Yra žmonių, kuriuos reikia, tiesiog būtina minėti, apie juos kuo išsamiau pakalbėti, nes patys jie savojo „aš“ negarsino ir nereikšmino, apie savo darbus ir nuopelnus buvo linkę kukliai patylėti.  Kalbame apie neseniai mus palikusį šviesaus atminimo Stasį Bulzgį.

Žurnalistas, poetas, kraštotyrininkas, ekskursijų vadovas, apskritai ryški kultūros asmenybė. Beveik trisdešimt metų ištikimai darbavosi Šiaulių dienraštyje. Tik neaišku, kur krypo miesto institucijų ir visuomeninių organizacijų dėmesys, kad vienas darbščiausių Šiaulių kultūrininkų liko šešėlyje, nepagerbtas jokiu svaresniu apdovanojimu. Tačiau istorijai reikia teisingo (ne nutylėto) asmens vaizdo, tad bandysime priminti, ką Šiaulių kultūrai reiškė ši asmenybė, kokia jo nuveiktų darbų apimtis ir vertė. Skatiname atsiliepti ir kitus, S. Bulzgį pažinojusius, su juo bendradarbiavusius.

Turbūt svarbiausia jo visuomeninės veiklos sritis buvo darbuotė tarp literatų, ambicingų, kartais ir pretenzingų kūrėjų. Buvo ilgametis Šiaulių literatų vadovas, neabejotinai labiau už kitus išprusęs, autoritetingas. Dirbant su žmonėmis daug reiškė S. Bulzgio išorinė laikysena – korektiškumas, santūrumas bei puikūs charakterio bruožai – darbštumas, pareigingumas. Buvo geras organizatorius – turėjo iniciatyvų, mokėjo labai ramiai suburti žmones bendriems darbams (tai būdavo literatūriniai konkursai, poezijos puslapiai laikraštyje, „Rudens godų“ konkursas moksleiviams, literatūros almanachų, kolektyvinių knygų rengimas ir kt.). S. Bulzgis buvo buriančioji, žmones telkiančioji dvasia.

Kolektyvininkas geriausia šio žodžio prasme. Globė visus literatus, mąstė labai plačiai – apie kadaise buvusius, išėjusius ir esančius dabar, apie ryškesnio talento kūrėjus ir mažiau talentingus.  Stengėsi nė vieno neužmiršti, neatstumti, visus matyti, globoti. Skleidė daug dvasinės šilumos. Mylėjo žmones. Ar ras dabar Šiaulių literatai naują vadą, pasižymintį tokiu giliu žmogiškumu, kad galėtų juo, kaip ir S. Bulzgiu, ilgus metus tikėti ir pasitikėti?

O S. Bulzgiui rūpėjo ir sava kūryba. Sovietmečiu negalėjo, kaip ir beveik visi provincijos literatai, išleisti nė vienos savo poezijos knygos (valstybinės leidyklos nepriimdavo, o privačių leidyklų nebuvo). Tik nepriklausomoje Lietuvoje  radosi galimybių ir, 1994 m. išleidęs pirmą poezijos rinkinį „Pro baltą ūką“,  valingai ėmėsi rengti naujas knygas. Buvo sukaupęs daug žinių ir minčių. Šalia informacinių pažintinio pobūdžio jo parengtų leidinių  vos ne kasmet pasirodydavo naujos  S. Bulzgio grožinės literatūros knygos. Jų dabar bene septyniolika (o gal daugiau?), dar viena turėtų greit pasirodyti.  Taigi rašė ir rašė, siekdamas „atsigriebti“ už buvusį literatui itin nepalankų laikotarpį. Jau visa lentyna kupina jo autorinių knygų.

S. Bulzgio kūryboje vyrauja jam būdingas platus, visaapimantis žvilgsnis. Literatūra įvairiarūšė: poezija, proza, drama, satyra, net vaikų literatūra. Žanrų įvairovė taip pat didelė – poezijos rinkiniuose  sonetai, baladės, elegijos, trioletai... Skaitai ir jauti kūrėjo neeilinį išsilavinimą, intelektualumą, gerą Lietuvos istorijos ir literatūros teorijos išmanymą, pasaulio kultūros pažinimą. Eilėraščių rinkiniai daugiausia teminiai, konceptualūs, stebinantys akiračio platumu: čia ir Antikos kultūra, LDK istorija, Šventojo Rašto motyvai, Mažosios Lietuvos likimas, mitai ir legendos, čia senovės ir dabarties susipynimas. Tarp daugybės istorinių ir mitinių vardų šviečia poetiškas karalienės Mortos paveikslas (tam skirta atskira knyga). O labiausia autoriaus pamėgta buvo lyrinė meditacija, apmąstymai apie pasaulio stebuklus ir nemažiau stebuklingą kasdienybės, paprasto žmogaus, gamtos gyvenimo grožį. Eilėraščiuose niekad nepamiršo teigti dvasios vertybes, būties prasmę, įtvirtinti vertikalųjį (dvasinio skrydžio) matmenį.

