facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Žemaitijoje, ypač Šiaulių ir Telšių apskrityse, nuo seno garsėjo bajorų Gorskių giminė. Gorskiai buvo kilę iš Lenkijos, iš Mazovijos žemės, jie į Lietuvą atvyko XVI amžiuje.

Telšių krašto istorijos tyrinėtojas A. Butrimas savo knygoje „Telšių kraštas“, išspausdintoje 2005 metais, rašo, kad Gorskių giminės pradininkas Žemaitijoje buvo Stanislovas Gorskis, 1588 m. įsikūręs Žemaičiuose.

Gorskių giminės atstovai įvairiais laikotarpiais Žemaitijoje ėjo svarbias valstybines pareigas – buvo seniūnais, tijūnais, kaštelionais, maršalkomis, teisėjais, Žemaitijos generaliniais vėliavnešiais ir kt. Gorskių giminė Žemaitijoje turėjo daug dvarų ir buvo labai įtakinga.

Stanislovo Gorskio sūnūs Rapolas ir Jonas buvo šios giminės atšakų Žemaitijoje pradininkais.

Rapolo sūnus Mykolas Gorskis, Tverų tijūnas, apie 1667 metus iš Vladislovo Vainos ir jo žmonos Falicijos nusipirko Biržuvėnų dvarą, esantį vos už 4 kilometrų nuo mano gimtinės Luokės. Šis dvaras beveik 300 metų, iki pat 1940 metų, buvo Gorskių giminės valda.

Vėlesnis Biržuvėnų dvaro savininkas buvo Žemaitijos kaštelionas Mykolas Gorskis (apie 1717–1776). Jis buvo Žemaitijos kunigaikštystės kancleris, Lietuvos iždo, tribunolo maršalka. Buvo vedęs tris kartus. Su pirmąja žmona Teresa Nagurska turėjo tris sūnus: Stanislovą, Liudviką Bartalomėjų ir Fortunatą.

Fortunatui tėvas nupirko iš dvarininkų Šemetų Šaukėnų dvarą. Šaukėnų dvaras Šemetoms priklausė nuo XV amžiaus pabaigos.

Šaukėnų miestelis yra įsikūręs prie Ventos intakų Šonos ir Ilgos upelių, 30 kilometrų į pietvakarius nuo Šiaulių.

Šaukėnų dvaras buvo prie pat miestelio už Šono upės. 1499 metais Šemetos iš valdovo išsirūpino privilegiją Šaukėnuose rengti turgus. 1487 metais Mikalojus ir Margarita Šemetos pastatė Šaukėnuose pirmąją katalikų bažnyčią.

Po Fortunato Gorskio mirties Šaukėnų dvaras atiteko jo sūnui Antoniui, o vėliau Šaukėnų dvaras atiteko jo giminaičiui Zigmuntui Kazimierui Gorskiui (1827–1868), kuriam priklausė ir už Telšių esantis Džiuginėnų dvaras. Jo žmona buvo Marija Mineiko (1840–1925) iš Vilniaus.

Zigmuntas jaunas, vos 41-erių metų, staiga mirė nuo plaučių uždegimo, palikdamas 28-erių metų žmoną su dviem vaikais – Vanda (1864–1914), Zigmuntu (1866–1884) ir besilaukiančią trečiojo Tomašo (1869–1940). Savo globėjo Gedgaudo patarimu ji išnuomojo Šaukėnų dvarą ir pati persikėlė į Džiuginėnus. Matyt, po vyro mirties ji gydėsi Vokietijoje, nes sūnus Tomas gimė 1867 m. birželyje, Kroicnache, Vokietijoje.

Jaunai našlei teko rūpintis dideliu ūkiu, dviem dvarais ir auginti bei mokslinti vaikus. Kurį laiką ji gyveno mieste, kad būtų arčiau mokyklos. 1884 metais Mariją Gorską ištiko didelis sielvartas – laikydamas brandos egzaminus susirgo ir mirė 18-metis sūnus Zigmuntas.

