmenį visuomenėje aš labai vertinu ir vedamas asmenybės žavesio nusprendžiau parengti šį interviu.

– Gediminai, nors jūs esate žinomas šiauliečiams, taip pat matomas ir plačiame Lietuvos kultūros kraštovaizdyje, tačiau manau, kad kai kurie asmenys, skaitydami šį interviu virtualioje erdvėje ir spausdintinėje versijoje, nebūtinai bus šiauliečiai ir nebūtinai žinos apie jus. Tad šiuo atveju prašau prisistatyti skaitytojui.
– Esu Gediminas Beržinis-Beržinskas. Anksčiau galvojau, kad mano gyvenimo tikslas – yra ieškoti tikslo, dabar supratau, kad ieškojau Dievo. Gimęs Troškūnuose, o mokyklą baigęs Užventyje jaunystėje buvau sportininkas ir muzikantas-dainininkas. Šie pomėgiai tęsėsi dar ir studentaujant Šiauliuose, Pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitete).

Vėliau „susirgau“ televizija. Darbas televizijoje man tapo ir vis dar yra mielas. Dirbdamas gaudavau garbę, pagyrimo raštus, uždarbį, dėl to vis dar nepraėjo noras kurti televizijos laidas. Nors aš ir labai vertinu LRT organizuoto konkurso „Pragiedruliai“ gautą įvertinimą, tačiau šiandien man didelių įvertinimų jau nebereikia. Aš jau užaugau ir pats vertinu bei kritikuoju savo darbą. Pats sau įvardiju tai, kas pavyko, kas galėjo būti atlikta geriau, o ko geriau būčiau nedaręs.

Mano gyvenimą praskaidrina ir padeda atitolinti rutinos nuojautas ne tik darbas televizijoje, bet ir tarptautiniai meniniai plenerai Lietuvoje ir Europoje, kuriuose dažnai susitinku su tapybos maestro Sauliumi Kruopiu. Mano kuriamas garsas ir vaizdas gyvenime liejosi ir kino kalba, ir dokumentiniais filmais, demonstruotais kino mėgėjų bei profesionalų lygoje.
Kurdamas aš labai daug bendrauju, o bendraudamas anksčiau net nepastebėjau, kad iš prigimties esu politikas. Dabar mano politinė veikla yra įteisinta Šiaulių miesto tarybos nario pažymėjimu bei bandymu kandidatuoti į LR Seimą.

Anksčiau žvalgydavausi ir stebėdavau, kas ką daro, bei taip matydavau savo vietą pasaulyje. Šiandien aš save vertinu tarsi vaikystėje matuodamasis prie durų staktos ir užbrėždamas pieštuku savojo augimo pokyčius.

Dešimt metų tapydamas pleneruose ir susitikdamas su geriausiais šiuolaikiniais Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Švedijos ir kitų šalių kūrėjais supratau, kad menas – tai puiki savęs realizavimo ir laiko praleidimo forma. Menas padeda puikiai realizuoti norą ką nors pasakyti. Po to, kai Armėnijos Nacionalinė Jerevano galerija pareiškė norinti įsigyti mano kūrinį, aš manau, jau pasiekiau aukščiausią ribą tapybos srityje ir net galbūt jau nusiraminau. Rutina prie savęs jau manęs nebetraukia, o ir  tapymo procesą jau suprantu kitaip.

Gyvenime atsirado mano tikras Dievas – Jėzus Kristus, kuris yra šiandien mano Žodis ir mano Kelias. Šiandien žymiai įdomiau keliauti ne į plenerus, bet savyje. Tokiose kelionėse susiduriu su pačiomis įvairiausiomis durimis, tad raktų ieškojimas paskutiniu metu yra labai įdomus užsiėmimas. Šiandien aš sąmoningai tarnauju kitiems: skaitau paskaitas, dirbu mokykloje, rengiu TV laidas radviliškiečiams, pakruojiečiams, visuomeninę duoklę atiduodu purenant smegenis autorinėse „Purenimų“  ir „Reakcija“ TV laidose.   

