Šiaulių miesto istorija neįsivaizduojama be iškilios advokatės, mecenatės, Šiaulių miesto garbės pilietės Gražbylės Venclauskaitės. Gražbylės vardą išrinko pats Vydūnas, kuris buvo dažnas svečias Venclauskių namuose. Jis buvo jos krikštatėvis. Gražbylė nuo žodžio gražbyliauti. Neatsitiktinai ji tapo advokate, kurios profesijai labai svarbu buvo mokėjimas kalbėti, aiškiai dėstyti mintis.
Gražbylė buvo tėvo vaikas. Jos tėvas Kazimieras Venclauskis (1880–1940) buvo žinomas advokatas Šiauliuose. Jis nuo mažens pratino dukrą prie savo darbo, mokė dirbti. Iš ryto ji atsikeldavo, spausdindavo tėvo diktuojamus įvairius raštus rašomąja mašinėle, padėdavo atlikti kitus darbus. Gražbylei pasirinkti profesiją nebuvo sunku. Tėvui jautė pagarbą, meilę ir juo labai didžiavosi. Jis buvo griežtas, reiklus, bet teisingas ir labai Šiauliuose gerbiamas žmogus, garsus advokatas. Pareigos, atsakomybės jausmą K. Venclauskis išugdė ir savo dukrai Gražbylei. Kadangi tėvui nuolat padėjo, advokato darbą dirbo, tai minties apie kitą profesiją net nebuvo. Nutarė sekti tėvo pėdomis. Dar tebesimokydama gimnazijoje pradėjo dirbti pas tėvą, advokatą Kazimierą Venclauskį, mašininke ir tą darbą dirbo iki pat jo mirties – 1940 m. vasario 24 d.
Gražbylės Venclauskaitės asmeninėje byloje, saugomoje Lietuvos advokatūros archyve, nurodyta, kad savo darbinę veiklą kaip teisininkė ji pradėjo Šiauliuose. Ilgiausiai Gražbylė dirbo advokate. Ji šį darbą labiausiai mėgo. „Man buvo lengva dirbti advokate, nes aš ant tėvo bylų užaugau“, – pasakojo G. Venclauskaitė. Sovietiniais metais ji atsisakė jai siūlomų atsakingų pareigų valdžios institucijose ir pasirinko garbingą advokato darbą, turėdama tikslą padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo okupacinės valdžios persekiojimų. Dirbdama advokate, G. Venclauskaitė savo praktikoje vadovavosi įstatymu ir sąžine, todėl ji buvo viena iš populiariausių Šiaulių miesto advokatų. Ji visada buvo pasirengusi padėti žmonėms bet kokioje situacijoje. Su savo advokatišku portfeliuku bylų reikalais aplankydavo tolimiausius Šiaulių apskrities miestus ir miestelius. Gražbylė pasakojo: „Aš žiūrėjau tik bylą, jo reikalą. Aš kalbėdavausi su klientu, klausdavau jo, kaip tą ar kitą dalyką paaiškinsi. Jeigu būčiau sužinojusi, kad jis tą dalyką padarė ir man pamelavo, aš nebūčiau jo gynusi, jokiu būdu“.
Sovietmečiu G. Venclauskaitė buvo drąsi, principinga advokatė, nebijojo dalyvauti politiškai neparankiose bylose. G. Venclauskaitė per savo beveik 40 metų teisininko praktiką išugdė daug jaunų advokatų, noriai perteikė savo patirtį kolegoms ir bendradarbiams. Jos veikla ir praktika visados išsiskyrė žvalga, profesionalumu, teisės išmanymu ir kompetencija. Ją su meile ir pagarba prisimena seni klientai, bendradarbiai, kolegos.
Advokatas turi būti orus
Teko ne kartą lankytis pas advokatę G. Venclauskaitę jos namuose Šiauliuose, Daukanto g. 43. Ji pasakojo, kad advokatas, gindamas klientą ar jam atstovaudamas, turi būti principingas ir kovoti iki galo, niekada nenuleisti rankų. Svarbiausias advokato skiriamasis bruožas yra sąžiningai atlikti pareigą. Kuo sąžiningiausiai. Taip turi galvoti besirengiantis tam darbui, taip pat ir kelis dešimtmečius jį dirbantis.