Dukra Vanda, kaip tuomet buvo įprasta, mokėsi namuose, o sūnus Tomašas mokėsi Krokuvoje, Dublianuose, vėliau baigė Halėje aukštąją žemės ūkio mokyklą.

Marija Gorska gyvendama Džiuginėnuose nuolat važinėdavo į Šaukėnus, 20 metų tvarkė miestelio ir miškų reikalus, rinko nuomos mokesčius ir galvodama apie ateitį, kaip rašė jos anūkė Magdalena savo prisiminimuose, sodino medžius. Pasodino kelis hektarus sodų Šaukėnuose, Pašoniuose ir Džiuginėnuose, užveisė dešimtis hektarų miško.

Bebaigianti penkiasdešimt metų pareikalavo, kad sūnus baigęs mokslus Halėje sugrįžtų namo ir imtųsi šeimininkauti dvaruose, nes matė, kad nuomininkai visai nugyveno Šaukėnų dvarą. Sugrįžęs į Lietuvą Tomašas su motina ir seserimi apsigyveno Šaukėnuose.

Sesuo Vanda netrukus ištekėjo už varšuviečio Severino Perskovskio, jai kraičio atiteko Džiuginėnų dvaras.

1889 metais Šaukėnų dvarui priklausė 1121 hektaras ariamos žemės, 39 hektarai pievų ir 1375 hektarai miško.

Pradėjus Tomašui Gorskiui šeimininkauti Šaukėnuose buvo daug sunkumų. Pastatai buvo apgriuvę, trūko inventoriaus, žemė buvo nualinta. Reikėjo tvirtos gero šeimininko rankos. Tomašas Gorskis buvo toks šeimininkas ir tvarkė ūkį su vokišku pedantiškumu ir konservatyvumu.

Bet dvarui reikėjo ir jaunos šeimininkės. Tomui jau buvo  trisdešimt. 1899 metais Tomašas Gorskis vedė savo trečios eilės pusseserę Aną Gorską iš Biržuvėnų dvaro, su kuria buvo pažįstamas nuo vaikystės.

Anos tėvai buvo Napoleonas Liudvikas Tytus Gorskis (1811–1880) ir Evelina Plater (1840–1898). Evelina buvo antroji Napoleono Liudviko žmona. 1878 m. gegužės 20 d. jiems gimė duktė Ana, o po to sūnus Antonis Tytas Gorskis. Tėvas mirė, kai Anai buvo dveji, o sūnui – vieneri metai. Ana buvo išsiųsta mokytis į Krovuvą pas vienuoles uršulietes. Jos brolis Antonis, būdamas dar kūdikis, neprižiūrėtas auklės nukrito nuo laiptų ir susižalojo stuburą. Nors tėvai jį vežiojo gydyti ir į užsienį, visam gyvenimui liko kuprotas.

Ana išaugo į dailią panelę, ilgomis kasomis, siekiančiomis net kelius. Mirus vyrui Tytui Evelina Gorska daug metų dėl paveldėjimo turėjo bylinėtis su jo pirmosios žmonos dukromis, tai jai atėmė daug sveikatos ir ji 1898 metais mirė. Biržuvėnų savininku liko vos 17-os sulaukęs sūnus Antonis.

Anos ir Tomašo Gorskių jungtuvės įvyko Luokės bažnyčioje, puota Biržuvėnų dvare.

Po puotos jaunieji Tomašo nauja karieta, pakinkyta keturiais juodais arkliais, išvažiavo į Šaukėnus. Kelias iki dvaro nuo Ventos tilto (apie 2 kilometrus) buvo dekoruotas degančios dervos statinėmis, nes jau buvo pavakarys. Prie įvažiavimo į dvarą buvo užtvaras. Čia jaunuosius sutiko rabinas su simboliniais raktais ir minia miestelėnų. Prie įėjimo į dvarą jaunuosius sutiko Tomašo motina Marija ir Šaukėnų kanauninkas su duona ir druska.