– Gediminai, esate gerai pažįstamas Šiaulių kultūros bendruomenei kaip meno eksperimentatorius, kultūros žmogus, prodiuseris ir net politikas. Kuri iš šių veiklų labiausiai apibūdina jūsų charakterį, pasaulėžiūrą? Kodėl?  Kaip vertinate kitų, panašių į jus kultūros chuliganų veiklą?
– Meno eksperimentatorius – geras įvardijimas. Dar daugiau, kolegų buvau įvardytas kaip reiškinys. Šis epitetas mane pasiekė tikriausiai dėl to, kad pats visada buvau „ore“ –  t. y. nuolatiniame judėjime ir kitime. Negalėjau sustoti ir patapti rūgstančiu vienos srities „specialistu“, kuris senatvėje gauna vieną apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus tik vienoje srityje, pavyzdžiui, fotografijoje ar televizijoje. Būtų kalėjimas, jei aš negalėčiau kada noriu ir kur noriu dirbti, išvažiuoti grybauti ar žvejoti, kai man to labiausiai reikia. Aš juk turiu išvykti pasirgti už savo mylimą sporto komandą man svarbiose rungtynėse arba dieną praleisti sveikatingumo centre. Be abejo, viskas vyksta nepaliekant darbų televizijoje, mokykloje, miesto Taryboje bei svarbių pareigų šeimoje.

Šiandien aš kažkiek nusivyliau galbūt savimi dėl savosios kūrybos amatininkiškumo, gal net tikrojo meno stygiaus, improvizacijų, beprotiškų idėjų ir jų realizavimo. Visa tai susiję su mano kūrybine aplinka, kurioje taip pat dalyvauja man brangūs žmonės. Man šiandien tikrai gaila, kad Paulius Arlauskas (Pūka), prof. dr. Gintautas Mažeikis (VDU profesorius, gyvas sidabras), Remigijus Ruokis (VGTU lektorius, Šiaulių Herbs) savo kūnu jau nebe dažnai būna ir kuria Šiauliuose. Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis ir dar keletas intelektualių šiauliečių bando įpūsti liepsnelę globalizacijos tamsoje, gęstančioje kultūrinėje miesto aplinkoje.

Pozityviai vertinu Matą Zalogą, šeduvietį Adą Jušką, Mykolą Barakauskį. Visi jie yra ryškūs jauni Šiaulių regiono žmonės, dar nepaskendę rutinoje. Jie gali sukurti meną iš bet kokio pirminio vaizdo ir garso. Jie, man atrodo, užsiima „didžiaisiais reikalais“, bet ne tais, kurie atrodo kaip „pasiūti“ pagal vieną šabloną. Jie elgiasi priešingai, nei tie, kurie auklėja visus, žiūrinčius televiziją, klausančius to paties pramoginio radijo laidas ar žiovulingai apkeliaujančius parodų ekspozicijas, kuriose visada vienodai kabo vienodi paveikslai, padabinti šimtamečiais pavadinimais.

Dar paminėčiau tavąjį chuliganizmą. Tavo sukurti vyriški aktai, eksponuojami pliki vyrų užpakaliai, greta šalia kritiškų ir argumentuotų paaiškinimų bei numirėlių fotografijos, parodoje surengtoje Vėlinių proga, sukrečia ir keičia provincijos gyvenimo tėkmę. Deja, ne daug kas turi laiko ir protinių gebėjimų įsigilinti į mano paties ir mano minimų kolegų kūrybos esmę ir prasmę.

Mano prodiuserinė veikla taip pat yra mano tapatybės dalis. Na, aš žinau tuos, kurie gerai filmuoja žinias, kuria laidas, gerai sumontuoja medžiagą. Aš galiu patarti, rekomenduoti bei suburti žmones, sugebančius kokybiškai kurti konkretų produktą. Aš kalbuosi su daugeliu žmonių ir jiems padedu atrasti vienas kitą bei darniai komunikuoti.

Mano menininko amplua irgi mane apibūdina. Menas – tai veiksmas, moraliai verčiantis keisti  aplinką. Štai dizaineris Darius  Linkevičius jau daug metų keičia kelių, kuriais važiuojame vizualiąją kultūrą; o štai Darius Augulis mieste įkuria visokius prasmingus „baibokus“. Mano pasaulėžiūrai artimi Virginijaus Kinčinaičio globojami piešiniai (graffiti) viešose miesto erdvėse. Jie puikiai sudarko nusistovėjusias ir net negatyvias nuotaikas mūsų miesto veide.