Ši kūryba, be abejo, tarnauja geriausiems tikslams – skatina rūpintis Lietuvos likimu, puoselėti tautinę savimonę, kultūrą ir dvasingumą. Bet skaitytojo ir vertintojo  niekaip nepalieka  graudus jausmas: kūrybai prarastas laikas, kad ir kaip kūrėjas besistengtų, vargiai besugrąžinamas, jis uždeda tam tikrą sustingimo, atotrūkio nuo modernios, šiandien toli pažengusios meno kalbos atspalvį.

Valerija Žilinienė, Šiaulių literatų susivienijimo pirmininko pavaduotoja
Stasys Bulzgis ilgą laiką vadovavo Šiaulių miesto literatų sekcijai, nuo 1986 m. – Šiaulių literatų susivienijimui, seniausiai gyvuojančiam kūrėjų sambūriui mūsų mieste.

Susivienijimas anksčiau būrėsi prie miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ (vėliau – „Šiaulių naujienos“)  redakcijos. 2001 m. lapkritį  Susivienijimas  įsikūrė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Pirmininku vėl buvo išrinktas literatas, žurnalistas S. Bulzgis.

Šiaulių literatų susivienijimo susirinkimuose, į kuriuos rinkdavomės kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, po pirmininko įžanginio žodžio – dažniausiai kokios nors informacijos ar įvykusio literatūrinio renginio aptarimo buvo skaitoma dalyvaujančiųjų tą dieną kūryba. Skaitomi tik nauji kūriniai: vienas ar keli eilėraščiai, prozos ištrauka, humoreska ar alegorija. Pirmininkas visuomet ragino kalbėti, pasakyti savo nuomonę apie girdėtą kūrinį.

Manau, pirmininkui nebuvo lengva su mumis bendrauti, nes Susivienijimo nariai ne tik labai skirtingo charakterio, temperamento, bet ir gana skirtingo meninio lygio kūrėjai.

S. Bulzgis stebino tolerantiškumu ne tik įvairialypei, įvairaus brandumo kūrybai, bet ir taktišku požiūriu į kitaip mąstančius. Jis nėra pakėlęs balso. Visada buvo geranoriškas, dalinosi žiniomis, patarimais. Stebino  enciklopediniu išmanymu.

Jis buvo kuklus. Retai kalbėjo apie savo kūrybą. Net pristatydamas savo naujas knygas, laukdavo susirinkusiųjų nuomonės.

Mandagus, inteligentiškas. Visuomet rimtas ir literatų susirinkimų, ir didelių  renginių metu. Su juo buvo lengva kalbėtis. Pajuokavimai subtilūs ir neįžeidžiantys. Žmogus, kuriuo visada galėjai pasikliauti.

S. Bulzgis buvo Šiaurės Lietuvos literatų draugijos valdybos narys, Lietuvos kraštotyros draugijos narys, Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. Niekada neatsisakydavo dalyvauti knygų pristatymuose, literatų kūrybos vakaruose. Labai vertino literatūrinę draugystę su apskrities rajonų ir miestų literatų klubais. Laukdavo jų atvykstant į šiauliečių rengiamas poezijos pavasario šventes Povilo Višinskio bibliotekoje.

Keletą pastarųjų metų jį skaudino tautinės kultūros būklė: vienadieniai masinės kultūros srautai, banalumas, vulgarumas, patyčios, dvasinių vertybių praradimas.

„Žmonės išeina į aną, galbūt geresnį ir teisingesnį, pasaulį. Bet mums lieka jų darbai, kūryba. Tai skatina neprarasti vilties, gyvenimo džiaugsmo“, – taip kalbėjo prisimindamas mirusius plunksnos draugus ir mus, gyvuosius, drąsindamas.

