„Šiaulių naujienų“ skaitytojai jau priprato kiekvieną savaitgalį skaityti doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnius, publikuojamus „Kultūros kirčio“ rubrikoje. Šį kartą kviečiame skaityti jo kolegės Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektorės Jovilės Barevičiūtės straipsnį-interviu, kuriame labai plačiai aptariamos kūrybinių industrijų realijos ir būsimi iššūkiai.

Kultūros ir kūrybos sektoriai (KKS), telkiami po kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) skėčiu, nūdienėje Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje (ES) sulaukia didžiulio dėmesio. Įvairios ES programos, kuriomis remiami tiek stambesni, tiek smulkesni kino, teatro, literatūros, muzikos, scenos menų ir jiems artimi projektai tarsi liudija: kultūra ir kūryba nevaržomai tarpsta ir klesti, tarp šių sričių mezgasi vis naujos komunikacinės jungtys, savo ruožtu generuojančios vis naujus produktus.

Kai kurie iš šių produktų turi potencialo tapti netgi tam tikromis kultūros vertybėmis, kurioms būdinga atitinkama ekonominė vertė ir kurios lemia įvairių naujų kūrybos komunikacijos formų atsiradimą. Taip, viena greta su kūryba komunikacijos lygmeniu vyksta ir intensyvi kultūros plėtra. Vis dėlto šiame optimistiškai nuteikiančiame ir novatoriškumo nestokojančiame kontekste tarptautiniu lygmeniu kyla tam tikrų dar neregėtų iššūkių, nukreipiančių KKS plėtros politikos kryptimi.

Apie šių sektorių galimybes ir perspektyvas, jų plėtros politikos vykdymą ir kitus specifinius niuansus artimoje ir tolimesnėje ateityje Lietuvos ir tarptautiniu lygmenimis pokalbis su programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ vadove ir paprogramės „Kultūra“ koordinatore Lietuvoje Egle Deltuvaite.  

– Egle, esate ES kuruojamos programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ vadovė ir paprogramės „Kultūra“ koordinatorė Lietuvoje. Kokios šios programos veiklos sritys, tikslai ir uždaviniai?
– Programa skirta Europos kinui, televizijai, muzikai, literatūrai, scenos menui, paveldui ir kitoms kultūros sritims finansuoti. Ji remiasi sėkminga anksčiau veikusių programų „Kultūra“ ir „MEDIA“, pagal kurias daugiau kaip 20 metų buvo investuojama į kultūros ir audiovizualinį sektorius, patirtimi.

Programa saugo ir skatina Europos kultūrinę ir kalbinę įvairovę, puoselėja kultūrinį turtingumą, prisideda siekiant tam tikrų tikslų – pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo, padeda KKS prisitaikyti prie skaitmeninės eros pokyčių ir globalizacijos, atveria naujų tarptautinių galimybių, rinkų ir auditorijų.

Lietuvos KKS kasdienybei tai reiškia, kad organizacijos gali gauti finansavimą projektams, kurių tikslai sutampa su programos prioritetais. Šiuo metu kaip tik vyksta programos tarpinis vertinimas, svarstoma, kaip programa galėtų ir ar turėtų būti koreguojama po 2020 metų. Įdomu stebėti šias diskusijas gana sudėtingame politiniame kontekste.

– Kalbant apie įvairius kultūros ir medijų sektorius, kaip vertintumėte nūdienę situaciją Lietuvoje kūrybiškumo ir jo skatinimo aspektu, lyginant su kitomis ES šalimis? Kaip sėkmingai Lietuvoje gyvuoja, kaip palaikomas kūrybiškumas šiuose sektoriuose? Kuo galime pasidžiaugti, o kur dar reikėtų pasitempti?
– Tai daugialypis ir galbūt platesnės diskusijos reikalaujantis klausimas. Kūrybiškumo sąvoka tapo taip plačiai vartojama, kad daugelis iš mūsų net nebekelia klausimo apie jos prasmę ir tinkamumą. Neretai pastebiu, kad jos įsigalėjimas įvairiose srityse (nuo verslo iki medicinos, nuo mokyklos ir studijų konteksto iki politikos ir t. t.) atneša ne tik pozityvių rezultatų, bet dažnai ir apsunkina susikalbėjimą, niveliuoja kultūros svarbą.

Kūrybiškumas gali būti, o dažnai ir yra pozityvus dalykas, bet tai nėra savaiminis gėris; kūrybiniai sprendimai tam tikrais atvejais gali būti žmonių mirties priežastimi, tad norisi atsakingesnio šios sąvokos taikymo kasdienybėje, mažiau klišių ir daugiau turinio.   