Save aš regiu kaip kultūros žmogų. Šiuo atveju pirmiausia turiu apibrėžti, kas gi yra kultūra, kuri nėra savaiminė ir aiški duotybė. Kultūra – tai nėra taip paprastas reiškinys kaip seksas, kuris nežinia kodėl dažnai yra tapatinamas su meile. Kultūra – tai, manau, ne automatas, į kurį įmetus pinigėlį išsisprendžia visos problemos. Kultūroje kyla papildomi klausimai. Kokias problemas sprendžia kultūra? Ar kultūrą mes formuojame, ar ji atkeliauja į tautinę tradiciją kartu su globalizacijos ideologinėmis audromis. O galbūt kultūra yra kitur: vertinime,  fiksavime, stebėjime, atitinkamame tikrovės pjūvyje? Manau, kad nėra blogos ar geros kultūros. Kultūra tiesiog mus ištinka ir paveikia.

Mes kultūrą galime vertinti įvairiais pjūviais: socialiniais, tautiniais, amžiaus, laikmečio, etc. Norėdami valdyti kultūros procesus mes galime skirti lėšų, pavyzdžiui, senjorams padengti autobuso bilietų kaštus… Bet ar tikrai „valdyti“ iš tikro padeda kurti kultūrą ir žmogų paverčia kultūringu? Ką mums reiškia skiriami nemokami kasmėnesiniai du šimtai bilietų į teatrą, simfoninį koncertą? Ar pirmieji suspėją apsirūpinti bilietais tampa išauklėtais ir kultūringais? Ar tikrai mums reikia tokio kultūros valdymo? Juk egzistuoja dalykai, kurių visiškai negalime nulemti. Čia kaip su tuo, jau mano paminėtu drugeliu – pamos sparnais ir kitame pasaulio krašte kažkas nutiks.

Kai bandau įvardyti šiandieninį savąjį Aš, tai arčiausiai manęs yra visi savęs tobulinimo ir lavinimo reikalai.

Svarbiausia visus suprasti ir nesistengti auklėti, nors apsilankius Facebook’o socialiniame tinkle šį tikslą man gana sudėtinga realizuoti. Svarbu visiems ir viską atleisti, rytą pasimelsti, fiziškai aktyviai pradėti savo darbą sveikatingumo centre, po to atlikti savo pareigas mokykloje, savivaldybėje, susitikti su eiliniu piliečiu ir pasišnekučiuoti. Mano kasdienybės ritualuose ištinka televizija, susirinkimai, o vakarais aš kelis potėpius palieku ant kabančių ir vis dar nebaigtų drobių. Man labai svarbu vakare suplanuoti rytdieną ir su šypsena užmigti kartu su savąja be galo mane mylinčia žmona. Ir koks gi šiandien gali būti kitoks mano asmeninis Aš?

Šiandien aš taip pat esu politikas. Būtent politika gali apibūdinti asmenybę. Jei žmogus neturi kur  savęs realizuoti, tuomet nemanau, kad politika tikrai yra tinkama vieta savęs įprasminimui. Manau, kad stabdo mąstymą būtent politinis priklausymas būriui. O ko jau vertas vien kreipinys – „Gerbiamas Tarybos nary“… Lankstymaisi jau mane vimdo. Kai matai, jog ginčijamasi iki nukritimo dėl pasirinkimo, kokią gatvę asfaltuoti, kai matai, jog yra besirūpinančių savo interesais, dažnai nusvyra rankos. Bet mane skatina veikti kiti žmonės… tie, kurie elgiasi priešingai. Todėl aš šiandien ir esu politikas!

– Prisiminkite pirmuosius savo žingsnius meno eksperimentuose. Su kokiais sunkumais susidūrėte? Kaip juos sprendėte? Ar sulaukėte kritikos, o gal patarimų ir pagalbos, kokios?
– Pirmieji žingsniai meno eksperimentuose buvo paženklinti performansų gausa. Jau tada su P. Arlausku (Pūka) važiavome į LNK televiziją rengti provokuojančios akcijos. Kita mano akcija buvo Šiaulių miesto bulvare, šalia Dailės galerijos, kur viešai daužiau seną automobilį. Žmonių reakcijas taip pat tikrinau prašydamas miestiečių mane šelpti pinigais ir filmuodamas juos, o šalia „SwedBank“ bandžiau išpirkti kiaulę iš skerdyklos. Buvo ir tokia akcija, kai žmones plėšėme vidury dienos ir tikrinome aplinkinių pilietinį aktyvumą. Manau, jog visa tai buvo labai puikūs socialiniai eksperimentai-akcijos. Dievulis man davė daug gebėjimų ir dėl to aš visada skubėjau realizuoti savo idėjas.