G. Venclauskaitė pabrėžė advokato darbo svarbą ir jo atsakomybę: „Advokato profesija – kilniausia profesija teisingumo kelyje. Ja turi didžiuotis kiekvienas tos profesijos atstovas. Pirmiausia advokatas turi būti orus. Į kiekvieną bylą reikia žiūrėti kaip į darbą, ne kaip į uždarbį. Nėra smulkių ir nereikšmingų bylų. Juk žmogus kreipiasi į tave tikėdamasis pagalbos. Tu turi viską padaryti, kad bylai, kuri galbūt iš esmės nedidelė, bet tam žmogui svarbi, būtų gerai pasirengta. Ir honoraras čia nėra lemiamas. Visiškai nesvarbu objektas – šimtas litų, ar šimtas tūkstančių litų. Čia svarbu pats principas. Tu eini dalyvauti tau patikėtoje byloje. Ir tu visas jėgas jai atiduodi nepaisydamas honoraro dydžio. Tai advokato pareiga. Čia neturi reikšmės, ar tave samdo žmogus, ar tu eini ginti kaip valstybės paskirtas samdomas advokatas. Žmogus neturi jausti skirtumo. Tokia mano nuomonė.“
Ilgo gyvenimo receptas – mankšta ir šokoladas
Šiauliečiai dažnai matydavo G. Venclauskaitę jaunatvišku žingsniu skubančią Vilniaus gatve, pėsčiųjų bulvaru. Ji beveik kiekvieną rytą ir vakarą nuo savo namų Daukanto gatvėje per visą miesto bulvarą nueidavo iki „Šiaulių“ viešbučio ir atgal: lyja ar sninga, ji vistiek žygiuodavo. Tai buvo tradicinis jos maršrutas, padedantis jai palaikyti formą ir energiją. Ilgaamžė pasakojo, kad vaikščiojant jai pagerėdavo kraujo cirkuliacija. Ir rytą, ir vakare ji mankštinosi. Toks aktyvus gyvenimas padėjo jai išsaugoti gerą fizinę formą ir aktyvumą. Tokie jos pasivaikščiojimai neleisdavo apkerpėti, duodavo galimybę jausti miesto pulsą, bendrauti su miestiečiais. Žvaliai žingsniuojančią Vilniaus gatve ją sveikindavo ne tik garbaus amžiaus šiauliečiai, bet ir jaunesnioji karta. Gražbylė pasakojo, kad nuolatinis vaikščiojimas ir judėjimas padėjo jai atsikratyti negalavimų ir ligų. Įprotį vaikščioti ji paveldėjo iš tėvo. Jis vaikus ir augintinius auklėjo spartietiškai.
Gražbylę daugelis nuo jaunystės vadina Ziza, nuo vokiečių žodžio „saldutė“ (auklė ją taip vadindavo). Gražbylė nevalgė daržovių, tik bulvę, iš vaisių – tik obuolius, tačiau neatsispyrė šokoladui. Visą gyvenimą valgė juodą šokoladą. Gražbylė pasižymėjo nepaprasta energija, gyvybingumu, buvo komunikabili, kaip ji sako, geras doras žmogus. Ji buvo nepaprastai ištverminga, o energijos duodavo ir juodas šokoladas.
Gražbylė pasakojo, kad „jaunystėje buvo pamišusi ant sporto“. Buvo aktyvi skautė. Jodinėjo, plaukiojo, čiuožinėjo. Darydavo mankštą, eidavo pasivaikščioti du kartus per dieną bet kokiu oru. Ji liko Šiauliuose, nors galėjo išvykti į Vilnių. Mokėsi groti ir grojo penkiais instrumentais: smuiku, fortepijonu, pianinu, violončele, mandolina ir kt. Ji visada buvo įvykių sūkuryje, dažna viešnia gimnazijose, klubuose, skaitė paskaitas, dalijosi savo prisiminimais.
Išskirtinis, pagarbos ir dėkingumo vertas Gražbylės Venclauskaitės ir jos sesers Danutės žingsnis – 1991 m. gegužės 28 d. Šiaulių miestui dovanoti gražūs tėvų rūmai Vytauto g. 89, kurie iki nacionalizacijos priklausė advokatui Kazimierui Venclauskiui. 1992 metais šis pastatas pavadintas Venclauskių namais.
Ypač pažymėtini jos ir šeimos (motinos Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės ir sesers Danutės) darbai gelbstint žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Už tai motinai Stanislavai Venclauskienei, Gražbylei Venclauskaitei ir jos seseriai Danutei (1903–1999) 1995 m. suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, paskirta Izraelio valstybės parama, 1998 m. įteiktas Pasaulio teisuolio medalis. Jų garbei Tel Avive, Pasaulio teisuolių alėjoje, pasodinti medžiai.