Jei kalbėtume išimtinai apie KKS, kūrybiškumo skatinimo klausimas vėlgi įgautų dviprasmiškumo atspalvį. Juk tai yra būtent tie sektoriai, kurių egzistavimo esmė ir sąlyga – kūryba. Mano nuomone, svarbiausia šiuose sektoriuose tai, kad juose dirbantiems žmonėms tiesiog nebūtų trukdoma dirbti, nebūtų kuriamos dirbtinės teisinės kliūtys; priešingai, reikėtų ieškoti būdų palengvinti kasdienybę arba tiesiog išmintingai kopijuoti panašią patirtį turinčių šalių modelius, kurie išsprendė laiko ir efektyvumo testus.

Galima svajoti, pavyzdžiui, apie Švedijos modelį ir turimas lėšas, valstybės ir regiono mastu skiriamą neapsimestinį dėmesį KKS ir jo siekti, tačiau jokiu būdu neišskirčiau Lietuvos kaip erdvės, kurioje KKS išgyvena blogiausius laikus. Veikiau prisijungčiau prie manančiųjų, kad mes, KKS atstovai, turėtume būti vieningesni, susitarti dėl esminių struktūrinių reformų ir kryptingai išnaudoti demokratinės sistemos teikiamas galimybes.

Nebegalime sakyti, kad kažkas yra neįmanoma – juk mūsų tarpe tiek daug protingų, patyrusių ir veiklių žmonių, gal tik ne visada renkamės pačias efektyviausias priemones ar atitinkamose situacijose tiesiog liekame pasyvūs stebėtojai.

– Stabtelėkime ties tarptautiškumu Europos lygmeniu. Ar lietuviškieji kultūriniai ir kūrybiniai projektai sulaukia sėkmės anapus mūsų šalies sienų? Ar Lietuva yra pajėgi sėkmingai integruotis į europietiškąją KKS plėtrą ir užtikrinti maksimalų šios srities augimą? Kaip galėtume pasiekti išties gerų rezultatų ir būti konkurencingi KKS srityje žvelgiant ne tik mūsų šalies, bet ir ES mastu?
– Mano nuomone, Lietuva jau seniai integravosi į KKS plėtrą Europoje ir sėkmingai veikia ne tik ES mastu. Galima prisiminti, pavyzdžiui, Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 metais. Daugelio šalių diplomatai ir kultūros sektorius Lietuvą atrado būtent per mūsų kultūrą, pastebėję tikrai kokybišką jos programą.

Nieko nauja – daugelis geografine ir politinio svorio prasme mažesnių valstybių kultūrą iškelia kaip savo išskirtinumą, kaip pagrindinę pozicionavimo strategiją ir čia jokiu būdu nekalbu apie nacionalizmą ar kitas nesėkmės istorijas.

Išmintingas požiūris į kultūrą kaip į savaiminę vertybę ir kaip į socialinės, politinės, ekonominės ir kitos naudos atnešantį fenomeną galėtų būti mūsų strateginis pranašumas, tik, deja, neišnaudojame to, kaip norėtųsi; dažnai strateginiuose dokumentuose surašytos gairės taip ir nepasiekia taktinio lygmens.

Kita vertus, pasigendu aktyvesnio Lietuvos ekspertų dalyvavimo ES kultūros konferencijose, stambaus masto tinklų asamblėjose, lobistinių organizacijų valdybose ar sėkmės istorijų pristatymuose.

Be abejo, mano žvilgsnis subjektyvus, tačiau suprantu galimas to priežastis; visa tai – vienareikšmiškai neišnaudota, bet labai svarbi niša. Pastaruoju metu pati imuosi veiksmų, galinčių pakeisti šią situaciją dėl vienos paprastos priežasties – mes turime kuo pasidalyti ir tai tikrai aktualu ES lygiu.

Norisi paminėti ir vieną iš naujausių Lietuvos laimėjimų mūsų programos kontekste – Kauno bienalės projektą „Magic Carpets“. Per visą programos laikotarpį, t. y. nuo 2014 iki 2020 metų, Europa investuoja į trylika Europos platformų, kurios jungia mažiausiai po vienuolika organizacijų iš skirtingų šalių ir atstovauja tam tikrai kultūros sričiai.

Belgija, Čekija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai, Portugalija, Slovėnija, Jungtinė Karalystė ir Lietuva – toks šios schemos sėkmės sulaukusių šalių sąrašas.  Tai tikrai bene didžiausia sėkmės istorija nuo pat mūsų dalyvavimo ES kultūros programose pradžios.