Atsimenu vieną pirmųjų tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Virus“ renginių Šiaulių dailės galerijoje. Tąkart aš surengiau Nuostabiausių kojų konkursą. Man padėjo organizuoti Rytis Budrys ir Aivaras Rusevičius. Buvo iš ties smagu ir net prasminga. Šio renginio niekas nesustabdė, nes jis Lietuvoje buvo naujiena.

Aš manau, kad nesu ir nebuvau vien tik menininkas. Turėjau daug idėjų, minčių ir net gerą būrį draugų. Man tikrai daug padėdavo draugai ir šiltas bendravimas tik su laisvai besijaučiančiais žmonėmis.

– Kurdavote meno akcijas, kurios mane be galo žavėjo. Jus visada laikiau mene chuliganu, o būtent prieš chuliganus aš dažniausiai nukeliu kepurę ir atiduodu pagarbą. Ar meno chuliganizmas yra kultūros varomasis variklis? Kokius savo meno chuliganizmo gestus laikytumėte labiausiai pavykusiais ir įėjusiais į Šiaulių kultūros ir meno istoriją?
– Jau  išsiaiškinome, ką reiškia kultūra kaip žodis – nieko. Kultūra dažnai suvokiama kaip sąvoka „įsisavinti“ pinigus. Juk kultūra iš tikro – tai pjūvis, rodantis, ką mes darome dabar ir anksčiau. Tik vėliau galime atsekti kultūros evoliuciją ir suprasti rezultatą.

Hmmm... Gal aš pasėjau tavyje, brol, kokią nors chuliganizmo sėklą, kuri šiandien pasąmoningai tave veža. Tad tavo klausimas yra ne apie mane, o apie tai, kaip aš ir tu atrodome santykyje su visuomene Šiauliuose, Lietuvoje ir pasaulyje? Galbūt tavo parodos pasės kitą sėklą visuomenėje, o tai tikrai nutiks… Neabejoju, jog kažkam kils aktuali mintis apie tave, kurią po kelių ar keliolikos metų jau kontempliuosime visiškai kitaip ir kitur… O gal chuliganizmas tėra tik noras nebūti ribotam?…

– Šiuo metu jūs gana aktyviai ir sėkmingai užsiimate tapyba. Kokia yra šiuolaikinio tapytojo kasdienybė? Nuo ko pradedate kūrybai skirtą dieną? Kiek reikia dirbti, turėti kantrybės ir atidumo gyvenamajai aplinkai, kad kūryba „neštų“ grąžą?
– Mano kambaryje visada kabo du arba trys pradėti kūriniai, prie kurių prieinu ir juos lėtai brandinu tapydamas. Labiausiai man patinka konceptualiosios tapybos kelias. Šiuo metu mane veikia dvasinis ryšys su  žemdirbiu, kūrėju Mantu Plakiu. Į dažus įdėsiu jo žemės ir jo išaugintų grūdų. Galbūt įkomponuosiu jo logotipą (keturios varpos simbolizuojančios jo šeimą, o galbūt ir penkios, ženklinančio ateities galimybes).

Kai plaukioju baseine arba minu dviratį, aš visada gaunu papildomų minčių. Jos skrieja į mane iš Aukščiausiojo, po to bereikia tik prisėsti prie drobės ir pradėti kurti. Mane inspiruoja ir sugrįžtantys mano susitikimai su žmonėmis, išgyventi pačiuose įvairiausiuose miestuose ir miesteliuose. Taip grįžta ne tik pokalbiai, bet ir vestos edukacijos, girdėtos dainos ir skaityta poezija. Šiandien jau baigiu apsukti kūrybinį ratą Lietuvoje.

Savojo šešiasdešimtmečio proga noriu sukurti galbūt šimto, o gal ir dviejų šimtų paveikslų apimties parodą surengiant ne kokioje nors meno mekoje, ne pristatant juos kokioje nors spaudoje, bet žmonių širdyse. Juk šiandien spauda yra Facebook’as, kuriame aš pats veikiu kaip žurnalistas ir puikiai tvarkausi su informacijos srautu bei pasiekiu man rūpimus žmones. Įprastinė spauda mane jau nuvylė galutinai. Ji dažnai spausdina šališką nuomonę ir jos tikslas yra tik uždarbis. Gaila, spaudoje vis mažiau lieka vietos visuomenės šviečiamajai funkcijai atlikti.