Šiandien mums liko Stasio Bulzgio darbai, kūryba, amžinoji jo poilsio vieta Kauno Panemunės kapinėse ir prisiminimai apie GRAŽŲ ŽMOGŲ.

Romualdas Rutkauskas, kraštotyrininkas, literatas
Šalia  poezijos antroji Stasio aistra buvo kraštotyra, kuriai jis skyrė tiek daug savo laiko ir energijos.

Dar studentas būdamas tarsi pasikaustė grūdinto plieno istorijos pasagėlėmis, kurios išliko patvarios per visą gyvenimą, per jo lietuvišką pasaulėžvalgą ir konkrečią veiklą.

Baigęs Vilniaus universitete istorijos-filologijos studijas Stasys keletą metų mokytojavo,  o vėliau užsiėmė profesionalia žurnalisto veikla Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje. 1972 m. atvykęs gyventi į Šiaulius pora metų dirbo ekskursijų vadovu.

Man yra tekę dalyvauti dviejose  Stasio vadovautose  pažintinėse išvykose į Žemaitiją ir po Vidurio Lietuvą. Kelionėse stebino vadovo istorijos, geografijos įžvalgos apie, rodos, niekuo ypatingu nepasižyminčius miestelius ir  kaimus. Bet kvalifikuotas gidas tuo ir naudingas ekskursijos dalyviams, kad sugeba atkreipti dėmesį, sudominti, nustebinti.

Pradėjęs dirbti  laikraštyje „Raudonoji vėliava“ (vėliau jis persiorganizavo į „Šiaulių naujienas“)  Stasys tapo vienu iš labiausiai skaitomų Šiaulių žurnalistų. Vyresnieji šiauliečiai gerai prisimena, kad laikraščio puslapiai būdavę „prisotinti“  Stasio straipsnių apie dailės parodas, literatūros renginius, ekskursijas, naujas knygas ir kitus kultūros įvykius.

Skaitytojai nepraleisdavo ir publikacijų, pasirašytų pseudonimu „Žvelgaitis“. Straipsniai, parašyti sodria publicistikos kalba, informatyvūs ir įdomūs,  gyvindavo, sauso fanfaroniško sovietinio turinio puslapius. Stasiui baigus savo kadenciją redakcijoje, miesto laikraštis liko pilkesnis ir nuobodesnis.

Sovietinio režimo saulėlydyje Stasys pradėjo savo publikuotą kraštotyrinę medžiagą  komplektuoti į didesnės apimties visumą.  Kraštotyros knygų šiauliečiams labai reikėjo. 1985 m. ir pasirodė jo parengtas, „Minties“ leidyklos išspausdintas nedidelio  formato vadovas po Šiaulių miestą  – „Šiauliai: mažasis vadovas“. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys, skirtas vienam miestui, išleistas net 20 000 egzempliorių tiražu, gausiai iliustruotas spalvotomis fotografo A. Ostašenkovo nuotraukomis. Leidinys ir šiandien gali daug pasakyti apie anų sovietinių laikų mūsų Šiaulius, jo fabrikus, pastatus, gatves, paminklus ir kt.

1988 m. pasirodė taip pat dideliu tiražu analogiškas leidinys „Šiaulių rajonas“ – apie rajono apylinkių objektus.

Į kraštotyros knygų rengimą ir leidimą Stasys ypač įsitraukė Atgimimo ir persitvarkymo metais. 1996 m. „Saulės delta“  išleido jo knygelę „Pupų dėdė“ apie  legendinį tarpukario humoristą, muzikantą, dainininką Petrą Biržį, kurį Stasys sutikdavęs studijų metais Vilniuje.

Pažymėtinos Stasio knygos apie veikliuosius miesto kraštotyrininkus, apdovanotus Mikelio prizu (tai buvo Šiaulių baldų kombinato „Venta“ iniciatyva, prasidėjusi 1988 m.). Iš savo interviu su pirmaisiais šešiais laureatais Stasys 1997 m. išleido knygelę „Šiaulių Mikeliai“ (400 egz), o po dešimtmečio, 2007 m. – „Mikelių gretos“, tai dar devyniais naujų prizininkų aprašais papildytas leidinys.