Po sūnaus vestuvių jo motina Marija Gorska nuo šeimininkavimo atsisakė. Ji apsigyveno tarnų name – oficinoje, kurios pirmajame aukšte buvo trijų mažų kambarių ir virtuvės butas. Čia ji gyveno kartu su savo tarnaite ir tik pietų nueidavo valgyti su sūnaus šeima.

Marija Gorska pasiliko sau pajamų iš nedidelio Zokiškės palivarko, savo žinioje Šaukėnuose turėjo du namus. Viename jų įrengė prieglaudą elgetoms, vienišiems ligoniams ir benamiams, kitame – nemokamai apgyvendino keturias neturtingas šeimas.

Buvo labai pamaldi, kasdien eidavo rytmetinių Mišių į Šaukėnų bažnyčią, lankydavo ir gydydavo nemokamai ligonius, turėjo net daugiau pacientų nei daktaras Stefanovičius. Nuo pat vyro mirties visą gyvenimą rengdavosi tik juodais rūbais, mylėjo savo marčią Aną ir vaikaičius. Vasaromis išvažiuodavo į Džiuginėnus, kur iš Varšuvos atvažiuodavo duktė Vanda su vaikais.

Džiuginėnų dvarą taip pat prižiūrėdavo Tomašas Gorskis, nes sesuo nuolat gyveno Varšuvoje.

Po metų, 1990 metų vasarą, Anai ir Tomašui gimė duktė Magdalena, po dvejų metų, 1902 metais,  sūnus Antonis Aleksandras, 1906 metais – Ana ir 1909 metais – Teresa.

Tomašas Gorskis perstatė Šaukėnų dvaro senąjį namą, pristatė fligelį su bokšteliu, gerai prižiūrėjo apie namą esantį parką ir sodą, kurį užveisė motina Marija. Tomašas pats tvarkė ir žemės ūkio reikalus ir visus Šaukėnų reikalus – miestelį, malūną ir plytinę. Beveik kiekvieną dieną apvažiuodavo savo valdas, klausinėdavo tarnautojų, juos pabardavo arba pagirdavo. Labai mėgo medžius ir mišką, jį prižiūrėjo, tausojo ir kirsdavo kuo mažiau ir tik tada, kai buvo būtina, o išskirstas biržes tuojau pat atsodindavo. Todėl jo tvarkomas miškas apylinkėje buvo pavyzdingiausias.

Tomašas buvo lieknas, vidutinio ūgio, lengvos eisenos, turėjo vešlius ūsus ir linksmas akis.

Šaltinis: Magdalena Komarovska „Sugrįžimas į Žemaitiją“, Vilnius 2013, A. Simanavičiūtės ir autorės prisiminimai.

2017 11 10 06

Magdalena z Nalęcz-Gorskich Komorowska.

2017 11 10 09

Anna Nalęcz-Gorska su dukterimi Madzia, Melanas (Prancūzija), 1957 m.

2017 11 10 16

Anna ir Tomaszas Nalęcz-Gorskiai.

2017 11 10 07

Marios Magdalenos iš Gorskių sutuoktuvės su Juliuszu Komarowskiu, Žemaitija, Biržuvėnai, 1924 m. liepos 10 d.
I eilėje iš kairės: Liwia Dymszyna iš Ilsenbergo, Maria z Mineykow Gorska iš Šaukėnų, Anna su Janka ant kelių – Gorskos iš Biržuvėnų, Maria Magdalena Gorska iš Biržuvėnų ir Juliuszas Komorowskis iš Kavoliškio, Eliza z Romerow Komorowska iš Kavoliškio, Gdansko vyskupas Edwardas O‘Rourke iš Vaivadiškių, Krystyna Potulicka iš Oborų.
Dominiko DOWGIALLOS ir Zygmunto KOŠCIALKOWSKIO nuotr.

Į viršų