– Savo laiką skiriate ne tik meno kūrybai, bet ir darbui televizijoje. Šiuo metu prodiusuojate ir vedate laidas. Kaip jūsų dabartinė kūrybinė veikla ir darbas televizijoje yra tarpusavyje susiję? Kuo šiuos veiklos papildo viena kitą?
– Viskas gyvenime yra susiję, kaip ir susiję mūsų kūno organai. Vienu metu mes einame, kvėpuojame, valgome, žiūrime ir girdime. Tuo pat metu ir aš pats atlieku daug skirtingų funkcijų. Aš matau vaizdelį, o mano smegenys modeliuoja filosofinę diskusiją, filmuotą medžiagą ir garsą montuoja rankos. Mano kūnas ieško prasmės ir esmės. Aš visada analizuoju, kodėl gavau vieną ar kitą vaizdo įrašą, mąstau, ką jis reiškia ir kaip jį reikia apdoroti. Kartais būna nelengva atspėti, ar jis skirtas tik man, ar kam nors kitam. O kaip man surasti kitą? Toks ir yra darbas televizijoje. Nutapyti paveikslą ir jį eksponuoti ar parengti ir transliuoti televizijos laidą – visa tai vienodai signalizuoja mano operatyviąją atmintį. Ji dirba vienodai intensyviai ir be sustojimo. Ji dirba taip, kad net kaukia!

– Savo jėgas išbandėte politikoje, darbe Šiaulių miesto savivaldybėje. Pasvarstykite, koks pirmasis įspūdis jus aplankė vos tik atvėrus Savivaldybės duris? Ko iš šio darbo išmokote kaip asmenybė? Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Pirmas įspūdis buvo geras ir šiandien jis ne toks jau blogas. Tačiau kai kurie senieji politikai turi ydingų praktikų didžiuotis savo kalba, nors daro visiškai kitus darbus, nei kalba. Nors visa tai atleistina, juk ne visi žmonės žino, ką jie iš tikro daro. Ačiū Dievui, aš vis dar esu politikas idealistas ir viską darau iš širdies. Tikriausiai todėl ne daug kas supras ir šį mano interviu.

Politikoje aš nenoriu apjuodinti kitų žmonių, tačiau aš noriu padėti tiems, kurie gerai dirba. Taip yra todėl, kad šiame darbe išmokau suprasti, kodėl žmonės yra materialistai, ir išmokau išklausyti kitą. Tenka tobulinti ir kitus komandinio darbo įgūdžius. Politika man įdomi net tuomet, kai aš ir kritiškai manau, jog nėra gero politiko be geros asmenybės. Vis dėlto yra puikių politikų, kuriems iš tikro rūpi žmonės ir mažiausiai aktualūs asmeniniai interesai.

– Būdamas ne tik menininku, bet ir pedagogu tikriausiai domitės įvairiomis kultūros ir meno veiklomis. Papasakokite, kokie meno ir kultūros meistrai, dailininkai yra jūsų didieji įkvėpėjai? Kokie asmenys jus žavi ir kodėl?
– Mane įkvepia filosofai. Prof. dr. Gintautas Mažeikis yra vienas iš mano vadinamų trijų banginių. Jis maitina mane išmintimi. Mane įkvepia Gintaras Lunskis, kurį suprasti taip pat reikia specialaus pasiruošimo. Juk labai svarbus yra žinojimas, kodėl darai vieną ar kitą darbą. Kas esi ir ką veiki šioje žemėje. Mano minimi asmenys padeda atsakyti į daugybę klausimų. Tikriausiai todėl aš kas vakarą užmiegu klausydamasis paskaitų audioįrašų.

Mane inspiruoja ir mano dabartinis darbas. Kai einu į darbą ne uždirbti pinigų maistui, bet realizuoti savo naujų idėjų, tuomet aš jaučiu, kad esu ne tik įkvėptas kitų žmonių, bet ir laimingas. O štai susitikdamas su vaikais aš visada stengiuosi atkreipti dėmesį į kiekvieną ir provokuoti žaidimą, išbandantį motyvaciją. Tad nenustygdamas vietoje aš skaitau paskaitas šalyje LMS, trečiojo amžiaus, šio amžiaus studentams, bendradarbiauju su ŠU alumnais, bibliotekomis ir mokyklomis. Mane žavi žmonės, kurie turi jėgos daryti tai, kas jiems ir yra skirta.