2000 m. balandžio 28 d. motina Stanislava Venclauskienė, dukterys Danutė (po mirties) ir Gražbylė Venclauskaitė buvo apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2000 m. gegužės 2 d. iš Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus rankų Gražbylė Venclauskaitė gavo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais nuo holokausto išgelbėjo per dešimt žydų. Šis apdovanojimas G. Venclauskaitei buvo paskirtas kartu su seserimi Danute Venclauskaite ir mama Stanislava Jakševičiūte-Venclauskiene.
G. Venclauskaitei pirmajai Šiauliuose po nepriklausomybės atgavimo 2000 m. kovo 9 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 380 suteiktas Šiaulių miesto piliečio garbės vardas. 2008 m. jai įteiktas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.
Meilę artimui G. Venclauskaitė paveldėjo iš savo iškilių tėvų. Ji visą savo gyvenimą paskyrė ginti nuskriaustiems, likimo sužalotus ir pasiklydusius žmones. Gražbylė daug dešimtmečių dirbo Šiauliuose advokate, dalyvaudavo bylose, konsultuodavo, patardavo įvairiais gyvenimo klausimais, užtardavo gyvenimo negandų nuskriaustą žmogų. Ji buvo gerbiamas Šiaulių krašte žmogus – ją aplankydavo buvę klientai, atnešdavo gėlių, jos mėgstamo juodojo šokolado, pamalonindavo dėmesiu, geru žodžiu. Buvusią advokatę labai jaudino toks žmonių dėmesys ir rūpestis. Ji sakė, kad tai didžiausias atpildas už atiduotus ilgus gyvenimo metus ginant žmogų, padedant jiems susigaudyti teisės labirintuose. G. Venclauskaitė savo energija ir humoru užkresdavo aplinkinius. Sutikusi visada pasakydavo gerą žodį, patardavo, paguosdavo, suteikdavo gyvenimišką patarimą.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė sveikindama Gražbylę Venclauskaitę su 100-mečio gimtadienio sukaktimi ir įvertindama jos profesinę ir visuomeninę veiklą sveikinimo adresate pažymėjo: „...Esate žmogus, kuris visa savo esybe suvokia, kaip svarbu dovanoti, ir šia gyvenimo filosofija dalijatės su kitais. Šiaulių žmonėms patikėjote savo tėvų palikimą. Ši dosni ir prasminga Jūsų dovana miestui – tai dovana ir visiems Lietuvos žmonėms. Šiandien „Aušros“ muziejus – tai gražus pavyzdys visai Lietuvai, kaip prasmingi darbai ir mokėjimas dalytis prisideda prie mūsų šalies istorijos, kultūros išsaugojimo ir puoselėjimo. Jūsų poelgiuose ir šiandien gyva Jūsų tėvelių ir krikštatėvio Vydūno atmintis.
Jūsų darbai ir nuoširdaus žmogaus nesavanaudiškos tiesos siekis – tai kelrodis mums visiems, ypač jaunajai kartai. Savo gyvenimo pavyzdžiu mokote, kokie turime būti, kad Lietuva taptų dar gražesnė ir turtingesnė. Žmogiškosiomis vertybėmis grįstas Jūsų gyvenimo kelias primena, kaip svarbu ugdyti atsakomybę už tautos likimą, ir patvirtina tai, kad tik visi kartu galime kurti ir puoselėti šalį, kurioje meilės ir dėmesio užtektų kiekvienam.“
Vilnietė literatė Rūta Mėlynė eiliuotoje dedikacijoje „Ad multos annos“ Gražbylei Venclauskaitei rašo:
Iš savo garsiojo krikštatėvio Vydūno
Gražbylė mokės ilgaamžiškumo.
Darbštumo – iš tėvelio, iš mamos
Teisuolės kryžių nešti ant kupros.
2013 m. vasario 16 d. Prezidentūroje Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios – Lietuvos Valstybės Atkūrimo dienos proga apdovanojo Gražbylę Venclauskaitę ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Gražbylė Venclauskaitė mirė 2017 m. vasario 1 d. Šiaulių miesto savivaldybės sprendimu Šiaulių miesto garbės pilietė palaidota senosiose miesto kapinėse, kur amžino poilsio yra atgulęs jos tėvas advokatas K. Venclauskis.
Vasario 1 d. 17.30 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Konferencijų salėje rengiamas Gražbylės Venclauskaitės atminimo vakaras. Prisiminimais apie Šiaulių miesto garbės pilietę dalinsis jos artimieji, kultūros ir visuomenės veikėjai. Vakare dalyvaus Vydūno draugijos nariai, Šiaulių krašto skautai, „Aušros“ muziejaus darbuotojai, visuomenė.