Nors dr. Virginijos Vitkienės vadovaujama Kauno bienalė nuolat minima kaip sektinas pavyzdys ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, tačiau, atsižvelgus į kontekstą, labai svarbu suvokti, kokio dydžio ir reikšmės yra šis laimėjimas.  

– Čia paminėti kultūros ir medijų sektoriai – tai integrali kūrybinių industrijų dalis. Šiandien kūrybinėms industrijoms skiriama išties daug dėmesio ne tik Lietuvoje ir kitose ES šalyse, bet ir kone visame išsivysčiusiame pasaulyje. Kuo šiuo metu tokios svarbios kūrybinės industrijos, kodėl jos yra, kaip sakoma, „ant bangos“?
– Taip, iš tiesų, apie kultūros ir kūrybines industrijas kalbama kelis dešimtmečius, be jų nagrinėjimo neapsieinama nė vienoje kultūros politikai skirtoje konferencijoje ar studijoje. Jei KKI vertintume iš išorės, pavyzdžiui, politiniu, ekonominiu lygmenimis, tai pats terminas ir jo šlovės šleifas pasirodytų esąs daugiau nei simpatiškas ir, kas svarbu, ne vienai suinteresuotai pusei.

Kita vertus, šis terminas kelia ir daug diskusijų, ypač tarp kultūros politikos teoretikų, tad galbūt ateityje jo turinys bus koreguojamas. Jei KKI apibrėžimai, įtvirtinti įstatymais, būtų vienodi bent jau ES lygiu, tai ir diskusijų būtų mažiau, tačiau kai, argumentuodami sprendimus ar ruošdami kultūros strategijas, naudojame KKI terminą, bet vieni mintyse turime žaidimų industriją ar audiovizualinį sektorių, o kiti – teatrą ar šiuolaikinį meną, o dažniausiai – ir viena, ir kita, bijau, kad galime nesusikalbėti.

Noriu akcentuoti, kad kritiškai vertinu ne KKI veiklą ir rezultatus, bet patį apibrėžimą, nes nerandu argumentų, kaip galime reklamos agentūros verslo logiką gretinti su, pavyzdžiui, bibliotekos veikla. Man priimtinesnis požiūris į KKS kaip į ekologinę sistemą.

Kita vertus, tikiu, kad universitetuose dėstytojai tinkamai sudėlioja akcentus ir paaiškina tiek teorinius, tiek praktinius KKS niuansus.   

– ES kuruojama ir jūsų, Egle, Lietuvoje vadovaujama programa jau kone įpusėjo. Kas programos veiklos ribose jau nuveikta, kokių tikslų pasiekta, o kokie uždaviniai dar laukia, programai persiritus į antrąją pusę?
– Kalbant konkrečiai apie paprogramę „Kultūra“, tai nuo 2014 metų  ES skyrė finansavimą 285 bendradarbiavimo projektams, 50 Europos tinklų projektų, 160 literatūros vertimų ir minėtiems Europos platformų projektams.

Iki programos pabaigos projektinei veiklai iš viso bus skirta apie 438 milijonai eurų. Į projektus yra įsitraukusios 45 Lietuvos organizacijos ir, tikėtina, prie jų prisijungs dar bent 15. Žinoma, tai tik skaičiai ir jie neatskleidžia viso paveikslo grožio ir gylio, tačiau galima įsivaizduoti, kokį stiprų impulsą ir paskatas tarptautinei veiklai ši programa suteikia visam Europos kultūros sektoriui.   Palyginti mažas mūsų sektoriaus dydis leidžia mums palaikyti artimus ir kokybiškus santykius, analizuoti kultūros vadybininkų poreikius ir stengtis juos patenkinti tiek, kiek tai koreliuoja su Europos Komisijos gairėmis mūsų veiklai.

Nemažai dėmesio skiriame įvairiems mokymams ir seminarams, kurie būtų naudingi ne tik ruošiant projektus mūsų programai, bet ir kitose kultūros vadybos baruose. Bendradarbiaudami su kolegomis iš 38 programoje dalyvaujančių šalių, siekiame išnaudoti mūsų tinklo galimybes ir pristatyti Lietuvos kultūrą, tarpininkauti mezgant partnerystes su mūsų šalies organizacijomis.  