Man vis dar patinka meras Artūras Visockas. Nors jis ir galėtų išdalyti savo valdžią visoms partijoms, bet priešingai, jis laiko pats visus keturis kampus ir už juos atsako. Šiandien net biudžete pinigų yra, nors meras ir patiria didžiulį spaudimą. Jaučiu pilietinę pareigą jam kiek galima labiau padėti, nes jis yra pasirinkęs sunkesnį kelią ir juo žingsniuoja drąsiai. Iš tikro tai mane žavi visi, kurie pažeidinėja nustatytas ribas. Manau, kad tik išardžius ir iš naujo konstruojant pasaulį atsiranda progresas.

– Meno galerijose pristatote savo kūrybą. Pasidalykite mintimis apie savo reprezentuojamų kūrinių filosofiją. Kokia atranka vadovaujatės vienus ar kitus kūrinius demonstruodamas visuomenei? Kaip meno mylėtojai ir kultūros įstaigos vertina jūsų meno kūrybą?
– Mano kūrinių filosofiją geriausiai apibūdino prof. dr. Gintautas Mažeikis ir Jurgis Dieliautas. Tai įdomūs ir originalūs pastebėjimai. Aš sutinku su jų pastebėjimais. Jie man abu yra autoritetingi žmonės, kurių žodis man visada yra svarbus.

Iš tikro niekada aš nenoriu kam nors patikti savo darbais. Juk mano kūryba – tai ne nutapytas namelis ar miškelis. Mano kūryba – tai testas žiūrovui, parodos lankytojui, žmogui, kuris man yra svarbiausias. Jis regi mano kūrybą, jis turi pajungti savo intelekto gebėjimus, atmintį, savo patirtis ir iš to sukurti net savo mintį, savo naują konceptą. Mano darbai iš tikro nėra mano. Jie – laiškai iš anapusinio pasaulio ir skirti konkretiems žmonėms, konkrečiu momentu. Jie turi suspindėti kito žmogaus mintyse. Tik intelektas mano kūrybos vertinimo kovoje patiria pergalę.

Kasdieniai lietuviški mano kūrybos vertinimai man yra juokingi. Jie iš tikro man nieko per daug nereiškia. Tai puikiai iliustruoja kažkada V. Kinčinaičio ištartas klausimas man: ar tau tikrai reikia narystės tapytojų sąjungoje? Ar tau kas trukdo tiesiog kurti ? Ar tu esi vaikas, kad tau reikia pagyrimo? Tad ką sukūriau, aš palieku teisę žiūrovui suprasti ir tuo pačiu kurti mano kūrinių atpasakojimus arba apipasakojimus.

– Jus ištiko 60 metų jubiliejus. Ar džiaugiatės savo nueitu gyvenimo ir kūrybos keliu? Ar esate laimingas kasdienybę skirdamas kultūrai ir menui? Kokie jūsų planai?
– 60 metų yra susiję su labai sąlyginiu laiko matavimu. Net ir sulaukęs jubiliejaus aš atlieku begalę tų pačių veiksmų. Aš ir toliau einu savo keliu ir vis savęs klausiu – o kas gi yra mano kelias?  Kelias nėra nei geras, nei blogas. Tikriausiai prieisiu vartus ir tuomet galėsiu pasakyti, kad ėjau tikrai nepasikiškiakopūsčiaudamas, t. y. gyvenau gyvenimą skirtą ne vien tik sau, nors dėl ko pasiaiškinti tikrai bus…

Savo laiką matuoju nuveiktais darbais. Kartais per vieną dieną padarau tiek, kad ta diena tampa gerokai vertingesnė už kitas iki ir po nutikusias dienas. Tinkamas poilsis irgi yra darbas, nes be jo aš sau užkertu bet kokią galimybę priimti kokybišką sprendimą. Svarbiausia matyti aiškią gyvenimo liniją, mylėti savąjį miestą ir šeimą, protu pasistengti suvokti visa tai, kas vyksta aplinkui, suprasti, kad ne mes valdome situaciją ir kad gyvenimas akimirksniu gali subyrėti. Šiandien aš esu drugelis, kurio diena jau vakarop, todėl savo gyvenimo prasmingiausiu ir geriausiu darbu laikau dukrytę Laimutę. Ji jau šiandien maloniai mane stebina savo kūryba. Savo interviu norėčiau užbaigti nechuliganišku posakiu: tegul visad šviečia saulė ir dangus tegul būna giedras!

– Dėkoju už puikius ir išsamius atsakymus bei linkiu kūrybinės sėkmės! Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite suži-noti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.