2000 m. pasirodė Stasio parengta ir 500 egzempliorių tiražu išleista knyga „Tėviškės labui“, skirta Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 10-mečiui – tai 6 apybraižos  apie Šiaulių žmones, okupantų represuotus, bet nepraradusius tikėjimo tautos atgimimu. Daug vargų pakėlę, bet nepalūžę Emilija Telkienė, Antanas Krištopaitis, Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Antanina Šimkienė, Vilhelmas Šionas.

2002 m. nauja knyga „Šventojo Florijono globoje“ buvo skirta Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 130-mečiui, iliustruota fotografo A. Dilio nuotraukomis.  Ji pasakojo  apie gaisrų nelaimes ir liūdnus Šiaulių praeities epizodus.

2004 m. išėjo iš spaudos Stasio parengta knyga „Turistinė  Šiaurės Lietuva“ apie šios regiono praeitį, turizmą, turistinius leidinius,  lankytinas  įžymybes, apie  Šiaulių ekskursijų biuro veiklą, jo entuziastus.

Net ir beletristinis Stasio kūrinys – 2005 m. „Saulės deltos“ išleistos „Vidurnakčio novelės“ buvo savaip kraštotyrinio pobūdžio –  čia atpažįstami Šiauliai ir šiauliečių biografijos, tik pavardės nutylėtos, bet vardai tikri.

Štai kokie gausūs darbščios S. Bulzgio plunksnos darbai, koks įvairiapusis kraštotyros palikimas.  O darbuose, leidiniuose sukaupta daug žinių, praeities apmąstymų, meilės ir pagarbos savo kraštui. Visai pelnytai Stasys apdovanotas Mikelio prizu, paženklintas Garbės kraštotyrininko vardu.

Apolonija Nistelienė, architektė, poeto Jono Vytauto Nistelio našlė
Stasio Bulzgio netektis yra didelis nuostolis Šiaulių kultūrai. Jis buvo nuoširdus ilgametis spaudos darbuotojas.

Dirbdamas redakcijoje, savo straipsniais, apžvalgomis, recenzijomis jis atidžiai sekė miesto kultūrinį gyvenimą, informuodavo apie kiekvieną Šiaulių kultūrinį krustelėjimą – rašė apie naują parodą ar spektaklį, knygą ar jubiliejinį vakarą. Gerai suvokė, koks vietinės kultūros reiškinys vertas būti palydėtas į platesnį meno pasaulį. Svarbiausias  jo domėjimosi objektas buvo literatūra, ypač šiauliečių literatų kūryba. Kruopščiai rinko viską ir aptardavo, ką šiauliečiai sukūrė, išleido. Jis rūpestingai rodė skaitytojams, kas mus supa, ką turime savo krašte. Ne tik informavo, bet ir vertindavo. Jo straipsniai, recenzijos buvo ir kvalifikuotas vertinimas. Esu pastebėjusi, kad turėjo gerą estetinę nuovoką, išlavintą meninį skonį, mokėjo vykusiai parinkti prasmingas citatas. Skaitydama jo recenzijas apie  išleistus pomirtinius  J. V. Nistelio poezijos  rinkinius, supratau, kad buvo į jo kūrybą įsiskaitęs, įsigilinęs, rašė anaiptol ne paviršutiniškai.

Nebuvau asmeniškai su juo pažįstama,  likau skolinga, kad nepadėkojau už kruopštų ir profesionalų J. V. Nistelio lyrikos recenzavimą. Ir dabar skaudžiai jaučiu  tą nutylėtą padėką. Gal ne aš viena tokia buvau. Gal Lietuvoje nebūta tradicijos padėkoti recenzentui, straipsnio autoriui. Gal net atrodė nedrąsu trukdyti žmogų. Bet juk reikėtų padėkoti: gal vienintelis atkreipė dėmesį į kūrinį, palydėjo tiksliu vertinimu. Juk turėtų vykti dialogas tarp kūrėjo ir vertintojo (straipsnio autoriaus, recenzento).

O apie jo paties knygas, atrodo, niekas ir neparašė...

Aš tik mažą paslaugėlę S. Bulzgio atminimui tegalėjau padaryti: porą jo poezijos knygų padovanojau Maironio lietuvių literatūros muziejui, o aktorei Birutei Mar, Kauno Architektų namuose rengusiai teatro spektakliuką apie Unę Babickaitę, pasiūliau S. Bulzgio knygą „Ant šventovės laiptų“, kur viena poema skirta įžymiajai Unei. Spektaklio  sumanytojai tas patiko ir, regis, buvo panaudota.

Į viršų