– Šiandien Lietuvos medijose dažnai sutinkama gana niūrių nuomonių ir pasisakymų, kad  pas mus įvairiems KKS dirbantiems žmonėms kuo toliau, tuo sunkiau atrasti savo vietą darbo rinkoje ir joje išlikti. Negana to, vidurinįjį išsilavinimą įgijęs jaunimas skatinamas rinktis studijuoti būtent tiksliuosius ir technologinius mokslus kaip teikiančius karjeros perspektyvų. Tuo tarpu nemažai su kultūra ir kūryba susijusių socialiniams ir humanitariniams mokslams priklausančių studijų programų pastaruoju metu yra tiesiog panaikinamos kaip neperspektyvios ar tiesiog nebereikalingos. Kokie galėtų būti pagrindiniai šios problemos sprendimai žvelgiant iš šių sektorių situacijos likusiose ES šalyse perspektyvos?
– Vėlgi gali skambėti banaliai, bet reikėtų stengtis nedaryti skubotų sprendimų ir nevertinti pasaulio tik skaičiais ir ekonominiais kriterijais – verčiau mąstyti apie ilgalaikę perspektyvą ir galimą tokių sprendimų poveikį.

Žinoma, norint suprasti ir turint omenyje klausimą apie tai, kokios yra naikinimo priežastys, reikėtų analizuoti kiekvieną atvejį, bet tendencija nusigręžti nuo humanitarinių ir socialinių disciplinų, mano nuomone, yra trumparegiška ir pavojinga pozicija.

Akademinis kapitalizmas – ar tikrai tikime, kad universitetai turi reaguoti tik į darbo rinkos signalus? Neidealizuoju ES sistemos, nes akivaizdu, kad erdvės pokyčiams yra, tačiau žavu stebėti, kaip buvo priimami sprendimai dėl mūsų programos turinio. Ji buvo formuojama atsižvelgiant į iki 2014 metų veikusių programų „Kultūra“ ir „MEDIA“ tarpinius vertinimus, struktūrinio dialogo su sektoriumi būdu, viešai konsultuojantis, remiantis mokslinėmis studijomis ir ekspertų rekomendacijomis, išnaudojant atvirojo koordinavimo metodo teikiamas galimybes.

Noriu pabrėžti, kad programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ ruošimas truko kelerius metus, išklausant visas suinteresuotas puses, galbūt kartais ir ne tobulai, užtat demokratiškai. Norėtųsi, kad tokia atsakingų sprendimų priėmimo tvarka būtų taikoma ir kitose strateginėse srityse nacionaliniu mastu.   

– Kokia, jūsų nuomone, ateitis laukia kūrybinių industrijų Lietuvoje? Ko reikia, kad įvairūs kūrybinių industrijų sektoriai teiktų puikių karjeros perspektyvų kūrybiškam ir inovatyviam jaunimui? Koks galėtų būti jūsų pateikiamas sėkmės receptas esamiems ir būsimiems kūrybininkams mūsų šalyje?
– Sunku prognozuoti stebint, kaip viskas gali staiga pasikeisti ir kaip viskas keičiasi. Ar prieš keletą metų būtume galėję įsivaizduoti tai, kas šiandien kultūros sektoriuje vyksta Lenkijoje, kai dėl išskirtinai politinių motyvų atleidžiami žmonės ir koreguojamos kultūros programos?

Kita vertus, ateitis priklauso ir nuo mūsų visų pastangų šiandien, tad galime kiekvienas sau užduoti klausimą – ką darome, kad ta ateitis būtų tokia, kokios norime?  Sėkmės receptas?

Įtariu, nuskambės senamadiškai, tačiau puikių karjeros perspektyvų yra ir dabar, tiesiog reikia dirbti ir tai daryti nuoširdžiai. Taip, žinių reikia, bet man visada atrodė ir atrodo, kad tikram profesionalui ne mažiau nei kompetencijos būtinos kertinės žmogiškosios vertybės ir savybės – atsakingumas, geranoriškumas, žodžio laikymasis ir pagarba kitam. Pradžiai tai – tikrai pakankamas krepšelis.

O kalbant apie žinias ir kompetencijas, šioje srityje seksis tiems, kurie nesitiki kasdien atlikti tas pačias užduotis ir kurių atlikimui užtektų išmanyti kokią nors siaurą sritį.

KKS – tai sritis, kurioje persipina menas, filosofija, psichologija, ekonomika, teisė, viešasis administravimas, komunikacija, rinkodara ir kitos sritys. Jei didžiausias žmogaus gyvenimo tikslas – užtikrinta finansinė gerovė, tada gal vertėtų pagalvoti apie stabilesnes sritis. Tačiau jei norisi nenuobodaus darbo ir bendravimo su kūryba užsiimančiais ir ją vertinančiais žmonėmis, tuomet  KKS – pati tinkamiausia terpė.  

– Dėkoju už išsamų pokalbį. 

Skaitytojams primename, kad doc. dr. Remigijaus Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su jo fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu  Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.